Per ilgus metus tapytojo kūrybinis braižas susikristalizavo į savitą, gerai atpažįstamą stilių, paremtą gamtos ir architektūros laisva, kiek abstrahuota improvizacija ar grynai spalvingomis abstrakcijomis. Tačiau tapytojas nevengia ir figūrinių kompozicijų, ir moterų aktų tapymo. Kaip abstrakcijos ar architektūriniai motyvai, taip ir jo sukurti aktai, figūrinės kompozicijos remiasi intuityvia tapybine improvizacija. Tai tik menamas vaizdas į tikrovę, nutapytas impulsyviai, kiek impresionistiškai ekspresyvia tapybine forma. Reikšminga turbūt yra tai, kad tapytojas savo paveikslų niekada netapo iš natūros, kaip daugelis tapybos meistrų tai daro. Jis savo kūryboje tiek vaizdu, tiek spalvomis, faktūromis ar piešiniu improvizuoja. Daugiau ar mažiau realiais, lyg ir atpažįstamais, spalvingais architektūriniais motyvais jis užpildo paveikslo erdvę, ar stipriais, ilgais, dažnai grynos spalvos deriniais sukuria žaismingai plastišką ir emocionaliai paveikų kūrinio erdvėlaukį.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki rugsėjo 7 d.

Ką jie visi sako šiais pasiutusiai greitais laikais? Ar (auto)portretu galime papasakoti ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie visą visuomenę? (Auto)portretas atspindi santykį tarp vaizduojamo objekto ir autoriaus. Jame menininkas ne tik atskleidžia intymių asmeninių detalių, tačiau ir pavaizduoja konkrečią gyvenimo akimirką. Portretas – būdas parodyti, kaip žmogus keičiasi. Parodoje eksponuojami kūriniai atskleidžia personažų charakterius, pasakoja istorijas, netgi išsako protestą ir perteikia šiuolaikinės visuomenės nuotaikas. Visi darbai vienaip ar kitaip susiję su žodžiu „pokytis“ ir įvairiomis jo prasmėmis: transformacija ir metamorfoze, mūsų reakcijomis į išorinį pasaulį, skirtingų kultūrų poveikiu žmogaus elgesiui, savojo „aš“ interpretacija. Šiuolaikinei menininkų kartai portretas – galimybė pabrėžti vaizduojamo asmens kultūrą ir socialinę aplinką, nulemiančią žmogaus išskirtinumą bei savitumą.
„MO“ muziejuje veikia iki lapkričio 17 d.

Prieš 30 metų Baltijos šalių vienybę įprasminanti idėja žaibiškai apskriejo visą regioną – į gyvą žmonių grandinę, kuri linkiais tęsėsi nuo Talino, per Rygą, iki Vilniaus, jungėsi vis daugiau piliečių. Tai buvo gestas, kuriuo koduota atvira ir taiki žinutė – siekis išsilaisvinti ir būti nepriklausomiems. Šiandien komunikacija radikaliai pakito: skaitmenizavus informacijos sklaidą, tapo daug paprasčiau skleisti informacinius kodus – pakanka pasidalinti vadinamaisiais link‘ais (angl. link – nuoroda, ryšys, sąsaja, grandis ir t. t.). Reflektuojant šio žodžio prasmę, kuria referuojama kryptis, linkmė, atskleidžiamas parodos turinio daugiabriauniškumas. Gryninant projekto LINK vientisumą, centrine figūra pasirinktas žymus Lietuvos akvarelistas, grupės AQUA 12 įkūrėjas Eduardas Urbanavičius (1931-2008). Laisvės apraiškos link Nepriklausomybės, menininko kūryboje įprasmina tautines ir pilietines vertybes. Siekiant auditoriją plačiau supažindinti su grupės AQUA 12 puoselėjama grynosios akvarelės tradicija, parodoje pristatoma trijų Baltijos šalių akvarelistų darbų kolekcija. Parodoje dalyvauja apie 40 dailininkų.
Galerijoje „Arka“ veikia iki rugpjūčio 23 d. 

Parodoje eksponuojami darbai apibendrina ilgametę autoriaus reflektuojamą Lietuvos kraštovaizdžio temą, kūriniuose pristatomą nuo platesnės panoramos peizažų iki siaurose didmiesčių gatvelėse aptinkamų kamerinių naratyvų. Dominuojantys regimos aplinkos motyvai, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas medžiams, artimi daugeliui viduriniosios ir vyresnės kartos lietuvių tapytojų, tačiau Kašauskas išsiskiria savitu tapymo stiliumi. Pastarasis pasireiškia išraiškingomis storasluoksnėmis geometrizuotų detalių kompozicijomis, primenančiomis mozaiką. Dailininko stilių menotyrininkas dr. Vidas Poškus apibūdina kaip monumentalų ir sieja su menininko apginta diplomine freska „Darbas ir mokslas“.
Galerijoje „Arka“ veikia iki rugpjūčio 23 d.

Pastarųjų metų didžiaformatėse A. Tornau drobėse temos išsigrynino, apsivalė nuo nereikalingų smulkmenų, koloritas tapo santūresnis, spalvos prislopintos. Tos pačios dailininkei svarbios nesibaigiančio gyvenimo temos (blukimas, irimas, trūnijimas, destrukcija) ėmė rezonuoti su visai kitomis, „apokaliptinėmis“ nuojautomis, išėjo į platesnį šiuolaikinio meno kontekstą, reaguojantį į globalias dabarties politines, ekologines, ekonomines krizes. Ramus, sutelktas vaizdas jos kūryboje priešpastatomas intensyviam šiuolaikinės informacijos srautui. Ši tema atrodo aktuali ir savo egzistencine poetika: gamtos ir žmogaus būties trapumo temos susisieja su aktualia sociologine modernybės epochos griūties jausena.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki rugpjūčio 24 d.

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.