Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius: lapkričio 4–10

Reklama

Publikuota: 2019 m. 6 lapkričio d. 11:22

Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius

Lapkritis 4 - 10

Mikalojus Povilas Vilutis: „Gyvuliška saviraiška“

Grafika

„Mano paveikslėliai yra iš išorės į vidų ir vėl į išorę. Ryju vaizdus, kuriuos matau, kramtau juos, virškinu ir tuštinuosi paveikslais. Ryju pasaulio bjaurastį ir tuštinuosi grožiu. Ir atvirkščiai. Išpaišau iš savęs, kas manyje netelpa. Tokie mano paveikslėliai. Jeigu atėję į parodą žmonės nesidžiaugs jais, tai bent pasidžiaugs mano durnumu. O tai – nuoširdžiausias džiaugsmas.“

Mikalojus Povilas Vilutis (g.1944) – grafikas, tapytojas, skulptorius, rašytojas. Šilkografijos meistras, avangardistas. Jo kūryba, išsiskirianti lietuvių dailės kontekste, šiandien tebėra aktuali ir kelia didelį susidomėjimą. Šiemet menininkas minėjo brandžią sukaktį. Tai paskatino surengti parodą, kurioje bus pristatomi įvairiais laikotarpiais sukurti, ligi šiol mažai arba niekur nerodyti Vilučio kūriniai.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki lapkričio 23 d.

„XI Jaunojo tapytojo prizas“

Tapyba

Jaunojo tapytojo prizas (JTP) – vienas reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse, vykstantis nuo 2009 metų.

Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku, svarbia jaunųjų kūrėjų platforma.

Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus, sudaryti galimybę visuomenei susipažinti su jaunųjų menininkų kūryba, o tikslinei auditorijai Lietuvoje ir užsienyje – meno kolekcininkams, meno vadybininkams ir kuratoriams – atrasti naujus talentus Baltijos šalyse.
Vilniaus dailės akademijos salėse „Titanikas“ veikia iki gruodžio 7 d.

Jubiliejinė Linos Kalinauskaitės ir Juozo Kalinausko paroda

Tapyba, Kita

Maloniai kviečiame į jubiliejinę skulptoriaus Juozo Kalinausko parodą. Joje pamatysite kaip skulptoriaus tūrinis mąstymas per liniją perteiktas plokštumoje. Jo didžiausias įkvėpimo šaltinis – moters formos atsiskleidžia įvairiais pavidalais ir technikomis ant popieriaus, šilko.. Tai nėra studijiniai piešiniai, o – improvizuotos skulptūros, kupinos skulptoriaus emocijos. Švelnių formų poezija kviečia pasigėrėti moteriško monumentalumo didybe. Parodoje bus rodomi piešiniai nuo 1962 metų. Kita, labiau žinoma skulptoriaus kūrybinė pusė – medalio menas. Jau daugelį dešimtmečių tobulinama skulptūros sritis, kurios pagrindiniai herojai yra Lietuvos istorijos asmenybės bei didžiosios kovos. Parodos akcentas – dar tebekuriamas Oršos mūšis. Parodos ekspoziciją papildo skulptoriaus dukros Linos Kalinauskaitės darbai. Jos kūryboje atsispindi tėvo meninis suvokimas ir idėjos, bet jau per kitokią švelnesnę, tapybiškesnę prizmę. Dailininkės polinkis į detalizavimą, medalio meną perkelia į juvelyriką, tokiu būdu sujungiant dvi meno sritis. Portretai, istoriniai ir mitologiniai siužetai vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje pakvies žiūrovą iš arčiau patyrinėti ir atrasti – kaip pasaulis gali tilpti delne.
„Medalių galerijoje“ veikia iki lapkričio 29 d. (Parodos atidarymas – lapkričio 9 d.)

„XX amžiaus mados šedevrai“

Tapyba, Dizainas, Kinas

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus.

Iš viso parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 30 d.

Tomas J. Daunora-Gobis: „Salve!“

Tapyba, Keramika

„Kūryboje siekiu įprasminti savo pasaulėvaizdžio autentiškumą, keliu dvasinio tapatumo problemas. Idėjinių atspirties taškų savo kūrybai atrandu mitinėje, istorinėje žmonijos praeityje. Deklaruoju individualistinės autonomijos ir atsiribojimo nuo kolektyvinio mentaliteto svarbą. Kartu tai mėginimas atrasti tinkamą plastinės kalbos būdą naujoms idėjoms išreikšti. Kaip atsvarą keramikai pirmą kartą plačiau rodau ir didesnio formato, ir miniatiūrinės akvarelės darbus. Šiuose horizontalaus formato paveiksluose dominuoja atvirų, pagrindinių gamos spektro spalvų kompozicijos. Persidengiant plačioms ir ilgoms linijoms, atsiranda naujų spalvinių derinių bei ornamentinių kompozicijų. Kiekvieno šių darbų paraštėje yra trumpas tiesioginės kalbos, tarsi kasdieniško (gal nereikšmingo) pokalbio, fragmentas.“
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Monika Furmana: „Mechaninė siela“

Tapyba

Monika Furmana parodoje „Mechaninė siela“ pristatys išties monumentalaus dydžio darbus, siekiančius ir 5 metrų aukštį. Galerijos „Meno niša“ erdvėse tokie paveikslai jau nebebūtų išsitekę, todėl paroda „Mechaninė siela“ persikėlė į „Tsekh“galeriją.

