Videomedžiagos kadras

Lietuvoje saugomas medinės architektūros paveldas. Čia gausu ne tik tradicinių trobesių, dvarų sodybų, bet ir čiabuvių bei atvykėlių sakralinės architektūros. Lietuvos miestuose ir miesteliuose besikuriančios žydų diasporos, perimdamos vietos tradicijas, statėsi savo maldos namus.  Senųjų medinių sinagogų žemėlapis vis dar skylėtas, bet nuolat kintantis – atrasti ir atpažinti senąsias medines sinagogas šiandien nemenkas, bet prasmingas iššūkis.

Medinė sinagoga – unikalus reiškinys žydų diasporoje

Medinių sinagogų statyba – visos Rytų Europos žydų architektūros specifika, tačiau šiandien daugiausia jų randama Lietuvoje. Galima manyti, kad pirmosios medinės sinagogos Lietuvoje kūrėsi kartu su dar LDK laikais čia atsikrausčiusiomis pirmosiomis žydų bendruomenėmis. Istorikė AKVILĖ NAUDŽIŪNIENĖ pabrėžia – vietos kontekste medinės sinagogos nėra išskirtinės, nes daugelis čia statytų maldos namų ar kitų pastatų taip pat buvę mediniai, tačiau žydų diasporai medinė sinagoga – neįprastas ir unikalus reiškinys.

Architektė VIKTORIJA SIDERAITĖ-ALON primena, kad pirmosios žydų bendruomenės, įsikūrusios Lietuvos miesteliuose, kur pagrindinė statybinė medžiaga buvo mediena, natūraliai perėmė šią statymo tradiciją, todėl ir sinagogos buvo statomos iš medžio. „Visoje Rytų Europos teritorijoje buvo statomos medinės sinagogos. Klausimas, kur jos daugiau suniokotos, kur išlikusios. Lietuva tapo fenomenu dėl išlikusių medinių sinagogų skaičiaus. Kad ir kokios prastos būklės, kad ir tvarto pavidalo, bet palyginti daug jų išliko“, – sako V. Sideraitė-Alon.

Menotyrininkė RŪTA OSTROVSKAJA taip pat pažymi, kad Lietuva išsiskiria medinių sinagogų skaičiumi ir yra vienintelė valstybė, kurioje šis paveldas tebėra išlikęs: „Yra išlikusių 17 medinių sinagogų – tai tikrai unikalus atvejis Europoje. Tel Avivo universitete saugomi modeliai, atskiros dalys, lubos, sienų fragmentai, dekoro detalės, bet pas mus dar tebestovi pastatai. Labai svarbu juos išsaugoti.“

Išlikusios sinagogos

Lietuvoje šiandien yra išlikusių įvairių pavidalų medinių sinagogų, o tai, kad mediniai žydų maldos namai čia rado savo vietą, liudija ne tik istorikų, bet ir menininkų patirtys. Fotomenininkė DOVILĖ DAGIENĖ prisimena medinių sinagogų inspiruotą kūrybinių ieškojimų pradžią: „Mane medinėmis sinagogomis atidžiau domėtis paskatino mūrinio pastato ardymo Kulautuvoje metu atidengta medinė sinagoga. Ji tiesiog iškilo kaip koks stebuklas, ir vietos žmonės pamatė sinagogą. Kai buvo pradėtos ardyti plytos ir išlindo medinis fasadas, tai atrodė labai įspūdingai.

