„Tapybiškojo Vilniaus“ temai galima būtų paskirti ištisą knygą. Ir iš viso pirmas dalykas, kuris nustebina Vilniaus lankytoją, yra įspūdis, kad tai miestas, kupinas ,,tapybiškų kampelių“, taip geidžiamų dailininko širdžiai. Tiesiog nesuskaitomi yra jo žavingi užkampiai ir kiemai, viduramžiškai kreivos gatvės ir jų netikėti posūkiai, už kurių vėl atsiveria vis nauji nuostabūs vaizdai. Nesuskaitomi yra ,,gražūs reginiai“‘, miesto bei apylinkių panoramos, kurios išsiskleidžia prieš akis, žiūrint nuo bokštų arba kalvų, – marios senovinių stieginių stogų, tarp kurių tai šen, tai ten išstypsta daugybė grakščių varpinių ir kupolų, medžių žalumos rėmuose. Kai eini Vilniaus gatvėmis, tai posūkiuose ir namų protarpiuose kas valandėlė išdygsta prieš akis tai puošni varpinė, tai dekoratyviški bažnyčių frontonai. Visa tai verčia prisiminti tai Veneciją, tai Bergamo ar kitus garsius turistų lankomus miestus. Amžių senovės antkrytis – tai, ką vadina ,,patina“ – suteikia miestui dar romantiškesnį pobūdį, – lygiai kaip ir apleista, apkerpėjusi daugelio pastatų ir ištisų kvartalų išvaizda.
Bet ,,tapybiškasis Vilnius“ vis dėlto yra per daug paviršutiniškas to nuostabaus miesto apibūdinimas. Vos vieną kitą valandą paklaidžiojus po senovines Vilniaus gatves, pirmieji keliautojo įspūdžiai tučtuojau atsimiešia daug gilesniais pergyvenimais. Štai žydmiestis (Ghetto) su savo išgarsėjusiomis skylėmis, pereinamais kiemais ir užkaboriais, kur tapybiški efektai veržte veržiasi iš visų pusių, drauge su neišbrendamu purvu lietingomis ir dvokiančia smarve karštomis dienomis. o ten, toli, triumfuodami į dangų kelia savo blizgančias galvas krikščioniškųjų bažnyčių bokštai ir kupolai, išdidžiai sustoję ties vartais šito niūraus Inferno, lyg saugantieji kelią į rojų arkangelai, įsakiusieji žydų šventyklai – Senajai Sinagogai – sugrimzti į žemę, kad neiškiltų viršum aplinkinių stogų. Taip tapybiškas ,,šviesos ir šešėlių“ kontrastas pasirodo besąs mįslingu paveikslu, kupinu gilios simbolinės prasmės. Toliau keleivis patenka į siaurus, keistai išlankstytus, paprastai tuščius skersgatvius (pav., Kėdainių arba Šv. Ignoto), kur nėra nei ryškių spalvų, nei architektūrinių šedevrų; jis slenka išilgai masyvių senovinių sienų, – ir jam pradeda vaidentis, tarytum visa tai nebe realus pasaulis, tarytum šitos gatvės, šitos sienos – vien keistas sapnas. Paslaptingai romantiškas ir kraupus yra šis miestas, ir jo išviršiniame tapybiškame žavesyje glūdi neišaiškinami mįslingi slėpiniai. Jame tarytum pasineriame į kažkokią legendą ar sapną, kur visa alsuoja praeitimi, bet ne muziejine, o paslaptingai gyva. Taip, tai miestas, turįs istorinę atmintį ir gyvenąs ne vien plokščiu šios dienos gyvenimu; tai miestas, kur laikas yra daugialypis ir daugiamatis, nes praeitis čia yra įaugusi į dabartį. Ir kadangi mes sulig pirmuoju žvilgsniu pajuntame šios istorinės praeities herojišką didybę, tai Vilnius niekuomet negalės pavirsti provincijos užkampio miestu, kaip nepavirto ligi šiol, nors jau ne kartą jį buvo mėginęs parblokšti toks likimas. Vilnius visada išlaikys savo amžinąjį charakterį – tikro miesto ir tikros sostinės, pergyvenusios didelį istorinį kelią ir amžių tįsoje įgijusios neišdildomą dvasinio kilnumo antspaudą.