„Tsekh“galerijoje atidaromoje tapytojos Monikos Furmanos parodoje „Mechaninė siela“ menininkė sieks atskleisti žmogaus, kaip daiktiškosios aplinkos neatsiejamą dalį. Pagrindinė Monikos Furmanos kūrybos tema – moteris ir jos kūnas. Menininkė savo kūryboje provokatyviai ir drąsiai dekonstruoja moters kūną, keičia jo tapatybę. Kūrėja žavisi besitrinančiomis ribomis ir kontrastais, kurie sukrečia bei tuo pačiu žadina.

„Žmogaus būtis yra daiktiška. Ji materialistinė ir kitu požiūriu: patį meno kūrinį apmąstau kaip objektą t.y. nepriklausomai nuo manęs (jo kūrėjos) egzistuojantį daiktą šalia kitų objektyviojo pasaulio daiktų. Stebiu kaip meno kūrinyje stebuklingai atsiskleidžia istoriškai besikeičiantis žmogaus ir daikto, žmogaus ir gamtos, religijos santykis.Tolstant nuo meno kūrinio idealizavimo ir dvasinimo, akcentuoju ir mąstau apie paveikslo ir jame gimstančių būtybių daiktiškumą,“ – taip naujausią parodą pristato Monika Furmana.

„Tsekh“ meno galerijoje veikia iki lapkričio 22 d.

Paroda „Lietuvių austos juostos“

Kita

Lapkričio 5 d. muziejuje bus atidaryta respublikinė tautodailės konkursinė paroda „Lietuvių austos juostos“. Kviečiame aplankyti.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje veikia iki lapkričio 30 d.

Ieva Tulaitė: „Kraj“

Tapyba

Kraj (juodkaln. k.) – pabaiga. Po pusmečio, praleisto Juodkalnijoje, tai – tiksliausiai mano būseną nusakantis žodis, kuriame telpa ir kasdienybės nuobodulys, ir baimės, ir polinkis dramatizuoti. Visgi, labai daug baimės yra žinojime, jog kažkada ateis pabaiga, nesvarbu, ar tai būtų mirties baimė, ar džiugios akimirkos.

„Pabaigose“ galima įžvelgti nemažai dramatizmo, bet tuo pačiu kiek daug jose yra paprasto nuobodulio! Nuobodžiai kasdiena baigiasi kiekvieną vakarą, ir mes to nedramatizuojame. Vienintelės svarbios pabaigos mums yra asmeninės. Bet ir tos neišskirtinės, vis tos pačios.
V DA galerijoje „Akademija“ veikia iki lapkričio 9 d.

„TOUCH“

Kita

Paroda „TOUCH“ – trijų Europos meno institucijų tęstinio bendradarbiavimo rezultatas, skiriamas Bauhauso mokyklos šimtmečiui ir įkvėptas tekstilės menininkės Anni Albers kūrybos ir teorinių įžvalgų apie taktiliškumo ir lytos reikšmę pažinimo procese ir mene. Projekte dalyvavo CIT Crawford meno ir dizaino koledžo (Korkas, Airija), Pallas taikomųjų mokslų universiteto (Tartu, Estija) ir Vilniaus dailės akademijos Tekstilės programų studentai ir dėstytojai. Šiuolaikinės technologijos kuria virtualios realybės potyrius, ko pasekoje materialus kūnas tampa vis labiau izoliuotas nuo tiesioginio fizinio kontakto su kitu žmogumi, daiktais, įvairiais taktiliniais paviršiais. Projektas „TOUCH“ – skatina grįžti prie kūno pojūčių ir intuityvios juslinės patirties. Tai – meninių projektų ciklas interpretuojant lytos (taktilinės ir haptinės) ir paviršiaus – sluoksnio, dangos, membranos, gyvo organo, ribos tarp skirtingų fizinių ir mentalinių pasaulių sinergijos klausimus. Lytėjimas, kūniškos saveikos tarp menininko, kūrinio ir žiūrovų kuria naujas menines raiškas ir unikalų pirmapradį patyrimą. Taktiliškumas naudojamas kaip priemonė praplėsti meno kūrinio ir paties kūno suvokimą.
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki lapkričio 9 d.

