Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Lygiai po savaitės – rugsėjo 22 d. – Lietuvos kino ekranuose pasirodys per pasaulį keliaujanti režisierės Marijos Kavtaradze meilės istorija „Tu man nieko neprimeni“. Belaukiant nacionalinės šio filmo premjeros, pagrindiniai aktoriai Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas dalinasi savo mintimis apie filmą, meilę, seksualumą ir aseksualumą, žiūrovų reakcijas ir šiek tiek atskleidžia filmo užkulisius.

Paklaustas, apie ką jam yra šis filmas, Dovydą įkūnijęs Kęstutis Cicėnas šypsosi: „Daug apie tai galvojau, nes Marija iki šiol neatskleidžia šios paslapties (juokiasi). Ko gero, tai yra tas atvejis, kai kiekvienam žiūrinčiam šis filmas bus apie kažką asmeniško, apie tai, ką pats patyrė. Man jis yra apie tai, koks įdomus ir spalvingas yra, regis, pats paprasčiausias gyvenimas. Vietos, kur gyvena herojai, gatvės, kuriomis jie vaikšto, Dovydo butas blokiniame name – tokie pažįstami, kasdieniški. Ir kiek subtilių, gilių dalykų vyksta tuose paprastuose pokalbiuose ant sofos ar einant gatve.“

Tose mums įprastose gatvėse ir butuose verda gyvenimai, vyksta vidiniai virsmai, priduria Eleną įkūnijusi Greta Grinevičiūtė: „Man šis filmas yra apie jaunos moters formavimąsi ir dviejų žmonių savęs paiešką ir santykyje, ir kiekvieno sau atskirai. Kiek mes, būdami santykiuose, esame pasiryžę atsisakyti savęs? Kiek esame pasiryžę keistis? Kiek norime keisti kitą? Daugybę klausimų man pačiai sukėlė ši istorija“, – prisipažįsta Greta.

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

Seksualumas

„Šis filmas verčia permąstyti, kaip mes suvokiame moteriškumą ir moters seksualumą. Žvelgiant iš falo-centrizmo perspektyvos, tokios savybės, kaip aktyvus seksualumas, dominavimas, įprastai siejamos su vyru. O kai moteriai visgi priskiriama kokia nors seksuali savybė, ji tampa blogietė, gundytoja. Mes dar nesame įpratę galvoti apie moterį kaip apie seksualiai geidžiančią. Bet juk iš tiesų seksualumas yra tiek pat moteriška savybė, kiek ir vyriška. Šis filmas viską pateikia taip, kaip yra – iš visiškai paprastos ir natūralios žmogiškos pusės“, – pasakoja Greta.

„Tiesą sakant, man ir pačiai teko su savimi pasikalbėti, daug ką permąstyti – pradžioje vis klausinėjau Marijos, kodėl ji taip vaizduoja Eleną, kodėl ji tokia nesupratinga aseksualaus Dovydo atžvilgiu ir pan. Taigi net savyje prigavau tas įsisenėjusias visuomenės nuostatas. Pradžioje man, kaip Gretai, kartais net buvo sunku suprasti Eleną, atrasti jai pateisinimų. Bet galiausiai aš ne tik ją supratau, bet ir pradėjau sirgti už ją – ji man tapo visų peikiamų (XXI amžiuje?!) moterų simboliu. Manau, kai kam šis filmas kaip reikiant išjudins nuostatas. O gal ir ne, nes daliai žiūrovų po filmo Elena vis tiek pasirodė tas blogasis personažas šioje istorijoje“, – šypsosi Greta.

Aseksualumas

Nors ir turime daugybę nuostatų ir įsitikinimų apie seksualumą, apie jį bent kalbama. Priešingai, nei apie aseksualumą. „Kai, besiruošdamas Dovydo vaidmeniui, ėmiau ieškoti informacijos, pamačiau, kiek mažai jos yra. Marijai, matyt, pradžioje įgrisau su savo klausimais. Į ką man atkreipti dėmesį? Kada Dovydas suprato esantis aseksualus? Gal jis kažko apie save dar nežino? Gal kažko dar nepabandė? Kilo labai natūralūs ir paprasti žmogiški klausimai pirmą kartą susidūrus su nepažintais dalykais, apie kuriuos dar ir nėra pakankamai viešai prieinamos informacijos“, – atskleidžia Kęstutis.

