Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 15 lapkričio d. 22:18
Klaipėdoje – aštuntoji fotografijos šventė

Vaclovas Straukas „Kopos“

2023 m. lapkričio 16 ir 17 dienomis Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius, bendradarbiaudamas su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC), pristato jau aštuntąją fotografijos šventę, kurios metu, per dvi dienas bus atidarytos bei pristatytos net septynios fotografijos parodos. Parodų kuratorius ir ekspozicijų architektas Darius Vaičekauskas. Darbus kviečiame pamatyti iki gruodžio 10 d.

ALNIS STAKLE PARODA „ŠVELNI APOKALIPSĖ / MELLOW APOCALYPSE“

 Mes gyvename okuliarinėje kultūroje, kurioje istorinių ir šiuolaikinių vaizdų žvaigždynai dažnai yra svarbesni už realybę. Kas yra šių dienų tikrovė, jei ne didžiulis vaizdų rinkinys? Vaizdai – žinių perdavimo, kolektyvinės atminties, pramogų ir kultūrinių tyrinėjimų pagrindas. Jie suteikia begalines galimybes sugrįžti prie vieno ar kelių įvykių, asmenų ir objektų, siekiant atskleisti vis naujas praeities interpretacijas. Reguliarus vizualinės kultūros palikimo tyrimas daugybę kartų leido perrašyti istoriją. Iš naujo interpretuoti praeities įvykių dviprasmybes, o taip pat išaiškinti žiniasklaidos galios ir propagandos ryšį. Vaizdai yra pagrindinis investicijų ir pajamų šaltinis meno pasaulyje, kuriame vaizdų simbolinė vertė paverčiama materialine verte.

Alnis Stakle „Mellow Apocalypse”

Vaizdų pasaulis tampa vis labiau prisotintas, o mūsų galimybės jį suvokti ir susivokti tampa vis ribotesnės. Poetiškai kalbant, žemėlapis tapo didesnis už teritoriją. Šiais laikais galime pasiekti beveik visą žmonijos sukauptą vizualinę kultūrą. Šiais laikais, kai kiekvienas iš mūsų tapo prodiuseriu ir pasakotoju, siekiančiu išreikšti save ir atkreipti dėmesį, viešai skęsti socialinių tinklų melancholijoje ar praktikuoti pilietinę žurnalistiką – vaizdų pasaulio prieinamumas nebėra privilegija, o savaime suprantama tradicija.

Parodoje pristatomų koliažų atlikimas pagrįstas vaizdo post-apdorojimo programinės įrangos algoritmais, leidžiančiais aplenkti vaizdo vaizdavimo tikslumą ir preciziškumą. Taigi skaitmeninės papildomo apdorojimo technologinės savybės tampa koliažų prasmingo ir techninio kodo dalimi.

ŽILVINO GLUŠINSKO FOTOGRAFIJŲ PARODA „JUODOS GĖLĖS“

 Nors juoda nėra laikoma spalva, jos estetika gali būti labai paveiki, sukelianti stiprias emocijas. Dažnai ši (ne)spalva sietina su nežinomybe, paslaptimi, amžinybe. Šios simbolinės juodos reikšmės skleidžiasi personalinėje fotomenininko, Kauno kolegijos Menų akademijos lektoriaus Žilvino Glušinsko fotografijos parodoje „Juodos gėlės“.

„Lith–Print“ technika kurtoje naujausioje menininko fotografijų serijoje juoda yra ryškus elementas. Abstrakčiomis formomis ji pasklinda nuotraukose ir kuria siurrealistiškos erdvės įspūdį. Ž. Glušinsko juodoje nėra jokio akimis atpažįstamo realybės ženklo, jokios užuominos apie tikrovę. Tik jos fone išryškėjusi paslaptis, kurią įkūnija sensualių moterų aktai. Grakščiais kūnų judesiais moterys išsklaido fotografijas užliejusią akliną juodumą, kuri, atskleidžia fotomenininkas, vyrauja dėl panaudoto foto popieriaus ypatybių, atsiradusių dėl to, jog jis yra senas, laikytas blogomis sąlygomis ir pažeistas pelėsio. „Ryškindamas fotografiją nežinau, kokia ji bus. Priklausomai nuo naudojamos chemijos, išlaikymo, atsižvelgiant į tai, kelintas tai yra atspaudas, galiu tik nuspėti, koks vaizdas išryškės“, – pažymi fotomenininkas.