„Mūsų asmenukė“

Tapyba, Skulptūra ir instaliacija

Ką jie visi sako šiais pasiutusiai greitais laikais? Ar (auto)portretu galime papasakoti ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie visą visuomenę? (Auto)portretas atspindi santykį tarp vaizduojamo objekto ir autoriaus. Jame menininkas ne tik atskleidžia intymių asmeninių detalių, tačiau ir pavaizduoja konkrečią gyvenimo akimirką. Portretas – būdas parodyti, kaip žmogus keičiasi. Parodoje eksponuojami kūriniai atskleidžia personažų charakterius, pasakoja istorijas, netgi išsako protestą ir perteikia šiuolaikinės visuomenės nuotaikas. Visi darbai vienaip ar kitaip susiję su žodžiu „pokytis“ ir įvairiomis jo prasmėmis: transformacija ir metamorfoze, mūsų reakcijomis į išorinį pasaulį, skirtingų kultūrų poveikiu žmogaus elgesiui, savojo „aš“ interpretacija. Šiuolaikinei menininkų kartai portretas – galimybė pabrėžti vaizduojamo asmens kultūrą ir socialinę aplinką, nulemiančią žmogaus išskirtinumą bei savitumą.
„MO“ muziejuje veikia iki lapkričio 17 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Tapyba, Grafika, Fotografija, Skulptūra ir instaliacija, Kinas, Performansas, Kita

Kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Šioje parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis, suformavęs mus. Paroda atskleis laiko(laikmečio) prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Žvilgsnis į tai, kas esame mes. Susijungs menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros atsiras šio laikotarpio MO kolekcija: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
„MO muziejuje“ veikia iki vasario 23 d.

Eduardas Balsys: „Apie meistriškumą“

Fotografija, Kinas, Kita

Parodoje į kompozitoriaus Eduardo Balsio kurtą muziką žiūrima kaip į bendravimo būdą. Tai muzika, kuri pasakoja, siūlo paveikias emocines patirtis, įtraukiančias ne tik garsais, bet ir vizualumu. Tai gali būti stingdantis karo gaudimas, užburianti jūros bangų mūša, svajinga nostalgija vietai, kurioje dar nebuvai. Paroda kompozitorių pristato kaip plataus spektro muzikos kūrėją, kūrusį simfoninius, kamerinius, sceninius kūrinius, o taip pat ir kino, teatro muziką bei estradines dainas. Paroda sudaryta iš itin įvairaus pobūdžio eksponatų: garso įrašų, kino, dokumentinių filmų ištraukų, fotografijų, tekstinių dokumentų, autentiškų objektų. Parodos ekspozicija grindžiama Balsio kūrybai būdingu kinematografiško pasakojimo principu, eksponuojama NDG mažojoje parodų salėje ir vestibiuliuose.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki sausio 12 d.

„Daugiau yra daugiau II“: šiuolaikinis slovakų stiklo ir keramikos dizainas

Keramika, Dizainas

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus.

Parodai atrinkti dizaino darbai yra sukurti jauniausios ir vidurinės kartos autorių, kartu eksponuojamas Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo ir Keramikos studijų studentų dizainas.

Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė – ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės. Dauguma šių dizaino darbų sukurti kaip originalūs savarankiški kūriniai arba yra nedidelės autorinės kolekcijos dalis.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki lapkričio 24 d.

Ingryda Suokaitė ir Rolandas Helmeris: „Abstraktu – geometriška – konkretu“

Tapyba, Grafika, Kita

Garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės (gim. 1942) ir Rolando Helmerio (gim. 1940) kūrybos paroda „Abstraktu – geometriška – konkretu“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengta kaip menininkų šeimų parodų ciklo „Kūrybiniai tandemai“ dalis. Visus parodoje eksponuojamus kūrinius autoriai dovanoja Lietuvos dailės muziejui, taip papildydami išeivijos dailės rinkinius išties vertingais šiuolaikinio meno darbais.