Medinės sinagogos turi išskirtinę aurą. Matyt, dėl to, kad yra arčiau gamtos, kaimo kultūros. Jos labai artimos ir vietiniams.“

Pašnekovės sako, kad žydų maldos namų statyba ir architektūra neišvengiamai asimiliavosi su lietuviško kaimo ar miestelio aplinka. V. Sideraitė-Alon teigia: „Nors žydų bendruomenė Lietuvoje gyveno atskirą religinį gyvenimą, niekaip negali nesijausti tos aplinkos, gamtos, aplink esančios architektūros įtakos. Visa tai veikė statomų sinagogų architektūrą. Ta šilta, švelni kaimo architektūra sudaro humanišką sinagogos interjerą. Jis labai mielas, jį tarsi norisi paglostyti.“

„Medis turi seną tradiciją. Medinė sinagoga nedideliame štetle yra labai įsivietinusi, įsišaknijusi, organiškai atrodo aplinkoje. Ji susilieja su aikštėje esančiais plytiniais namais ir pabirusiais keliais medinukais – tai suteikia labai daug grožio, kurio jau liko nebedaug“, – sako R. Ostrovskaja.

D. Dagienė pasakoja, kad būtent mediena tapo jungtimi kuriant fotografijų ciklą „Augalų atmintis“: „Kai gimė mintis, kad kerpė ant sinagogos sienos perteikia tam tikrą atmintį, minta pastato mediena ir auga kaip atminties metafora ir liudytoja, nutariau pasakoti apie augalų atmintį. Nes visa atmintis ateina per medį, per šaknis.“

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Identifikacija, paradoksas ir būtinieji elementai

Šiandien atpažinti medinę sinagogą gali būti sunku dėl kelių priežasčių. Viena jų – sinagogų statytojai ir architektai buvo ne tik žydai. A. Naudžiūnienė sako, kad maldos namus dažnai statydavo ir katalikų, ir žydų, ir krikščionių ortodoksų meistrai: „Galėjo statyti ir tie patys asmenys, arba architektai buvo tie patys. Dėl to nėra nieko keisto. Manoma, kad Vilniaus didžioji sinagoga taip pat buvo medinė, o prie jos kūrimo prisidėjo ir barokinio Vilniaus atstovas – Jonas Kristupas Glaubicas.

Mažesniųjų miestelių sinagogų architektai nebuvo tokie garsūs, bet tai buvo tos pačios terpės žmonės. Todėl ir architektūroje matomos atsikartojančios tendencijos, kurios turėjo atliepti bendruomenės poreikį pagal dydį.“

R. Ostrovskaja į tokį sinagogų statymo procesą skatina pažvelgti kaip į bendruomenių draugystę: „Kartais nebeatskiriame – tai lietuvių, žydų, baltarusių ar rusų namas su drožiniais. Tas pats meistras galėjo kopijuoti matytus ornamentus. Jei visos šios sinagogos būtų išlikusios, manau, turėtume ne tik žydišką paveldą, bet ir tą koreliaciją, bendradarbiavimo momentą, kai meistrai dirbo kartu, mokėsi vieni iš kitų.“

Pasak A. Naudžiūnienės, šiandien sudėtinga identifikuoti medines sinagogas, ypač statytas iki Antrojo pasaulinio karo – sovietmečiu smarkiai keista jų paskirtis ir priklausymas. Nepaisant to, atpažinimo ženklų esama: „Sinagogos turėtų turėti dvylika langų, simbolizuojančių dvylika Izraelio šeimų – tai iš Biblijos ateinanti tradicija. Vis dėlto ne visos medinės (net mūrinės) sinagogos Lietuvoje turi dvylika langų. Tai galėjo sąlygoti sinagogos ir miestelio žydų bendruomenės dydis.“

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad dažnai sinagogą lengviau atpažinti užėjus į vidų. „Pastato viduje galima matyti moterų balkoną ar net atskirą į jį vedantį įėjimą – tai atskira moterų erdvė. Judaizmo tradicijoje moteris negali eiti į bendrą pamaldų erdvę pirmame aukšte. Taigi pagal įrengtą atskirą įėjimą į balkoną galime atpažinti sinagogas ir jų ieškoti“, – pasakoja istorikė.

