„Latviška meilė“. Fotografas – Gints Mālderis, Rygos naujasis teatras

Režisierių Alvį Hermanį šiandien galime vadinti ne tik latvių tautos, bet viso teatro apskritai antropologu. Teatro priemonėmis lyg rašomąja mašinėle jis bando užrašyti žmogaus turinį. Kruopščiai nuskusdamas ankstesnius, dažniausiai storu sluoksniu užteptus gyvenimo dažus, Hermanis lyg ant švaraus pergamento užrašo tą patį žmogų, tik jis jau būna tyras, atviras ir sugebantis ilgam apsigyventi tavo sieloje. Šis teatrinis palimsestas – spektaklis „Latviška meilė“ (Naujasis Rygos teatras, premjera 2005 09 15) žiūrovų akyse vyksta jau devyniolika metų ir virto latvių tautos kūnu ir krauju. Vos paskelbus kelių mėnesių repertuarą bilietai į šį spektaklį išparduodami per porą dienų. Yra žmonių, kurie spektaklį matė po devynis kartus ir dar mielai žiūrėtų, jei spėtų laiku įsigyti bilietus.

Spektaklis – lyg užuovėja, sala, lyg tam tikra smegenų higienos laboratorija. Jau nuo pirmųjų spektaklio akimirkų žiūrovams atveriamos durys, pro kurias patenkama į išgrynintą pasaulį, kur neegzistuoja XXI a. būdingas moralizavimas, teatrinė demagogija, tariamai svarbių ir opių klausimų kėlimas. „Latvijos meilė“ pirmiausia – tai meilė šios šalies žmonėms. Ir jie nelieka abejingi. Į šį spektaklį – dvasinę puotą – žiūrovai renkasi kaip į didžiausią šventę. Spektaklis gana ilgas (virš keturių valandų) ir vis dar rodomas atokiau nuo Rygos centro esančiose patalpose, teatrui pritaikytame Tabako fabrike (Miera g. 58 a; kitą pavasarį teatras tikisi žiūrovus pakviesti į istorinius savo namus – Lačplėsio g. 25). Bet tai netrukdo rastis sakraliems teatriniams atsivėrimams, sugrąžinantiems pirmapradę teatro esmę.

Mylėdamas gyvenimą, būdamas aktyvus Latvijos visuomenės tyrinėtojas, Hermanis savo teatro laboratorijoje – spektaklyje „Latviška meilė“ – per meilės poveikį žmogaus protui atskleidė paties teatro prigimtį. Čia žiūrovai gali tobulinti mąstymą, visą spektaklio turinį ne vien realiai sekdami, bet ir jausdami. Kitaip nei daugelyje kitų šiuolaikinio teatro spektaklių, kur jausmai jau seniai nedalyvauja, kur viskas grindžiama protu.

„Latviška meilė“. Fotografas – Gints Mālderis, Rygos naujasis teatras

Spektaklio koncepcija gimė remiantis pažinčių skelbimų tyrimais, tačiau atlikus kiekvienos situacijos tyrimus, kurie truko kelis metus, buvo sukurtas platus visos Latvijos peizažas. Jo spalvas, gylį ir turinį turėjo užpildyti aktoriai, kurie vienu metu tapo ir atspindžiais, ir veiksmo stebėtojais. Kiekviena scena, kiekviena mizanscena „Latviškoje meilėje“ yra ne užfiksuota, bet suformuota lyg pirmą kartą, gimsta lyg dabar. Kiekviena aktoriaus diena kiekvienai pasirinktai situacijai gali suteikti naujų atspalvių, kuriuos žiūrovas godžiai perskaito. Ir dėl to „Latviška meilė“ tokia ilgaamžė, taip mylima žiūrovų.