R. Helmeris atstovauja plačiai Vokietijoje žinomai konkrečiosios dailės krypčiai, kurdamas remiasi tiksliai apskaičiuotu spalvų, linijų bei formų, plokštumų konstravimu. Menininkas teigia naudojantis „grynai forminius elementus, tokius kaip spalvos ir formos, plokštumoje ir erdvėje atliekančius ne abstrahuojančių ženklų, vaizdingai perteikiančių gamtos pojūtį, funkciją, bet virstančius konkrečiomis priemonėmis, padedančiomis transponuoti konstruktyviąją paveikslo idėją“

Jun-Ho Park: „Uzu Piz (Peace)“

Skulptūra ir instaliacija, Kita

Parodos pavadinimo pasirinkimą Jun-Ho Park aiškina paprastai: „Uzu“ korėjiečių kalba reiškia erdvę, o likusi žodžio dalis (angl. peace) žymi taikos ir laisvės idėjas, kurios menininką lydėjo viso kūrybinio proceso metu. Todėl, pasak Jun-Ho, ši paroda – apie laisvę. Paroda pradedama dviem videodarbais, sukurtais dar prieš Jun-Ho studijas Diuseldorfo meno akademijoje. Abiejuose darbuose menininkas akcentuoja tapatybės paieškų temą, kurią gvildenti jį paskatino asmeninė patirtis.

Paskutinis parodos darbas – dinamiška kompozicija, pavadinta „Auksiniu kambariu“ – kalba apie karo pabėgėlius. Komforto zona – „auksinis kambarys“ trunka labai trumpai, viskas gali pasikeisti per kelias akimirkas. Audinys, panaudotas instaliacijoje, – tai gelbėjimosi antklodės, naudojamos žmogaus kūno temperatūrai palaikyti. Tai tarsi dar vienas priminimas atidžiau pažvelgti bei įvertinti pasaulio įvykius.
„Užupio meno inkubatoriaus“ erdvė „Galera“.

„Didžioji gatvė“

Tapyba, Grafika, Fotografija, Kita

Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe. Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Kaip formavosi ši senoji gatvė, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jos gyventojus – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti ikonografijoje, artefaktuose, archyviniuose dokumentuose.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki sausio 12 d.

Jonas Rustemas: „Veneros gimimas“

Tapyba

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ rodoma iki gruodžio 31 d.

„Archeologinės avalynės paroda: istorijos ir apie žmones, ir apie batus“

Kita

Ar kada pagalvojote, kad mūsų istoriją gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? Ką jie pasako apie mus ar anksčiau gyvenusius žmones, jų darbus, nuostatas ir pomėgius, vyravusią politiką? Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi kviečia į tarptautinę parodą „200 batų – 700 metų“, kurioje bandys atsakyti į visus šiuos klausimus. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veikianti paroda atskleidžia, ką nuo XII iki XVIII amžiaus avėjo miesto aukštuomenė ir eiliniai gyventojai, kokios buvo avalynės mados, iš kur jos atėjo, kas darė joms įtaką. Kiekvienas eksponatas pasakoja apie to meto Gdansko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kernavės gyventojų įpročius ir pomėgius, statusą, sunkius laikus ir meilės istorijas. Autentiški įrankiai ir batų rekonstrukcijos pristato batsiuvio amatą ir jo evoliuciją. Kitas itin ryškus šios parodos teminis pasakojimas – vaikų avalynė, kuri kasinėjimų metu aptinkama ypač retai.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki vasario 9 d.

„Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“

Kita

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Butano tekstilės muziejumi rengia parodą „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“. Parodos tikslas – pristatyti unikalią Butano Karalystės tekstilės kultūrą, skatinti tarpkultūrinį dialogą. Audimas – neatsiejamas nuo kasdienio Butano gyvenimo, o drabužių iš vietinių audinių gamyba tam tikrais aspektais paliečia daugelį visuomenės gyvenimo sričių – socialinę ir kultūrinę, ekonominę ir politinę, apeiginę ir religinę. Audimas iš tradicinio, vien žemdirbių namų ūkiuose paplitusio amato ilgainiui tapo viena svarbiausių meno išraiškos formų Butane. Unikalūs yra ir šalies tekstilės dirbiniai.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki gruodžio 22 d.

„RADVILOS. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

Tapyba, Kita

„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“ daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas bei mecenatystės iniciatyvos, konfesiniai santykiai, kultūra, mokslas, ūkis ir kt.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki sausio 12 d.

Rokas Pralgauskas: „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“

Fotografija

Roko Pralgausko kūrybą apibūdinti išties sudėtinga: viena vertus, naujoje menininko serijoje „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ kuriamos savotiškos kasdienybės mizanscenos, kita vertus, šį ciklą „pertraukiantys“ eilėraščiai atriboja nuo buities ir verčia fotografijose ieškoti mylimosios pėdsakų. Vis dėlto ilgiau žvelgiant į seriją susidaro jausmas, kad menininkas pateikia netobulą mūsų tikrovę, tokią tolimą šiandieniame estetikos pasaulyje, kur kone kiekvienas blykstės išdegintas kadras atliepia paskutines dizaino madas.
„Lietuvos fotografijos galerijoje“ veikia iki lapkričio 9 d.

