„Ilgiuosi, nežinau ko“
Ar įmanoma ilgėtis nežinant ko? O ilgėtis namų būnant juose? Kaip tik tokį jausmą dar 2005-aisiais filosofas Glennas Albrechtas įvardijo solastalgijos terminu – jis reiškia emocinį ir egzistencinį nerimą, kylantį dėl klimato pokyčių. Lyg būdamas namie susivoktum, kad šios vietos pojūtis kinta arba jau yra negrįžtamai pasikeitęs. Nostalgiška ir gal kiek naivia perspektyva šioje parodoje bandoma minčių ir pirštų galiukais užčiuopti daugialypį, paradoksų kupiną mūsų santykį su gamta, kai į viena audinį susipina grožėjimasis gamta ir jos baimė, išnaudojimas ir meilė, faktai ir tikėjimai.
Kas yra tai, ką vadiname gamta, kur ji prasideda ir baigiasi? Jei išeiname į kiemą, ar ten jau gamta? O parkas ar miškas? O jeigu vaikščiotume Mėnulio paviršiumi – ten irgi gamta? Gamtos koncepcija yra kartu ir fikcija, ir neišvengiama realybė. Mūsų santykis su ja visuomet komplikuotas: jei jis betarpiškas ir juslinis, tai labai ribotas – juk viską jaučiame tik vienu kūnu konkrečioje pasaulio vietoje; o jei santykis mokslinis ir technologinis, tuomet globalesnis, bet medijuotas ir vis tiek neaprėpiantis visumos.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
David Goldblatt: „(Ne)matomos struktūros“
Būdamas be galo jautrus ir atidus apartheido laikotarpio socialinėms problemoms ir po jo žlugimo vykusiems virsmams visuomenėje, Goldblattas visa savo kūryba atskleidžia, ugdo ir liudija kritišką bei sąmoningą žvilgsnį į būtį. Parodoje pristatoma daugiau nei šimtas fotografijų, leidžiančių visapusiškai pažvelgti į Goldblatto kūrybą, įskaitant fotografijas iš svarbiausių jo serijų, tokių kaip Kasyklose, Afrikanai fotografijose, Buksburge, Sovetas ir Struktūros.
Struktūros – tai monumentalus Davido Goldblatto fotografijų ciklas, pradėtas 1983 m. ir tęstas daugiau nei tris dešimtmečius. Jame matyti dar kolonijinį laikotarpį menanti vizuali Pietų Afrikos viešųjų erdvių ir peizažų istorija. Bažnyčių, paminklų, viešųjų pastatų, miesto ir agrarinio kraštovaizdžio fotografijose autorius atskleidžia, kaip visos struktūros atspindi jų kūrėjų ir naudotojų požiūrį bei įsitikinimus. Anot Goldblatto, tai, kokią aplinką kuriame, ypač architektūriniais ir panašiais elementais, „iškalbingai atskleidžia mūsų poreikius, polinkius, įgeidžius ir vertybes“.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2025 m. vasario 9 d.
„Dovanoju jums saulėtą meną. Marijos Prymačenko kūrinių kolekcija, evakuota iš Zaporižios srities dailės muziejaus“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje. Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 2 d.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė: „Ujei“
Ši paroda atveria naują, iki šiol nematytą E. Čėjauskaitės-Gintalės kūrybos plotmę. Naujausiuose menininkės darbuose nėra literatūriškumo ir poezijos; juose matoma atradimo nuostaba ir troškimas žaisti. Mėgavimasis procesu, kai paprastos formos – sidabrinė vertikalė, vielutė – gula ant plokštumos, virsdamos juvelyriniu piešiniu. Vielutė susipina su kita ir sukuria tūrinę formą, primenančią krepšį ar žvejo bučių, tačiau autorė nesiūlo žiūrovui savo interpretacijų. Metalinės formos jungiasi, sudarydamos sidabro audinį – skarelę, regztę, netgi rūbą. Sidabras pereina į padangą, į plaušus, į ašutus, pinasi akyse, virsdamas formomis. Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia čia – juvelyrikoje užfiksuotas procesas ir gyvybė, žaidimas medžiagomis ir begalinė nuostaba, atsivėrus nesibaigiančioms formų kaitos perspektyvoms. Viso to negalima apibūdinti kitaip, tik žemaitišku žodeliu „ujei“. Ujei – tai ir nuostaba, ir netikėtumas, ir pasidžiaugimas, ir nusivylimas, ir liūdesys. Viename žodyje telpa daugybė istorijų, kurių nebereikia pasakoti.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2025 m. vasario 28 d.
Julia Obermaier: „Tylios svajos“
J. Obermaier savo kūryboje daugiausia dirba su akmenimis. Tačiau jos objektai konceptualiai ganėtinai nutolę nuo tradicinių papuošalų, nors formos atžvilgiu nieko radikalaus čia nepamatysime. Taip ir turi būti. Formaliai išlikdama tradicijos ribose, J. Obermaier dirba švelniai ir intuityviai; ji siekia ne šokiruoti ar priblokšti, bet užkabinti žiūrovo ar papuošalo nešiotojo atminties stygas ir iššaukti iš atminties kažką užmiršto. Pavyzdžiui, trintukai – juos visi turėjome mokykloje, tačiau dabar jie yra visų pirma pakeitę medžiagą, o antra – funkciją. Tai, kas buvo įprasta ir banalu, po daugelio metų patiria virsmą ir mumyse sukelia tylų sąmonės sprogimą, pamačius, kad jie – iš akmens. Kad jie – juvelyriniai objektai, kuriais menininkė demonstruoja virtuozišką amato meistrystę. Toks pat tylus bei švelnus ir akmenų jungimasis į grupes, sudarant miniatiūrinius statinius-seges. Perregimi akmenų blokeliai užkloja vienas kitą, traukdami akį atspalviais ir tekstūromis. J. Obermaier segės – intuityvaus proceso rezultatai, gimstantys ne iš logikos, bet iš impulsų ir potyrių, kuriems atpažinti ir įpavidalinti reikia laiko ir tylos. Akmeninės perregimos segės kalba ne žodžiais, o vaizdais; akmeniniai trintukai ištrina mintyse formuluojamus žodžius. Tyloje intuicija ir vaizduotė ima skleistis žodžių ir pasakojimų nereikalaujančiais pavidalais. Čia veikia formos ir spalvos, šlifuoti paviršiai ir tekstūros. Tyloje skleidžiasi mintys ir svajonės, kol menininkė joms suranda tinkamiausią akmeninę išraišką.
Juvelyrikos mokykloje-galerijoje „Vilnensis“ (Dominikonų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 6 d.
Antanas Sutkus: „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės 11 d.
„Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.
„Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“
Nuo XIII a. Baltijos jūroje prie Danijai priklausiusio Skonės pusiasalio prasidėjus didžiajai silkių žūklei, ėmė formuotis svarbūs prekybiniai ryšiai tarp uostamiesčių, o europiečio mitybos racionas pasipildė nauja žuvies rūšimi. Svarbu pažymėti, jog silkė migruojanti, nenuspėjama žuvis. Silkė tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo Baltijos jūroje, kol galiausiai pasitraukė iš jos. Prekybos silkėmis monopolis XV a. buvęs Hanzos sąjungos rankose vėliau persikėlė į Nyderlandus, o XIX a. pradžioje – į vakarinę Norvegijos pakrantę ir šiaurinę Jungtinės Karalystės dalį. XIX a. silkei užplūdus vakarinius Norvegijos krantus, pakrantėse ėmė vystytis su silkių žūkle, apdorojimu ir jos prekyba susiję verslai. To pagrindu kūrėsi net nauji pakrančių miestai. Norint išsaugoti silkės maistingąsias savybes buvo būtinas žuvies konservavimas. Pats populiariausias būdas – sūdymas druskoje, kuris pratęsė jos vartojimo laiką. Dėl to silkę buvo galima gabenti dideliais atstumais. Suprasti, kaip į šį kontekstą ir rinkoje atsiradusią „naują valiutą“ reagavo XIX a. Baltijos regiono uostamiesčiai artimiausias mums pavyzdys – Klaipėda (Memel). „Silkių bumo“ įkarštyje, čia XIX a. buvo pastatytas specialus sandėlis, kurį aprūpindavo iš Norvegijos burlaiviai, pakrauti silkių bačkomis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gruodžio mėn.
„Pacai. Istorijos sodo lelijos“
„Valdovų rūmų muziejaus parodoje, skirtoje Pacų giminės istorijai, atraskite šios svarbios šeimos kilmės istoriją ir jos per šimtmečius suformuotas giminės tradicijas, jų palikimą ateities Lietuvai. Pasak vieno iš parodos kuratorių, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, „šiai parodai Valdovų rūmų muziejus rengėsi trejus metus. Eksponatus skolino pusšimtis institucijų ir privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos, o vaizdinę medžiagą parodai ir rengiamam išsamiam jos katalogui pateikė dar daugiau nei dešimt kitų atminties institucijų iš Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Turkijos“.
V. Dolinsko teigimu, „nuveiktas didžiulis darbas. Pacų istorijai ir paveldui skirta paroda tęsia tradiciją pristatyti ryškiausias, vertingiausią paveldą palikusias istorines Lietuvos didikų gimines. 2012 m. parodos sulaukė kunigaikščiai Sapiegos, o 2019–2020 m. sandūroje – kunigaikščiai Radvilos. Grafams Pacams surengta paroda išsiskiria tuo, kad joje pristatoma jau išmirusi didikų giminė, kuri pati negali nei pasirūpinti savo protėvių paveldu, nei toliau kaupti kolekcijų, formuoti giminės ar atskirų jos atstovų istorinio įvaizdžio ir veikti visuomenės istorinės atminties. Tad didikams Pacams skirta paroda tampa dar aktualesniu paminklu, įprasminančiu kadaise didžios, bet išnykusios didikų giminės nuopelnus, unikalų jų paveldą“.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 26 d.
Paulas Kuimetas, Kristina Õllek ir Ruudu Ulas: „Forma kaip funkcija“
Paulas Kuimetas, Kristina Õllek ir Ruudu Ulas fotografiją traktuoja kaip materialią, kūną turinčią mediją. Jiems forma yra ne tik paviršinis vizualinis aspektas, bet ir potencialiai radikalus elementas, kuris veikia atvaizdo prasmes. Jų praktikose forma, materialumas ir abstrakcija įgalina reikšmines konotacijas – nėra vien estetiniai elementai, bet reiškiasi ir politiniu (Õllek), socioistoriniu (Kuimetas) ir asmeniniu-psichologiniu (Ulas) lygmenimis.
Õllek fotografija tampriai susieta su tyrimu – jos praktikoje daug dėmesio skiriama trapioms Baltijos jūros ekosistemoms ir žmogaus poveikiui šiai aplinkai. Tyrinėdama natūralią ir sintetinę aplinkas, ji naudoja įvairias medžiagas, tokias kaip jūros druska ir cianobakterijos, ir kuria spekuliatyvias mūsų ekologinės ateities vizijas. Kuimeto praktikoje, kurioje dažnai pasitelkiami 16 mm filmai ir instaliaciniai elementai, susilieja įvairūs modernistinės istorijos aspektai, siekiant užčiuopti jų ideologinius užkulisius. Jo meniniuose tyrimuose forma atsiskleidžia ir kaip meditatyvi sąvoka, nagrinėjant moderniosios architektūros istorijos bei fotografijos erdvėlaikio aspektus. Ulas į šį dialogą įneša asmeniškesnį požiūrį, fotografiją pasitelkdama privačių ir viešųjų erdvių santykiui tyrinėti. Jos įvietinti „Materialūs aspektai“ siūlo įkūnytą patirtį, įtraukdami žiūrovą į intymias psichologines erdvines pinkles, o jos objektų fotografijos iškelia įtampą tarp pažįstamo ir nepažįstamo.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) veiks iki lapkričio 30 d.
„Latvijos metų laikai“
Paroda sudaryta galvojant apie kultūros paveldo, įvairių amatų meistrystės ir įgūdžių išsaugojimą bei perdavimą jaunajai kartai. Norime didinti ne tik Latvijoje gyvenančiųjų, bet ir užsienyje esančių latvių diasporos atstovų susidomėjimą taikomuoju menu. Taip pat ši paroda yra puiki galimybė ir taikomosios dailės žinovams Lietuvoje susipažinti su šių dviejų baltų tautų taikomojo meno bendrumais ir skirtumais.
