Kadras iš filmo „Keliaujanti Haulo pilis“

Anime – iš Japonijos kilęs animacijos stilius, išpopuliarėjęs visame pasaulyje. „Pokemonai“, „Yu-Gi-Oh!“, pavergianti Hajao Mijadzaki kūryba, renginyje „Comic Con Baltics“ atgyjantys filmų ir žaidimų veikėjai – tai tik labai maža dalis anime kultūros ir istorijos, pasiekiančios Lietuvą. Anime gerbėjų turi visame pasaulyje – japoniška animacija pelnė „Oskarą”, visame pasaulyje rengiami anime festivaliai, o didžiausi pasaulio naujienų portalai turi atskiras rubrikas, skirtas išskirtinai šio žanro mėgėjams. 

Žodis „anime“ japonų kalboje naudojamas apibūdinti bet kokį animacinį kūrinį, nepaisant jo žanro ar stiliaus. Tuo tarpu likusiame pasaulyje, ypač Vakarų kultūroje, šis žodis skirtas būtent iš Japonijos kilusiai animacijai, dažniausiai atpažįstamai iš specifinio piešimo stiliaus, muzikos, siužeto ir vizualinės estetikos. Tiesa, riba tarp anime ir kitų animacinių filmukų siaurėja – užsienio kūrėjai vis dažniau kuria naudodami japonišką stilių, o patys japonai nebijo eksperimentuoti, kartais nutoldami nuo to, ką pasaulis laiko išskirtinai japoniška kūryba.

Kai kurie tyrinėtojai ir istorikai, japonų animacijos šaknis įžvelgia dar X a., kuomet Japonijoje išpopuliarėjo emakimono. Tai – popieriaus ar šilko ritiniai, kuriuose būdavo piešiami paveikslai ir tekstų iliustracijos, o juos pamažu išvyniojant buvo galima sekti nupasakojamo įvykio eigą. Visgi, pripažinkime – emakimono lyginti su anime ganėtinai sunku, mat abi meno formas skiria ne vienas amžius. 

Šiandien vis dar netyla diskusijos apie tai, kas ir kodėl įkvėpė savitą japoniškos animacijos stilių. Manoma, kad 1909–1910 m. Fukuhōdō, viena pirmųjų Japonijos kino studijų, į šalį atvežė keletą Amerikos ir Prancūzijos animacijos kūrinių. Animacija sulaukė didelio susidomėjimo tarp žiūrovų, ilgainiui ji įkvėpė ir tuometinius Japonijos kūrėjus. Anime pradžia patys japonai laiko 1917 metus, kai pasirodė trumpametražis, nebylusis filmukas „Namakura Gatana“. Deja, daugybę kitų šio laikotarpio animacijos kūrinių pasiglemžė Tokijuje 1923 m. įvykęs žemės drebėjimas. Šiandien daugybė anime filmų kyla iš mangų – vietinių komiksų, kurie, pasiekę komercinės sėkmės ir populiarumo, yra ekranizuojami.

1960–siais pradėjo formuotis vakarų žiūrovams puikiai atpažįstamas ir unikalus japoniškos animacijos stilius – didelės veikėjų akys ir burnos, ilgos galūnės, neįprasti plaukų stiliai, ryškios spalvos, kompleksiški siužeto vingiai. Maždaug šiuo laikotarpiu anime išpopuliarėjo ir JAV, šalyje pradėjus rodyti filmuką „Speed Racer“. Didžiulės sėkmės Vakarų pasaulyje sulaukė ir po kelių dešimtmečių pasirodę „Studio Ghibli“ kūriniai, tarp kurių – „Mano kaimynas Totoro“ ir 2001 metais vykusiuose Oskarų ceremonijoje apdovanotas filmas „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“. 

Visgi Lietuvos auditorijai, ko gero, geriausiai pažįstami anime kūriniai – „Drakonų kova Z“, „Mėnulio jūreivės“, „Yu-Gi-Oh!“, „Naruto“ ar „Pokemonai“. Kitaip nei nemaža dalis Vakarų animacijos, anime nebūtinai yra skirtas vaikams. Paprastai šio žanro filmai išsiskiria gilesne tematika ir sudėtingu scenarijumi, rimtomis filosofinėmis ar egzistencinėmis idėjomis. 

Anime išpopuliarėjus visame pasaulyje, šio žanro gerbėjai pradėjo burtis į anime klubus, pradėjo plisti „Cosplay“ kultūra – persirenginėjimas mėgstamais mangų, kompiuterinių žaidimų ar filmų herojais. Populiarūs išlieka ir anime filmai – vis daugiau jų galima išvysti ne tik televizijoje, bet ir tarptautiniuose kino festivaliuose.