Būtent „Lith–Print“ technika suteikia Ž. Glušinskui plačias galimybes eksperimentuoti su foto popieriumi ir atrasti naują, autentišką meninę kalbą, fotografiją suartinančią su grafika. „Kurdamas „Lith–Print“, kuri yra viena iš paskutinių alternatyvių spaudos technikų, negaliu būti užtikrintas, jog nuotraukos ryškinimo procese, kuris gali trukti nuo keleto minučių iki kelių valandų, sulauksiu būtent to momento, kai regimas vaizdas bus toks, kokio  noriu“, –  sako fotomenininkas. Net ir būdamas vienu iš vos kelių „Lith–Print“ žinovų Lietuvoje, Ž. Glušinskas pažymi, jog spaudžiant nuotraukas šia technika visada yra vietos magijai, kuri jį labai traukia.

Magiją jaučia ir žiūrovas, stebėdamas kaip vienose fotografijose moterų kūnai blunka, tirpsta, panirdami į juos traukiančią juodą gelmę, o kitose – jos prasiveržia pro tankius, tamsius ūkus, atrasdamos šviesą, ir pražysta. Kiekviena serijos nuotrauka turi savo nuotaiką, naratyvą ir muziką, kurie sužadina žiūrovo pojūčius.

Žilvinas Glušinskas „Juodos gėlės“

VACLOVO STRAUKO RETROSPEKTYVINĖ FOTOGRAFIJŲ PARODA „PAMARIO UŽKALBĖJIMAS: JŪRĖS MARIOS, VĖJAS, SMĖLIS“

2023 metais sukanka 100 metų nuo žinomo Lietuvos fotografo Vaclovo Strauko gimimo. Šia proga LFS Klaipėdos skyrius rengia retrospektyvinę fotografo kūrybos parodą. Parodoje šiuolaikiškai pristatomi pagrindinių V. Strauko fotografijų ciklų, serijų darbai. KKKC Parodų rūmuose rengiama paroda – tai ne tik retrospektyvinė V. Strauko fotografijų ekspozicija. Parodos kuratoriaus Dariaus Vaičekausko sumanymu tai ir paroda apie patį autorių. Joje pristatomi V. Strauko negatyvų kontaktiniai atspaudai, vokai su fotojuostomis ir nuotraukomis bei autoriaus pasižymėtomis pastabomis, jo fotolaboratorijos įranga bei kitokie artefaktai. Tačiau kūrybos „užkulisių“ atskleidimas nėra tik būdas žiūrovų smalsumui sužadinti. Tai reta proga geriau suprasti fotografo kūrybinius bandymus ir pasirinkimus, kurie išgrynino atpažįstamą autorinį braižą. Tai, kas liko neatrinkta parodoms ir publikacijoms gali būti taip pat iškalbinga, kaip ir šiandien geriausiai žinomi autoriaus darbai.

  • Strauko kūryba šiandien atrodo aktuali keliais skirtingais aspektais. Vieniems šio autoriaus darbai – tai humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos klasika; kitiems – XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių laikotarpio ir jo ideologinių reikalavimų atspindys; dar kitai žiūrovų daliai – nostalgija jų pačių jaunystei ar tik įsivaizduojamai praeičiai keliantys atvaizdai.
  • Straukas fotografijoje debiutavo kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje formavosi ir įsitvirtino humanistinė fotografijos kryptis, gavusi iki šiol plačiai žinomą Lietuvos fotografijos mokyklos vardą. Autorius (g. 1923) su maždaug dešimtmečiu jaunesniais žymiausiais „mokyklos“ kūrėjais (Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku, Algimantu Kunčiumi ir kt.) XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje įsiliejo į Lietuvoje pakilimą išgyvenusią humanistinės fotografijos bangą.

Retrospektyvinė V. Strauko paroda, leidžianti apžvelgti jo svarbiausius fotografijų ciklus, kartu parodo, kad visi jo darbai jungiasi į vieningą pajūrio krašto vaizdinį. Kiekviename fotografijų cikle jis truputį kitoks, bet visada paženklintas atvirai poetiško, idealizuojančio autoriaus matymo. Toks V. Strauko žvilgsnis į Lietuvos pajūrį ir jo žmones svarbus ne tik Lietuvos meninei fotografijai – jis iki šiol formuoja mūsų bendrą suvokimą apie šio krašto savitumą ir dar visai neseną istoriją.

Parodoje praskleidžiami V. Strauko kūrybos „užkulisiai“ – tai reta proga geriau suprasti fotografo kūrybinius bandymus ir pasirinkimus, kurie išgrynino atpažįstamą autorinį braižą. Kadrų atranka iš parodoje eksponuojamų fotojuostų ir jų kontaktinių atspaudų leidžia manyti, jog V. Straukui buvo svarbios ne konkrečios asmenybės ar kasdienybės proza, o apibendrinta žmogiškų išgyvenimų išraiška ir meninės fotografijos poezija.