Parodos menine koncepcija siekiama atspindėti šešis amatus (kalvystę, audimą, mezgimą, meldų ir vytelių pynimą bei puodininkystę), o demonstruojamais darbais ‒ nuspalvinti ir atskleisti keturis metų laikus. Parodoje eksponuojami šešių amatininkų studijų (Kultūros ir liaudies meno centro „Mazā ģilde“ liaudies taikomosios dailės studijų „Kamene“ ir „Tīne“ bei Pardauguvos kultūrinio susivienijimo Kultūros centro „Iļģuciems“ liaudies taikomosios dailės studijų „Ataudze“, „Ceplis“, „Irbi“ ir „Zīle“) darbai. Šių studijų meno darbai ekspozicijoje vienas kitą papildo ir atskleidžia Latvijos metų laikų spalvas, kur, nepaisydamas oro sąlygų, kalvis kala, audėjas audžia ir vytelių pynėjas pina, tačiau už lango esantį metų laiką menininkas siekia perteikti tekstūra, technikomis, spalvomis bei glazūromis.
Parodoje pristatomi juodojo metalo dirbiniai yra nukalti taikant karštojo kalimo techniką. Kiekvieno autoriaus darbas sukurtas semiantis įkvėpimo iš senųjų meistrų darbų, jų braižas įvairus, kaip ir formos. Elementai tarpusavyje sujungiami tiek lydant, tiek kniedijant, tiek užpleištuojant. Juodojo metalo dirbiniai yra dažyti siekiant apsaugoti nuo korozijos. Matomi spalvotojo metalo gaminiai yra nukalti iš vario ir žalvario. Papuošalai pagaminti naudojant šaltojo kalimo techniką.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.
Donatas Ramanauskas: Tapyba
D.R. Ramanausko pagrindinė aistra ir tema buvo peizažas, dažniausiai tapydavo natūroje, pasistatydamas etiudininką gamtoje, pamėgtose vietose. Tų vietų buvo nemažai. Tai ir Marcinkonys, jų apylinkės Dzūkijoje, Neringoje, dažniausiai Preiloje, Karklėje, kartais Pažaislyje. Tapė ir urbanistinius peizažus, aišku, dažniausiai Vilniaus senamiestyje, vietose, kurias kasdien praeidavo nuo studijų Dailės institute laikų, o ir dirbtuvę turėjo pačioje senamiesčio širdyje, Liejyklos gatvėje, visai šalia dabartinės Prezidentūros, jos parko, Bonifratrų bažnytėlės, šv. Dvasios, šv. Kotrynos bažnyčių.
Tapytojo peizažai nedetalizuoti, nekonkretizuoti topografiškai ir ikoniškai, sunku būtu labai tikslumus mėgstančiam žiūrovui ar dailėtyrininkui atsekti konkrečią vietą, rakursą ar senamiesčio kvartalą bei gatvę, tuo labiau, kad menininkas nesignavo savo tapytų kūrinių, dažnai nematome ir pavadinimų, vietovių toponimai nefiksuojami, nes menininkui nelabai svarbu buvo, matyt, įsiamžinti, palikti ryškų “pėdsaką” Lietuvos dailės istorijoje, jam svarbiausia buvo pats procesas, tapybos esmė, vyksmo ašis, emocijų raiška per tapybinius vaizdinius, nesvarbu ar tai kaimo, ar miesto peizažas, marinistinis etiudas ar natiurmortas.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
Barbora Matonytė: „Blackened“
Žiūrovui multidisciplinine išraiška perteikiama patirtis, savyje talpinanti muzikos pasaulio interpretaciją per vizualių menų praktikės-menininkės prizmę. Pagrindinė parodos problematika tampa sunkiųjų muzikos kultūros nišų bei bendruomenių narių santykis su psichologinio sunkio, baimės ir agresijos tematikomis.
Empiriškai menininkės tyrinėjamose metalo muzikos subžanrų kategorijose atrandamos nejaukos temos yra personifikuojamos ir įkūnijamos. Mirties, agresijos ir pražūties baimės pojūčiai gretinami lygiagrečiai su šių emocijų skulptūrinės raiškos reprezentacijomis.
Parodą lydinti dvylipumo nuotaika siekia tiek pabrėžti, tiek sumažinti radikalių pozicijų palaikymą minėtomis temomis nūdienos kontekste. Kritikuojamas stereotipinis pasaulėžiūros modelis ir juodų-baltų vertybių kūrimo principas, pradedant nuo moters menininkės įvaizdžio meno pasaulyje (perdėm jautrių bei subtilių raiškos galimybių) iki ultra-mačistinio metalo subkultūros atstovų portreto.
VDA galerijoje Artifex (Gaono g. Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
Sandra Strēle: „Dirbtinių ramunių laimė“
Paroda „Dirbtinių ramunių laimė“ kviečia atkreipti dėmesį į savo kasdienį neišmanymą ir atsitiktinius įvykius, apie kuriuos vargu ar susimąstome, o gal jų net nepastebime. Tol, kol nesuvokiame, kad ką tik sudalyvavome žaidime, kurio rezultatas yra nežinomas ir priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo daugelio kitų sudedamųjų. Parodos centrinis įvaizdis – ramunė, kuri siejasi su vaikystės žaidimu „Myli, nemyli“. Žaidėjas sužino atsakymą, vieną po kito skabydamas žiedlapius, nors galiausiai, žinoma, viskas lieka taip pat neaišku, kaip ir prieš užduodant klausimą. Šis, atrodytų, beprasmis žaidimas padovanoja žaidėjui trumpą ir sunkiai apibūdinamą akimirksnį, kai jis patiki gautu atsakymu. O laikas paveiksluose ir tarp jų atrodo sustingęs ir amžinas tuo pat metu.
„Tech Arts“ / „Rupert“ erdvėse (Vaidilutės g. 79, Vilnius) vyks iki lapkričio 10 d.
Tomas Terekas ir Patricija Poškevičiūtė: „Mielumo agresija“
Jie susitiko rugsėjo tryliktą, penktadienį. Laidojimo biure. Per fotografijos parodą Nidoje. Jai devyniolika (būsima grafikė), jam – keturiasdešimt du (esamas fotografas). Lemtinga pažintis tęsėsi ant molo, skambant kanklėms ir ,,Vaibams Ore“. Tradicinio lietuvių liaudies žaidimo ,,Butelys“ metu, energija ir patirtis susijungė į magiškąjį tandemą. Ir tai tęsiasi jau penkerius metus.
Gyvendami kartu poroje autoriai kvestionuoja paprastas gyvenimiškas tiesas – ar galima atskirti meną nuo gyvenimo ir gyvenimą nuo meno? Nepaisant daugelio kritikų bandymų įkišti nosį, galų gale autoriai pasiryžo išnešti savo skalbinius į viešumą ir ištraukti skeletus iš spintų.
Tie kritikai, kurie turėjo retą galimybę stebėti šių menininkų kūrybą, ją apibūdino šiais žodžiais: ,,Ne pabaiga, kol ne viskas baigta.“
Ekskliuzyvinis, niekur neskelbtas ir nerodytas turinys, tiesiai iš Tomo Tereko ir Patricijos Poškevičiūtės bendro gyvenimo kartu archyvų.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
Kipras Dubauskas: „Firestarter“
Pirmame galerijos aukšte eksponuojama hibridinė transporto priemonė, kurios priekaboje rodomas trumpametražis filmas „Genius Loci“ (2023 m.). Pagrindinis filmo veikėjas, kaip ir ankstesniuose filmuose, yra pats autorius. Filmo personažas, apsimetęs gatvių remonto darbuotoju, pasislepia vienoje miestui priklausančio statybinio autoparko vilkiko priekaboje. Išaušus naujai darbo dienai jis pradeda savo kelionę, kurios tikslas – aplankyti Fluxus traukinių stotį – egzistuojančią tik autoriaus prisiminimuose, tad galutinis taškas neapibrėžtas, nėra žinomas. Šios vietos paieškos tampa psichogeografiniu „haiku“ ir kelionės pretekstu, kurio prasmė suprantama kartojant veiksmą iš pradžių užkilpintame filme – kaip pasakoje be pabaigos, grįžtant į pradinį klajonės tašką.
Antro aukšto instaliacijoje eksponuojamas naujausias K. Dubausko filmas – vizualinis koliažas „Firestarter“ (2024 m.). Filmas buvo kuriamas etapais nuo 2021 m. ir filmuotas Lietuvoje ir Italijoje. Tai šiuolaikinė šv. Antano – vienuolijos pradininko – interpretacija. Meno istorijoje Šv. Antano kulto reprezentacija yra dažnas motyvas, todėl ši instaliacija – tai autoriaus duoklė praeičiai, bandymas žvelgti į klasikinius pasakojimus per fragmentuotą, sutrūkinėjusį, dažnai pernelyg šališką ir vienpusišką žvilgsnį į šiuolaikybę, kuri atskleidžiama per autoriaus kūrybai būdingą miesto pakraščių, infrastruktūrinių požeminių arterijų ir surūdijusių objektų estetiką.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 10 d.
Darius Petrulis: „Sulieti pasaulius“
Menininko D. Petrulio paroda tyrinėja urbanizacijos problemas ir klausia, ar sparčiai augančiame mieste įmanoma išsaugoti ryšį su gamta ir vieniems su kitais?
Ieškodamas atsakymo į šiuos klausimus, menininkas Darius Petrulis sugretina du iš pirmo žvilgsnio nesulyginamus pavyzdžius – gyvenimą Kauno Žemųjų Šančių rajone ir Naujojo europinio bauhauzo (NEB) prizu apdovanotoje rezidencijoje „Gleis 21“ – mediniame daugiabutyje, įsikūrusiame moderniame Vienos rajone Austrijoje.
Parodoje „suliedamas“ Šančių vaizdus ir rezidencijos metu Vienoje sukurtą fotociklą „Blend in perspectives – an artist analysis of „Gleis 21“, Darius Petrulis teigia: „Iš vidaus pažinęs „Gleis 21“ – pažangiausią šiuolaikinio urbanizmo idėją, supratau, kad jie iš naujo sukūrė betoniniuose didmiesčiuose seniai prarastą sugyvenimo vienas su kitu ir gamta būdą. Kaip aukščiausią gyvenimo standartą jie iškėlė tai, ką mes savo miestuose vis dar turime egzistuojant, tačiau nesame permąstę ir visuotinai pripažinę. Pravėrus autentiškos medinės verandos duris pasisveikinti su kaimynu ir nusiskinti šalia augantį pomidorą – štai gyvenimo kokybė, kuri tebeegzistuoja Šančiuose. „Gleis 21“ ir Žemieji Šančiai yra labai panašūs, tik vienas sukurtas iš naujo, o kitas – vis dar neprarastas.“
LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308) veiks iki lapkričio 10 d.
Gediminas G. Akstinas: „Prieš plaukiant“
Gedimino G. Akstino kūryboje objektų forma, medžiaga bei technologinės ypatybės veikia nelyg koordinačių sistema, žyminti bendras meno dirbinių ir industrinės gamybos objektų ištakas, o kartu – tarp jų kylančias prieštaras.
Vienas kertinių parodos elementų – tai braižybos tinklelis, numatantis daiktų mastelį, perspektyvą ir bendramatiškumą. Jo motyvas parodoje atsiskleidžia kaip virtuali plotmė, nulemianti tiek daiktų atsiradimo sąlygas, kiek ir patyrimo galimybes. Pasak „Medūzos“ vadovo Audriaus Pociaus, šis tinklelis tampa ir konceptualia meno kūrinio interpretacijos matrica, kurioje gamybos kaip technologinio proceso tikslingumas yra suspenduojamas, o pats objektas išlaisvinamas nuo jam iš anksto numatytos funkcijos. „Akstino darbuose menas yra pirmiausia vaizduotės technika, – tęsia A. Pocius, – kuria atskleidžiamos jau materialiuose daiktų gamybos procesuose ir formaliose daiktų savybėse slypinčios naujos, netikėtos galimybės juos patirti.“
Galerijoje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki gruodžio 7 d.
Estijos menininkų grupės „Kursi koolkond“ paroda
„Ši paroda – tarsi mažas stebuklas“, – sako kaunietis menininkas Reiu Tüür, jau 31-erius metus aktyvus „Kursi koolkond“ narys.
„Kursi koolkond“ – ilgiausiai Estijoje veikianti menininkų grupė, įkurta1988-aisiais keturių Tartu menininkų. Nuo tada, jos nariai surengė 94 kolektyvines ir šimtus personalinių parodų. Šiandien „Kursi koolkond“ kolektyve aštuoni nariai – Albert Gulk, Ilmar Kruusamäe, Marko Mäetamm, Priit Pajos, Priit Pangsepp, Külli Suitso, Imat Suumann, Reiu Tüür – gyvenantys įvairiuose Estijos miestuose, Danijoje, Suomijoje ir Lietuvoje.
„Meno parke“ bei VDA Kauno fakultete bus eksponuojami naujausi „Kursi koolkond“ narių darbai su nedidelėmis išimtimis. Pasak R. Tüür, parodą organizuojantys menininkai siekia pristatyti tai, ką pastaruoju metu sukūrė geriausio.