V. Sideraitė-Alon priduria, kad kiekvienoje sinagogoje privalėjo būti ir kiti būtini elementai: „Vienas iš jų – aron hakodešas. Tora turėjo būti nematoma, ją reikėjo paslėpti spintoje nuo svetimų akių. Jie dažniausiai buvo puošiami raižiniais. Taip pat bima, kur stovintis rabinas skaito šventraštį, kur šventikas kalbasi su Dievu ir visa bendruomene. Šie du elementai yra būtini. Kaip ir moterų atskyrimas nuo vyrų. Šie dalykai sinagogose turėjo egzistuoti, nepaisant to, ar jos buvo puošnios, ar visiškai kuklios.“

Kalbėdama apie medinių sinagogų (ne)atpažįstamumą, A. Naudžiūnienė atskleidžia šioje istorijoje slypintį paradoksą: „Važinėdami po Lietuvą matome medines sinagogas, bet jų neatpažįstame dėl pernelyg paprastos jų išvaizdos. Dalis jų yra griūvančios, o dalis atrodo per paprastos katalikiškai akiai. Paradoksas tas, kad patys katalikai visą žydų gyvenimo šiose teritorijose laikotarpį iki Antrojo pasaulinio karo draudė žydams statyti sinagogas, kurios išsiskirtų, būtų didesnės nei krikščionių maldos namai. Tas draudimas egzistavo visą laiką. Iš esmės dėl to šiandien jų ir neatpažįstame.“

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Vietoj žmogaus atvaizdo – augalija ir gyvūnija

Medinės sinagogos Lietuvoje turėjo savo raidą, lygiagrečią architektūros ir jos stilių raidai. V. Sideraitė-Alon sako: „Žydų bendruomenėms įsikūrus Lietuvoje, tie pastatėliai buvo visai paprasti, bet, turtėjant bendruomenėms ir kintant architektūriniams stiliams, jų atgarsiai buvo matomi įamžintose sinagogose, kurios buvo nepaprastai puošnios. Nors gražiausių medinių sinagogų su gražiausiais mediniais raižiniais nebėra išlikusių, jos išlikusios nuotraukose, piešiniuose. Jos nepaneigiamai buvo.

Degant puošnioms sinagogoms ir gyvenimui paprastėjant, XIX a. sinagogų pastatai labai supaprastėjo, matyt, paprastėjo ir žmonių pažiūros. Dėl to kai kurios XIX a. pabaigos–XX a. pradžios sinagogos nebesiskiria nuo gyvenamųjų namų.“

Nors žydų tradicijai nebūdinga dekoruoti ar kitaip puošti maldos namus, ilgainiui Lietuvoje gyvenančios žydų diasporos pajuto norą perimti šią tendenciją. A. Naudžiūnienė atkreipia dėmesį, kad judaizme maldos namų puošyboje dominuoja augaliniai motyvai. „Orientacija į augalinius motyvus matoma ir interjere, ir eksterjere. Čia galima matyti ir sąsają su lietuviškų raižinių elementais“, – pabrėžia istorikė.

„Žmonių veidų ir figūrų sinagogose niekas nevaizdavo, nes tai prieštarauja judaizmo kanonams. Restauruotoje Pakruojo sinagogoje geriausiai matomas pavyzdys, kaip dekoruojama ne tik augaliniais motyvais, bet ir žvėrelių ornamentais – nuostabiai pavaizduota kaimo, kuris buvo ne tik lietuvio, bet ir žydo aplinka, kasdienybė“, – pasakoja V. Sideraitė-Alon.

Pastebėjusi Pakruojo sinagogos puošyboje pavaizduotą važiuojantį traukinį, R. Ostrovskaja neslepia nuostabos: „Tai mane pribloškė. Tarsi truputį multikas, bet kartu tai suteikia labai daug rimtumo ir grožio. Taip sinagogų puošyboje atsiranda daug žmogiškumo.“

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Būtinybė išsaugoti

Naudžiūnienė sako, kad dabartinė sinagogų vertė daugiausia pasireiškia per istorinę atmintį. Nors visos išlikusios medinės sinagogos dabar nebeatlieka savo funkcijos, renovuojamų ar kitaip įveiklinamų sinagogų pavyzdžiai sužadina vaizduotę, kaip viskas buvo tada, kai sinagoga veikė kaip svarbus bendruomenei pastatas. Istorikė išskiria du pavyzdžius – Kurklių ir Veisiejų sinagogas, kurios gali pažadinti vaizduotę.