Stanislav Ostrous „Chersonas. Miestas X“

STANISLAV OSTROUS FOTOGRAFIJŲ PARODA „CHERSONAS. MIESTAS X“

Pasak S. Ostrous, „idėja fotografuoti vietą, kurioje gyvenu kilo iš noro išsaugoti atmintyje dalį to, kas visada lieka nematoma. Nepastebimi laiko judėjimo ženklai. Kažkas, kas išlieka pastovus, bet vis besikeičiantis. Drovisi savęs, kaip paauglys, arba atvirkščiai, pilnai atsiskleidžia su paleistuvės atvirumu. Patenka vaizdu ant fotojuostos, ir palieka įspaudą.

Miestai – kaip žmonės, kai kuriuos gali pažinti nuo vaikystės, o su kitais susipažįsti jaunystėje arba atrandi suaugęs. Miestas gali nusibosti, nuvilti, bet paskui vėl nustebinti ir sukelti naujų jausmų. Miestas gali būti artimas ir brangus, arba šaltas ir nedraugiškas ateivis. Kai kuriuose miestuose mėgstame vaikščioti ir sėdėti ant parko suoliuko, bet yra miestų iš kurių norisi bėgti, kaip nuo maro. Yra daug miestų ir kiekvienas turi savo likimą, o mūsų likimai yra susipynę su miestų likimais. Mes paliekame juose savo pėdsaką, jie palieka savo pėdsaką mumyse. Chersone gyvenu daugiau nei dvidešimt metų. Iš pradžių negalėjau prie to priprasti. Tada radau mieste draugų ir vietų, kur „svetimieji“ neina. Miestas tapo savas, jis atskleidė man savo mažas paslaptis, suteikė didelių džiaugsmų. Mano vaikai gimė ir gyvena Chersone. Draugai liko Chersone. Taip miestas po truputį mane įsileido į savo jaukius kiemus bei į savo namus. Nesigėdydamas savo samanotų užkaborių, miestas leido man šnipinėti ramų provincijos gyvenimą. Kaip geidulingas vujaristas klaidžiojau slaptomis gatvelėmis ir aistringai žiūrėjau į tai, kas yra slepiama nuo pašalinių akių. Tokių vietų nefotografuoja suvenyriniams atvirukams. Tai intymus portretas. O ir mano draugų pasakojamos istorijos taip pat labai intymios“.

GEDIMINO JUŠKOS FOTOGRAFIJŲ PARODA „LAUKIMAS“

Parodoje pristatoma fotografijų serija fotografuota Neringoje, 2023 vasarą, „Menų Zonos“ rezidencijos metu. Pasirinktas kvadratinis momentinės / analoginės monochrominės fotografijos formatas.

Gediminas Juška „Laukimas“

Ilgesio, melancholijos ir laukimo mintys apima kaskart apsilankant Neringoje. Fotografijose atskleidžiamas trapus Neringos grožis. Monochrominiai gamtos vaizdai tarsi nukelia į neapčiuopiamo laiko erdvę. Tuo tarpu žmonių veiklos ženklai gražina į modernią realybę. Parodos autorius mūsų klausia, „ar tikrai Neringą matome vienodai? Galbūt šis unikalus Lietuvos kraštas tampa tuo brangesnis, kuo toliau nuo jo esame? Tiek fizine, tiek dvasine prasme. Ar tikrai grožį suprantame, kaip vienalytį, besąlygišką ir nedalomą reiškinį? Laiko trapumas – vienas esminių klausimų į kuriuos gilinuosi savo kūryboje“. G. Juška sako, kad „dirbdamas mokytoju, puikiai suvokiu fotografijos istorijos, jos klasikų darbų reikšmingumą jaunoms kartoms. Serija – įkvėpta Vaclovo Strauko kūrybos“.

HENRIKO KETVIRČIO FOTOGRAFIJŲ PARODA „GENTIS“

Henrikas Ketvirtis „Gentis“

 Debiutinėje parodoje pristatomą fotografijų seriją autorius nusako šitaip: „Neplanuoju ką fotografuoti, fotoaparatą nešiojuosi visada su savimi norėdamas nepraleisti įdomių akimirkų, pasitaikančių mano kelyje. Nuotraukos atmosferiškos, perteikiančios bohemišką dvasią, jose dominuoja spontaniškai užfiksuoti baro lankytojų portretai, kuriuose atsispindi neeilinės asmenybės, sudarančios neformalią bendruomenę neeiliniame Klaipėdos bare.

Fotografija pradėjau domėtis nuo 2006 m., tuomet pirmą kartą į rankas pateko profesionalus fotoaparatas. Nuo tada ir fotografuoju – pradedant nuo mikropasaulio, baigiant dangaus kūnais. Fotografuoti pradėjau su skaitmeniniais fotoaparatais, bet prieš kelis metus pamilau analoginę fotografiją, kuri pastaruoju metu ir sudaro didžiąją mano darbų dalį“.