„Deja, prieš keletą metų netekome Peeter Allik, vieno iš talentingiausių Estijos menininkų, jo naujų darbų nebėra. Be to, bus eksponuojami ir kai kuriems grupės nariams didelę įtaką dariusio Tartu menininko Andrus Kasemaa darbai. Ilmar tapytas mano portretas taip pat nėra naujas, bet įtraukėme jį, nes paroda vyksta Kaune,“ – sako R. Tüür.
„Paskutinė tarptautinė „Kursi koolkond“ paroda vyko prieš dešimtmetį Rygoje, šiam miestui būnant Europos kultūros sostine. Šiemet šį titulą švenčia Tartu. Mūsų paroda – tarsi simbolinis sveikinimas Kaunui, kuriame tebesigirdi Europos kultūros sostinės renginių atgarsiai“, – sako beveik aštuonerius metus Kaune gyvenantis estas dailininkas.
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (Mutinės g. 2, II aukšte), galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 11 d.
Viktorija Vainiutė: „Pasikartojantys“
„Pasikartojantys“ Viktorijos Vainiutės kūriniuose – laiko ir erdvės segmentavimas per labai aiškiai artikuliuojamas formas. Iš pirmo žvilgsnio nesudėtinguose, gal net elementariuose pavidaluose autorė užkoduoja kaitos galimybę. Kūrinius ji konstruoja iš mažų atkarpų. Tiek pat stabilius, kiek ir kintančius. Tai priklauso nuo jiems suteikiamų prasmių, atsirandančių judesio metu. Formos paslankumas ir kaita juvelyrikoje nėra naujiena, bet šiuo atveju autoriniai sprendimai suteikia žymiai platesnes interpretacines galimybes. Tai atliepia ne tik autorės norą kurti dinamiškus ir besimainančius kūno papuošalus, bet ir žymiai platesnes saviraiškos galimybes juos dėvinčiam. Kiekvienas V. Vainiutės sukurtas kūrinys gali turėti daugybę sprendimų, atspindinčių momentines nuotaikas, tos akimirkos emocijas ar priešingai – jas maskuojančių. Tiek pat derantis prie jo savininko, kiek ir nederantis. Taigi, šie kūriniai leidžia rinktis, suteikia galimybę juos nešiojantiems priimti sprendimus savotiškai ignoruojant tikrąją jų autorystę. Tai – sąmoningas autorės pasirinkimas. Šiek tiek atsitraukti ir stebėti. Kaita ir netikėtumo momentas jai lygiai tiek pat svarbūs kaip ir pati kūryba, kur procesas lemia rezultatą, neturintį apibrėžtos baigties.“ (Menotyrininkė Danguolė Ruškienė)
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki lapkričio 23 d.
Nestor Tyryškin: „Viskas vyksta savaime“
Pagrindinis parodos motyvas – Nidos smėlio kopos, kurios tampa ne tik gamtos vaizdiniu įkvėpimu, bet ir įžvalgiu sociokultūrinių tyrinėjimų fonu. Pavadinimas apeliuoja į tai, kas nuolatos juda ir keičiasi, veikiant nematomų jėgų. Tyryškin savo kūriniuose apmąsto pastovumo ir variacijų temas įtraukdamas į amžiną tai, kas laikina – personažus, įkvėptus asmeninės kasdienybės.
Ši figūros ir vietos priešprieša atskleidžiama per komiškas, o kartais ir absurdiškas situacijas, kuriose žmogus, tarsi natūralus gamtos inkliuzas, tampa peizažo dalimi, tačiau tuo pačiu ir praranda savo vietą jame. Per šiuos netikėtus kontrastus menininkas tyrinėja figūros veiksmų ir erdvės sąveiką, keliančią klausimus apie individo santykį su aplinka. „Viskas vyksta savaime“ ne tik peržengia tradicinio peizažo ribas, bet ir įtraukia žiūrovą į paslėptą šiuolaikinio žmogaus vidinio pasaulio ir gamtos kontekstą, įvertinant ir juokaujant apie žmogaus buvimą šiame pasaulyje.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki lapkričio 23 d.
Ričardas Garbačiauskas: „Šaknys“
Žvelgdami į paveikslus, mes net negalime pasakyti, iš kokios žiūrėjimo pozicijos dailininkas ją nutapė: ar vidinėmis akimis ją matė iš viršaus, ar žvelgė į ją frontaliai. Būtent todėl ji regisi savaip stebuklinga, ir tikra, ir netikra vienu ir tuo pačiu metu. Ir todėl nenuostabu, kad joje greičiausiai kunkuliuoja toks keistas dalykas, kaip kūrybinės būtinybės imperatyvas, kartu tapęs ir meninių Ričardo tyrinėjimų objektu, savotiška kūrybinio veiksmo scenografija ar pirmapradžių būties formų radimviete. Kitaip tariant, tai yra ne kas kitas, o vidinis kuriančio žmogaus peizažas.
Nepaisant to, kad šios „vietos“ Ričardas neformuoja nei linijinės, nei spalvinės perspektyvos būdais, ji atrodo gili. Turėdamas daugiau kaip keturių dešimčių meninės veiklos patirtį, menininkas, regisi, labai lengva ranka formuoja erdvės trimatiškumą, naudodamasis tik spalva. Tačiau paveiksluose šis substantyvus spalvinis trimatiškumas nėra vienalytis. Mėlio, geltonumo, raudonio tirštumą ar išretėjimą visada lemia erdvėje karaliaujančios linijos dinamika, priverčianti erdvę tapti jos judesio bendražyge arba, vaizdžiai sakant, dialogo, santykio partnere. Potėpio, tai virstusio gyvą paveikslų nuotaiką formuojančia linija, tai susitelkusio į dėmę, trajektorijos neįmanoma nuspėti. Šios tarsi atsitiktinės potėpio trajektorijos neturi nei aiškios pradžios, nei tikėtinumu pateisinamos pabaigos.
Kelmės kultūros centro parodų salėse (Vytauto Didžiojo g. 73, Kelmė) veiks iki lapkričio 18 d.
„Vienetinė erdvė“
Parodoje savo kūrinius pristato dvylika autorių: Irena ir Vilius Šliuželiai, Vilija Kasperavičiūtė, Daina Dambrauskienė, Dainius Kulnys, Bronius Rudys, Kazys Bimba, Petras Rakštikas, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Modestas Navickas, Gintarė Katkuvienė ir Kristina Rupšienė.
LDS galerijoje S_IN (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki lapkričio 18 d.
Jolanta Kyzikaitė: „Vieną kartą…“
J. Kyzikaitės tapyba gal iš pirmo žvilgsnio yra kiek pagražinta, žaisminga ir iliustratyvi (kartais gal net primena pasakos iliustracijas), bet per tokią formą menininkė gali atskleisti ir labai niūrias šios dienos aktualijas. Žiniasklaidos kanaluose rodomi vaizdai ilgainiui tampa nebepaveikūs, nuolatinis socialinių problemų, tragedijų, karo vaizdavimas ir kartojimas praranda „vieno karto“ paveikumą. Todėl norint išlaikyti fokusą reikia daug naujų „vienų kartų“.
„Paveikslas įvyko „vieną kartą“ – jis nekartojamas, tačiau žiūrovai išsineša „vieną kartą“ kiekvienas asmeniškai. Pasakos principu noriu sekti savas istorijas, kurios kuriamos reaguojant į įvykius, aplinką, visuomenės problemas. Kodėl pasaka? Kas, jei ne tapyba, yra arčiausiai pasakos“, – pasakojo J. Kyzikaitė.
Pasak menotyrininkės Sonatos Baliuckaitės, J. Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su niekuo, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Didelis formatas, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. „Menininkė dirba ciklais, analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodytų, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas. Tačiau grįžęs dešimtmečiu atgal pamatai, kad tai tiesiog bendražmogiškos ir amžinos aktualijos, tuo metu svarbios pačiai kūrėjai, kaip ir kiekvienam jautriai į aplinką reaguojančiam žmogui“, – teigė menotyrininkė ir galerijos kuratorė S. Baliuckaitė.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki lapkričio 16 d.
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė: „Pasiilgau vėjo vasarinio“
Dailininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės ilgas pasivaikščiojimas Nidos, Palangos ir Šventosios pajūriu: „Brenda per kopas pušelės, užlaužusios šakas, tarytum rankas, primenančios Eglės seseris iš vaikystės pasakos, apgaubtas švelnaus liūdesio violeto… Tarp melsvų pušų raudonuoja pasimetęs kažkokio namo stogas, tarsi plakamas gamtos stichijos. Bėgantys kopų kauburiai, išmarginti šešėliais, lyg sidabrinės vėlės bėgtų tais kauburiais, kurie remiasi tiesiai į dangų. Ir čia sustoji: nebežinai, kur baigiasi jūra ir prasideda dangus. Tik vandens žalsvis išduoda šią paslaptį. Pajūryje dūsauja pustomas smėlis, o prie Didžiosios kopos, šie kuždesiai tarsi išsilieja į galingą adadžio… Susivėlusios purtomų karklų galvos dar labiau paryškina kopos didybę….“
„Pasiilgau vėjo vasarinio“ – tarytum išsilaisvinimas, kur vėjas groja pušų liemenų stygomis, kur ošia bangos ir tyliai dūzgia pustomų kopų smėlis, kur prabėga pulkelis vaikų ir klykia žuvėdros, o plaukuose žaidžia išdykėlis pajūrio vėjas. Švelnios Filomenos pastelės glosto akį ir suteikia graudaus lengvumo, tarytum dvasios balzamas…
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Gintaras Zinkevičius: „Išsėtinė konstibacija C“
„Išsėtinė konstibacija C“ – tai šunytės Pepės žvilgsnis pro langą į gimtąjį Vilnių, kuris keičiasi per greitai. Dar visai neseniai ji bėgiojo po pievas ir krūmynus, o dabar visur aptverta, visur kažkas pastatyta. Lieka tik šaligatviai, kuriais laksto niekur nespėjantys žmonės. Dauguma – konstibauskai, kuriuos varinėja nabonai, o tiems komanduoja klimai, verčiami paslaptingų jėgorų. Tai fotografo Gintaro Zinkevičiaus išgalvota kastų sistema, tiksliai nusakanti, kas darosi mieste, kuris tampa nebeatpažįstamas. Jokių kastų ir sistemų nevalgančiam šuniui seno perstatinėjimas ir gražių vietų naikinimas atrodo absurdiškai. Nežinia kam to reikia.
Pavadinime įrašyta raidė C reiškia, kad dvi parodos šia tema jau buvo. Tačiau tokiose vietose, kur beveik niekas jų nematė. O dešimt metų fotografuojant, kas vyksta Vilniuje, susikaupė iškalbingas archyvas, liudijantis karštligiškas pastangas visur palikti savo ženklą, abejingumą kitiems ir skylėtą atmintį. Šįkart atrinkęs apie penkiasdešimt fotografijų menininkas užmezga dialogą su Vilniaus rotuše – pastatu, kuris pats kažkada buvo sukonstibuotas netuščioje vietoje. Gintaro Zinkevičiaus paroda čia turėtų veikti kaip akibrokštas, skatinantis susimąstyti apie tapatybę ir kaitą, apie kultūros vertę, apie prievartinius pertvarkymus, vadovų parsidavimą kapitalui ir vilniečio savijautą nebesavame mieste.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
Edvardas Racevičius: „Medis ir žmogus“
„Jau 20 metų Vokietijoje gyvenantis menininkas E. Racevičius: „Buvau niekuo, teko susikurti save iš naujo“. „Šis ciklas – tai subjektyvus pasakojimas apie vieną ir tą patį žmogų bei jo pastangas prisikapstyti prie savo paties esmės. Aš kalbu apie žmogų kaip būtybę, vieną iš gyvybės formų, tiesiog bandančią save suvokti šiame laike ir erdvėje“, – šitokiais žodžiais pats skulptorius pristato jau daugiau nei dešimtmetį kuriamą vientisą darbų seriją, o jo kūriniai nuolatos keliauja ne tik po Europos, tačiau ir Amerikos bei Kanados parodas, galerijas ir meno muges. Lietuvoje kūręs daugiausia liaudiškąja tradicija persmelktus darbus, protestantiškoje Vokietijoje jis turėjo pradėti viską iš naujo ir surasti naują savo kalbą bei raišką. Būtent tokiu jam ir tapo juodomis kelnėmis ir baltais baltiniais apsivilkęs žmogelis – universalus ženklas, įkūnijantis pačią žmogaus – gyvos ir sąmoningos būtybės – idėją. Tačiau išskirtiniu E. Racevičiaus skulptūrų bruožu tapo ne tik ši lengvai atpažįstama figūra, tačiau ir pats medis – neatsiejama kūrinio dalis. Kūryboje man yra būtinas santykis su žmonėmis, negaliu kurti vien savo paties malonumui. Man svarbu, kad darbai turėtų atgarsį žmonių gyvenimuose, jų patirtyse. Čia panašiai kaip ir su muzika – paklausai vieną kartą, paskui tai kartoji, nes tas skambesys, motyvai, tampa ir tavo paties dalimi. Tu gal net negali to įvardyti žodžiais, bet tai tiesiog atliepia tavyje. Šia prasme kūryba – tai komunikacija. Štai kodėl man reikėjo atrasti naują kalbą, naują formą, kuri taptų pretekstu santykiui. Šitaip prasidėjo mano ilgų ieškojimų kelias. Pirmą skulptūrą iš medžio padariau pas Vilių Orvidą būdamas septyniolikos. Pamenu, Vilius man tada davė buką kirvį judančia galva ir seno, sudžiūvusio ąžuolo šaką – blogiausio darinio nė nesugalvotum. Ir aš padirbau krucifiksą ir mane apėmė džiaugsmas. Prieš tai pas Vilių buvau bandęs ir akmenį kalti, bet tai buvo kas kita. O medis man labai tiko. Nors įrankiai ir medžiaga buvo labai prasti, bet tas darbas suteikė nepaprastą malonumą. Ir man tapo aišku, kad medis – mano medžiaga.“ (Edvardas Racevičius)
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Vladas Suncovas: „Industrinės pasakos“
Šiandien bandant perleisti nuobodų darbą DI (dirbtiniam intelektui) rodos sunku patikėti, kad industrinės revoliucijos pradžia Lietuvoje dar egzistuoja gyvojoje atmintyje. Rankos, vaikystėje rūpestingai kinkiusios arklius, vėliau prisijaukinusios riaumojančias metalines stakles, dabar bando susiorientuoti steriliame skaitmeninių paviršių pasaulyje. Kaunas, būdamas vienu iš Lietuvos pramonės vystymosi centrų, tapo šio magiško, transformacijų kupino spektaklio scena.
