Kuriant paauglį. Pokalbis su dramaturge Tekle Kavtaradze
Teklė Kavtaradze. Vismantės RUZGAITĖS nuotrauka
Teklė KAVTARADZĖ (g. 1990) – teatro ir kino dramaturgė, scenaristė. 2020 m. kaip režisierė ir aktorė „Atviros erdvės 20“ konkurse debiutavo spektakliu paaugliams „Kissmas“. „Kissmas“ – vienas iš nedaugelio spektaklių Lietuvoje, orientuotų specifiškai į paauglių auditoriją ir sukurtų domintis šios tikslinės auditorijos psichologija, bendradarbiaujant su pačiais paaugliais, kad spektaklis būtų paveikesnis ir aktualesnis. Tokių kūrybinių procesų (ir paaugliams kuriamo teatro) Lietuvoje vis dar labai mažai, tad šis interviu – bandymas kiek giliau pažvelgti į paaugliams kuriamo teatro pasaulį ir jo specifiką. Teklę Kavtaradzę kalbina teatro kritikė Aistė ŠIVYTĖ.
– „Kissmas“ yra jūsų magistro darbo apie paauglio vaidmens kūrimą įtraukiant 13–18 metų jaunuolių auditoriją dalis. Kodėl pasirinkote vystyti tyrimą, orientuotą į paauglių auditoriją, ir kurti spektaklį jai?
– Paaugliai man visada buvo kažkuo įdomūs. Šio spektaklio nekūriau dėl magistro darbo – turėdama idėją pateikiau paraišką „Atviros erdvės“ konkursui. Visada nesąmoningai kūriau paaugliams, o dabar iš savo amžiaus perspektyvos norėjau pažiūrėti į paauglystę kaip į vieną iš gyvenimo etapų, kuriame vyksta nemažai svarbių transformacijų. Manau, tuo metu, kai gimė „Kissmo“ idėja, buvau išgyvenusi sunkų emocinį laikotarpį – vieną iš daugelio transformacijų, kurių patiriame skirtinguose brandos etapuose keliaudami link savo trisdešimtmečio. Susiejusi tai su krizėmis ir transformacijomis, kurios vyksta per visą gyvenimą, suvokiau, kad paauglystė yra vienas šių pirmųjų sąmoningų kismų. Gyvendama ir bręsdama pajutau, kad šie kismai kartojasi, ir panorau sąmoningai sugrįžti prie paauglystės. Mano motyvacija kilo ne iš žinojimo, kad labai trūksta teatro paaugliams, tai buvo labiau intuityvus pajautimas.
– Viena pagrindinių „Kissmo“ linijų yra bandymas išgyventi draugo savižudybę, gedulas dėl jo. Tai – komplikuota, aštri tema, tačiau tabu temos ypač dažnos spektakliuose paaugliams. Kodėl jautrios, nepatogios, žiaurios temos tokios svarbios kūryboje šiai auditorijai?
– Vienaip būčiau sakiusi prieš spektaklį ir tyrimą, tačiau proceso metu supratau, koks sudėtingas laikotarpis yra paauglystė. Tai išbandymo laikas – kūne ir psichikoje vyksta labai jautrūs procesai. Spektakliuose visad yra ribinių situacijų – tai dramaturgijos dalis, per jas skleidžiasi tema. Anksčiau šį klausimą būčiau kritikavusi – sakyčiau, kad nebūtina rinktis ribinių situacijų, nebūtina kalbėti vien apie jas, nes paauglystėje yra ir subtilių niuansų. Draugo savižudybės dramaturginė linija atėjo labai natūraliai iš gyvenimo patirties ir tikros istorijos. Realybė parodė, kaip arti yra tokios būklės ir kaip sunku jas išgyventi. Tyrimo metu dar kartą pamačiau, kad šis tarpsnis iš tiesų labai rizikingas dėl polinkio į depresiją ir kitus sutrikimus. Nemanau, kad iki galo suprantame to rimtumą.
Kuriant spektaklį atsirado stipri „išlikimo“ linija. Išlikimas čia veikia visomis prasmėmis – klausiama, kaip likti su savimi, su kitais. Manau, turėtume rimčiau žiūrėti į šį tarpsnį, į paauglius ne vien tik kaip į problemiškus ar „užknisančius“ (suprantu, tėvams gali būti ir yra sunku), turėtume vertinti paauglystę kaip rizikingą laikotarpį, kuriame visiems reikia būti atidiems ir nepalikti žmogaus vieno.