Iš pažiūros nesikeičiantis Hermanis išlieka didžiausiu teatro atradėju, nes kiekvieną kartą jis kalba ne apie išorinius dalykus, o apie žmogų. „Latviškoje meilėje“ pasirinkęs trylika situacijų, jis tarytum moko žmones atpažinti vienas kitą, moko bendrauti. Kiekviename duete vienas būna jautresnis, atidesnis už kitą, bet režisieriui rūpi užfiksuoti ne tiek žmonių skirtingumą, kiek jų susitikimo grožį, jų kalbos jaustukus, nuojautas, nesugebėjimą žodžiais išreikšti nujaučiamus dalykus, kurie kartais nulemia jų pačių gyvenimą. Ar gali būti kas gražiau už ledus valgančią garsiosios latvių dainų šventės dirigentę, kuri žvelgia sklindančių garsų link ir bando jiems pritarti, o valgant tas niūniavimas atrodo it juokingi ūkčiojimai. Tuo tarpu žiūrovai regi komišką būtybę ir atpažįsta save, nes kelių minučių scenoje suvaidinama ne tik istorinė tiesa, bet ir aibė kitų aplinkybių, į kurias tūkstančius kartų yra papuolęs kiekvienas žmogus. Hermanis su aktoriais sugebėjo kiekvieną mizansceną išdidinti, išgryninti, supaprastinti – taip ji tapo gilia, skrodžiančia, priverčiančia juoktis, liūdėti ar net kartu uždainuoti, kaip nutiko paskutinėje scenoje, kai žiūrovai išgirdę dainą „Pūt, vējiņi!“ („Pūsk, vėjeli!“) uždainavo kartu. Spektaklis nesuardo ketvirtos sienos, jis lieka klasikinės scenos rėmuose, bet šis sceninis santūrumas, tam tikras kuklumas nokautuoja žiūrovus, atveria jų širdis: jie tapatinasi su situacijomis ir personažais. Ir taip vyksta nuo pirmųjų scenų. Brangu ir tai, kad visų žiūrovų reakcija – skirtinga. Spektaklis taip surėdytas, kad jis neapeliuoja į masės reakciją. Jis taip sutaisytas, kad žiūrovų reakcija nuvilnija pačiose netikėčiausiose akimirkose, rodos, pačiu netikėčiausiu metu.

„Latviška meilė“. Fotografas – Gints Mālderis, Rygos naujasis teatras

Meilė – ne akla, ji provokuoja atoveiksmį. Spektaklis – aplink meilę, apie meilę – kiekvieną priverčia mylėti, jei ne spektaklį, tai Latviją. Mylėti šalį ne žodžiais, o jausmu: spektaklio kūrėjai parodo, kokia atvira ir gili pačios Latvijos meilė jos žmonėms. Kokia bebūtų sudėtinga ir skaudi šalies istorija, ji suformuoja kiekvieną joje gimusį. Šalis – tai ne tik geografinė vieta, bet begalės aplinkybių, viena kitą nustelbiančių ir visais įmanomais būdais veikiančių žmogų. Lig šiol neteko matyti tokio skausmingo ir jautraus, skambančio gražiau už bet kokią dainą spektaklio, skirto mylimos šalies mylimam žmogui. Latviai šį spektaklį gali vadinti tautos himnu. Dėl šio spektaklio verta važiuoti į Latviją.

Nors „Latvišką meilę“ teko matyti be vertimo, dalį teksto įmanoma nesunkiai suprasti. (Mes priklausome tai pačiai baltų kalbų grupei.) Ir tai jaudino, dar labiau priartino spektaklį. Neabejoju, kad ir kitos aplinkybės labai jautriai persiskaitė, nes mūsų šalys išties labai artimos.

„Latviška meilė“. Fotografas – Gints Mālderis, Rygos naujasis teatras

Trylika siužetų. Velnio tuzinas. Gal tai ir atsitiktinumas, bet kūrėjai nemažino nei siužetų, nei jų eigos. Jie netrumpino spektaklio, nesiekė supaprastintų laiko aplinkybių. Šį spektaklį galima labai lengvai paversti pop spektakliu, patogiu šiuolaikinei Europos rinkai. Bet taip neatsitiko. Beveik dvidešimt metų (gal net daugiau, įskaitant repeticijas) „Latviška meilė“ išlaikė meno kūriniui būtiną įtampą, būtiną metafiziką, kuri niekaip nesusiformuotų be tylos pauzių, be tų nežinomybės akimirkų, kada personažai nežino, kaip ir kada partneris sureaguos į vieną ar kitą kito partnerio krustelėjimą. O kiek daug šiame spektaklyje mini improvizacijų, kurios yra kaip didžiausios dovanos partneriams! Tik jos gali įkvėpti, nudžiuginti, skatina atsakyti tuo pačiu.

