Fotografas Arūnas Baltėnas gimė 1956 m. Kaune, 1979 m. baigė Vilniaus universitetą. Fotografijai atsidėjo 1980-aisiais, keliolika metų dirbo Dailės paminklų sąvado grupėje. Daugybė jo nuotraukų paskelbta dailės paveldui skirtuose leidiniuose. 2019 m. įkūrė VšĮ „Baltėno archyvai“. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas. Surengtos parodos Vilniuje, Kaune, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Pekine, Čikagoje, Modesto (JAV), Toronte (Kanada), Vatikane. Menininko nuotraukų yra įsigiję Paryžiaus nacionalinė biblioteka, MO muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai.
Šiemet išėjo dvi jūsų fotografijos knygos. Jų pagrindiniai veikėjai – miestai. Rodos, miestai buvo pagrindinė ankstesnio jūsų kūrybos laikotarpio tema? Vėliau fotografavote etnografinius ciklus, o pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriate portretinei fotografijai. Kodėl knygos apie miestus? Ar tai sugrįžimas prie seniai mielos temos, ar kažkurio kūrybos etapo apibendrinimas? O gal naujai pažvelgėte į ankstesnius darbus ir sukūrėte naują pasakojimą?
Kai kurios Vilniaus fotografijos padarytos jau prieš keturiasdešimt metų. Tiek ta medžiaga ir kaupta, nes naujausi knygose skelbiami darbai – Krokuvos vaizdai – sukurti vos prieš porą metų. Veneciją fotografavau 2002, 2003, 2017-aisiais, Peterburgą – 2004–2005 m. Labai ilgas laiko tarpas. Tos fotografijos daugiausia rodytos parodose kaip miesto kultūros, kaip europinės civilizacijos ženklai.
Dabar, išleidęs šias dvi knygas, esu laimingas, nes išsipildė tai, ko visada norėjau: kad fotografijos kalbėtų truputį daugiau nei tik pats vaizdas.
Nespalvotus Vilniaus vaizdus jau naudojau autorinėse knygose apie šį miestą, nemažai esu padaręs ir spalvotų nuotraukų, jos ne kartą skelbtos R. Paknio leidyklos knygose. Visi minėtieji leidiniai buvo fotografijų albumai, o šios dvi knygos yra kito žanro. Tai fotografinės knygos, kuriose pasakojama vaizdu, t. y. vaizdas atstoja knygos tekstą. Jos skiriasi nuo įprastų fotografijų albumų, kuriuos galėčiau pavadinti prašmatniais fotografijų katalogais.
Na, o fotografinės knygos žanras Lietuvoje retesnis, bet tokių knygų jau randasi. Pastebėčiau, kad žiūrovai dar nelabai juos skiria, dažnai lygina šias knygas, nors jų vertinimo kriterijai turėtų būti skirtingi. Naujosiose mano fotografinėse knygose miestai tampa herojais, jie tarsi bendrauja vienas su kitu – būtent tokio įspūdžio siekiau, kai svarsčiau, koks bus jų pavidalas. Knygos apie du Josifo Brodskio miestus, Peterburgą ir Veneciją, maketą kūrė žinoma lietuvių knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. O kitą, skirtą Česlovo Milošo miestams, Vilniui ir Krokuvai, – rygietis knygų dailininkas Aleksejus Muraško. Jis turbūt vienas žymiausių šių laikų Europos meistrų, parengęs daug puikių leidinių. Nors abiejų knygų – „Du Josifo Brodskio miestai“ ir „Du Česlawo Milošo miestai“ – pavadinimai panašūs, jos yra skirtingos, tik vienijamos minėtojo fotografinės knygos žanro. Pirmosios pavadinimas atsirado, kai reikėjo įvardinti parodą „Domus galerijoje“ apie Veneciją ir Peterburgą (ją surengė „Vilniaus galerija“), o „Du Josifo Brodskio miestai“ vėliau inspiravo Milošo knygą.
Dar grįžkime prie fotografinės knygos ypatumų, kurie Jums reikšmingiausi?