– Minėjote, kad dramaturgija vystėsi kūrybinio proceso metu. Kiek tam įtakos turėjo paaugliai, su kuriais dirbote?
– Įtakos turėjo, tačiau ne pačiam dramaturginiam pagrindui. Jie daugiau įtakos darė vaidmenų kūrimui – su jais pasitikrinome sukurtas situacijas ir scenas, jie buvo mūsų konsultantai, patariamasis balsas. Šiuo atveju nebuvo taip, kad istorijas imtume iš paauglių, su kuriais dirbome, ir pagal jas kurtume dramaturgiją. Paaugliai labiau padėjo tyrimui, vaidmenims, pagilinti turimą temą. Mūsų dirbtuvės su jais truko tik tris dienas, bet buvo ypač svarbios ir prasmingos, per jas įvyko daug įdomių dalykų. Šie susitikimai paskatino nemažai prisiminimų, leido suvokti, kokie paaugliai yra dabar, prisiminti, kokia jų fiziologija, kūno kalba. Taip pat bandėme tikrintis žargono žinias, pasinaudojome kai kuriais jų pasiūlymais ir pastebėjimais. Vėliau susiformavo maždaug dešimties žmonių grupė, su jais dirbome nuosekliau, jie matė spektaklio eskizus, filmuotą medžiagą, su jais kalbėjomės apie personažus kaip apie vaidmenis.
Spektaklio „Kissmas“ scenos. Režisierė – Teklė Kavtaradzė. Kauno miesto kamerinis teatras. Dainiaus PUTINO nuotraukos
– Šis jūsų bendradarbiavimas su paaugliais kaip vaidmens kūrimo konsultantais ypač įdomus ir unikalus Lietuvoje. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie paauglių vaidmenį kūrybiniame spektaklio procese?
– Pradėjome nuo bendro aptarimo – įtikina ar neįtikina vaidmenys, matytos situacijos. Iš pradžių mums buvo svarbi ir dramaturginė dalis, tačiau vėliau susitelkiau į klausinėjimą apie vaidmenis. Interviu su paaugliais vis bandžiau grįžti prie tam tikrų aspektų – kas neįtikina, kliūna, kaip jie vertina veikėjus dešimtbalėje sistemoje. Tada skyrėme laiko kiekvienam personažui atskirai. Buvo svarbu sukurti atmosferą, kad paaugliai atvirai pasakytų savo nuomonę, kas jiems nepatinka. Šis kokybinis tyrimas labai prisidėjo prie bendro spektaklio pajautimo.
Iki šiol labiausiai įstrigęs dalykas galvojant ir apie dramaturgiją, ir apie vaidybą ir ypač padėjęs kuriant savo personažą bei režisuojant kitų – suvokimas, kad paauglio personažas gali būti labai skirtingas įvariose situacijose. Kuriant spektaklį paaugliams lengva apsistoti prie tipažo ir veikti tik pagal tam tikrą šabloną, būti tik vienos būsenos, pavyzdžiui, tik atžagariam arba prislėgtam. Tačiau pokalbiuose paaugliai sakė, kad nors mano veikėja yra vienokia, kai būna viena, jai vis tiek turėtų būti svarbu sutarti su kitais žmonėmis, bendrauti. Per tokius niuansus suvokiau, kad nors personažas ir apimtas depresijos, jis neturi visą laiką būti vienodas. Tai padėjo giliau pažvelgti į paauglį ir suprasti, kad jis yra daugiabriaunis ir įvairiose situacijose gali būti vis kitoks.
– Kaip šis darbas pakeitė jūsų požiūrį į paauglius ir jų auditoriją?