Šis spektaklis kurtas dėl aktorių, aktoriams, o tai reiškia – tam, kad įžengtum į autentišką teatro karalystę. Čia nėra anapusybės. Čia viskas – lyg po padidinamuoju stiklu. Režisierius visas aktorių būsenas paslaptingu būdu priartina prie mūsų – belieka spoksoti išplėtus akis, nes veiksmas smelkiasi į pasąmonę, ir nesunkiai supranti, kad stebi tam tikrą psichoanalitinį seansą. Spektaklyje vaidina Guna Zariņa, Baiba Broka, Vilis Daudziņš, Kaspars Znotiņš, Ģirts Krūmiņš ir dainuoja Andris Keišs. Visi jie atlikę tokią vaidmenų analizę, kuri prilygsta rimtiems antropologiniams tyrimams. Gal dėl to šis spektaklis toks gyvas, nes tai – atviras gyvenimo tyrimas. Šie talentingi aktoriai per daugelį metų jau išmoko visas savo žinias „įvilkti“ į poetinį rūbą. Spektaklio atskirose scenose jie virsta poetiniais įvaizdžiais, gyvais eilėraščiais. Juos „skaitydami“ mes visai kitaip suvokiame realybę. Be aktorių mes nesugebėtume suvokti to, apie ką nori pasakyti režisierius. Nei grynas tekstas, nei kiti menai to negali atstoti. Tik gyvas aktorius ir tik tokiame teatre gali sukurti tokias galimybes. Tik tokiame teatre aktorius transformuojasi į personažą, kuris padeda žiūrovui atpažinti realias gyvenimo situacijas. Tai nėra stebėjimas, tai yra akivaizdus dalyvavimas šioje veidrodinėje gyvenimo situacijų poetikoje. Visas šis mažų reiškinių pasaulis savo paprastumu spindi. Jis šviesus, lyg būtų nušviestas saulės. Net scenos, kuriose žiema, šaltis, švyti kita šviesa.

Kasdienybės poetika, aktorių transformacijos menas sutvirtinamas „vaikiškomis“ dainelėmis, kurias atlieka Andris Keišs. Jis ir puikus gitaristas, tekstų autorius. Kai kuriuos dainų tekstus kūrė ir aktoriai. Scenoje – ir pats kompozitorius Jēkabs Nīmanis. Gyvenime jis kuria daug ir labai įvairios, sudėtingos muzikos, o hermaniškame pasaulyje jis tampa šviesia poetine nata. Jis lyg pirmapradis, dar ieškantis žmogus, kurio kiekviena sugrota nata dar neturi tvirto pagrindo. Šie muzikiniai intarpai nėra vien schematiškos spektaklio jungtys. Jos dar labiau sustiprina trapaus tikrovės grožio akimirkas. Ši muzika tarytum padeda mylėti gyvenimą, kuris nebūtinai gražus, jis tiesiog tikras, duotas kiekvienam patirti vieną kartą. Šios dainos, pasirodo, jau seniai tapusios latviškais hitais, bet lig šiol nepraradusios savo lengvumo.

