Distopinių pasaulio vizijų įkvėpti romanai
Distopija – populiarumo neprarandantis žanras, apie kurį kalbant dažniausiai prieš akis iškyla Georgo Orvelo knyga „1984“ ar Aldous Huxley romanas „Puikus naujas pasaulis“. Visgi galimos pragaištingos visuomenės vizijos – ne vieną rašytoją patraukusi tema, kurios aktualumu abejoti neleidžia vienas po kito leidžiami ir daugybę skaitytojų žavintys šio žanro kūriniai. Žemiau – keletas distopinių scenarijų įkvėptų romanų, kuriuose žvilgsnis krypsta į tai, koks gali būti pasaulis, jei šiandien nesiryšime jo keisti.
Kaspar Colling Nielsen, „Europos pavasaris“
Kaspar Colling Nielsen, „Europos pavasaris“
„Europos pavasaris“ – danų autoriaus Kaspar Colling Nielsen romanas, daugiasluoksnis, fantasmagoriškas žvilgsnis į galimą mūsų visuomenės ateitį. Danijos Lolando saloje gyvena turtuolių ir garsenybių bendruomenė, mėginanti suderinti idealiausius ir patraukliausius senojo pasaulio gyvensenos elementus su naujausiais technologiniais pasiekimais. Tuo tarpu danų nusipirktoje Mozambiko saloje ištremti migrantai ir pabėgėliai, keliantys grėsmę šalies įvaizdžiui.
Istorijos centre – nuolat susipinantys keturių skirtingų žmonių gyvenimai. Inoringas dailininkas Kristianas kuria trikdančius, išsigimusių žmonių paveikslus ir laviruoja tarp daugybės romanų, buvęs pankas, galerininkas Sty, vargiai supranta apie meną, jo žmona, smegenų tyrinėtoja Elizabet, dirba laboratorijoje, kur atliekami bandymai su gyvūnais, o anksčiau minėtoje Mozambiko saloje savanoriauja nuo valgymo sutrikimų kenčianti jųdviejų dukra.
Knygoje vaizduojamas giliai poliarizuotas pasaulis – išrinktieji ir turtuoliai, valgantys tik saloje užaugintą maistą bei sukūrę sau tobulo gyvenimo iliuziją, ištremtieji, kuriems čia nebelieka vietos ir kažkur šios naujos santvarkos viduryje gyvenanti likusios visuomenės dalis. Mokslo pasiekimai čia susipina su visiška beprasmybe, meno ir žmogiškųjų vertybių nuopuoliu, abejingumu ir žmogaus teisių pažeidimais. Visgi K. C. Nielsen romane vietos lieka ne tik filosofiniams klausimams, bet ir kurioziškoms situacijoms bei juodam humorui. Utopinė ar distopinė ateitis vaizduojama romane – apsispręsti lieka pačiam skaitytojui.
Įsigyti knygą galima čia.
Margaret Atwood, „Tarnaitės pasakojimas“
Margaret Atwood, „Tarnaitės pasakojimas“
Vienos populiariausių Kanados autorių, Margaret Atwood romanas „Tarnaitės pasakojimas“ išleistas 1985 metais, tačiau itin daug populiarumo sulaukia ir pastarąjį dešimtmetį. Kritikų neretai lyginamas su George’o Orwello „1984–siais”, kūrinys nukelia į žiaurų, distopinį, totalitarinį pasaulį, kuriame labiausiai kenčia moterys. Iš pradžių netekusios galimybės susimokėti bankine kortele, ilgainiui jos suskirstomus į kelis hierarchinius luomus, moterims draudžiama skaityti, turėti asmeninį gyvenimą, o knygos pagrindinės veikėjos vienintelė paskirtis – nevaisingai porai padėti susilaukti vaikų. Jos ankstesnis gyvenimas – santykiai su vyru ir dukra, karjera – lieka praeityje, kurios nebėra lygiai taip pat, kaip ir ateities.
Slogus, sukrečiantis pasakojimas, bauginančiai atidengia patriarchalinės visuomenės skaudulius, o distopiniai santvarkos scenarijai dažnai atrodo pernelyg arti tikrovės. Teigiama, kad autorės romaną įkvėpė puritonizmas, tuometinė situacija JAV, Irano revoliucija, totalitariniai režimai Europoje ir už jos ribų. Nors šiandien „Tarnaitės pasakojimas“ laikomas feministiniu romanu, pačios autorės teigimu, tai, visų pirma, yra pasakojimas apie galią ir dominavimą.