Donata Minderytė: „Vaizdinis vertimas / Translation Error“

Tapyba

Dvikalbiame parodos pavadinime išryškėjanti paklaida nurodo į menininkės plėtojamą vaizdinio vertimo tyrimą. Žodžio vertimas į kitą kalbą ne visada turi tiesioginį atitikmenį, neretai – daugiau nei vieną reikšmę arba tiesiog neturi atitikmens. Analizuodama vaizdus skirtingose medijose D. Minderytė pastebi panašų reiškinį. Tačiau kūryboje ji dėmesį sutelkia į tai, kas vengtina žodiniame vertime – atitolimą nuo originalo, prasmės nyksmą ir vaizdinio pranešimo kaitą. Vaizdo kaip laikmenos melą ir atminties klaidas įgyvendindama tapyboje, D. Minderytė tyrinėja, kas atsiranda ir kas dingsta vaizdo perduodamoje žinutėje.
Galerijoje „Vartai“ veikia iki lapkričio 29 d.

Rūta Butkutė: „Somersault“

Skulptūra ir instaliacija, Keramika, Performansas

Spalio 24 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į skulptūros, instaliacijos ir performanso menininkės Rūtos Butkutės solo parodos „Somersault“ atidarymą. Tai – pirmoji Olandijoje gyvenančios menininkės personalinė paroda Lietuvoje, kurioje sujungiamos skirtingos medijos: skulptūra, video menas, keramika ir performansas. Parodoje autorė analizuoja gana retai Lietuvos šiuolaikinio meno lauke sutinkamą fenomeną – judančio objekto choreografiją. Čia menininkė tyrinėja kūno ir objekto santykį per judėjimą, pabrėždama ne mentalinį, o fizinį šio santykio pojūtį. Pats parodos pavadinimas „Somersault” nurodo į gimnastikos judesį, įprastai žinomą kaip salto, kuomet žmogus kūlversčiu apsiverčia 360° kampu.
(AV17) galerijoje veikia iki lapkričio 30 d.

Remigijus Kriukas: „Dykumos vėjas“

Skulptūra ir instaliacija, Kita

„Dykumos vėjas“ – tai atskiroje galerijos erdvėje eksponuojama žymaus, pasaulyje pripažinto lietuvių stiklo menininko, studijinio stiklo studijos “Glasremis” įkūrėjo ir tarptautinio meninio stiklo simpoziumo „Glass Jazz“ organizatoriaus Remigijaus Kriuko solinė instaliacija. R. Kriuko kūrybos pagrindas – sudėtingų technologinių niuansų išpildymas, kūrėjo galimybių dirbant su itin sudėtinga ir kaprizinga karšto stiklo medžiaga persvarstymas. Remigijaus meninio stiklo objektai inspiruoti gamtos elementų, stichijų, menininkas ekspresyviai karščiu „įšaldo“ charakteringas abstrakčias formas, tįsią stiklo masę paversdamas išskirtiniu, žvilgsnį traukiančiu reginiu. Kūriniuose naudoja bespalvio optinio stiklo struktūras, taikliai derindamas jas su ryškių spalvų detalėmis. Instaliacija „Dykumos vėjas“ – įkvėpta gamtos garsų, kvapų ir vaizdų, galerijos erdvėje susiliejančių į vieną patyriminę erdvę.
Galerijoje „Arka“ veikia iki lapkričio 7 d.

JCDecaux premija: „Ne dėl to, kad kas prašė“

Skulptūra ir instaliacija, Kinas, Performansas, Kita

Šioje parodoje norime išryškinti neapibrėžtumą ir jo svarbą. Kūriniai, kuriuos eksponuojame, ištikimi savo asmeniškoms, daugiaprasmėms ar net skaudžioms ištakoms. Jie nenori būti sukonkretinti ar pakinkyti istorijai, net jei suvokia, kad to neišvengs. Menininkų empatija vidinėse arba socialinėse erdvėse įsikūrusiems kūnams arba tyrinėjimai, kaip šie kūnai tampa pozicijomis ir likimais, kyla ne iš tendencijos ar būtinybės, bet iš vidinio poreikio. Tik dabar, dar nepavirtę minties pėdsakais, jų kūriniai gali būti tokie jautrūs ir įžūlūs. Teoriją įprasta suvokti kaip rėmą, sutvirtinantį vietoje nenustygstantį meno kūrinį – tačiau galbūt tokio meno kūrinio stiprybė bei gyvastis ir glūdi tame, kad jam nereikia ramsčio? Pasitikėjimas svarbiau už įtikinėjimus su visa jų žadama nauda. Pasitikėjimas minties, sąmonės ir kūrybos reiškiniais be įtikinėjimų, kad jie tikrai reikalingi.