„Latviška meilė“. Fotografas – Gints Mālderis, Rygos naujasis teatras

„Latviška meilė“ didžiausia tyrimų erdve tapo ir dailininkei Monikai Pormale. Jos indėlis labai didžiulis. Ji ištapė kiekvienos scenos drobes, ji aprengė, tarytum naujai nulipdė unikaliausius spektaklio žmones. Ir svarbiausia – ji sukūrė autentišką grimą, kuris yra tiek pat svarbus, tiek pat reikšmingas, kaip ir personažų kostiumai. Jis padėjo aktoriams atskleisti žmonių ydas, fizines negalias. Perukai, akiniai, kepuraitės… Bet kaip išradingai ir tuo pačiu šmaikščiai paryškinamos pagyvenusios moters kojos: kamšalais šiek tik pastorintos blauzdos – ir personažo charakteristika užbaigta. Pormale padeda sukurti iliuzinį pasaulį. Aktoriai su jos pagalba tampa dar paslankesni: jų mimika dažnai išraiškingesnė už pasakojamus dalykus. Čia viskas pajungta aktoriui. Jie tyrinėja gyvenimo situacijas, o dailininkė – ir juos, ir jų aplinkybes. Hermanio teatre dailininkas kuria zoną, kurioje viskas išgryninta, kurioje atskiri žmonės spindi savo individualia šviesa, grožiu, nors dažnai jų gyvenimai nenusisekę.

Šie menininkai – nebe jauni, ir tai padeda spektakliui išlikti tvirtam. Jame nėra „nukandamų“ frazių, minčių, judesių. Šiame teatre išlaikytos visos reikalingos pauzės, tylos zonos. Čia teatras nekuriamas, čia kuriamas žmonių gyvenimas. Toks teatras gydo, nes jis žmogui tiesiog padeda išlikti savo vienatvėje. Hermanis moko žmones nebijoti savęs, nebijoti savo negalios, savo nepripažinimo, vienišumo. Nebijoti mylėti, net jeigu tai tik svajonė, meilė be atsako. Kai žmogus papuola į tokią situaciją, jis ima švytėti. Ir čia pat šios būsenos fiksuojamos. Pavyzdžiui, priešpaskutinėje scenoje „Kultūros namai. Direktoriaus kabinetas“ aktorė Baiba Broka vaidina Melitą, kuri, pakylėta meilės, švytinti vidiniu ir išoriniu grožiu, įsivaizduoja pokalbį su jai patinkančiu žinomu laidų vedėju, kviečia jį į pasimatymą. Kai jai paskambina mama, ji nedvejodama mamai pasiūlo kuo greičiau išgerti migdomųjų ir eiti miegoti, kad tik nesužlugdytų jos kalėdinio baliaus vilčių. Viena aktorė, su taure rankoje, per keliolika minučių suvaidina daugiau ir įdomiau, nei kartais tai pavyksta aktorėms, vaidinančioms ilguose garsių režisierių filmuose. Nesinori vardinti, ką ji primena, nes ši aktorė nepakartojama.

„Latviška meilė“. Fotografas – Gints Mālderis, Rygos naujasis teatras

Guna Zariņa jau seniai įdomesnė už patį teatrą. Teatras jai tik padeda atverti visas įmanomas būsenas, pateikti jas neįtikėtiname tankyje. Ši aktorė iš močiutės tampa jaunuole, keičia ne tik kūno proporcijas, veido išraiškas, šukuosenas. Po kelių minučių ji sugeba persikūnyti į visiškai skirtingas situacijas. Kiekvienas Zariņos vaidmuo – tiksliausias XXI a. pradžios įvairių socialinių grupių moterų portretas. Kurdama vieną ar kitą, ji labai tiksliai charakterizuoja ir tam tikro laikmečio socialines aplinkybes. Tačiau ji nenustelbia partnerio net tada, kai rodos, jo scenos tylesnės, mažakalbės. Zariņos pilna visame spektaklyje. Šiame teatre ji jau tapo tokia pat svarbi, kaip ir pats Hermanis. Kartais net atrodo, kad ši aktorė dažniausiai pasirodo scenoje, bet taip atsitinka ir dėl to, kad jos persikūnijimai labai įtaigūs, autentiški, iš aktorės reikalaujantys pavydėtino sugebėjimo sugrįžti į save.

