„Nesijaučiam toli“: muzikantas Žilvinas Brazauskas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančiu muzikantu Žilvinu Brazausku.
Jau baigdamas mokyklą pradėjau svarstyti, ką norėčiau daryti toliau, kur studijuoti, ir pasirinkimą lėmė mano instrumentas – klarnetas. Istoriškai yra susiformavusios dvi klarneto mokyklos: prancūziška ir vokiška (ir instrumentai šiek tiek skiriasi, ir grojimo būdas). Prancūziška mokykla plačiau paplitusi pasaulyje, bet Vokietijoje populiaresnė vokiškoji. Iš pradžių svarsčiau vykti į Paryžių, nes grojau pagal prancūzišką sistemą, net pradėjau mokytis kalbos, bet Lietuvoje mane rėmęs Rostropovičiaus fondas (Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“ globoja jaunuosius Lietuvos muzikos, baleto, mokslo ir sporto talentus – red. past.) pasiūlė vykti į klarnetininkės Sabinos Meyer meistriškumo kursus Vokietijoje. Tai garsi ir Vokietijoje populiari muzikantė, viena iš pirmųjų moterų, grojusių Berlyno filharmonijos orkestre, į kurį ją buvo pakvietęs pats Herbertas von Karajanas. Nors iš šio orkestro ji gana greitai išėjo, nes jautė didelį vyrų orkestrantų spaudimą, po šio žingsnio dar labiau išgarsėjo. Tai iš tiesų ypatingo muzikalumo atlikėja. O su Rostropovičiaus fondo stipendija praleidęs savaitę kursuose, pajutau, kad mes puikiai vienas kitą suprantame ir kad labai norėčiau pas ją studijuoti ir toliau. Taip viskas ir prasidėjo. Tik aš tebegroju pagal prancūzišką sistemą, jos nepakeičiau, o mokausi tiesiog muzikos – universalių dalykų.
„Nesijaučiam toli“: muzikantas Žilvinas Brazauskas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Pirma stotelė Vokietijoje buvo Liubekas. Ten pradėjau bakalauro studijas. O dabar Berlyne tęsiu pomagistrines studijas. Tai ne doktorantūra, o vadinamoji Konzertexamen, arba solisto klasė. Į šias studijas gali patekti, jei, pabaigęs magistrantūrą, daug koncertuoji. Tad kartkartėmis, kai kyla klausimų, dar gali pasikonsultuoti su savo profesoriumi. Paskambinu ir susitinkame.
Tiesa, dar prieš magistro studijas per mainų programą pusei metų buvau išvykęs ir į Paryžių pasimokyti prancūziškojo grojimo meno. O po magistrantūros jau antri metai esu minėtoje solisto klasėje.
Be to, nuo 2019-ųjų žiemos semestro pradėjau studijas su savo kameriniu ansambiu „Trio Agora“ (fortepijonas, violončelė ir klarnetas). Dar kelerius metus studijuosime kamerinį meną.
Mano pirmasis kamerinis partneris buvo klasės draugas Robertas Lozinskis (kai pradėjome kartu groti, mums abiems tebuvo po trylika metų). 2015 m. jis tapo Tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatu, vėliau išvyko studijuoti į Glazgą. Po mokyklos dar kartais su juo pagrodavome, bet retokai.
Baigiamiesiems bakalauro studijų egzaminams turėjau labai greitai susirasti pianistą, o neradęs jo Liubeke paskambinau savo senam kolegai, ir jis sutiko atvažiuoti. Tad susitikome po kokių penkerių metų pertraukos ir supratome, kad mums labai patinka groti kartu. Dar prie mūsų kompanijos prisijungė violončelininkė Natania Hoffman. Su ja kartu grojau Liubeke ansamblyje su styginių kvartetu, tada įsitikinau, kad gerai vienas kitą jaučiame, tiesiog esame labai artimos muzikinės sielos. Tad mano baigiamajame egzamine grojo ir ji, o po to visi trys nusprendėme, kad reiktų dažniau kartu pagroti. Bet aš išvažiavau tęsti studijų į Berlyną, Natania – į Belgiją, o Robertas mokėsi Glazge. Tik kartkartėmis susitikdavome koncertams: savaitę intensyviai parepetuodavome, pakoncertuodavome ir vėl išsiskirstydavome. O po dvejų metų nusprendėme susiburti vienoje vietoje, Robertas persikėlė magistro studijoms į Berlyną.