Kažkada atsirado tai, kas nebuvo nei gyvybiškai, nei ekonomiškai būtina – ir šiandien mes vis dar tęsiame šį impulsą, galintį mus išlukštenti iš lemties ir svetimos valios, leisti neslėpti savo naivumo ir silpnumo, siekiant to, kas neapskaičiuojama. Šitą istoriją rašo neklusnios ir drebančios rankos – ne dėl to, kad kas prašė, bet dėl to, kas gali būti svarbu.
„Šiuolaikiniame meno centre“ veikia iki lapkričio 30 d.

Daliutė Ivanauskaitė: „Magnetinis laukas“

Grafika

Daliutė Ivanauskaitė (g. 1958 m. Jurbarko raj., Girkų km.)
1977 m. baigė Kauno J.Naujalio vid. meno mokyklą.
1983 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), grafikos specialybę.
Nuo 1988 m. yra Lietuvos dailininkų sajungos narė.
Kuria estampo, mažosios grafikos, ekslibrio, kaligrafijos, iliustracijos srityse, piešia ir tapo pastele.
Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Tretjakovo galerija (Maskva), M. K. Čiurlionio galerija (Čikaga, JAV), Sakimi dailės muziejus (Okinava, Japonija), Lodzės miesto dailės galerija (Lenkija), Biblioteka Di Bodio (Lomnago, Italija), Kultūros institutas ECOA (Sobral, Brazilija), privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki lapkričio 9 d.

„10+10=20“

Tapyba, Skulptūra ir instaliacija

Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga e.V. ir galerija „Meno parkas“ (Kaunas) sėkmingai bendradarbiauja jau 20 metų. Per šį laikotarpį buvo įgyvendinta daugybė bendrų parodų ir projektų. Abiejų šalių menininkai dalyvavo organizuotuose tarptautiniuose simpoziumuose, o vykę abipusiai vizitai, menininkų susitikimai ir diskusijos leido užmegzti glaudžius ryšius tarp dviejų asociacijų. Projektas „10+10=20“ apibendrina šį bendradarbiavimo laikotarpį ir pristato tris parodas, dvi iš jų organizuotos Vokietijoje (Miunsteris / Enniger), o viena Kaune. Parodose dalyvauja po dešimt menininkų iš abiejų šalių ir pristato tapybos, skulptūros darbus, instaliacijas, videokūrinius.

Parodoje pristatomi menininkai: Doris Kaiser, Suse Wiegand, Edgar Eubel, Jan Holthoff, Jutta Engelage, Heiner Geisbe, Timm Ulrichs, Elly Valk-Verheijen, Erich Krian, Annette Wimmershoff, Agnė Jonkutė, Milda Gailiūtė, Aušra Andziulytė, Marija Griniuk, Arūnas Vaitkūnas (1956-2005), Alfonsas Vilpišauskas (1945-2015), Tomas Vosylius, Robertas Antinis, Eimutis Markūnas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki lapkričio 9 d.

„Mėsininkas nr. 1 Kaune“

Kita

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Nors sklypas nuo Kauno pilies nutolęs vos per du šimtus metrų, tačiau anksčiau jis buvo drėgnas, į šiaurę Neries link žemėjo. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.).

Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a. Intensyvėjant užstatymui čia iškilo medinis svirnas su mūriniu rūsiu, kiti pastatai. Kiemas tarp jų buvo grįstas akmenimis, su latakais vandeniui nubėgti. Viename pastatų prekiauta mėsa, netoliese buvo kauladirbio dirbtuvė.
Kauno miesto muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Fotografija, Kita

„Kauno (ne)laikinumai“ – Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine.

1919 m. sausio 2 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė persikėlė į Kauną. Miesto gyvenimas akivaizdžiai ėmė keistis: gerokai išsiplėtė Kauno miesto teritorija, išaugo gyventojų skaičius, įsikūrė didžiausios pramonės ir prekybos įmonės, iškilo atskiri pastatai, kvartalai ir kompleksai, kurie darė didžiulę įtaką viso miesto įvaizdžiui bei kaunietiškos tapatybės susiformavimui. 1939 m. spalio 11 d. žinia apie Vilniaus atgavimą buvo sutikta džiugiai, tačiau keltis iš Laikinosios sostinės į Vilnių neskubėta.

Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki gruodžio 31 d.

Česlovas Lukenskas: „Kliedesių terminalas“.

Skulptūra ir instaliacija, Kinas

„Per daugelį metų daugybę kliedesių atpažinau savyje, todėl paroda yra labai asmeniška. Yra kūrinių, iškilusių savianalizės pagrindu, tiesiogiai siejamų su autobiografiniais įvykiais. Pradedant ankstyvąja jaunyste ir baigiant pastarųjų metų patirtimis, šie teksto / vaizdo / garso atspindžiai yra glaudžiai susiję su kasdieninio išgyvenimo tikrove“, – sako parodos autorius.