– Žvelgiant į paauglius apskritai, šis darbas praplėtė suvokimą apie juos. Manau, su šiomis temomis dar dirbsiu, jaučiu intuityvų norą jų imtis – galbūt tai siejasi su mano paauglyste. Kūrybinio proceso metu ryšys su šia tema sustiprėjo. Paaugliams jaučiu dar daugiau pagarbos. Norėtųsi sakyti, kad pamačiau, kaip svarbu jiems kurti ir su jais šnekėtis, bet rodydama spektaklį susidūriau su suvokimu, kuris kartu gali būti ir nuviliantis: kurti paaugliams yra labai svarbu, tačiau šis spektaklis tėra tik kruopelė jų gyvenime. Jis greičiausiai netaps esminiu paauglio gyvenimo momentu, o to kaip kūrėjas neretai norėtum – kad tavo spektaklis imtų ir pakeistų visą žmogaus gyvenimą. Šis suvokimas nuleido ant žemės – suvoki, kad paaugliams kurti įdomu ir svarbu, tačiau nežinai, kas ką iš spektaklio išsineš. Šis tarpsnis kupinas visko, jis blaško, kad jei paauglys ir patyrė kažką spektaklio metu, tai gali eiti ir praeiti.
Kalbant apie auditoriją, suvokiau, kokie svarbūs yra susitikimai po spektaklio. Rodydami spektaklį be susitikimo, jautėmės, lyg netektume didelės jo dalies. Pastebėjau, kad paauglių auditorijai kalbėtis yra labai svarbu. Manau, paaugliams suteikta galimybė pasiklausyti ir pasidalyti savo įžvalgomis bei jausmais pratęsdavo spektaklio patirtį.
– Susitikimas po spektaklio yra dažna praktika teatre paaugliams. Kuo susitikimo aspektas šiai auditorijai toks svarbus?
– Susitikimus darydavome ne po kiekvieno spektaklio. Kartais jie tiesiog neįvykdavo, kartais, jei spektaklio atvažiuodavo pažiūrėti mokykla, patys mokytojai prašydavo pokalbio. Tačiau kai rodėme Kaune, spektaklį stebėjo mokiniai iš mokyklos, kurioje mokėsi mano pažinotas iš gyvenimo pasitraukęs jaunuolis. Finalinė spektaklio scena, kurioje stovyklautojai atsisveikina su savo išėjusiu draugu, buvo ypatinga, išties jautėsi… kaip finalas. Dabar pagalvoju, kad gal anksčiau ne veltui jaučiausi neturinti išteklių kviesti tos mokyklos į spektaklį, gal tai buvo mano pačios pasąmonė, sauganti mane ir atidedanti šią patirtį pabaigai.
Būtent po šio spektaklio vykęs pokalbis man atvėrė galimą visiškai naują tokio teatro ir darbo su paaugliais kryptį – kurti kartu, atsispiriant nuo patiriamų situacijų ir išgyvenimų, ir apie tai kalbėtis. Šio susitikimo metu ypač buvo justi esminis terapinis tokio pokalbio aspektas. Kalbėdama apie kūrybą visada šį aspektą miniu atsargiai, bet čia per jį atsiskleidė meno prasmė – nuo jaunuolio pasitraukimo iš gyvenimo buvo praėję metai ir susirinkę paaugliai labai gražiai, jautriai dalijosi atsiminimais, atrodė, lyg iki tol jie patys neturėjo progos iki galo išgyventi šio įvykio ir stebėdami spektaklį pagaliau galėjo pabūti su savo jausmais, o pokalbis šią patirtį praplėtė.
Po susitikimo man kilo minčių, kad tai galėtų būti teatro paaugliams kryptis. Šio spektaklio atveju viskas išėjo labai intuityviai, bet norėtųsi, kad prie paauglių auditorijos būtų artėjama sąmoningai. Pamačiusi spektaklio ir pokalbio po jo efektą prisiminiau, kaip menas gali padėti suprasti, ką jaučiame, patirti emocijas, kurias gebame užgniaužti labai greitai.
– Tiek jūsų, tiek kitų, paaugliams kūrusių ir kuriančių režisierių darbai dažniausiai remiasi bent vienu iš šių trijų dalykų: tyrimu, domėjimusi paauglių raida ir psichologija, bendradarbiavimu su tiksline auditorija. Ar įmanoma kurti paaugliams be to?