Nikita Malinina „Atvirai pasakius“

IEVOS VIRGANAVIČIŪTĖS IR NIKITOS MALININOS PARODA „NERINGOS ELEGIJA“

Šių metų birželio mėnesį Nidoje esančioje „Menų zonos“ rezidencijoje viešėjo ir kūrė dvi jaunos fotografės iš Klaipėdos. Rezidenčių kūrybiniam darbui talkino fotografas Gediminas Juška. Parodoje „Neringos elegija“ menininkės pristato fotografijų serijas, sukurtas Nidoje. Kalbėdama apie savo kūrinius Ieva Virganavičiūtė pažymi: „fotografijos kalba apie drąsos ir savęs ieškojimą. Drąsos, kurios mums visiems taip velniškai reikia. Drąsos prieiti, pasakyti, patylėti, sulaukti šypsenos ar durų užtrenkimo prieš akis.  Kiek baimių gali suktis galvoje, kas ką pasakys, kas pažiūrės ar nužiūrės. Kas geriau, ar kas blogiau? Kas daugiau, ar kas mažiau? Kas? Kodėl? Už ką? Klausimų dažniausiai pasitaiko daugiau, nei atsakymų. Su kuo mes konkuruojame, su pačiu savimi, ar su tuo, kurio akys spindi šiandien labiau, nei mano vakar? Kodėl mes bandome įtikti? Ar bijome nepatikti, bijom, kad mūsų nemylės, ar bijom, kad patys savęs nebemylėsime? Kiek daug mes galime prarasti dėl baimės išlįsti iš savo paties susigalvoto paslaptingo kiauto? Kiek žmogus nueitų, jeigu bijotų mažiau ir pasitikėtų daugiau? Kiek žmogus nueitų vienas, o kiek su ramsčiu šalimais? Pirmiausia pasitikėti turime savimi, tikėti tuo ką darome ir tvirtu žingsniu keliauti į rytojaus paruoštą nuotykį. Gyvenimas tuo ir ypatingas, kad jis vienas ir niekas jo nepakartos“.

Nikita Malinina savo kūrinių seriją pristato taip: „vaizdai matomi atskirai, tarsi fotoaparato kadrai, pokalbiai girdimi per miglą, aukštyn, žemyn šokinėjančios emocijos, savaitę trunkančios dienos… Tai labai lengvai gali tapti skaudžia kasdienybe. Gražiausiame gamtos kampelyje, kiekviena diena tampa tamsi ir tokia pat, kaip jau praėjusios. Tamsą bandome šviesinti, tačiau, atvirai pasakius, tokiais pačiais būdais, kokie ir privedė prie šio dugno. Skęstant labai lengva būti naiviam ir pažeidžiamam, tuo žmonės gali pasinaudoti ir tada gali atsitikti siaubingų dalykų, kurie niekada nemanei, kad nutiks būtent tau. Tobulo gyvenimo iliuzija dužo. Pačiose, širdžiai mieliausiose ir artimiausiose vietose, skauda labiausiai. Ten, kur kažkada galėjai būti nuogiausia siela, dabar turi su jauduliu žvelgti sau per petį. Ten, kur galėjai be rūpesčių mėgautis, kai vėjas glostė tavo odą, dabar bandai pamiršti kitokį prisilietimą“.

Ieva Virganavičiūtė „Marios drąsos“

Lapkričio 16 d., 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) atidaromos Alnis Stakle (Latvija) paroda „Švelni apokalipsė / Mellow Apocalypse“ ir Žilvino Glušinsko fotografijų paroda „Juodos gėlės“.

Lapkričio 17 d., 17 val. KKKC Parodų rūmuose atidaromos Vaclovo Strauko retrospektyvinė fotografijų paroda „Pamario užkalbėjimas: Jūrės marios, vėjas, smėlis“, Stanislav Ostrous (Ukraina) fotografijų paroda „Chersonas. Miestas X“ ir Gedimino Juškos fotografijų paroda „Laukimas“.

      Nuo 18 val. KKKC Menų kiemo (Bažnyčių g. 4) kūrybinių dirbtuvių – fotografijos laboratorijos vitrinoje eksponuojama „Menų zonos“ rezidencijos menininkių Ievos Virganavičiūtės ir Nikitos Malininos paroda „Neringos elegija“.

      19 val. bare „Leika“ (Tomo g. 7) atidaroma Henriko Ketvirčio fotografijų paroda „Gentis“.

 

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba). Renginių metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojama, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, publikuotuose įvairiose medijos priemonėse.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!