Algis Kaupas: „Día de Muertos“
Parodoje pristatomas fotografijų ciklas, sukurtas 2017 metais, kai ispanakalbių bendruomenę Niu Heivene palaikanti organizacija „Unidad Latina en Acción“ pakvietė menininką įamžinti kasmetinį Mirusiųjų dienos (Día de Muertos) paradą. Šis projektas menininkui pasirodė ne tik įdomus, bet ir labai prasmingas, atspindintis meksikietiškos kultūros įtaką ir gyvybingumą.
Mirusiųjų diena – tai Meksikos šventė, kuri kasmet lapkričio 2-ąją minima pagerbiant ir prisimenant mirusius artimuosius. Ši šventė sujungia actekų ir krikščioniškas tradicijas, ir yra plačiai švenčiama ispanakalbėse kultūrose. Šventės metu tradiciškai kuriami altoriai su maisto, gėrimų, žvakių aukomis ir serenčiais, kad pasveikintų mirusiųjų dvasias. Ruošiami ir ant altoriaus dedami tradiciniai patiekalai, pvz. „pan de muertos“ (mirusiųjų duona), kuriami simboliniai papuošimai, kuriems naudojamos cukrinės kaukolės, serenčiai ir žvakės. Dažomi veidai – daugelis žmonių išpiešia savo veidus kaukolėmis (calaveras), taip pagerbdami mirusiuosius. Šeimos susirenka melstis ir dalintis prisiminimais apie savo artimuosius.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki lapkričio 16 d.
„Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“
Parodos lankytojai turės unikalią galimybę pirmieji pamatyti nuo 1948 m. dingusiais laikytus ir 2023 m. Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje atrastus Liudo Truikio tapytus tris monumentalius šios bažnyčios presbiteriją puošusius paveikslus, vaizduojančius dvylikos apaštalų procesiją. Šis Vėlyvosios antikos, Bizantijos ir Viduramžių epochų mene gyvavęs ikonografinis siužetas Lietuvoje nebuvo paplitęs, todėl L. Truikio kūrinys yra unikalus mūsų bažnytinės dailės pavyzdys. Restauratorės Teresės Blažiūnienės subtiliai restauruoti, mėliu ir prigesinta aukso spalva tauriai švytintys apaštalai pribloškia savo didybe ir grožiu.
Menininkas išgarsėjo kurdamas dramos bei operos spektaklių scenovaizdžius, kuriuose novatoriškai sprendė jį dominusios menų sintezės problemas, teigdamas, kad dekoracijų išraiškos priemonės turi atitikti muzikinę veikalo struktūrą. Jis originaliai interpretavo senųjų Egipto, Japonijos civilizacijų, krikščioniškosios Vakarų Europos, pagoniškosios Lietuvos bei lietuvių liaudies meno motyvus. Scenografas jautė pareigą tarnauti Šviesai ir laikė meną ta priemone, kuri gali apsaugoti pasaulį nuo chaoso ir užtikrinti Kosmoso harmoniją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m.vasario 16 d.
„Roboto transformuotas porcelianas“
Kinų bei europinio porceliano dirbiniai ne tik žavi vartotojus, jie ir toliau įkvepia XXI a. menininkus naujoms paieškoms. Parodoje „Roboto transformuotas porcelianas“ rodomi istoriniai Europos ir Azijos porceliano dirbiniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių ir dr. Roko Dovydėno sukurtos istorinių vazų formų interpretacijos. Darbams naudotas prancūziškas porcelianas, gamintas Limože ir degtas 1250 laipsnių temperatūroje. Sekant blanc-de-Chine tradicija, kūriniai balti, glazūruoti permatoma glazūra. Kūrybos procese naudotos šiuolaikinės kompiuterinio modeliavimo programos, darbai spausdinti 3D molio spausdintuvais.
„Pradėdamas dvejų metų projektą, tikėjausi išsiaiškinti, kaip porceliano atradimas paveikė Europos indų formas, pamatyti virsmą ir naujoves. Bet šio tyrimo rezultatas yra išties netikėtas. Sekdamas porceliano išradėjo Johanno Friedricho Böttgerio (1682–1719) kūrybą, keliavau po Vokietiją, Lenkiją ir Lietuvą. Muziejų saugyklose, tirdamas trejų šimtų metų senumo darbus, žvelgiau į formas ir nuostabią medžiagą, iš kurios pagaminti indai. Ieškojau porceliano gaminimo pradžios ir formų pasikartojimų“, – sako menininkas Rokas Dovydėnas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 22 d.
Gediminas Mažintas: „Čiurlionis. Forma. Šviesa“
Paroda „Čiurlionis. Forma. Šviesa“ tai penktoji skulptoriaus paroda, kurioje pristatomi kūriniai, įkvėpti kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio kūrybos. Pristatomas naujas ir modernus menininko žvilgsnis į gerai žinomus M. K. Čiurlionio kūrinius.
Menininkas Gediminas Mažintas gimė Ratnyčioje, Druskininkuose. 1998 m. baigė juvelyrikos studijas St. Peterburgo technikos kolegijoje Floridoje, Jungtinėse Amerikos valstijose. Skulptūros bakalaurą įgijo studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje Vilniuje. Nuo 2003 m. aktyviai dalyvauja skulptūrų simpoziumuose bei grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Priklausė menininkų klubui „Penktadienis 13“, yra surengęs keturias personalines parodas.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki gruodžio 5 d.
Aldona Keturakienė: „Piligrimai“
Jubiliejinėje parodoje pristatomi įvairaus laikotarpio ir įvairiomis medžiagomis bei technologijomis sukurti darbai – nuo instaliacijų iki pavienių objektų iš kaulinio porceliano. Menininkės teigimu, tai yra bandymas skirtingus asmeninės kūrybos segmentus sujungti vienoje ekspozicijose, į kūrybos laikotarpį pasižiūrint iš šalies, atsitraukus ir kartu sąmoningai išvengiant jubiliejinėse parodose vyraujančio reptrospektyvinio apibendrinimo.
Keturakienė darbus eksponuoti parodose pradėjo 1972 metais. Nuo kūrybos pradžios autorės kūriniuose visuomet buvo gausu tarpdiscipliniškumo. Tame atsispindi natūralus kūrėjos poreikis tyrinėti aplinką, analizuoti patirtis, gilintis ir visuomet sekti platesnį kontekstą, niekuomet neapsiribojant viena disciplina, viena išraiškos forma ar tyrimo tema. Kurdama menininkė geba jungti keramikos, grafikos, skulptūros, objekto meno principus. Lietuvos keramikos, ypač kaulinio porceliano, srityje ją galima laikyti menininke pradininke, kuri drąsiai konceptualiai pradėjo eksperimentuoti su šia specifiška ir sudėtinga medžiaga.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki lapkričio 10 d.
Elma Šturmaitė: „Būsenos“
Parodoje pristatomi dailininkės Elmos Šturmaitės naujausi kūriniai. Vyrauja akvarelės technika ant popieriaus ir drobės atlikti darbai. Savo kūrybą dailininkė apibūdina kaip įvairialypę, neatsiejamą nuo kasdienių nuotaikų kaitos, emocijų įvairumo, mąstymo ir matymo. Vyksta kasdieniai ieškojimai ir atrandami įkvėpimai stebint įvairias gyvenimo realijas. Vyksta savaiminis atsinaujinimas, intuityvus temų atradimas technikoje, medžiagoje, spalvų deriniuose. „Mano kūryba nepastovi, kaip ir pats gyvenimas, – sako parodos autorė. – Kiekviena diena atsiveria kitame laikmetyje, apribota paros, savaitės, mėnesio ar metų. Bet jos visos būna kitokios, laiko matas nesuteikia nei spalvos, nei gilumos, nei vaizdinių. Kūriniuose atsispindi savasties būsena.“
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki 2025 m. sausio 2 d.
Kristina Kleizienė: „Į save“
„Tapau moteris, nes jas pažįstu… Nes pati esu moteris“, – taip savo kūrybą pristato Kristina Kleizienė. „Parko galerijoje“ kartu su „Pagalbos moterims linija“ atidaryta jos kūrinių paroda „Į save“ veda į moters vidinės būsenos nuorodas, jausminius išgyvenimus ir patirtines emocines situacijas.
Parodoje išsiskiria dvi kūrybos grupės: abstrakcija ir figūra. Įdomu stebėti personažo sąveiką su aplinka ir jo poveikį žiūrovui. Iš tiesų lankytojai smalsiai aptarinėja paveikslus, kuriuose dominuoja figūros, – daugelyje jų išryškinti moterų siluetai, tačiau bruožai nedetalizuoti. Būtent šis paslapties motyvas sukuria parodos intrigą, žadina žiūrovo smalsumą. Nors figūratyvių siužetų paveikslai spalviškai ir kompoziciškai dera tarpusavyje, perteikiamos emocijos – skirtingų būsenų, jos artimos viena kitai tik moteriško prado paieškų tema.
Paveiksluose galima įžvelgti įvairių archetipų, tačiau nė vienas darbas neorientuotas į paprasta akimi matomą pasaulį. Moters figūra dažnai vaizduojama poilsio, palaimos būsenos – tai tampa nuoroda į raminantį meninį pajautimą, meno įtaką žmonių pasąmonei. Nors žiūrovas dažnai linkęs ieškoti užslėptų situacijų, jos vis tiek jį nuveda į save.
„Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 5, Kaunas) veiks iki lapkričio 5 d.
Kazimieras Brazdžiūnas ir Tomas Daukša: „Pokštas“
Išsakyto pokšto rezultatas – garsus kvatojimasis arba viską stelbianti tyla. Taip kaip pokštininkas, taip ir menininkas save geriausiai įsivertina per auditorijos reakciją. Suvokėjas taiklų ir šmaikštų juokelį gali sutikti palydėdamas garsiu hahahaha ir chachacha bl, o štai mene pokštai dažniausiai naudojami kaip būdas kalbėti apie sunkias ar net išoriškai neapčiuopiamas problemas atseit dėl to sunku tikėtis garsių šūksnių, geriausiu atveju galima viltis oficiozinių tikų, palingavimų ir tariamų diskusijų paskirais klausimais. Na, o trumputis šypt lūpų kampučiais yra lyg premija po žvilgsnio sąlyčio su kūriniu. Ištaigingos ponios, nuo kurių pompidūro negali atitraukti akių, siūbuodamos gintarinių dešrų karoliais braunasi link vyno staliuko. Diedai kažkur pakampėse siurbčiodami papigiam iš lidlo pirktą brendžiuką, aptarinėja vakarykščius rinkimų rezultatus, kartas nuo karto ištraukdami sieros gabalą iš ausies, kurį įsideda į kišenę, pirštų pagalvėlėmis susuka į kamuoliuką, šis apsivelia vakar karpytais kojų nagais, visokiais pūkais ir siūlais, sagom, centais (tipo tą kutosą sieros pasilieka ateičiai – mes gal į kokį nevykusį vargšą pokštininką). O išgertas taurių kiekis tiesiogiai koreliuoja su parodos gerumu ar pagyrų sodrumu. Todėl nenuostabu, kad yra įprasta nevykusį pokštą ar meną palydėti nevalingu trūkčiojimu ar prakaito šluostymusi nuo kaktos, giliu atsidusimu ir lyg nusipurtant nuo savęs – nu jo… va čia tai (pokštas) menas. Bl… N, P ir K turbūt įvyksta tik grįžus namo.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gruodžio 14 d.