Jau užsiminiau, kad fotografinėse knygose vaizdai tampa tekstu, pasakojimu. Tad labai svarbi yra fotografijų seka ir jų tarpusavio santykis. Aišku, tai svarbu ir albumuose, bet juose paveikesni atskiri vaizdai ir jų seka. O fotografinės knygos šiek tiek primena kiną, nuosekliai slenkančius filmo kadrus: knygoje vaizdai tarsi frazės, susijungiančios į vientisą tekstą. Tad itin svarbu, kaip išdėstyti vaizdai, kokie jų dydžiai, kaip jie veikia vienas kitą ir ką, galų gale, pasakoja, ką praneša.
O koks tokioje knygoje rašytinio teksto vaidmuo? Ar jis papildo pagrindinį pasakojimą, ar jo galėtų ir nebūti, bet atsiranda, nes taip įprasta?
Šiose dviejose knygose rašytinis tekstas – taip pat svarbus. Tiesa, jo nėra daug. J. Brodskio knygai jį parašė Fatima Jelojeva, filologijos profesorė, o Č. Milošo – Tomas Venclova. Tekstuose pateikiama žinių, kurių fotografijomis vis dėlto niekaip neperduosi. Tad žodžiai atlieka savo funkciją. Be to, tie tekstai yra ir poetiniai, ne tik informaciniai. Jie labai tinka abiem knygoms ir yra tikrai svarbūs.
Knyga „Du Czesławo Miłoszo miestai“, 2023 , „Baltėno archyvai“
Minėjote, kad būtent vaizdų išdėstymas, jų dydžiai, tarpusavio santykis puslapiuose fotografinėms knygoms yra svarbiausi. Tai knygos dizaino dalykai, matyt, svarbūs kiekvienam leidiniui?
Man knygos dizainas, knygos vaizdas – išskirtinai svarbus. Net jei knyga leidžiama tik kaip informacijos šaltinis. Būna labai apmaudu, kai paimi puikaus autoriaus knygą su tau svarbiu tekstu ir matai, kaip neatidžiai ji padaryta. Neatidžiai sumaketuota, prastai atspausdinta, įrišta. Tai kelia apmaudą. Kitą kartą net sunku prisiversti ją skaityti. Lauki kito leidimo ar skaitai kita kalba, nes atgrasus vaizdas, nepagarba knygai, autoriui, tekstui tiesiog erzina. Man knygos – truputį šventas dalykas, nes tai, kas parašyta, išleista – amžiams. Žinoma, kartais knygos dėl įvairių priežasčių dingsta, bet įsivaizduoju, kad turėtų būti kitaip, kad visos knygos, duos Dievas, gyvens.
Gal mano požiūris ir perdėtai pagarbus, bet manau, jog pagarbos knygai negali būti per daug. Todėl ypač svarbus ir jos pavidalas – ne tik fotografinių knygų ar albumų, bet kiekvienos. Jeigu atidžiai žiūrime į inkunabulus, kaip jie buvo parengti, kaip buvo sumaketuoti, kokios pirmosios paragrafų raidės, kaip išdėstyti tekstai, galime drąsiai teigti, kad pirmosios spausdintinės XV a. knygos – tikrai didis menas. Ir ta tradicija gyvavo labai ilgai. Na, o mūsų dienomis, kai daiktai nuvertinami, kenčia ir knygos.
Vis dėlto ir kai kurios dabar leidžiamos knygos gali tapti savarankiškais meno kūriniais, ar ne?
Toks požiūris galimas, kai kalbame apie vienetines, labai išmaniai ir kruopščiai padarytas knygas. Bet mane domina ir visos kitos, kurios patenka į žmonių bibliotekas galbūt visam gyvenimui. Kita vertus, man knyga nėra dizaino objektas, pirmiausia tai informacijos šaltinis, turintis kūną.
Grįžkime prie dviejų šiais metais pasirodžiusių jūsų autorinių knygų. Ar galima sakyti, kad tai kažkokio jūsų kūrybos etapo apibendrinimas?
