Piteris Breigelis Vyresnysis – XVI a. flamandų tapytojas ir grafikas. 

Apie Piterio Breigelio Vyresniojo gyvenimą papasakoti galima nedaug – istorikai nežino nei kada, nei kur jis gimė. Iki pat šių dienų nesutariama ir dėl Breigelio kilmės. Ankstyvieji meno  tyrinėtojai dailininką praminė „Breigeliu valstiečiu“ dėl kasdienių, valstiečių gyvenimą vaizduojančių scenų tapymo ir, kaip manoma, neturtingos šeimos. Tuo metu vėlesnieji istorikai pabrėžia Breigelio darbų intelektualumą bei gylį, darydami prielaidą, jog dailininkas išties buvo gerai išsilavinęs miestietis, palaikęs šiltus ryšius su to laikmečio humanistais. Nors paveiksluose Breigelis neretai vaizdavo valstiečių gyvenimo scenas, jo kūriniai nebuvo skirti eiliniam kaimo žmogui, greičiau, atvirkščiai, tenkino tų dienų aristokratijos susidomėjimą valstiečių gyvenimu. 

Breigelio nutapytas paveikslas, kaip manoma – autoportretas

Laikotarpis, kuriuo gyveno Breigelis, buvo pažymėtas ryškių kultūrinių konfliktų. Dailininkas liudijo religinius karus, žiaurų Ispanijos užkariautojų valdymo laikotarpį, inkvizitorių persekiojimus, eretikų deginimus. Jo darbuose vaizduojamos biblinės ir mitologinės, taip pat kasdienio gyvenimo scenos. Jo darbai pripildyti miniatiūrinių, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų detalių ir simbolių. 

Dokumentai atskleidžia, kad Breigelis tapo Antverpeno dailininkų gildijos nariu 1551 metais. Žinoma, kad menininkas daug keliavo po Italiją, vėliau sugrįžo į Antverpeną. Italijoje pamatyti gamtos vaizdai visam laikui įkvėps įspūdingus menininko nutapytus peizažus. Po kelionės Breigelis ruošė piešinius graviūroms jų platintojui Jeronimui Kokui. Dėl panašaus darbų stiliaus – fantastinių ir sudėtingų, detalių scenų jis buvo pramintas antruoju Jeronimu Boschu. 

Vėliau vystė savitą stilių ir užsiėmė beveik vien paveikslų tapyba. 1562 m. Breigelis persikėlė į Briuselį, kur vedė Mariją van Aelst. Čia jis pragyveno visą savo likusį, tiesa, neilgą, gyvenimą. Breigelis kartu su žmona susilaukė 2 sūnų, kurie taip pat tapo iškiliais to meto dailininkais. Sakoma, kad prieš pat savo mirtį, žmonos jis paprašė tam tikrus savo darbus sudeginti – taip dailininkas bandė apsaugoti Mariją ir savo sūnus nuo galimų tuometinės valdžios represijų. Pristatome 7 žymiausius dailininko darbus.

„Vaikų žaidimai“, 1560 m.

„Vaikų žaidimai“, 1560 m.

Šiame Breigelio paveiksle vaizduojama daugiau kaip 160 berniukų ir beveik 80 mergaičių, žaidžiančių, kaip skaičiuojama, 90 skirtingų žaidimų. Tiesa, dalis jų imituoja ir suaugusiųjų gyvenimo scenas – vestuves ar krikštynų procesiją. Meno istorikai kūrinyje įžvelgia įvairias prasmes. Vieni teigia, jog dailininkas norėjo pašiepti suaugusiųjų gyvenimą, kiti akcentuoja mintį jog Dievo akyse, net ir bandydami dalyvauti valstybės valdyme ar pilietiniuose reikaluose, atrodome lyg vaikai. 

„Mirties triumfas“, 1562 m. 

„Mirties triumfas“, 1562 m.