„Judėjimas“
Bendrai parodai šiais metais jėgas suvienijo net 7 dailininkai: Agnija Germane, Ieva Liepina, Elmārs Orniņš, Signe Vanadziņa, Sarmīte Caune, Ērika Kumerova, Dita Lūse. Nors kiekvieno menininko kūryba individualiai – skirtinga, juos vienija meilė ir ištikimybė savo gimtosioms šaknims.
Parodos pavadinimas – JUDĖJIMAS – pasirinktas neatsitiktinai. Viena iš autorių, Dita Lūse, sako: „Mes visada esame judėjime – tiek pavieniui, tiek visi kartu, o mūsų šalis keičiasi kartu su mumis. Tęsiame tai, kas buvo pradėta, kad šalis taptų vis geresnė“. Judėjimo tematika vienokia ar kitokia forma atsispindi tiek Ditos Lūsės, tiek ir kitų dailininkų kūriniuose.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki gruodžio 8 d.
Eglė Bičkienė: „GĖLYNĖJIMAI – ŽOLYNĖJIMAI“
Per devyniolika kūrybos metų keitėsi dailininkės darbų atlikimo technikos, spalvos (jos buvo arba ne), atspaudai bei pačios autorės požiūris, galimybės. Nepaisant to, Eglė Bičkienė liko ištikima kolografijai (atspaudui nuo koliažo) ir piešiniui. Menininkė dirba su savo surasta ir išpuoselėta autorine technika – spalvinius ir reljefinius atspaudus perpina su piešiniu, karpiniu ir faktūromis, į pagalbą pasitelkia koliažo techniką.
Eglės Bičkienės darbų tematika siejasi su Lietuvos kultūriniu paveldu, liaudies meno ornamentika, etnografiniais motyvais, gėlėmis ir kitais augalais. Jos kūriniai susiklosto į ciklus pagal temą ir atlikimo būdą. Prioritetą teikia pirminiam rankų darbui, palikdama šiuolaikines skaitmenines technologijas nuošalyje.
„Kūryba man – atgaiva, susikaupimas, emocijų perkrova. Mes ir taip gyvename geopolitiškai sudėtingame, išbalansuotame, efektyvumo ir naudingumo mada sergančiame, informacinio pertekliaus pasaulyje, todėl kviečiu surasti vasaros lobį, pagauti byrantį žydėjimą, skristi kartu su savo svajonėmis“, – apie kūrybą pasakoja Eglė Bičkienė.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 30 d.
„Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“
Novikovo kūryba verčia suabejoti pamatiniais žmogaus gyvenimo dalykais: grožiu, gėriu, prigimties taurumu. Jo kūriniai ypač suglumins tuos, kurie tiki, jog meno misija – nešti grožį ir gėrį. Nors šio autoriaus kompozicijos nestulbina išraiškos priemonių gausa, spalvomis, sudėtingais siužetais, dydžiu, visgi tai nesutrukdo sukelti šiokią tokią minčių audrą žiūrovo galvoje, priversti įsižiūrėti ir pamatyti. Grožis kelia susižavėjimą, o tai, kas negražu – smalsumą, dažnai pasąmonėje sutapatinant su blogiu. Tad pasmalsaukime. Menininkas apnuogina savo sielą netgi tada, kai nubrėžia vieną liniją arba kai lape padeda tik tašką. Žiūrovui atsiranda klausimų: kas išgelbės pasaulį? Grožis ar bjaurasties pripažinimas? Lengviau neigti ar pripažinti? Akivaizdus ir paties autoriaus neapsisprendimas: šventieji su aureolėmis ar begėdiškai išdrikę nuogi kūnai? Monochromija autoriaus darbuose nuteikia, jog kompromisų nebus. Šis pasirinkimas leidžia kalbėti iš esmės. Dailininkas apsinuogina prieš žiūrovą, kaip ir nuogi personažai jo piešiniuose. Nieko užslėpto. Novikovas atvirai, tiesmukai, ciniškai dekonstruoja ir defragmentuoja ŽMOGŲ, taip jį nuvainikuodamas. Autorius žmogų, kaip vabalą, drąsiai „prismeigia“ prie popieriaus lapo ir tyrinėja jį su biologo atidumu. Regis, jis siekia visiškai ir iki galo išnarstyti, išgliaudyti ir žmogaus kūną, ir sielą. Menininko kūryboje ryškus antagonizmas: juoda–balta, vyras–moteris, šventumas–nuodėmė, gėris–blogis. Visas dėmesys tik personažui, beveik kiekviena kompozicija kelia amžiną klausimą: pasaulis gražus ar bjaurus? Žmogus – geras ar blogas?
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 14 d.
Saulius Paukštys: „Vatikano soduose“
Ši paroda – tai unikali fotografo Sauliaus Paukščio ekskursija po Vatikano sodus, kurioje dalyvauja ir parodos žiūrovas. Fotografinių vaizdų pagalba keliaujame per mažiausios pasaulio valstybės sodus, susipažįstame su jos kasdienybe, žiūrime į architektūros ir meno objektus: Pijaus IV vilą, Aitvarų fontaną, Lurdo grotą, Vatikano radijo pastatą, Vatikano valstybės geležinkelį, žvelgiame į nuo Vatikano kalvos atsiveriančią Romos panoramą.
Kartu su Sauliumi Paukščiu vaikščiodami Vatikano sodų takais pamatome trijų stilių – itališkojo, angliškojo ir prancūziškojo – sodų įvairovę. Itališkasis sodas formalus ir geometrinis, prancūziškasis – išsiskiria klasikinio ir barokinio meno raiška, angliškajam sodui būdingi geometriniai bruožai su natūraliais ir dirbtiniais elementais, tokiais kaip urvai, upeliai, pagodos, pavėsinės, šventyklos ir griuvėsiai.
Fotografijos muziejaus Studijoje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 15 d.
„labirinte. meninink(i)ų / grafikos dizainerių knygos ir leidiniai“
Ši paroda – tai kuratorės Marijos Repšytės įkurtos skaityklos/knygyno „12:15 Reading Room“ idėjų ir meno kūrinių – knygų per(si)kėlimas į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą. Parodoje bus stengiamasi atskleisti menininkų knygų kūrimą Lietuvoje, pristatant kelionę laike atspindinčius menininkų knygų pavyzdžius tarptautiniame menininkų knygų kontekste. Parodoje pristatomos knygos išsiskiria savo individualumu, užkoduotomis žinutėmis ir apgalvotais vizualiniais sprendimais, apie kuriuos parodos kuratorė M. Repšytė papasakos spalio 12 d. 11:30 val. vyksiančioje ekskursijoje.
„Labirinte, kuriame yra vienintelis kelias, veikia savita patirtis: nepaisant daugybės posūkių, jame nereikia priimti jokių sprendimų. Takas veda į centrą ir atgal, ir nieko neslepia. Tai yra pasirinkimas pasiklysti, sutartis, kuri baigiasi at(si)radimu (kad ir kiek klaidingų posūkių būtų pakeliui).“ – rašoma parodos anotacijoje.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki lapkričio 10 d.
„Vanduo, šviesa ir (b/p)okštas“
Iliustratorių Ievos Babilaitės ir Rasos Jančiauskaitės kuruojama paroda kviečia apmąstyti santykį su svarbiausiais pajūrio simboliais – švyturiu ir jūra. Šiuos uostamiesčio kasdienybės vaizdinius interpretuodamos labai metaforiškai, menininkės skatina lankytojus atrasti savo unikalų sąlytį su šviesos, vandens ir kelrodžio simbolika.
Projekto metu Ieva Babilaitė ir Rasa Jančiauskaitė surengė asmeninę kūrybinę sesiją ir kuravo dirbtuves studijuojantiems Vilniaus dailės akademijos (VDA) Grafikos katedroje bei VDA Klaipėdos fakulteto Grafinio dizaino ir Vizualinio dizaino programose.
Šioje parodoje I. Babilaitė ir R. Jančauskaitė supažindina su iliustracijos kūrimo daugiasluoksniškumu, išskiria intensyvaus kūrybinio proceso, patirto kartu su Klaipėdos jaunąja akademine bendruomene, svarbą. Taip pat pristato Vilniaus studentų darbus, kuriuose apmąstoma pajūrio simbolika. Iliustracija yra nuolatinės kaitos reikalaujanti sritis; naujas projektas kaskart kviečia jautriai pažvelgti į supantį pasaulį, ypač, jei kuriama drauge su savo kelią tik pradedančiais kūrėjais. Tačiau, ne mažiau svarbu – išlaikyti humoro jausmą ir drąsiai pokštauti, nes kūrybiniai keliai, nors ir painūs, bet labai įdomūs, ir kiekvienas galiausiai atranda savo švyturį.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki lapkričio 10 d.
Toma Šlimaitė: „Štilis / Still Weather”
Jūra, beribiai jos horizontai, neišmatuojami vandenys, nuo tirštai pilkos iki auksinės varijuojančios spalvos – ne tik Klaipėdoje gimusių ir augusių apmąstymų tema. Nors daugeliui čia gyvenančių ji pirmiausiai asocijuojasi su laivyba ir uostu, bet Tomos Šlimaitės prieiga prie šios temos visai kitokia. Ji būdinga atvykėliams, apsilankantiems čia su tikslu pamatyti ją – jūrą, pasisemti iš jos jėgos, šėlsmo ar prarastos ramybės. Kaskart vis taip pat ir kaskart vis kitaip, kiek čia besilankytum.
Naujausioje parodoje autorė pristato ne tik jai įprasta technika sukurtus kūrinius. Pastaruosius papildo instaliacija, anglimi pieštais ekspresyviais piešiniais, lino raižiniais ir autorine technika dažytais popieriaus lakštais, kurių raštai primena vandens gelmių tekstūras. Kiekviena iš technikų naudojama skirtingoms atmosferinėms nuotaikoms ir asmeninėms jungtims su gamta išreikšti – nuo visiško vėjo išnykimo ir absoliučios tylos iki audringo, kurtinančio šniokštimo. Autorė ne visuomet išlaiko pagarbą horizontui. Kai kuriuose savo kūriniuose ji sąmoningai laužo vyraujančias peizažo nuostatas, fragmentuoja vaizdą, priartina fiksuodama stambų planą ir čia pat vėl atsitraukia. Pasinaudojama dar vienu grafikos privalumu – tiražavimu, ji apgalvotai kartoja motyvą. Taip sukurdama lėtą ir tikslų ritmą, ilgesinga melancholija nusidriekiantį per visą ligšiolinę jos kūrybą. Ir tada jos jūra įgyja savitą ošimą, išduodantį kūrybinę brandą ir įsivyraujančią ramybę.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki lapkričio 10 d.
Juan Duarte: „Augūrai: Rezonuojančios Atmosferos”
Instaliacijoje tyrinėjama sąveika tarp šiuolaikinių aplinkos stebėjimo stočių ir senovinės augūrų praktikos, kai orų pokyčiai būdavo spėjami stebint paukščių elgseną. Įkvėpta šios tradicijos, instaliacija pasitelkia pažangiausias jutiklių technologijas, kad sukurtų su atmosfera rezonuojančius garsovaizdžius, kuriuose orų duomenys ir signalai iš aplinkos virsta įtraukiančia garsine patirtimi. Naudojant meteorologinius jutiklius kaip muzikinius instrumentus, instaliacijoje fiksuojama subtili vėjo krypties, atmosferos slėgio ir šviesos dinamika, sukuriant garso ir šviesos kompozicijas, peržengiančias žmogaus suvokimo ribas bei gilinančias mūsų ryšį su natūralia aplinka.