Galima. Bet tai, manyčiau, nelabai svarbu. Visada gyveni tuo, ką darai šiuo metu, ir, kas žino, gal dar atsiras kokia nauja tema ir tos fotografijos vėl taps medžiaga, šaltiniu kitam pasakojimui. Tai nežinau, ar čia būtina padėti tašką. Dabar, išleidęs šias dvi knygas, esu laimingas, nes išsipildė tai, ko visada norėjau: kad fotografijos kalbėtų truputį daugiau nei tik pats vaizdas. Kai jos atsidūrė šiose knygose, išties įgijo ir naujų funkcijų. Tai kitas pasakojimas, tarsi laiškas mano bičiuliams, kuriame noriu pasidalinti man svarbiais dalykais. Pavienėmis fotografijomis tai perteikti sunkiau, o knygose jos kalba kaip tik taip, kaip man norėjosi, kad kalbėtų. Knyga yra itin intymus daiktas. Jis gali būti kaip laiškas ar tapti labai geru draugu, su kuriuo norisi vėl ir vėl susitikti, ar vakare pavargus atsiversti, pasižiūrėti keletą atvartų, kažką perskaityti. Ir tai daug duoda. Man taip atrodo. Gal aš ir neteisus.
Arūno Baltėno nuotr.
Ar fotografuodamas galvojate, kokia bus konkretaus kadro paskirtis? Ar ta fotografija bus panaudota knygoje, ar eksponuojama parodoje, ar skirta interjerui kaip meno kūrinys? O gal tai atsitinka vėliau ir tuomet parenkama galutinė forma – klasikinis sidabro atspaudas, atspaudas ant popieriaus, metalo ar stiklo, skaitmeninis failas? Kaip jūs pasirenkate techninius sprendimus?
Fotografuodamas tikrai nesvarstau apie nuotraukos paskirtį. Tai galiu pasakyti ir apie vaizdus, atsidūrusius minimose knygose. Tiesiog fotografavau man rūpimas temas taip, kaip tuo metu mokėjau. Taip gimė ciklai apie miestus, kurie man buvo svarbūs. Dabar fotografuoju gana padrikai, bet vis tiek stengiuosi nenutolti nuo konkrečių temų. Kadrai neatsiranda pavieniui. Net ir fotografuojant kokio nors miesto gatvėje tas kadras atsiduria mano atmintyje, kurioje tarsi sandėlyje yra įvairūs stalčiai įvairiose spintose, t.y. ji susiejama su tam tikra tema: tai gali būti civilizacijos ženklai, kokios nors šalies vaizdai arba, dažniausiai, kultūros ženklai, kažkokius simbolius apibendrinančios fotografijos. Sunku tai paaiškinti žodžiais, bet vis dėlto galėčiau įvardinti, kodėl fiksuoju viena ar kita. Atsitiktinumų nėra, nes kiekvienas kadras – tai ir balastas, tam tikra prasme: jį reikia kažkur padėti, juo reikia rūpintis.
Todėl, kai matau, kad kadro nebus kur padėti, aš jį tiesiog ištrinu. Pavienių gražių vaizdų tiesiog nelieka. O likusius pagal temas jau galima naudoti ir knygoms, ir parodoms, ir interjero elementams. Sakyčiau, tai ne visai meninė fotografija ar užbaigtas meno kūrinys, kaip skulptūra ar grafikos darbas. Aš fotografiją vadinčiau estetiniu objektu, turinčiu savo temą, savo pasakojimą. Dažnai, žinoma, tai yra estetiniai pasakojimai, bet juose nėra tokios didelės įtampos, kaip tapybos darbuose ar skulptūrose. Fotografijoje ir įtampa, sukuriama šviesa, vaizdu, yra estetinė (ne temos nulemta). Turiu ir socialinės tematikos darbų, jie stiprūs ir labai skaudūs, tokių žmonės namuose nekabins, tačiau jie skirti parodoms, žurnalams, straipsniams aštriomis temomis. Tai visai kitas žanras.