– Manau, daug kas taip ir daro, bet man tai atrodo keista. Ar tai įmanoma – žinoma. Tačiau svarbu domėtis paaugliais, nes mes nesame jie. Atsiranda pavojus žvelgti į juos labai iš toli arba iš aukšto. Prisiminimuose paauglystė išsikreipia, atsiranda perspektyvos – kai buvau paauglė, vienaip galvojau apie suaugusiuosius, o dabar mane, suaugusį žmogų, gali dirginti ir sunkumų kelti paaugliai. Dabar, bendraudama su giminaičiais paaugliais, matau, kad tam laikotarpiui būdingi atsitraukimo ir grįžimo momentai. Tą jaučiu su artimesniais paaugliais kaip suaugęs žmogus. Šie momentai niekam nėra lengvi. Visada savo darbo procese norėjau advokatauti paaugliams, bet manau, kad gilinimasis į šias temas gali prisidėti ne tik prie paauglių gerovės, bet ir prie bendro suaugusiųjų bei jų vaikų susikalbėjimo. Anksčiau norėjau vengti vaikų ir tėvų santykių, bet dabar galvoju, kad visai norėčiau link to eiti. Juk šis etapas, kurį, rodos, turime „išbūti“, yra labai įdomus.
Spektaklio „Kissmas“ scenos. Režisierė – Teklė Kavtaradzė. Kauno miesto kamerinis teatras. Dainiaus PUTINO nuotraukos
– Kokia teatro paaugliams specifika? Kuo jis skiriasi nuo teatro suaugusiesiems ir vaikams?
– Vėl priartėjame prie fakto, kad yra labai mažai teatro paaugliams pavyzdžių, dėl to sunku pasakyti, koks bendras vardiklis. Manau, Lietuvoje esame ankstyvojoje stadijoje ir dėsningumai išryškės tik vėliau. Aš pati galėčiau išryškinti tyrimą ir bendradarbiavimą su auditorija.
– Valstybinio teatro pastogėje spektakliui paaugliams išlikti lengviau – pastebiu, kad juose spektakliai paaugliams (jei jų yra) rodomi gan dažnai ir išsilaiko repertuare ilgą laiką. „Kissmas“ gyvavo vos keletą metų, buvo labai retai rodomas. Su kokiais sunkumais susidūrė toks kamerinis ir savarankiškas spektaklis kaip „Kissmas“? Kokių sunkumų spektaklio paaugliams išlikimui kelia nepriklausymas teatrui?
– Viena priežasčių, kodėl dabar jaučiuosi stabtelėjusi ir atsitraukusi nuo teatro, ir yra šis susidūrimas su realybe. Kadangi žinojau, kad kurti kiną yra brangu, nejučia susidarė įspūdis, kad teatras įmanomesnis. Tačiau spektaklį išlaikyti sunku ir brangu. Dirbant nepriklausomoje kompanijoje viskas atsimuša į finansus, jų turi iš kažkur gauti, reikia dirbti su papildomu finansavimu, kurio irgi nepakanka. Kai priklausai teatrui, tokie dalykai kaip sandėliavimas, transportas spektakliui išvežti tėra teatro mechanizmo dalis. Nors atrodė, kad mūsų komanda gan maža, vis tiek jautėsi, kad spektaklis brangus. Papildomai mus apsunkino maža salė, kurioje telpa nedaug žiūrovų.
Man darbą sunkino ir tai, kad pati turėjau tris vaidmenis – rašiau, vaidinau ir režisavau. Tai reikalavo labai daug – ne tik suburti ir paruošti spektaklį, bet ir atsižvelgti į vaidybos specifiką. Manau, tai prisidėjo prie spektaklio trumpaamžiškumo – tiesiog nebuvo jėgų ir išteklių skatinti, kad spektaklis išliktų ir būtų rodomas.
Tačiau priklausyti teatrui yra susiję su kitais iššūkiais – kad priklausytum jam, turi tikėti konkretaus teatro vizija ir norėti būti jos dalis, manau, tai neišvengiama be kompromisų. Idėjiškai būti nepriklausomam atrodo patraukliausia, kol susiduriama su buitimi. Iki šios patirties mano nusiteikimas šiuo klausimu buvo optimistiškesnis. Tik „Kissmo“ atveju daug kas siejosi su manimi, faktu, kad tai yra ne vienintelis darbas, kurį dirbau, negalėjau susitelkti vien į tai.
– O jei apverstume šį klausimą – kokių sunkumų keltų spektaklio paaugliams statymas valstybiniame teatre? Kuo ribotų ta erdvė? Jeigu čia riboja buitiniai dalykai, kuo darbą sunkintų valstybinis teatras?