Centrinis instaliacijos elementas – obsidiano artefaktai, kurie suaktyvina rūko mašiną ir primena actekų Teskatlipokos („Rūkstančio veidrodžio“) ritualą. Šie obsidiano veidrodžiai, simbolizuojantys ryšį tarp materialaus ir dvasinio pasaulių, istoriškai buvo naudojami spėjimams: jie leisdavo žmonėms išvysti savo ir aplinkos atspindžius, ypač prognozuojant orus. Liesdami šiuos akmenis ir veidrodžius, parodos dalyviai gali išgirsti unikalius garsus, kuriuos generuoja įvairios aplinkos stebėjimo stotys už galerijos ribų.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki lapkričio 10 d.
Kazė Zimblytė: „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“
Abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės paroda „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, sudaryta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių, atveria žiūrovams savitą avangardinės dailės kalbą. Tapytoja kūrybines idėjas transformavo į išskirtinį plastinės raiškos modulį – skirtingomis abstrakčiomis kompozicinėmis struktūromis, tamsiomis arba šviesiomis spalvomis ant drobės, popieriaus ar kartono tapė aliejumi, akvarele, guašu, koliažų ir asambliažų technikomis klijavo drobės skiautes, popieriaus, odos, folijos lakštus ir taip perteikė emocines savo būsenas. Menininkės nuotaikų dramatizmą, juodos spalvos prasmes atskleidžia ir jos eilės:
Juoda spalva ant drobės, spalva juodai juodos drobės…
Spalva juodai juodos drobės…
Beviltiška meilė…
…Spalva juodo tymo…
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
„Gėlės, vaisiai ir dygliai“
Augalai negali kalbėti. Jie nedejuoja ir nekraujuoja. Nesipriešina, kai juos skina ir kai jais mėgaujasi, kai juos apžiūri, sodina ar rauna. Jie turi šaknis, lapais sukasi į šviesą, nuo šalčio traukiasi. Jie lėti, švelnūs, kartais dygliuoti, nuodingi, naudingi. Kartais nepastebimi. Kartais jie pražysta už organinio pasaulio ribų, išsikeroja vaizduotėje. Įžengia į paveikslus, ekranus, apraizgo istorijas, pasėja sėklas atmintyje. Padeda žodžiams, virsta metaforomis, ataidi simboliais.
Augalai pasirodo ir šiuolaikinių kūrėjų darbuose. Per juos menininkai kalba apie dabartinį laiką, jo problemas ir jausenas. Šios parodos kūriniuose kiekviena augalo gyvavimo fazė virsta žmogiškųjų patirčių refleksijomis. Juodžemį semiančios rankos kalba apie įvykius Ukrainoje. Trapios žolės betoniniuose Tokijo patvoriuose įkvepia kurti eiles. Gėlės virsta džiaugsmo fontanais. Žiedais užpildomi kompiuterinių žaidimų personažai. Nudžiūvę lapai matuoja asmeninį laiką. Žydinčiuose parkuose, kurių žalios spalvos neužfiksuoja fotomedžiaga, atsiveria kiaurymės. „Restauruojamos“ į krantą išmestos medžių šakos kalba apie žmogaus įsibrovimą į natūralų dūlėjimo procesą.
Ši menininkų ir augalų simbiozė brėžia punktyrinę liniją, skiriančią ir jungiančią mūsų trapius pasaulius.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2025 m. kovo 2 d.
„Šiaurės pašvaistė ir kiti dangaus reiškiniai“
Henriko Orakausko skulptūrų paroda
Justinos Kulbačiauskaitės-Žebelienės keramikos darbų paroda
„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Paroda pasakoja apie archeologinių radinių ir paminklų įvairovę, pristato juos saugančią teisinę bazę ir institucijas. Vengiama griežto tono ar gąsdinančių pamokymų, lankytojui pačiam paliekama teisė apsispręsti, kam vis dėlto priklauso mūsų visų bendra praeitis, kurią (at)kurti galime tik bendromis jėgomis.
Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) veiks iki 2025 m. sausio 12 d.
Rustemas Skybinas: „QALQAN. Krymo totorių raštai“
Šiuos dekoratyvinius skydus, vadinamuosius kalkanus, sukūrė Rustemas Skybinas – keramikas, besigilinantis į Krymo totorių paveldą ir karybos daiktų puošybą. Juose atkartotos senovinės ornamentų kompozicijos, kurias jis atrado ant totoriškų ginklų bei šarvų.
Išsamių studijų, skirtų tradicinei Krymo chanato karybos daiktų puošybai, nėra. Remiantis lyginimu bandoma „perskaityti“ ornamentus, atpažinti Krymo meistrų darbą. Ši kultūra turi tam tikrus kanonus, kurie skiriasi kiekviename amate ir yra nulemti techninių ypatybių. Vis dėlto viduramžių šalmuose galima įžvelgti technologinį puošybos ryšį su XIX–XX a. monetų dekoru, Girėjų dinastijos artefaktų ornamentai gali būti lyginami su Krymo karių šarvų ornamentais ir pan.
Rustemas Skybinas savo kūriniais kuria ryšį tarp skirtingų epochų. XVII–XVIII a. karybos daiktų ornamentai atspindi tradicijų pastovumą, todėl ir simbolius menininkas interpretuoja susitelkdamas į reikšmių išlaikymą ir perteikimą, pagarbą konkrečioms kompozicijoms.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2025 m. balandžio 27 d.
„Iš avilio“
Archajiškiausia iš visų indoeuropiečių kalbų, senąsias pagonių tradicijas sugėrusi lietuvių kalba byloja, kokie svarbūs lietuviams buvo šie vabzdžiai. Mūsų krašte bitės gyvena ne bičių kolonijomis – jų bendruomenę vadiname bičių šeima, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ne karalienei, bet motinėlei. Mūsų supratimu, motinėlė yra ne bičių valdovė, bet šeimos tęstinumo garantas, svarbiausias, nors ir labiausiai nuo kitų bičių priklausomas šeimos narys.
Šia paroda siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų milžinišką įtaką ekosistemai. Medunešių bičių – svarbiausių augalų apdulkintojų žemėje, atsakingų mažiausiai už 1/3 mūsų kasdienio maisto – nykimas pastebėtas JAV, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos lankytojų centre (Miškininkų g. 61, Marcinkonys) veiks lapkričio mėn.
„Žmonės ir struktūros. Algimanto Kezio ir Kazio Varnelio kūrybos dialogas“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestai, jų gyventojai. Dailininkas Kazys Varnelis šiandien žinomas ne tik kaip abstrakčiosios dailės atstovas, bet ir Lietuvos kultūrą puoselėjęs kolekcininkas.
Varnelio optinė tapyba, kaip ir Kezio fotografijos, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Varnelis ne itin mėgo dalintis, kokie įkvėpimo šaltiniai slepiasi už jo tapybinių kompozicijų – jis sakydavo, kad paveikslai privalo kalbėti patys už save. Kezys akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Gausus šių dviejų menininkų kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos dailės pasakojimo dalis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) vyks iki 2025 m. kovo 16 d.
Agnė Gintalaitė: „Ne mano ne fotografija“
„Agnė Gintalaitė nekuria vaizdų. Ji kuria dalykus, kurie egzistuoja tik vaizduose. Ji bando įtikinti žiūrovą nepasitikėti „fotografiniu“ vaizdu. Kodėl reikėtų dar labiau juo nepasitikėti, nei iki šiol? Agnė Gintalaitė įsivietina į fotografijos galeriją su nefotografija, kuri atrodo kaip fotografija. Kas šios parodos autorius, o kas veikėjas? Kas objektas, o kas subjektas – gamta, žmogus ar dirbtinis intelektas? Kas rodo, o kas žiūri? Jei dirbtinio intelekto prašai „žmogaus“, gauni vyrą, o jei „moters“ – vyro žvilgsnį. Menininkės grumtynės su dirbtiniu intelektu vaizdų generavimo lauke – tai grumtynės su nesuskaičiuojama daugybe kitų žmonių, su jų pasirinkimais, su daugumos nuomone, su masiniu skoniu („metastiliumi“ pagal Levą Manovičių), su socialiniais stereotipais, ir su dominuojančiu supratimu apie tai, kas yra menas. Vis dėlto kaip ir bet kuriame meno kūrinyje, svarbiausias čia yra tas, kuris daro sprendimus, kuris atsirenka. Paprastai atrenkami vaizdai be klaidų, bet Agnė šiame procese ieško būtent klaidų, o klaidos kuria hibridišką būvį, kuris virsta tam tikra vaizdine vidinės emocinės būsenos projekcija, jutiminiu ekologiniu nerimu, ribos tarp žmogaus ir gyvūno išnykimu. Agnė Gintalaitė renkasi klaidą. Klaida virsta išsigelbėjimu.“ (Paulina Pukytė)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Mindaugas Navakas: „Karpis ir drakonas“
Mindaugo Navako darbai puikiai pažįstami net ir meno lauku nesidominčiam žmogui, kadangi jo milžiniški skulptūriniai objektai yra svarbi tiek Lietuvos, tiek užsienio miestų erdvių bei pastatų dalis. Tai tokie darbai, kaip „Kablys“ ant buvusių geležinkeliečių rūmų Vilniuje, „Dviaukštis“ prie Neries ar „Keturios didžiosios nesavarankiškos“ greta MO muziejaus. Navakas priklauso tai kartai, kuri 8-9-ajame dešimtmetyje atnaujino skulptūros raišką bei prisidėjo prie skulptūros sampratos kaitos Lietuvoje. Jis tarsi skulptorius-tyrinėtojas, nuolat analizuoja įvairias medžiagas, nevengdamas prisiliesti tiek prie didelio masto skulptūrų, tiek prie mažosios plastikos, fotografijos ar grafikos. Būtent kūrinių medžiagiškumui ir formai Navakas leidžia atspindėti kartais rimtą, o kartais ironišką požiūrį į supančią aplinką.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 21 d.
Teemu Mäki: „Karas, tapatybė ir prigimtis“
Parodoje pirmą kartą Lietuvos žiūrovams pristatoma išsami autoriaus kūrybinė implitudė – nuo piešinių, tapybos darbų, iki tekstų, fotografijos, instaliacijų bei videofilmų.
Paroda analizuoja šiandienio žmogaus savijautą esmingai pasikeitusioje geopolitinėje erdvėje, pasitelkiant aštrią ir politiškai angažuotą šiuolaikinio meno kalbą. Įvairiomis raiškos priemonėmis autorius interpretuoja 21 a. situaciją, atskleisdamas mūsų egzistencijos pažeidžiamumą ir neurozes, aktualizuodamas dėl vykstančių karų, nuolatinių grėsmių, priešiškų jėgų konfrontacijų, klimato kaitos sukeltų padarinių patiriamą nerimą. Kūriniuose deklaruojama Mäki pozicija, o žiūrovui pasiūlomas vaizduotės žaidimas, išryškinantis klausimą – ar galima gyventi atsiribojus nuo dabarties tikrovės, tarsi pasaulyje nieko nevyktų? Jau daugelį metų Mäki plėtojamos karo, migracijos, atstūmimo, lyčių lygybės ir kitos kontroversiškos temos šiuolaikybės ir ypač pastarojo meto kontekste tampa ypač aktualios. Šiuos pamatinius naratyvus Mäki permąsto savo tarpdiscipline kūryba, paversdamas ją visumine sociopolitinės kritikos ir filosofinės refleksijos forma.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
„Sambūris“
Paroda kviečia žiūrovus į provokuojantį meninį dialogą, kuriame susitinka kontrastingos temos – pramonė ir gamta, individualumas ir socialiniai sluoksniai, tikrovė ir sapnai. Tai vizualios meninės kelionės erdvė, kupina netikėtų atradimų.
Ekspozicijoje galima išvysti daugialypius kūrinius – nuo bioformų įkvėptų tapybinių objektų, popierinių skulptūrų, analizuojančių žmogaus įvaizdžio ir socialinės tapatybės ryšį, fotografijų, reflektuojančių kasdienybės vizijas, iki videokūrinių, panardinančių į subtilius jausmų išgyvenimus. Jaunieji menininkai tyrinėja mūsų santykį su aplinka ir vidine būtimi, jungdami natūralius ir pramoninius elementus, nagrinėdami ribas tarp autentikos ir masinės gamybos, gyvo prisilietimo ir šaltos industrijos. Taip pat autoriai kviečia apmąstyti įvaizdžio svarbą šiuolaikiniame pasaulyje – ar mes daugiau kuriame, ar slepiame save po socialiniais sluoksniais, siekdami pritapti? Šie kūriniai kelia klausimų apie autentiškumą, santykį tarp originalumo ir kopijos, asmenybės ir visuomenės lūkesčių, kartu įtraukdami į dialogą apie lankstumą ir prisitaikymą šiuolaikinėje kasdienybėje.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki lapkričio 23 d.
„Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“
Ekspozicijoje pristatomi asmeniniai Lozoraičių šeimos daiktai (nuo interjero iki aprangos detalių), muziejaus rinkiniuose saugomos dovanotos Lozoraičių šeimos meno kolekcijos kūriniai. Jų pačių darytos fotografijos atskleidžia, kaip diplomatų kasdienybė persipynė su darbine veikla, kai kultūrinė diplomatija tapo tiesiog gyvenimo būdu. LRT archyvas suteikė galimybę paklausyti ir prisiminti pirmųjų prezidento rinkimų debatus. Taip pat parodos lankytojai bus kviečiami pasamprotauti apie alternatyvią istoriją, kas būtų buvę, jei 1993 m. prezidento rinkimus būtų laimėjęs Stasys Lozoraitis.
Su Lozoraičių pavarde susijęs šimtmetis valstybės istorijos. Kelios šios šeimos narių kartos dirbo Lietuvai, rūpinosi jos klestėjimu – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940–1983) Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983), Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis (1929–2007). Juos jungė viltis gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo darbais prisidėti prie Tėvynės gerovės.
Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. vasario 16 d.
„Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“
Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę.
Kaip atspirties taškas pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai. Daroma prielaida, kad tai mūsų politikos elitas, padėjęs ir įtvirtinęs valstybės pamatus.
O kaip pokyčio tašką pasirinkome dvi politikų kartas, atėjusias po 20 metų, – 1938-ųjų (IV Seimas (1936–1940)) ir 2010-ųjų (X Seimas (2008–2012)) Seimų narius. Kokia politikų karta ateina į valdžią po valstybės kūrėjų, kai kurti reikia ne valstybę, o jos žmonių gerovę?
Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis. Todėl ir parodos atidarymui pasirinkta diskusijos forma, iš kurios kiekvienam klausytojui teks pačiam išsirinkti vertingas idėjas ir argumentus.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. birželio 15 d.
Regina Nemanytė-Rinkevičienė: „Odė gintarui“
R. Nemanytė-Rinkevičienė ypatingą pėdsaką paliko ir Lietuvos juvelyrikos lauke – išplėtojusi originalią sidabro virinimo lašeliais techniką, daug metų kuria prabanga ir gyvastingumu alsuojančius papuošalus. Jos įkvėpimo šaltinis – gamta ir subtiliausi jos reiškiniai. Vitališkoje Reginos papuošalų estetikoje vietą atranda ir baltiškosios prigimties archainiai klodai, ir egzotiški floros bei faunos slėpiniai, ir vizionieriški povandeninių gelmių sapnai.
Parodoje kviečiama išvysti Reginos juvelyrinės kūrybos kulminaciją – „Odę gintarui“. Paveikslų rėmuose įkomponuota keliolika efektingų kompozicijų, kuriose dideli gintaro grynuoliai yra „įpinti“ į sidabruoto melchioro ar žalvario ažūrą, primenantį jūros gelmių ar pakrantės augmeniją. Šio ciklo kūrėjas atrodo ne žmogus, o didysis gamtos misterijos Valdovas, į galingą mažorinį akordą surinkęs Visatos harmonijos garsyną. Ir patvirtinantis raktinius žodžius, kuriais galima apibūdinti visą Reginos Nemanytės-Rinkevičienės kūrybą: Atvira gyvybės stebuklui. Paslaptinga ir nenugalima. Aristokratiškai prabangi.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki lapkričio 30 d.
„Reiškinys M“
„Reiškinys M“ – tai su vieta ir kontekstu susijusių specialiai Klaipėdai sukurtų šiuolaikinio meno kūrinių paroda mieste. Šiuo projektu siekiama atidžiau pažvelgti į Klaipėdą pirmiausia kaip į miestą, į jo istoriją ir kasdienybę, sociumą ir simbolius, architektūrą ir struktūrą, gamtą ir ekologiją, geografiją ir psichogeografiją, sielą ir savitumą. Siekiama skatinti ir Klaipėdos gyventojus įsitraukti į savo miesto stebėjimą, tyrimą ir kūrimą, atrasti nematytas, nepastebėtas, pamirštas, „nesvarbias“ jo vietas ir savybes, pažvelgti į jį kitu kampu ir kitomis akimis. Miestas – tai ne tik fizinis tankumas, aukštumas ir greitis, bet ir „nematoma“ daugiasluoksnė, daugiakryptė miestiška kultūra. Miestas – tai sistema, tai ribos, sienos, planai, simboliai, paminklai, vietoženkliai, pavadinimai, institucijos, instrukcijos, taisyklės, detalės, klaidos, fantazijos. M – tai ne tik miestas, bet ir menas, mokslas, mitas, meilė ir, galiausiai, metafora.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki lapkričio 17 d.
„Nenuspėjamos ateitys/Unpredictable Futures“
Antrąkart vyksianti tarptautinė trienalė – unikalus meno ir mokslo tyrimų projektas. Šios sinergijos priemonėmis bandoma atkreipti dėmesį į sudėtingas, kompleksines situacijas, susidariusias dėl intensyvios žmonijos veiklos ir ieškoma išeičių. Organizuojama kaskart vis kitame geografiniame taške, šiais metais Trienalė tyrinės klimato kaitos sukeltą vandens telkinių problematiką, su vandeniu susijusias visų mūsų ateities perspektyvas ir vizijas.
„Jau pirmoji Trienalės paroda, surengta Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, atskleidė eksperimentinę jos kryptį, kur meniniai tyrimai glaudžiai susiję su ateities technologijomis ir inovacijomis“,- renginio idėją pristatė viena iš Trienalės kuratorių Eglė Ganda Bogdanienė.
Pagrindinės parodos vietą – Klaipėdą – šiemet padiktavo vandens tema ir Baltijos jūra. Jauniausia jūra pasaulyje, dėl savo seklumo ir uždarumo yra viena pažeidžiamiausių, ir tos problemos skaudžiai aktualios abipus jos pakrančių gyvenatiems per 16 milijonų žmonių, tad sprendimų paieškai susitelkia ne vien visuomenininkai ar politinių sprendimų priėmėjai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki lapkričio 10 d.
„4 ašys“
Skirtingų kartų žymūs Lietuvos skulptoriai – Vladas Urbanavičius, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak ir Dainius Trumpis – pristato skirtingas technikas, ieško naujų išraiškos būdų ir eksponavimo galimybių, supažindina su šiuolaikinės skulptūros galimybių įvairove.
Visų autorių kūryba apima platų temų lauką: nuo sociokultūrinio, politinio šiandienos konteksto iki universalių egzistencinių temų bei formalių aspektų, susijusių su kūrinio formos ir tūrių konstravimo problemomis.
Gyvasis klasikas Vladas Urbanavičius pristato abstrakčias skulptūras, (iš)bandydamas dydžio ir konstrukcijos galimybių ribas. Rimantas Milkintas konceptualiose skulptūrose perteikia visuomenės aktualijas, nuolatinius pasikeitimus, įtampą, nerimą ir kitas patiriamas emocijas. Deformuodamas iš pažiūros nepaveikiamas medžiagas, sukuriant naujas reikšmines struktūras, menininkas analizuoja ne tik technologines galimybes, bet ir universalias visuomenės problemas. Rafal Piesliak jungia įvairius surinktus daiktus, keisdamas jų funkciją ir suteikdamas kitą reikšmę. Sukurtos formos padeda iš naujo patirti objektus, iškilusius iš praeities, ir su tuo susijusius kolektyvinės atminties kontekstus. Dainiaus Trumpio kūrinius inspiravo asmeninė patirtis ir kultūrinės atminties apmąstymai. Autorių domina tiek fizinės, tiek psichologinės reakcijos į formą ir medžiagos savybes. Jungdamas ready-made ir industrines medžiagas, blizgantį cinkuotą metalą, menininkas išgauna naujas metafizines vertes.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki lapkričio 10 d.
„Ribinė sengirė“
Liminal Old Growth (liet. Ribinė sengirė) – tai mitinis miškas, pereinamoji terpė tarp gyvenimo ir mirties, esantis Joannos Zabielskos sukurtoje virtualioje erdvėje, praturtintoje Zosia Hołubowska garso kompozicija bei Almos Bektas instaliacijomis.
Ši mokslinės fantastikos/mitologinė giria yra skaitmeninė dvasių ir vaiduoklių buveinė, kurią įkvėpė slavų ikikrikščioniški tikėjimai ir mitologinės Perūno, Veleso bei Miškinio istorijos bei nefikciniai pasakojimai, paremti dokumentine medžiaga bei liudijimais. Šią girią sudaro 3D skenai, padaryti įvairiose, sąmoningai pasirinktose Austrijos, Lenkijos ir Japonijos vietose, praturtinti įsivaizduojamais 3D modeliais ir tekstūromis.
„Ribinė sengirė“ – tai vieta, kurioje gydomąjį ritualą atliks Didžioji miško dvasia – butoh šokėja Kana Kitty, šokanti ant gyvenimo ir mirties ribos. Butoh šokis akcentuoja gryną fiziškumą ir intensyvias emocijas. Tai pasąmonės, įskaitant tamsiuosius psichikos aspektus, atspindys. „Ribinėje sengirėje“ šokis butoh naudoja kūną kaip priemonę fiziniams ir dvasiniams tyrinėjimams. Pasitelkus 3D skenavimą ir 360 laipsnių vaizdo įrašą, choreografija yra perkeliama į skaitmeninę erdvę ir paverčiama gydomuoju ritualu.
Medinės miesto architektūros muziejuje (Polocko g. 52, Vilnius) veiks iki lapkričio 9 d.
Ukrainiečių liaudies žaislai
Ukrainiečių liaudies žaislai atspindi turtingą Ukrainos istoriją, kultūrą ir tradicijas. Kiekvienas regionas pasižymi unikaliu žaislų stiliumi, kuriam įtakos turi vietos kraštovaizdis, klimatas ir papročiai. Tradicinės lėlės iš tekstilės, dažnai naudojamos apeigose, dabartinio karo metu tapo tapatybės ir paguodos simboliais. Šios lėlės netgi siunčiamos kariams kaip paramos ženklas.
Miškinguose regionuose paplitę mediniai žaislai – nuo baldų iki garsą skleidžiančių žaislų. Visoje Ukrainoje populiarūs moliniai žaislai, ypač gyvūnų formos švilpukai. Karpatams būdingi sūrio žaislai, gaminami iš avių ir karvių pieno, o valgomi apeiginiai sausainiai paplitę visoje šalyje. Šiaudinius žaislus, pavyzdžiui, barškučius ir lėles, kaimo amatininkai gamino sezoniniams renginiams.
Vilniuje atidaryta paroda yra unikali, nes ją netik remia Ukrainos žaislų meistrai, šlovindami savo kultūros atsparumą net karo metais. Tačiau puse metų daugiau nei 15 meistrų gaminti žaislai ir visa parodai surinkta kolekcija yra perduodama Vilniuje veikiančiam Žaislų muziejui.
Žaislų muziejuje (Šiltadaržio g. 2, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 4 d.
Ida Chwoles ir Richardas Bilanas: „Pozityvas – negatyvas“
Parodą sudaro 45 Idos Chwoles fotografijos ir 38 Richardo Bilano kūriniai: 8 tapybos drobės, 17 audinių ir 13 papjė mašė skulptūrų. Abiejų menininkų dėmesio centre – žmogus, jo psichikos ir fizinė būklė, santykis su aplinka, įsijautimas į atliekamą vaidmenį.
Nors pasaulyje nuo XX a. dominuoja fotografija, tačiau tapyba tebėra gyva, ir abi technikos gali be jokios trinties egzistuoti drauge net mažoje erdvėje. Šios meninės išraiškos priemonės, būdamos skirtingos, papildo viena kitą – drauge sukuria naujų, žiūrovą įtraukiančių kokybių.
Dar būdama maža mergaitė, Ida aistringai domėjosi fotografija, kiek kuklesne už tą mediją, kuria disponavo jos senelis, dailininkas Rafaelis Chwolesas. Žiūrėjo į jo paveikslus, nutapytus toli nuo mylimo Vilniaus. Dabar senelio paveikslai nuolat eksponuojami Vilniuje, o Idos fotografijos bus rodomos visai šalia, gretimoje salėje.
Richardo Bilano kūryba – nuoseklių gyvenimo patirčių sluoksniavimasis ir persipynimas. Prisidengęs pasakiškomis, efemeriškomis, vaikišką dailę primenančiomis formomis ir pavidalais, menininkas žiūrovui atskleidžia praeities demonus – personažus, vietas, įvykius.
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje (Naugarduko g. 10, Vilnius) veiks iki gruodžio 2 d.
„Kijevo Rusia. Pradžia“
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ skirta šios ankstyvųjų vidurinių amžių Rytų Europos valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo ištakomis, istorijai. Tai daugiakultūris IX–XIII amžiuje gyvavęs darinys, radęsis dėl poreikio prekiauti ir formavęsis veikiant stipriai Skandinavijos vikingų, stepių klajoklių ir Bizantijos įtakai.