„Visi klausimai dingo tada, kai supratau, kad aseksualumas yra seksualinė orientacija. Juk mums nekyla klausimų, kodėl lapai žali? Nes tiesiog taip yra. Tas pats su seksualine orientacija – tiesiog taip yra. Tad nurimau, neieškojau priežasčių ir tiesiog susitelkiau į trisdešimtmečio Dovydo gyvenimą: su kuo jis susiduria, koks jo socialinis gyvenimas ir pan. Mano personažas, kažkada viską sau įsivardijdęs, jau nebekankina savęs klausimais ir tyrinėjimais, o tai jam leidžia tam tikra prasme atsipūsti, pasitikėti savimi ir gyventi taip, kaip jam patinka“, – pasakoja Kęstutis.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Iš kur ta chemija?

Bene kiekviename atsiliepime apie filmą yra paminima neįtikėtina tarpusavio chemija tarp personažų. Aktorių paklausus, kaip pavyko ją sukurti, Greta su Kęstučiu juokiasi. „Kad aš žinočiau! Kai po pasaulinės premjeros „Sundance“ mums pradėjo kartoti „chemija“, „chemija“, „chemija“, mes su Kęstu nustebę susižvalgėme. Gal paslaptis ta, kad esame labai skirtingi ir kaip žmonės, ir kaip aktoriai? Tada natūraliai atsiranda kažkokios įtampos, jaučiasi suartėjimai ir nutolimai. Sunku pasakyti, turbūt pati Marija per atranką kažką pamatė“, – šypsosi Greta.

Kęstutis, prisiminęs atranką, sako, kad tuomet jam pačiam jokia chemija toli gražu nekvepėjo: „Kai Marija paskambino pakviesti į atranką, buvau ką tik po kojų operacijos – gulėjau lovoje ir net nueiti į vonią buvo iššūkis. Bet susikaupęs su ramentais nuklibinkščiavau į atranką tiesiai iš lovos. Juk romantinis filmas, sako, pažiūrėsim, kaip ten chemija. Kokia dar chemija?! Man pačiam su savimi tada buvo labai prastai (juokiasi). Tad iš atrankos išėjau labai liūdnas su mintimi, kad nepavyks padirbėti su Marija, o taip norėjau. Po kiek laiko ji vėl parašė – ateik į antrą etapą! Vadinasi, Marija tikrai kažką pamatė nuo pat pradžių“, – prisimena Kęstutis.

„Mums trise su Greta ir Marija tiesiog smagu dirbti, mes kartu gerai jaučiamės ir vienas kitą papildome. Per repeticijas kartais tiek juokdavomės, kad buvo sunku dirbti. Pats sau buvau išsikėlęs užduotį, kad Greta prie manęs, kaip partnerio, filmavimo aikštelėje galėtų saugiai ir patogiai jaustis. Turėjome daugybę filmavimo pamainų, be to, tokiame filme neišvengiamai eini per savo patirtis, per save. Todėl atmosfera buvo labai svarbi“, – dalinasi Kęstutis.

Greta priduria: „Mes, kaip aktoriai, kartais susireikšminame galvodami apie tai, kaip turime pasirodyti, kokie nuostabūs turime būti. O dažniausiai viskas yra apie tinkamą vietą, laiką, gerai sukritusias aplinkybes ir žmones.“

Vien meilės nepakanka

Filmui keliaujant per pasaulį, aktoriai jau turėjo galimybę susitikti su žiūrovais. „Didžiausias džiaugsmas, kad žmonės filme atranda save. Nors, regis, istorija susijusi tik su tam tikrais žmonėmis, bet ji vis tiek yra atpažįstama kiekvienam. Juk iš tiesų net ir to paties libido bangavimų kiekvieno mūsų gyvenime yra gana daug. Tad šis filmas yra tiesiog apie dviejų žmonių santykius, kuriuose jie nori būti nuoširdūs ir stengiasi kažką daryti. O mes stengėmės būti nuoširdūs tai kurdami ir žiūrovai, panašu, tai pajuto“, – džiaugiasi Kęstutis.

„Daug žmonių gali save atpažinti šiuose santykiuose – lūkesčius, kuriuos kuriame vieni kitiems, ar tai, kaip apskritai įsivaizduojame santykius. Juk gyvenime viskas nevyksta taip, kaip „Disney“ pasakose. Kartais norėti ir turėti trauką vienas kitam nėra pakankama. Nors mes labai dažnai girdime, kad tiesiog užtenka mylėti vienas kitą. Tai yra melas, neužtenka“, – apibendrina Greta.

Filmas „Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika) kino festivalius, taip pat artimiausiu metu keliaus į Helsinkyje (Suomija) vyksiantį tarptautinį kino festivalį „Love and Anarchy“, BFI Londono kino festivalį ir tai – tik pradžia. Filmas yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

Ko gero, laukiamiausią šių metų lietuvišką filmą Lietuvos kino teatruose bus galima pamatyti jau nuo rugsėjo 22 d.

Filme „Tu man nieko neprimeni“ pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir namų kino platformų.

Apie „M–Films“

2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradzes („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.