Scenose „Moteris su obuoliais“, „Paplūdimys“, „Mokykla“, „Knygų lentynos“, „Ant stogo“, „Dainų šventė“ ir kitose tai atskiri kameriniai spektakliai, kurių įtaiga ypatinga, ilgai veikianti emociškai. Kiekvienoje scenoje ši aktorė dovanoja meilę, visos jos moterys – žinančios, kaip ir ką reikia pasakyti bet kuriam vyrui. Net įsimylėjusiam mokiniui Zariņos Mokytoja nedraudžia jos mylėti. Ji tarytum perima mamos funkcijas, tokiu būdu ramindama aistroje skendintį jaunuolį.

„Latviška meilė“. Fotografas – Gints Mālderis, Rygos naujasis teatras

Vyrai neatsilieka nuo savo partnerių. Vilis Daudziņš grimo dėka tampa ryškių prototipų įkūnytoju. Jis – ir garbingo amžiaus Tapytojas, ir Mokinys, ir autobusų stoties kavinėje sutiktas Albertas, ir Aktorius, galintis suvaidinti sudėtingiausius vyriškius. Daudziņš labai tiksliai suvokia tai, kas svarbu Hermanio teatre. Jo energija yra lėto veikimo ir labai stipri. Šis aktorius kuria ne tik vaidmenis, bet puikiai režisuoja viso spektaklio audinį, pavienių mizanscenų ritmiką.

Kaspars Znotiņš – vyras iš vieno ir kito paplūdimio, jaunas poetas, eiles skaitantis ant stogo… Tai – unikalus aktorius, išsiskiriantis gyvybe, plastika, mimika. Znotiņš – subtilaus humoro, tiksliai jaučiantis publiką, bet jai nepataikaujantis. Stebėtiną jaunystę spinduliuojantis aktorius, ištikimas Hermanio teatro kūrėjas. „Latviškoje meilėje“ Znotiņš – lyg spektaklio logotipas, taikliai charakterizuojantis spektaklio braižą.

Ģirts Krūmiņš – intelektualiųjų vyrų atstovas. Jis – Ralfas, knygų pasaulio žmogus, vyras, sukaupęs didžiulį šlepečių maišą, o pats avintis tradicines liaudiškas klumpes, taip pat – mažo miestelio vyrų choro narys… Znotiņš – tarytum antipodas griežtam pasauliui. Jis – poetiškos sielos žmogus. Šis aktorius bene labiausiai atitinka latvių vyrų prototipą. Krūmiņš bene skrupulingiausias aktorius, sugebantis kiekvienai kostiumo detalei suteikti papildomų charakteristikų, tiksliai atkleisti visas detales, padedančias sukurti įsimintinus žmonių charakterius.

Hermanio teatro aktoriai spektaklyje įdomūs ne vien dėl savo profesionalumo, individualaus autentiškumo, bet ir dėl to, kad jiems rūpi sukurti ne tiek vientisą spektaklį, kiek apjungti skirtingus pasaulius, skirtingai mąstančius žmones, atverti gyvenimo harmoniją. Spektaklyje nėra nė lašelio moralizavimo, tačiau aktoriai savo kūnu ir siela demonstruoja gražiąsias žmonių savybes, taip priartėdami prie mūsų, lyg ištardami: „Tu toks esi“. „Latviška meilė“ nutiesia be galo daug tiltų į žmonių širdis. Pats teatras spinduliuoja harmoniją, kuri nelieka be atsako.

Alvio Hermanio teatras moko žiūrovus ne tik suprasti, skaityti teatrą, bet ir patį gyvenimą. Šiandien, kaip niekad anksčiau, norisi kuo greičiau sugrįžti į Hermanio spektaklius. Tai yra didžiulė grožio sala.

„Latviška meilė“. Fotografas – Gints Mālderis, Rygos naujasis teatras

Autobusų stotelėje sutiktam senam pažįstamui moteris nepaliaujamai pasakoja apie savo keliones, patirtus įspūdžius, kol vyras paprašo jos nors trumpam sustoti, kad galėtų išgirsti paukščių giedojimą. Šis motyvas lydi visą spektaklį: tik įsiklausius, tik ramybėje įmanoma atskirti, atpažinti, suprasti save. Todėl spektaklis ir spinduliuoja ramybę, švelnią šypseną ir begalinę meilę žmonėms.