Apie to miesto dvasingumą mums kalba bet kuri daugiabokščio Vilniaus panorama; bokštų ir varpinių lieknas miškas iškyla viršum jo tarytum koks regimas simbolis, tarytum koks sursum corda; jie liudija mums, jog prieš mus – ne prislėgtas prie žemės didmiestis, paskendęs kasdieninių reikalų triukšme, o maldų ir relikvijų, sapnų, stebuklų ir tikėjimo vizijų šventovė. Šie puošnūs lengvučiai bokštai, teikią Vilniui truputį pasakišką išvaizdą (ne veltui mūsų sostinę taip buvo pamilęs M. K. Čiurlionis, kurio paveiksluose taip pat stiepiasi į dangų legendariški daugiabokščiai miestai), – kalba mums ne apie rūsčią, fanatišką religiją, o apie tyliai sukauptą dvasios liepsną; apie gyventojus, kurie šlovino vienatiją Dievą įvairiomis kalbomis ir įvairių tikybų pavidalais. Tie bokštai – tai ne šiurkštūs pirštai, rūsčiai pakelti į dangų, kaip garsiajame S. Giminiano: jie grakštūs ir puošnūs, kaip simboliai tikėjimo, paauksinto minkšta meno šviesa. Ir vienlaik Vilniaus panorama kalba mums apie tai, kad čia yra aukštaitiškai lietuviškas miestas; kad tauta, kuri čia gyvena nuo daugelio amžių, gyvai atjaučia gamtos ir architektūros grožį, kad jos genijus – kartu ir genius loci – yra linkęs į lirizmą ir romantiką.
Šiuolaikinių fotografų nuotraukos naujai perleistoje knygoje „Vilniaus menas“
Žiūrint į Vilnių iš Gedimino pilies bokšto arba nuo kurios aplinkinės kalvos, tarytum arčiau pajunti šito lyg ir ,,ne šio pasaulio“ miesto dvasią – kuris nekrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšiuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis. Kuris neatbuko ilgos gerovės sotyje jau vien dėl to, kad nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai, gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimzti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę – jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, o, atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais.
Kalbant apie Vilnių, lengva iškrypti į ditirambinį toną, užmirštant, jog tame mieste kiek nori galima rasti ir estetinių trūkumų. Urbanistikos (bendrųjų miesto statybos taisyklių) požiūriu, Vilnius toks, koks dabar yra, vargu ką nors patenkins. Per daug jau yra aiški bendro plano stoka, atsitiktinumas, netaisyklinga statyba. Šalia puošniausių pastatų riogso menkutės lūšnelės, šalia apstatytų gatvių ir aikščių boluoja tušti plotai. Šalia senosios architektūros stilistinės puikybės regime neskoningus XIX ir XX šimtmečių gamybos griozdus – pav., vilos ir kareivinės, kurios bjauroja tiesiog nuostabų topografiniu atžvilgiu Antakalnį. Tai šen, tai ten pasitaiko pažįstama mums iš Kauno ir provincijos valdinio rusų „stiliaus“ kūryba – šlykščios, gelsvai žalsvos plytinės kerėblos. Į miesto panoramą šiurkščiu disonansu įsispraudžia milžiniška Geležinkelių valdybos pabaisa; kai kur kyšo fabrikų kaminai; pagaliau šen bei ten prasikiša gan gausios per du pastaruosius šimtmečius statytos rusų cerkvės su savo dirbtinai puošnia architektūra, kuri yra Vilniui visiškai svetima – savo sunkio- mis proporcijomis, savo margais azijatiškais svogūniniais kupolais.
Vilniaus bažnyčių bokštai. Apie 1913 Jano Bułhako nuotr.
