Skulptoriaus vizitine kortele tapusios Romaino Gary, daktaro Cemacho Šabado Vilniuje, Danieliaus Dolskio Kaune, Vytauto Kernagio Nidoje ir kitos skulptūros žmonių pačios mėgstamiausios. Jos visos, kaip ir ši paskutinioji, skirta L. Cohenui, tarsi nužengusios nuo pakylos, paprastos, spinduliuojančios žmogišką šilumą, empatiją, organiškai įsiliejančios į aplinką. Ir stebėkite save – žvelgdami į jas, būtinai nusišypsosite. Ne veltui dažnai kartojama, kad šviesaus atminimo skulptorius savo kūriniais ne vienam yra tapęs artimu bičiuliu.
Kaip yra rašęs dr. Helmutas Šabasevičius: „Reikšmingiausius savo kūrinius Romualdas Kvintas išliejo iš bronzos, išnaudodamas šio metalo teikiamas formaliąsias ir reikšmines galimybes – siluetą, koloritą, faktūrą. Jo darbams būdingas puikus meninių ir technologinių skulptūrinės raiškos subtilybių išmanymas, gebėjimas parinkti charakteringą vaizduojamo herojaus pozą, gestą, išraišką – tai pasiekiama ilgai ir atidžiai studijuojant ikonografinę medžiagą, domintis vaizduojamo žmogaus asmenybe. Skulptoriui pavyksta sukurti humaniškumu jaudinantį atminties ženklą, sujungiantį praeitį ir dabartį, sužadinantį praeiviui artimo, pažįstamo, savo paprastumu brangaus žmogaus įspūdį.“
Bronzinė L. Coheno skulptūra, trapi ir vaikiška, restorano kiemelyje įsikūrė laikinai privačia iniciatyva, sostinės valdžia jau ieško jai nuolatinės vietos.
Nors pats L. Cohenas niekada nėra lankęsis Lietuvoje, šiuo paskutiniu savo darbu R. Kvintas atidavė duoklę lietuviškoms garsaus dainininko šaknims – iš Lietuvos buvo kilusi L. Coheno mama. Kanados poetas gimė 1934 m. Monrealio priemiestyje Vestmaunte žydų šeimoje. Jo motina Masha Klonitsky buvo Kauno rabino Solomono Klonitsky-Kline’o dukra, o senelis iš tėvo pusės Lyonas Cohenas, irgi gimęs Lietuvoje, Vilkaviškio rajone esančiuose Budviečiuose, buvo Kanados žydų kongreso įkūrėjas. Sulaukęs 82 metų L. Cohenas mirė 2016-ųjų lapkritį Los Andžele.
Jo garsiausiu kūriniu laikoma devintajame dešimtmetyje nuskambėjusi daina „Hallelujah“, vėliau perdainuota šimtus kartų. Kitos jo garsios dainos – „Suzanne“, „So Long, Marianne“, „Famous Blue Raincoat“ ir „The Future“. L. Coheno poezijoje dažnai sutinkami žydiški ir krikščioniški religiniai motyvai.
Dainininkas Domantas Razauskas Bernardinai.lt apie L. Coheną yra rašęs: „Mažai šioje Žemėje tokių dainarašių, į kurių kiekvieną žodį įsiklausai lyg į rečiausio paukščio čiulbėjimą, kunigo pamokslą, bijodamas praleisti net mažiausią skiemenį. Leonardo Coheno skiemuo yra galingas. Tiksliau, net ne galingas, o esminis – nėra nieko daugiau už tą po žeme susikaupusios lavos balsu artikuliuotą skiemenį.
Sakysite, jog nenuostabu, sakysite – poetas. Taip. Tačiau juk kalbame ne apie tą siaurą elitinį pasaulėlį, įdomų kokiems dviems procentams Žemės gyventojų, o suvokiamą kokiam vienam. Tai ne poezija profesionalia šia žodžio, amato prasme. Tai dainos. Po galais, tai velnioniškai paprastos dainos, padariusios įtaką milijonams, dešimtmečiams, srovėms, kryptims, mąstymui.“