„Mirties triumfas“ – apokaliptinis Breigelio kūrinys, vaizduojantis gyvenimo Žemėje pabaigą. Atgiję griaučių legionai paveiksle veržiasi pas gyvuosius, kurie, apimti siaubo, traukiasi arba iš paskutiniųjų bando atsilaikyti prieš puolimą. Baimę keliančioje scenoje galima išvysti skirtingų socialinių sluoksnių žmones – nuo valstiečių ir kareivių iki bajorų, taip pat karaliaus ir kardinolo – beatodairiškai susiduriančių su mirtimi. Paveikslas kuria neišvengiamybės, niūrios baigties jauseną, kurią sustiprina tamsus, besiartinančios nakties dangus. 

„Babelio bokštas“, 1563 m.

„Babelio bokštas“, 1563 m.

Paveiksle vaizduojamas nebaigtas Babelio bokštas, kurį, pasak Biblijos, užsimojo pastatyti žmonės. Šis statinys – romėnų inžinerijos pavyzdys, arkomis bei kitomis detalėmis primenantis Romos Koliziejų. Iš pirmo žvilgsnio, patvariai ir tvirtai atrodantis bokštas iš tiesų pastatytas nelygiai, jo apatiniai aukštai griūva, byra nestatmenai žemei suręstos arkos – visas bokštas grėsmingai pasviręs į miesto pusę. Beje, jį supanti siena – Antverpeno, kuriame ne vienerius metus dailininkas ir gyveno.  Breigelis sukūrė tris šio paveikslo versijas, tačiau iki šių dienų išliko tik dvi, šiandien saugomos muziejuose Vienoje ir Roterdame. 

„Pabėgimo į Egiptą peizažas“, 1563 m.

„Pabėgimo iš Egipto peizažas“, 1563 m.

Paveiksle vaizduojamas Juozapas, Mergelė Marija ir Jėzus, bėgantys iš Betliejaus. Kalnai ir statūs šlaitai simbolizuoja sunkumus, kuriuos šeima turės įveikti. Manoma, kad kelionės į Italiją metu, 1552 m., Breigelis savo akimis išvydo Alpes, kurias šio paveikslo, tapyto 10 metų vėliau, kraštovaizdis ir primena. Tai – vienas žymiausių ir gražiausių Breigelio nutapytų peizažų, kurį šiandien galima rasti „Courtauld“ galerijoje Londone. 

„Medžiotojai sniege“, 1565 m. 

„Medžiotojai sniege“, 1565 m.

Paveiksle „Medžiotojai sniege“ matome iš medžioklės grįžtančius vyrus su šunimis. Tiesa, šįsyk laimikis nedidelis, galbūt todėl šunis regime nuleidusius galvas, susigūžusius. Iš paukščio skrydžio atsiveriantis peizažas vaizduoja kasdienes šaltojo sezono veiklas – Breigelis itin talentingai gebėjo pavaizduoti žiemos scenas. 

„Žiemos peizažas su čiuožinėtojais ir paukščių gaudykle“, 1565 m.

„Žiemos peizažas su čiuožinėtojais ir paukščių gaudykle“, 1565 m.

Tai – dar vienas žiemą vaizduojantis paveikslas, kuris, nepaisant to, kad yra nedidelis (vos 37×55,5 cm), buvo vienas dažniausiai kitų dailininkų kopijuotų Breigelio darbų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad menininkas ant ledo čiuožinėjančius žmones ir kiek atokiau tupinčias varnas paveiksle nutapė tokio paties dydžio. Biblijoje neretai žmogaus siela lyginama su paukščiu, o velnias – su paukščių gaudytoju, todėl paveikslas gali būti krikščioniška interpretacija. 

„Derliaus nuėmėjai“, 1565 m. 

„Derliaus nuėmėjai“, 1565 m.

Breigelio paveikslai apima įvairias temas, tačiau menininkas dažnai žinomas dėl valstiečių gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius vaizduojančių kūrinių, kurie buvo ganėtinai nebūdingi jo laikų dailei. Būtent dėl šios neįprastos kūriniuose dažnai vyraujančios temos, menininkas ir pats buvo pramintas „Valstiečiu“.  Šis paveikslas – ne išimtis. Jame vaizduojamas derliaus nuėmimas, paprastai vykstantis liepos–rugpjūčio mėnesiais. Šį kūrinį, kaip šešių paveikslų ciklo dalį, užsakė pirklys, bankininkas ir meno kolekcionierius iš Antverpeno.