Ostrovskajos įsitikinimu, tokios sinagogos, kurios jau nebegali funkcionuoti kaip maldos namai, turi būti išsaugotos kaip prisiminimas, aiškiai bylojantis, kad tai buvo sinagoga. Menotyrininkė siūlo tokias erdves pritaikyti konkrečios vietos poreikiams: „Jei miestelis neturi bibliotekos – lai tai būna biblioteka. Manau, kad kiekviena vieta turi savo specifiką. Galima pagalvoti, ko labiausiai reikia, tartis su žydų bendruomene ir, saugant bei gerbiant jų atminimą, gyventi čia ir dabar.“

Fiksuodama medines sinagogas, D. Dagienė sako, kad didžiausią įspūdį sužadina apleistos, dar nerestauruotos sinagogos: „Gal kažkurios iš jų ir turi likti užkonservuotos kaip reliktai, kaip atminimas.“ Ji mano, kad svarbiausia išsaugoti žinią apie medines sinagogas. „Savaime aišku, kad tai yra vertybė, bet galbūt ne visiems tai suprantama. Nesvarbu, kaip bus įveiklinta sinagoga – ar tai bus parodų erdvė, ar bendruomenės namai – svarbu, kad būtų aišku, jog mes esame medinėje sinagogoje. Svarbu, kad tai neapsiribotų sienomis. Medinės sienos, grindys, lubos mena istoriją, jose yra pasakojimas, kuris šiandien yra gyvas ir svarbus.“

Sideraitė-Alon džiaugiasi, kad sinagogos restauruojamos, bet neslepia nusivylimo, kai sinagogų įveiklinimas nepasiekia savo tikslo: „Kai net turint geriausių ketinimų sinagoga paverčiama parodų sale, bet jai neleidžiama tapti svarbiu žydų kultūros ir istorijos pažinimo akcentu, vieta. Žmonės, kurie abejoja arba nesupranta jų svarbos, turėtų čia ateiti ir susipažinti su sinagoga, žydų kultūra, istorija. Reikėtų sukurti nuolatines ekspozicijas, kuriose lankytųsi rajono gyventojai. Tai padėtų jiems suprasti, kad šiandien pagal paskirtį nenaudojamos sinagogos yra svarbi paveldo dalis, dariusi įtaką ne tik žydų, bet ir visos Lietuvos kultūrai.“

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Bendra kultūra

Pašnekovių teigimu, išsaugotos medinės sinagogos Lietuvoje turėtų ne tik kviesti susipažinti su žydiškąja kultūra, bet ir skatinti supratimą, jog šis paveldas ne skiria, o jungia. Pasak A. Naudžiūnienės, šiandien sinagoga tampa jungiančia erdve, bendruomenių susibūrimo ir kultūros vieta, todėl svarbu kalbėti, kad žydų paveldas kūrė ir vietos paveldą, kuris yra ne atskira ir nepažini dalis, o bendro gyvenimo kartu simbolis.

„Kol kas trūksta suvokimo, kad žydų kultūra yra Lietuvos kultūros dalis, kad ta kultūra yra sava, o ne „jų“, kad ja reikėtų didžiuotis ir domėtis. Reikėtų neprarasti šanso užauginti platesnio požiūrio visuomenę, kuri suvoktų, kad žydai, kaip ir lietuviai, kūrė Lietuvos istoriją ir daug prisidėjo prie šalies modernėjimo“, – linki ir tikisi V. Sideraitė-Alon.