Vienu laiku su Katedra buvo statomas ir kitas būdingas Gucevičiaus kūrinys: Senoji Rotušė [p. 135], padėta ant buvusios (1781 metais dėl senaties nugriautos) viduramžinės rotušės pamatų. Jos fasadas taip pat papuoštas šešiakoloniu portiku. Šis antikinės šventyklos motyvas, kurį XVI amžiuje taip buvo pamėgęs Palladio, o jo įkandin neretai vartodavo ir XVII amžiaus architektoriai, nuo XVIII amžiaus vidurio tapo vienu iš svarbiausiųjų neoklasinės architektūros motyvų, ypač nuo to laiko, kai garsusis Soufflot papuošė juo savąją Šv. Genovaitės bažnyčią Paryžiuje (dabartinį Panteoną). Klasicistai mėgo portikus ne tik kaipo Graikijos atminimą, bet ir todėl, kad atvira kolonada, kontrastuojanti su uždaru sienos masyvu, pabrėždavo jo kūbinę galią.
Spartiškai paprastoje Rotušėje įgyvendintas naujosios architektūros šūkis: kuo mažiau puošmenų bei efektingų detalių, – viskas turi būti aukojama visumos įspūdžiui. Verta atkreipti dėmesį į vyrišką, ryžtingai tiesią dorinių kolonų povyzą: tvirtai, su aiškia nepalenkiamos stiprybės nuojauta, neša jos savo kapiteliais sunkią antablemento ir frontono naštą. Čia regime gimstant naujos gadynės dvasią – Napoleono gvardijos, kuri „miršta, bet nepasiduoda“. Šita triumfuojanti kolonų eisena, kaip jau žinome, netrukus pasirodė besanti visos europinės architektūros laidotuvių procesija.
Generalgubernatūros rūmų kiemas, toliau – Šv. Dvasios bažnyčia. 1912–1915 Jano Bułhako nuotr. (fragmentas)
Stokai-Gucevičiui ilgą laiką buvo priskiriami ir Vyskupų rūmai [p. 139, 240, 241] Napoleono aikštėje, kuriuos vilniečiai ligi šiol tebevadina senuoju vardu, nors, žlugus Lietuvos valstybei, jie iš pradžių buvo paversti caro, paskui – generalgubernatoriaus rezidencija, o prie lenkų buvo pakrikštyti Respublikos rūmais. Kaip parodė prof. J. Kloso tyrinėjimai, dabartinė šių rūmų architektūra neturi nieko bendro su Gucevičiaus veikla. Tiesa, 1792 metais jisai perdirbo juos savo globėjui vyskupui kunigaikščiui Ignotui Masalskiui, bet 1824 metais visas pastatas buvo nugriautas iki pamatų imperatoriaus Aleksandro I įsakymu, o jo vietoje Peterburgo dvaro architektorius V. Stasovas pradėjo statyti dabartinius rūmus. Statė juos už akių, pagal projektą, atsiųstą iš Peterburgo, o statybos darbus tvarkė vietoje prof. Podčašinskis (autorius iškilniai nuobodžios vėlybojo neoklasinio stiliaus Evangelikų reformatų bažnyčios Pylimo gatvėje). Kadangi Stasovui prisiųstas iš Vilniaus vietovės planas buvo netikslus, tai suprojektuotieji rūmai išėjo per ilgi, ir kairysis jų sparnas užėmė Universiteto gatvę; kad neužtvenkus praėjimo, teko nugriauti dalį Universiteto pastato. Dėl tos pat priežasties, realizuojant Rūmų kiemo planą, buvo užgriebti dideli gabalai kaimyninių sklypų.
Jau vien šitie išviršiniai faktai rodo, kad rūmų architektūra nėra organiškai išaugusi iš mūsų sostinės dvasios, kad ji tėra dirbtinai įspraustas pašalinis intarpas. Tai pirmas svetimtaučių valdymo paminklas, pirmas despotinės, autokratinės Aleksandro ir Mikalojaus gadynės palikimas Vilniaus miestovaizdyje. Jo vėlybose klasinėse formose nebejausti herojiško patoso, kuriuo yra įkvėpta Rotušė ir Katedra: prieš mus – šaltokas empiro – dvarinio, paradinio „mėlynųjų mundierių“ gadynės stiliaus – žvilgesys. Ir vis dėlto Vyskupų rūmų architektūra liudija apie dar nesugadintą skonį, o jo meistriškai apdorotas formas papildo platus, dar iš baroko paveldėtas, ritminės masių kompozicijos užsimojimas: trys sunkūs dviejų aukštų korpusai, apačioje sujungti dorėniškomis kolonadomis. Dar įspūdingesnis yra fasadas iš kiemo pusės, kur centrinis rūmų korpusas tarytum pravyra į erdvę blizgančia jonėniška viršutinio aukšto kolonada.
Priešingame kiemo gale vėl matome neoklasikų numylėtąjį dorėniškos šventyklos portiką: tai vad. Kordegardija, kurioje iš pradžių stovėdavo garbės sargyba, o nuo 1901 metų buvo patalpintas Muravjovo muziejus. Šiame dailiame statinėlyje nėra nieko monumentalaus: antikinės formos čia tapo nebe patetiško dievinimo, o estetinio pasimaginimo objektu; empirui čia rūpi nebe stilius, o „stilingumas“; žaisdamas dorėnišku stilium, jis pasistato prieš save tokią šventyklėlę ir gėrisi ja iš tolo, it grakščiu žaisleliu.
Bet jausmo susmulkėjimas nekliudo architektoriui, planuojant erdvę, nesąmoningai vadovautis baroko dvasia: Vyskupų rūmų kiemas, nors ir už akių sukomponuotas, priklauso prie gražiausių visame Vilniuje. Ypač žavingai atrodo jis žiūrint iš aukščiau – pav., priėjus per Aliumnato kiemą. Svaigi erdvės platybė yra puikiai uždaryta iš priešakio – rūmų fasadu, iš šalių ilgomis, neaukštomis kolonadomis. Sukurti XVIII ir XIX amžiuje labai gausūs neoklasiniai pastatai nė kiek neardo senojo Vilniaus harmonijos: atvirkščiai – jie be galo kilniai ir taktingai šliejasi prie jo gotinės ir barokinės architektūros. Antra vertus, nenugalimoji miesto ir gamtovaizdžio įtaka, laikui bėgant, asimiliavo visus iš svetur įsibrovusius pašalinius intarpus. Taip ir peterburginis Stasovo empiras galop suaugo su Vilniaus miestovaizdžiu: viršum elegantiškai blizgančios baltitelaitės pseudoantikinės kolonados ritmiškai iškyla masyvūs aplinkinių namų šešėliai, o dar aukščiau, saulėtam danguje, žaidžia aikštingais baroko raštais Dominykonų bažnyčios viršūnės. Iš šešėlių ir šviesos, iš laisvos daugbalsės amžių ir formų samplaikos žvelgia į mus senovinio – amžinai jauno – Vilniaus paveikslas.