„Nesijaučiam toli“: muzikantas Žilvinas Brazauskas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Jau seniai supratau, kad man svarbiausia yra muzika, tad ir planų turiu daug. Lietuvoje nuo šešerių iki devyniolikos metų lankiau ir dainavimo studiją. Man labai patiko džiazas, nors žinojau, kad ateis laikas rinktis tarp jo ir klasikos, bet man abu šie muzikiniai poliai labai artimi. Intensyviai mokantis Liubeke man labai trūko laisvės, kurią patirdavau atlikdamas džiazo muziką, tad pradėjau lankyti ir improvizacijos pamokas. Ir turbūt prieš metus supratau, kad grosiu ir klasikinę muziką, ir džiazą. Norėčiau viską daryti kuo geriau, tad pirmenybę teiksiu klasikinei muzikai, o džiazo nesu profesionaliai studijavęs, tai lyg ir hobis…
Turime projektų su klasika, bus koncertų su trio, kaip tik prieš mėnesį sužinojome, kad muzikos įrašų kompanija „Odradek Records“ išleis mūsų kompaktą, kuris bus susijęs su Lietuva: prieš porą metų paprašėme keturių lietuvių kompozitorių ir vieno litvako (tai buvo Algirdas Klova, Mykolas Natalevičius, Jonas Jurkūnas, Juta Pranulytė ir Joelis Hofmanas, mūsų violončelininkės tėvas), kad sukurtų kūrinius būtent mūsų ansambliui, kuriuose būtų ir lietuvių liaudies motyvas, melodija ar kita istorinė žymė. Norime užsienio publikai parodyti lietuvišką muziką, lietuviškus kūrinius. Kiekvienas kompozitorius pasirinko skirtingas temas. Beje, kai pradėjome groti su Natania, nežinojau, kad jos mama – italė, tėtis – kanadietis, o vėliau papasakojo, kad jos proprosenelis yra iš Zapyškio…
Dar norėčiau daugiau padirbėti su vokiečiu perkusininku Peteriu Fleckensteinu. Mes su juo dabar grojame džiazo muziką, darome savo aranžuotes, po truputį linkstame ir prie moderniosios muzikos. Abu buvome klasikinės muzikos pasaulyje (jis Liubeke studijavo perkusiją), o susitikę pamatėme, kad mums gerai sekasi ir kartu groti džiazą…
Lietuvos tikrai nenorėčiau pamiršti. Vis sulaukiu pasiūlymų pagroti, tad labai džiaugiuosi, kad dar nesu užmirštas.
„Nesijaučiam toli“: muzikantas Žilvinas Brazauskas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Nesakyčiau, kad esu berlynietis, kita vertus, Berlyne ne tik labai daug kultūros, bet ir daug įvairių kultūrų žmonių, čia gerai jaučiuosi ir būdamas lietuvis (mūsų mokykloje tik trečdalis studentų – vokiečiai, o du trečdaliai – iš kitų šalių, tad dažniau kalbu angliškai). Dar aplink Berlyną daug didelių miškų ir ežerų, kuriuose gali išsimaudyti. Mane tai kažkaip nuramina, sugrąžina į save, ta gamta man primena Lietuvą.
Čia vyksta labai daug tarpdisciplininių projektų, tad gali labai įvairiai save išreikšti, tarkim, dirbti teatre su aktoriais… Dar metus kitus čia pabūsiu, o toliau… Nemanau, kad pasiliksiu Vokietijoje visam laikui. Kadangi neturiu stabilaus darbo, negroju orkestre, tai dar galiu pavažinėti. Kita vertus, gerame orkestre groti taip pat labai gerai…
2020 02 26
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
