Edward Weston. „Oceano“. 1936
Juodai balta fotografija yra taikliausias monochrominės fotografijos pavyzdys, kai objektai vaizduojami įvairiais neutralios pilkos spalvos atspalviais, neįtraukiant kitų spalvų. Taigi nespalvota nuotrauka yra atvaizdas, iš kurio pašalintos visos spalvos (pasitelkus skaitmeninį procesą arba pasirinkus nespalvotą juostelę). Nespalvotą atvaizdą paprastai sudaro pilkų atspalvių skalė, pereinanti nuo labai šviesaus (balto) iki labai tamsaus (juodo).
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. kovo 23 d. portale vilniausgalerija.lt
Nuo pat fotografijos atsiradimo pradžios (pirmąja fotografija laikoma 1826 m. atliktas mokslininko Joseph Nicephore Niepce darbas „Le Gras vaizdas pro langą“), mokslininkai ir išradėjai dėjo didžiules pastangas norėdami užfiksuoti spalvotą vaizdą, kad šis atrodytų kuo realesnis. Prireikė apie 100 metų intensyvaus darbo, kol spalvotos fotografijos procesai tapo sėkmingi ir prieinami fotografams. Tačiau spalvotos fotografijos atsiradimas ne tik neužgožė, bet ilgainiui ir išryškino juodai baltos fotografijos privalumus.
Violeta Bubelytė. „Aš parodysiu tau ko tu nebuvai dar regėjusi“, 2019 m. | LATGA
Visų pirma, taip nutiko todėl, kad spalvotos fotografijos išradimas paspartino fotografijos technologinį progresą, todėl fotografavimas iš esmės tapo daug paprastesnis, tarp profesionalių fotografų atsirado nemažai fotografijos mėgėjų, nesunkiai išmokusių valdyti fotografijos technikas. Tuo tarpu fotomenininkai, ieškodami subtilesnių raiškos būdų, vis dažniau rinkosi juodai baltos fotografijos procesą. XX a. antroje pusėje formavosi bendras požiūris, kad nespalvota fotografija yra dažniau meninė išraiška; mažiau su šiuolaikiniu menu susipažinusi publika, kartais taip mano iki šiol. Konceptualaus meno kontekste meninė raiška neteko svarbos, todėl šiuolaikinėje meninėje fotografijoje priimtina tiek spalvota, tiek juodai balta fotografija.
Visgi nespalvotos fotografijos estetika išlaiko populiarumą tiek dokumentinėje fotografijoje, tiek taikomojoje, tiek meninėje. Apžvelkime pagrindines juodai baltos fotografijos charakteristikas. Visų pirma, atsisakius spalvų nuotraukoje, išryškėja forma ir raštai. Šviesesni tonai išryškėja komponuojami tamsesnėje vietoje – tai veiksmingas būdas pabrėžti svarbias fotografuojamo objekto dalis. Juodai baltoje fotografijoje išryškėja subtilios detalės, kurios lieka nepastebimos spalvotoje fotografijoje. Pavyzdžiui, žmogaus raukšlės ir veido tekstūra tampa gilesnės, labiau detalios net esant išsklaidytai ar „plokščiai“ šviesai. Nespalvota fotografija (ir ypač joje dominuojantis tonų kontrastas) pati savaime kuria dramatišką ir iškalbingą istoriją. Atsisakius spalvoto vaizdo išryškėja šviesa, o tiksliau išryškėja šviesos piešinys.
Edward Weston. „Cabbage Leaf“, 1931-39 m.
Juodai balta – tai kitoks pasaulio matymo būdas. Tai grynesnė interpretacija pasaulio vaizdo be blaškymosi ir konkuruojančių spalvų kompleksiškumo. Juodai balta fotografija apima estetiką, kuri pabrėžia liniją, formą, toninę įvairovę, judesį, dinamiškas perspektyvas ir tekstūrą. Nespalvotos nuotraukos išsiskiria žavesiu ir elegancija bei nesenstančiu, klasikiniu grožiu. Vienas iš dalykų, dėl kurių nespalvotos nuotraukos nuostabios, yra tai, kad šie vaizdai dažnai pasižymi tam tikru paprastumu, kurio spalvotose nuotraukose tiesiog nėra.