Į Lietuvą atkeliaujantis Ukrainos muziejų aukso fondas leis pristatyti beveik tris šimtus metų apimančią Kijevo Rusios kūrimosi ir klestėjimo istoriją, taip pat įsitvirtinusį šio regiono istorijos įsivaizdavimą keičiančias temas: išorinių jėgų (skandinavų, baltų, finų) ir vidinių jėgų (slavų) paveiktą kilmės istoriją; sąsajas su Skandinavija ir vikinginę valdymo tradiciją; sąsajas su dabartinių Baltijos šalių žemėmis; žlugimą ir tradicijų tąsos atgarsius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Parodos pasakojimas atskleis turtingą daugiakultūrės Kijevo Rusios istoriją, bet svarbiausia – atsakys į klausimą, kas įkūrė Kijevo Rusios valstybę ir tęsė jos tradiciją šiai suirus.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
15-oji Baltijos trienalė: „Ta pati diena“
Kasdien pabundame nujausdami tam tikrą scenarijų. Tas scenarijus keistai pažįstamas, nors ir ne iki galo aiškus. Sulig saulėtekiu prasideda negailestingai iš anksto nulemtos temos variacija. Džiaugsminga ar liūdna, diena visuomet kviečia priešintis – gyventi be scenarijaus. Būna dienų, kai tenka paklusti, būna dienų, kai reikia maištauti, būna paliaubų dienų. Dauguma baigiasi lygiosiomis arba pralaimėjimu. Rečiau – pergale. Kiekviena diena yra atskira įstabi kova. Ji at(si)naujina ir vis iš naujo pri(si)pildo nieko nežadėdama. Kai kurie bando šį ciklą suvaldyti. Jie stebi, mokosi, įsimena ir mėgina numatyti dėsningumus, tačiau kaskart pritaikant tokias žinias tėra įkvepiama, trumpam išsiplečiama – iškvėpimas neišvengiamas. Ir vis dėlto kartais tas kvėpavimas taip ištęsia laiką, jog pamirštame žemės ir saulės susitarimą. Kitiems tvarkingai suliniuotas grafikas taip ankštai apjuosia dieną, kad tampa pačia diena. Susitelkus vien į precizišką šviesos judėjimą, radikalus paklusnumas ima rodytis kaip būdas pabėgti. Dienos ciklas lengvai pasiduoda įvairiausioms interpretacijoms, atspindinčioms, kaip skirtingai jį suvokiame. Galima būti pasiglemžtiems jo pančių arba net patirti juos kaip kone didžiausią laisvę. Galima pasimesti aiškios struktūros rėme ir nematyti savęs, bet galima ir visai nustoti priešintis ir priimti jį kaip savo pačių kontūrą. Vėlgi, galima išmokti pajusti visą besikaupiančių dienų jėgą, atsispiriant nepaliaujamos jų kaitos sąlygotai mechaninei amnezijai. Ryžtingai, bet ir nesusireikšminant, net su užsispyrimu atmesti, kad pakanka dienos ritmo. Tai – tik keletas iš daugybės galimų šios temos variacijų, ją prisodrinančių ir žadančių naujus susitikimus su anksčiau patirta laime.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 12 d.
„Nepatogus Vilnius“
„Nepatogus Vilnius“ pasakoja apie prietarais ir stereotipais apipintus miesto gyventojus, kurių beveik nepažįstame, todėl dažnai vengiame, kartais net bijome. Tai paroda apie žmones, kurių, pasak apklausų, vilniečiai mieliau nematytų. Ir apie įsitikinimus, kurie kursto konfliktus, apsunkina gyvenimą.
Dešimt išgalvotų personažų iš praeities ir dabarties pasakoja savo gyvenimo istorijas ir atskleidžia temas, lyg ir nederančias idealaus miesto paveikslui. Šias istorijas paprastai pasakoja žiniasklaida, tad pačių herojų balsų dažniausiai negirdime. Parodos žvilgsnis į praeitį atskleidžia, kad su tam tikrais iššūkiais miestiečiai susiduria nuo labai senų laikų ir kai kuriuos dalykus itin sunku pakeisti.
Pasakojimas apie nepatogų Vilnių buvo sugalvotas pernai, kai šventėme miesto paminėjimo jubiliejų. Tąkart kalbėjome tik apie gražius Vilniaus bruožus. Šventei pasibaigus metas grįžti į tikrovę, prisiminti tai, ko per gimtadienius neminime, priimti net ir nepatogų miestą kaip savą.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Naujas muziejuje: šimtametis servizas
Prieš jus – šimto metų senumo „japoniškas“ kavos-arbatos servizas, priklausęs Kauno inteligentei Elenai Varašytei-Jocaitienei, rašytojo, žurnalisto ir vertėjo Viktoro Jocaičio žmonai.
Šį lieto porceliano servizą sudaro net 15 dalių: arbatinukas/kavinukas, cukrinė, ąsotėlis pienui ar grietinėlei, 6 puodeliai ir 6 lėkštelės. Tikėtina, jog šis servizas yra japonų porceliano įmonės „Eisho“ gamintų arbatos servizų stilizuota kopija, pagaminta Eurpoje. Saikingas auksavimas, gausybė japoniškų motyvų ir neaiškūs hieroglifai, išpaišyti ant kiekvieno indo dugno, turėjo įtikinti pirkėją, kad tai išties gaminys iš tolimosios Japonijos ir už jį tikrai verta mokėti didelius pinigus.
Kaip ir kada šis servizas pateko į Lietuvą, tikslių duomenų nėra – galima tik spėlioti. Viena iš prielaidų, kad Varašių šeima jį įsigijo Kaune. Kita – kad dailininkas Steponas Varašius šį servizą parvežė dovanų savo sesei Elenai, kai 1924–1937 m. (su pertraukomis) studijavo tapybą Paryžiuje, Romoje ir Florencijoje.
Kauno pilies muziejuje (Pilies g. 17) veiks iki lapkričio 20 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki 2025 m. birželio 3 d.
„Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“
Savo karjerą 7 deš. pradėjęs kaip legendinio Kauno bigbito judėjimo narys, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo K. Ignatavičius tapo Kauno rotušės siela.
Vienas iš miestą formuojančių veiksnių – tradicijos. Natūraliai jas išsaugoti yra sudėtinga, tačiau visada atsiranda miestiečių, kurie didžiulėmis asmeninėmis pastangomis geba sujungti miesto gyvavimo etapus į vieną pasakojimo giją. Vienas tokių – Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Buvusio miesto archyvo patalpoje eksponuojamos vis kitų kauniečių kuriamos parodos, pasakojančios apie tai, kaip miestas formuoja žmogų, o žmogus – miestą. Iki Kauno rotušės atnaujinimo čia kelerius metus dirbo pats K. Ignatavičius. Jam ir skirta pirmoji paroda, kurioje išvysite herojui priklausančius daiktus bei galėsite išgirsti autentiškus jo pasakojimus.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2025 m. balandžio 6 d.
„Angelina Banytė: modernios freskos ir mozaikos klasikė“
Likimas buvo dosnus Angelinai Banytei (g. 1949): ji mokėsi trečiojoje čiurlioniukų laidoje, 1968 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, diplominiam darbui vadovavo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo freską ir mozaiką pas prof. Sofiją Veiverytę. Dailininkė perėmė savo mokytojos meistriško piešinio, preciziškai tikslaus ir ekspresyvaus, stilių, pati jį savaip ištobulino, sukūrė savitą architektoninio mąstymo ir erdvės pajautimą.
1974 m. baigusi studijas, dailininkė ieškojo, kur apsistoti, susikurti gyvenimo ir kūrybos sąlygas. 1976 m. legendinis Klaipėdos miesto puoselėtojas Alfonsas Žalys pasikvietė talentingą menininkę į uostamiestį, skyrė jai butą bei dirbtuvę ir taip sudarė sąlygas gyventi ir kurti. 1978-ieji svarbūs dailininkės gyvenime – tada ji surengė pirmąją individualią kūrybos parodą ir buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Banytė priklauso monumentalistų tapytojų kartai, kuriai, perkeltine prasme kalbant, nereikėjo molberto. Menininkė prie sienos stovėjo taip, kaip kiti prie molberto. Grynosios tapybos meistrui pora kvadratinių metrų nemažai, o monumentalistei Banytei įprastas vidutinis formatas yra apie 15 kvadratinių metrų. Tų sienų, ant kurių lėtai, kiek leido technologija ir kūrybinės jėgos, gimdavo monumentaliosios tapybos, freskos, sgrafito, mozaikos kūriniai, tikrai daug.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gruodžio 1 d.
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“ darbuose nagrinėjamas kapitalo judėjimas per kūnus, technologijas bei medžiagas ir tai, kaip jis formuoja mūsų tikrovę. Per pastaruosius kelerius metus dueto darbuose neretai analizuojami su šiuolaikine medicina susiję klausimai, įsivaizduojant potencialias ateitis, kuriose peržengiamos fizinės ribos skaidant, dauginant ir atkuriant žmogiškuosius ir nežmogiškuosius kūnus. Parodoje „Tolimas rūpestis“ tyrinėjamas dar vienas, šiandien vis aktualesnis šiuolaikinės medicinos ir sveikatos skaitmeninimo sluoksnis – robotizuota chirurgija ir nuotolinė medicina. Istorinė Radvilų rūmų salė paverčiama aplinka, primenančia klinikinės chirurgijos ar ligoninės patalpą, kurioje žmogiškąjį buvimą – išskyrus paties lankytojo kūną – pakeičia technologijos. Tarp fizinės ir virtualiosios, tarp kūniškos ir skaitmeninės sričių pakibusioje erdvėje išsidėstę skaidrūs karščiu suformuoti „kūnai“ abstrahuoti į skulptūrines biomorfines formas. Skulptūrose, įkvėptose menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais sukurtų paveikslų, technologijos, draperijos, organinės ir sintetinės medžiagos susilieja į abstrakčias būsenas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. birželio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
„Šimtmetis dainos ratu“
Lauko paroda „Šimtmetis dainos ratu“ pristato šimtmetį gyvuojančios Dainų šventės istoriją, jos raidą ir istorinių lūžių įtakotą virsmą: nuo Dainų dienos tarpukario Lietuvoje iki Dainų ir šokių šventės šiandien.
Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – šimtą metų besitęsiantis visos Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, apjungiantis skirtingas kartas, ugdantis etnines vertybes, leidžiantis pajusti tautinį identitetą, skatinantis vienybės jausmą. Dainų ir šokių šventės suburia įvairių sričių meno kolektyvus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio kraštų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune. Nepaisant užgriuvusio Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos, reikšmingų istorinių pasikeitimų visuomenės gyvenime, Dainų šventės rengimo tradicija buvo išlaikyta.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
Algimantas Kezys: „Miestovaizdžiai“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestovaizdžiai. 1944 m. Lietuvą užėmus sovietams, Kezys itin sudėtingomis aplinkybėmis pasitraukė į Vakarus ir 1950 m. kartu su šeima įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur skyrė savo gyvenimą tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką už tai, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas. Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su užgimusia aistra fotografuoti – dar 1965 m. surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus.
Kezio kūriniai, kaip ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapyba, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Pats autorius akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo supančia aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tos pačios vietos autorius niekuomet negrįždavo. Gausus Kezio kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gruodžio mėn.
„Tarpukario moters portretas“
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.
Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki lapkričio 17 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Įkūnytos emocijos“
Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 19 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Parodoje „Kaulų tyrlaukiai” ieškoma atsakymų į klausimus ar įmanomas toks santykis su gamta, kuriame ištirptų naudos, galios ir pasisavinimo gijos? Ar žmogus ir gamta gali koegzistuoti kaip nedaloma sistema? Ar jau keldami šiuos klausimus patenkame į dualizmo spąstus? Ieškodama atsakymų į šitus klausimus menininkė jaučiasi tarsi rinkdama protėvių kaulus tyrlaukiuose, kur išlenda atsiminimai iš vaikystėje, mamos pasakojimai, įvairūs mitai ir folklorinė tradicija.
„Vienaragis pasiduoda mergelei, animacija“ – tai Samo Keogh koliažo, skulptūros ir performanso instaliacija, kuria menininkas kritiškai vertina iki modernybės egzistavusios Europos vaizdavimą gobelenuose bei masinių medijų žanrinėse fantazijose. Kūrinys sukurtas remiantis XVI a. flamandų gobelenu „Vienaragis pasiduoda mergelei“, kurio du fragmentai, nors ir stipriai apgadinti, išliko iki šių dienų ir kartu su kitais žymiosios serijos „Vienaragio medžioklė“ gobelenais kabo „Met Cloisters“ muziejuje.