Ir vis dėlto visi šitie trūkumai paskęsta ir ištirpsta bendrame miesto vaizde, kuris yra be galo vieningas, darnus ir žavi savo tobula samplaika su aplinkiniu landšaftu. Vilniaus architektūros kūrėjai – statydintojai, t. y. didieji kunigaikščiai, magnatai ir dvasiškija, ir jų valią vykdžiusieji statytojai – be abejo, giliai atjautė skaistų aplinkinės gamtos – Neries slėnio ir Panerio kalvų – grožį. Pati gamta čia turėjo savo plastinį gymį, savo architektūrą. Žmogaus kuriamoji architektūra čia buvo suderinta su gamta, praturtindama bei patikslindama pastarosios paveikslą. Taip išaugo kultūrinis Vilniaus peizažas: nėra jame dirbtinių formų, kurios prievarta žalotų natūralų gamtos landšaftą, bet nėra ir chaotiško gamtos veržimosi į architektūros ansamblius, – visur regime retą harmoniją ir organišką abiejų pradų vienovę. Iš čia gimsta toks subtilus architektūrinių formų sąskambis su gamtos gyvenimu. Iš čia neišsemiamos Vilniaus grožio metamorfozės, įvairuojančios pagal atmosferą, pagal šviesą iš dangaus skliauto. Jis gyvena sandermėje ir su miglomis, ir su saulės žaromis, su mėnulio spindėjimu, su lietingomis sutemomis ir su sniego dangos žvilgesiu. Jis moka prisiderinti ir prie puošnios vasariškų želmenų simfonijos, ir prie šykštaus apnuogintų šakų rašto; jis melodingai susilieja su kalvų ir upės slėnių bangomis. Tarp Vilniaus peizažo ir paties miesto nėra jokios priešybės. Miestas yra tarytum gamtos vaisius, o gamta – jo įsčius, jo indas, jo natūralūs rėmai. Jau vien šitas architektūrinio meno susiliejimas su gamta pakankamai liudija apie giliai lietuvišką senojo Vilniaus charakterį.
Prieblandos ir rūko prieglobstyje Vilnius skęste paskęsta peizaže. Giedromis dienomis mes regime, kaip architektūra formuoja peizažą, išdalydama jį paskirais planais, išskirstydama akcentus ir tarytum padėdama gamtai kurti landšaftą. Pažvelkime, pav., į Šv. Mykolo, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių grupę, už kurių, anapus Vilnelės, staigiais skardžiais iškyla miškais apaugusios kalvos. Dekoratyviniai fasadų skydai ir varpinės susijungia su vilnėtomis kalvų ir šlaitų linijomis į neišskiriamą visetą, į grakštų brėžinį, kur į pakartotines fasadų gulstines atsiliepia tokios pat gulstinės peizaže; kur peizažo įstrižainės rezonuoja į architektūrinių linijų įstrižaines, o bendra staigi kalvų pakilos kryptis yra pakartota vertikaliniame visos bažnyčių grupės polėkyje; gi nusmailintų trapių
Šv. Onos bokštelių motyvas tarytum išsklysta šimtais plonų atbalsių kalvų šlaituose augančių alkų kamienuose. Čia pat galime pastebėti vieną labai būdingą Vilniaus architektūrai motyvą: fasadai ir jų dekoratyviniai frontonai sudaro lengvas, oringas plokštumas, tarytum išaugančias viena kitos fone, tarytum besislepiančias viena už kitos; tokių statmeninių plokštumų akordai skamba po visą miestą; o trijų bažnyčių grupėje juos dar pabrėžia kuone vertikališki miestą apstojusių kalvų šlaitai.
Bernardinų, Šv. Mykolo, Šv. Jono (su varpine) ir Šv. Kotrynos bažnyčių perspektyvoje, žiūrint iš rytų, – prasikiša dar vienas esminis Vilniaus architektūros bruožas: įvairių lygių, įvairių aukščių žaismas. Miestas stovi ant kalvų, ir architektūra stebėtinai laimingai išnaudojo šitą situaciją. Neišsemiamas yra Vilniaus peizaže ritminis architektūrinių formų žaidimas, paremtas tuo, kad jos iškyla ne tik viena už kitos, bet ir viena viršum kitos. Ta proga verta prisiminti nuolatinį šių dienų teatro dailininkų reikalavimą: ,,sulaužyti’“ sceninės aikštelės plokštumą ir įgyvendinti joje daugiaaukštę aktorių vaidybą (pasigaunant įvairių antstatų ir laiptelių); tuo pačiu išvengiama nuobodaus, neraiškaus figūrų judesio viename lygmenyje. Čiagi tokiomis figūromis yra architektūriniai paminklai: išsirikiuodami įvairiuose aukščiuose, jie iš tikrųjų pripildo erdvę savo formų įvairybe. Šita įvairybė dar yra sustiprinta krypčių kontrastais. Palyginę, pav., Šv. Jono frontono, jo varpinės ir Šv. Kotrynos bažnyčios tarpusavio padėtį, mes įsitikinsime, kad architektūra čia yra išnaudojusi visas tris erdvės motis. Topografijos atsitiktinybės, priklausomybė nuo vietovės, siauros duotojo žemės sklypo apybrėžos – visa tai nesumenkino architektūros; atvirkščiai – leido jai nesąmoningai išspausti iš savo nelaisvės erdvinio raiškumo maksimumą.