– Nemanau, kad valstybinis teatras ribotų saviraiškos prasme. Šiuo atveju dirbti nepriklausomai man buvo svarbu, kad jausčiau visišką laisvę – kadangi debiutavau tiek vaidyboje, tiek režisūroje, buvo svarbu jausti, kad turiu pakankamai erdvės ir galimybę eiti savo ritmu. O kvietimas dirbti teatre atsispiria nuo medžiagos, idėjos siūlymo, manau, man būtų sunkiau atsipalaiduoti, jausti savo idėją. Teatre yra hierarchijos jausmas, o man svarbu, kad galėtume kurti lygiavertiškai. Suprantu, kad visuose mechanizmuose hierarchija natūrali, tačiau ne visada nori būti to dalis. Asmeniškai jaučiu atmetimo instinktą.
– Kiekviename teatre įprasta išskirti repertuarus suaugusiesiems ir vaikams, taip pat kasmet vaikų repertuarą papildyti nauju spektakliu. Tačiau repertuaras paaugliams, ypač praktika kasmet teatre parengti pastatymą šiai auditorijai neegzistuoja. Lietuvoje yra vos 2–3 teatrai, kurie išskiria repertuarą paaugliams arba jaunimui. Kaip manote, kodėl paaugliai lieka teatro repertuaro paraštėse ir nėra valstybinių teatrų matomi kaip žiūrovai, kuriems reikėtų kurti reguliariai?
– Keista – justi, lyg apskritai trūksta motyvacijos kurti paaugliams. Tačiau kartu teatras vaikams suprantamas kaip traukos objektas. Gal paaugliais mažiau pasitikime, kad jie eis į spektaklius? Ar tai nėra susiję su tuo, kad mes vis dar menkai suprantame paauglystę? Labai justi, kad paauglystė vis dar stipriai šaržuojama. Manau, viskas siejasi su mūsų, suaugusiųjų, santykiu su paauglyste ir paaugliais. Atrodo, lyg kažko nesuprantame, bijome, kažką nuvertiname. Dėl to imame galvoti, kad galbūt niekas nenorės į tokius spektaklius eiti, tai nėra taip vertinga ar įdomu. Tarsi ne iki galo pripažįstame šį laikotarpį, o kartu jo nepripažįstame ir savyje.
Įprastai, kai kuriama suaugusiesiems ar vaikams, kūrėjas atranda tai, kas jam asmeniškai įdomu, o su paaugliais šios jungties, atrodo, trūksta. Galbūt esame atsiriboję nuo šio tarpsnio, pirmiausia savo patirtyje ir prisiminimuose. Galbūt tai susiję su faktu, kad esame nauja visuomenė, neseniai atgavome nepriklausomybę, viskas laisvėja ir randasi palaipsniui – savęs priėmimas, žmonių išdrįsimas lankyti terapiją, analizuoti save, priimti ir analizuoti transformacijos laikotarpius, suvokti buvimo ir bendravimo su paaugliais prasmę.
Daug kas laikosi tokio požiūrio, kad paauglystė yra tarpsnis, kurį reikia ignoruoti, išlaukti, kol jis praeis. Vien dėl to svarbu gilintis į šią temą. Suaugusiesiems, kurie turi paauglių vaikų, tai išties sunkus metas. Tačiau toliau galvojame, kad tai neaktualu, neaišku, kad lengviau kurti vaikams ar suaugusiesiems. Kai bendrauju su paaugliais, mane labiausiai stebina suvokimas, kiek mažai jiems reikia – kai užsimezga tikras pokalbis ir ryšys, per akimirką gali pamatyti, kaip žmogus skleidžiasi. Ir iš to vėl suprantu, kaip to yra mažai ir kaip paaugliams to trūksta.
– Kaip manote, kokią įtaką tai daro paaugliams? Kaip pažinties su teatru trūkumas keičia ir paauglį, ir jo požiūrį į teatrą vėliau?
– Norėtųsi sakyti, kad tai nekeičia gyvenimo ir nereikia to per daug sureikšminti. Tačiau menas visokeriopai prisideda prie žmogaus lavinimo, brandos, gebėjimų mąstyti ir suvokti save. Spektaklio, filmo, knygos siužeto stebėjimas gali būti vienas iš savęs pažinimo šaltinių. Manau, jei gauni šias galimybes jauname amžiuje, tai yra nuostabi meilės teatrui pradžia.