Pagal šią knygą sukurtas keliais „Emmy“ įvertintas to paties pavadinimo serialas.
Įsigyti knygą galima čia.
José Saramago, „Aklumas“
José Saramago, „Aklumas“
José Saramago (1922–2010) – portugalų rašytojas, Nobelio premijos laureatas ir vienas svarbiausių šiuolaikinių autorių. Aktyvus anarchinio komunizmo šalininkas, aršus ateistas dažnai konfrontavo su Katalikų bažnyčia, kritikavo Europos sąjungą ir teigė, kad meilė yra tas instrumentas, kuris gali pagerinti žmonijos būvį. Daugelis autoriaus romanų gali būti suprantami kaip alegorijos. Ne išimtis ir į siurrealistinę, distopinę situaciją nukeliantis romanas „Aklumas“.
Nežinomais metais, nežinomame mieste vienas po kito apanka žmonės. Aklumui sparčiai plintant, matantieji stengiasi izoliuoti infekuotuosius steigdami jiems prieglaudas. Tačiau galiausiai apanka visi. Visuomenę apima baimė ir šokas, prasideda pirmieji žiaurumo atvejai. Ar aklame pasaulyje įmanoma išlaikyti žmogiškumą?
Albert Camus, „Maras“
Albert Camus, „Maras“
Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Kamiu kūrybiniame palikime, o romanas „Maras“ laikomas vienu brandžiausių rašytojo kūrinių. Knygą pasirodė dveji metai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Kamiu „Maras“ neretai vadinamas filosofiniu romanu – čia gausu simbolių, metaforų ir absurdo.
Tiksliai nenurodytais 194… metais, Alžyro mieste Orane pradeda plisti liga. Iš pradžių iš rūsių lenda ir dvesia žiurkės, tada pradeda mirti žmonės. Daktaras Bernardas Rijė bando atkreipti valdžios dėmesį į nieko gero nežadančius ženklus. Deja, valdininkai delsia – nėra problemos, nereikia ir sprendimų priimti. Galiausiai paskelbiamas karantinas – niekas negali nei atvykti, nei išvykti iš Orano.
Šiandien šį romaną galima skaityti kaip tam tikrą žmogaus elgesio nelaimės akivaizdoje liudijimą. Karo, pandemijos ar bet kokio teroro fone visuomet arba atskleidžiamos tamsiosios visuomenės pusės, arba, atvirkščiai, suklesti žmogiškumas.
Įsigyti knygą galima čia.
Naomi Alderman, „Galybė“
Naomi Alderman, „Galybė“
Kas nutiktų, jei vieną dieną pasaulį pradėtų valdyti moterys? Ketvirtasis britų rašytojos Naomi Alderman romanas „Galybė“, Metų knyga buvo pripažintas „New York Times“ ir „Washington Post“, taip pat atsirado Barako Obamos mėgstamiausių knygų sąrašo viršuje. Įdomu tai, kad kurdama „Galybę“, autorė savo idėjomis dalinosi su anksčiau minėta rašytoja Margaret Atwood.
Pasaulį sužavėjęs pasakojimas galią romane perleidžia į moterų rankas. Pastarosios viena po kitos atranda turinčios neįtikėtiną savybę: pakanka vieno prisilietimo, kad sukeltų neištveriamą skausmą – ar net mirtį. Staiga kiekvienas vyras žemėje susivokia beprarandąs kontrolę.
Kaip pasikeistų pasaulis, jei moterys saugiai galėtų naktį vaikščioti gatvėmis, apsiginti nuo prievartautojų ir užpuolėjų? O kas nutiktų, jei absoliuti galia, sumišusi su keršto, žiaurumo ir valdžios troškimu taptų nevaldoma? Įtraukiantis pasakojimas užduoda ne vieną šiandieninę visuomenę išbudinantį klausimą, pamažu prieidamas prie pačios svarbiausios idėjos – ar apskritai įmanoma turima galia nepiktnaudžiauti?