Retrospektyvinėje visą Č. Lukensko kūrybinį laikotarpį žyminčioje parodoje atsiskleidžia temų transformacijos, meninių įvaizdžių kaita ir įvairovė, žanrų ir disciplinų sankirtos, autorius dažnai nevengia sarkazmo ir saviironijos. Ekspozicija padalinta į penkias dalis. Pirmoje dalyje „Sėkla“ apžvelgiamas inkubacinis kūrybos strategijų laikotarpis. Objektai iš įvairių tekstilės audinių, kietų medžiagų ir natūros, foto- / videodokumentai. Antroje dalyje „Skiepai“ pereinama nuo plokštumos link erdvės, nuo idėjos iki daikto. Piešiniuose, tapybos darbuose, koliažuose, asambliažuose – postindustrijos ir posovietijos hibridizacija. Trečioje dalyje „Dauginimas“ einama nuo daikto iki proceso. Tarpdisciplininis menas ir padidintos poveikio priemonės: objektai, ready-mades, instaliacijos, aplinkos ir žemės menas. Ketvirtoje dalyje „Suvartojimas“ pristatomas performatyvus menas: akcijos, provokacijos, intervencijos, performansai, koncertai, hepeningai. Penktoje dalyje „Kliedesiai“ pateikiami parodos autoriaus neįgyvendinti projektai, tekstai, garso menas.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia iki sausio 12 d.

Pranas Griušys: „Miestas savyje“

Tapyba, Kita

Dailininkas P. Griušys parodoje „Miestas savyje“ stebi ir tiria miestą, mąsto apie jį. Tapybinei analizei pasirinktas objektas yra konkretus ir asmeniškai artimas. Visi parodoje eksponuojami kūriniai yra susiję su Kaunu.

Miestas, kaip pulsuojanti, besikeičianti sudėtinga pastatų, erdvių ir žmonių pilna struktūra, domina kūrėją jau ne vienerius metus. Kauno kasdienybė, praeitis, personalijos ar atsitiktinės detalės, pamatytos einant pro šalį, tampa paveikslų siužetais. Tapybinis naratyvas organiškai perauga į tapybinį miesto metraštį. Tuomet, kaip ir būdinga šiam menininkui, pajunti dozę sarkazmo ir lengvos ironijos.

Šioje parodoje P. Griušys liko ištikimas postmodernistinei fotorealizmo krypčiai. Kasdienybės citatos į darbus perkeliamos subtiliai, vengiant to nūnai madingo termino „čia ir dabar“. Teptuku kurdamas mizanscenas, pažadina žiūrovams jutiminio patyrimo akimirkas – pamirštus kvapus, skonius, šviesos, šešėlių netikėtumus…
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje veikia iki lapkričio 30 d.

Lidija Kuklienė: „Meilė ir gerovė“

Tapyba

Gimė 1961 m. Radviliškio rajone. 1980 m. Kauno taikomosios dailės technikume baigė meninio audimo studijas, o 1987-aisiais – grafinį dizainą Lietuvos dailės akademijoje. Tais pačiais metais pradėjo dalyvauti parodose. Nuo 1999 m. priklauso Lietuvos Dailininkų sąjungai. Taip pat yra Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė.

Neišsenkantis dailininkės įkvėpimo šaltinis – gamta. Jos motyvai niekada nepabosta, horizontai sukelia begalybės pojūtį, o peizažai inspiruoja lyrines, kupinas paslapties būsenas. Dailininkė ieško prarasto gamtos ir žmogaus ryšio, kurį intuityviai jausdavę protėviai. Tačiau siekdama palaimingosios harmonijos menininkė nevengia netikėtai ekspresyvaus, vitališko potėpio bei fantastiškumu žaižaruojančių spalvinių sprendimų.
Galerijoje „Aukso pjūvis“, „Silberauto“ salone veikia iki sausio 15 d.

Kipras Dubauskas: „36 kambariai“

Skulptūra ir instaliacija, Kita

Pirmoje personalinėje parodoje Kaune, autorius pristato naujausius kūrinius, kuriais siekiama kontekstualizuoti miestus jungiančius vandens kelius ir įsigilinti į upėse esančių salų reikšmę šiandien. Pradiniu atspirties tašku pasirenkama 1857 metais įgyvendinta ekspedicija Neries upe, kurią grafas Konstantinas Tiškevičius aprašė savo knygoje “Neris ir jos krantai”. Knygoje skirtingais rakursais aprašoma pirmoji tokio tipo mokslinė kelionė, tačiau joje visai nedaug dėmesio skirta Neries saloms. Šiais metais autorius atliko meninį tyrimą, kuris buvo pagrįstas tiesioginiu veiksmu – plaukimu savadarbiu skulptūriniu objektu nuo Vilniaus iki Kauno. Kelionės metu buvo sudarytas negyvenamų salų katalogas bei surinkta naudinga informacija apie specifinio teritorinio vieneto – niekieno žemė, panaudojimo būdus. Parodą papildys anksčiau sukurti lietuvių ir užsienio menininkų darbai, kurie yra tiesiogiai susiję su parodoje keliamais klausimais. Įžanginėje parodos dalyje veiks nedidelė skaitykla, kuri lankytojui suteiks ganėtinai platų spektrą parodos pajautai, o taip pat ir istoriniam bei politiniam upės-salos kontekstui suvokti.
„Post galerijoje“ veikia iki lapkričio 10 d.

Fyodor Telkov „36 vaizdai“

Fotografija

Fyodor Telkov gimė 1986 m. Žemutiniame Tagile, Rusijoje. Šiuo metu gyvena Jekaterinburge. Fotografo kūryboje persipina Uralo regiono mitologija, kultūra, gamta bei industrija. Fotografas ilgą laiką nuosekliai fiksuoja Uralo pokyčius bei atmosferą. Autoriaus darbai buvo pristatyti Metekovo namuose-muziejuje Jekaterinburge, Okno galerijoje Čeliabinske, Na Shabolovke galerijoje Maskvoje, 3-oje ir 4-oje Uralo indutrinio modernaus meno bienalėje Jekaterinburge, Obscura Festival of Photography Penange, Malaizijoje ir kt. F. Telkov fotografijos buvo publikuotos British Journal of Photography, The Guardian, YET magazine, Forbes, Rolling Stone, Photobookstore magazine ir kituose leidiniuose.

„36 Fudži kalno vaizdai“ yra plačiai žinoma spalvotosios ksilografijos serija, kurią sukūrė Japonų menininkas Katsušika Hokusai. Kiekviename serijos vaizde matomas šventas Japonijos kalnas – Fudzijama.
„Kauno fotografijos galerija“.

Jūratės Mykolaitytės tapybos darbų paroda

Tapyba

Spalio 23 d. 18 val. Laiptų galerijoje atidaroma Jūratės Mykolaitytės tapybos darbų paroda.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki lapkričio 13 d.

„Susitikimas: dailininkės Sofija Romerienė ir Ona Römerienė“

Tapyba

Römerienės – Sofija ir Ona (Sofija 1918 m. pakeitė pavardės rašybą ir tapo Romeriene) – talentingos dailininkės, skirtingos asmenybės, tačiau labai panašių likimų moterys. Abi – tapytojos, XX a. pr. įsiliejusios į dailininkų Römerių dinastiją. Ši paroda – tai puiki proga susipažinti, prisiminti, atrasti garsios Römerių giminės iškilias dailininkes, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Latvijos meninėje kultūroje, yra itin svarbios ir reikšmingos atkuriant kai kuriuos primirštus ar visai nežinomus abiejų šalių kultūros istorijos faktus.
„Chaimo Frenkelio viloje“ veikia iki lapkričio 17 d.

Justinas Vilutis: „Baimė ryja sielą“

Fotografija, Kita

Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs popkultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki gruodžio 29 d.

Pietro Finelli: „Noir Time“

Tapyba, Kinas, Kita

Parodoje „Noir Time“ Pietro Finelli, remdamasis noir kino struktūra ir estetika, perpina tapybą ir noir kino kadrus taip, kad tampa nebeaišku – kur baigiasi filmas ir prasideda tapyba, ir atvirkščiai. „Noir Time“ tyrinėja šią jungtį tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tarsi veiksmas vyktų mūsų mieste ir kiekvieno mūsų sąžinėje. Finelli, kiekvieną filmo kadrą papildęs iliustruotu vaizdu, analizuoja, kaip šios konotacijos, užklupusios metropolijos vyrus ir moteris, atveria gyvą nervą žmonių santykių srityje.
„KKKC“ veikia iki lapkričio 10 d.

Neringa Poškutė-Jukumienė: „In Gold We Trust“

Kita

Dažnas žiūrovas pasenusių juvelyrikos terminų vartojimo nesureikšmina, o ir supratimas apie galimus kitus suvokimo būdus keičiasi ar yra įgyjamas tik nuolat save edukuojant. Tačiau turiu įspėti: Jūs kviečiami ne į „vitrininės“ juvelyrikos parodą. Čia būsite kviečiami mąstyti, matyti, girdėti, nors kai kas, iš pirmo žvilgsnio, Jums bus atpažįstama. Auksas. Taip, tiesa. Parodoje vienu iš ryškiausių akcentų pasirinktas AUKSAS. Jo vertė pasaulio biržose, o ir šiaip viskas, kas sukurta iš aukso, nekvestionuojamai mena turtą ir prabangą. Visuotinis slapstymasis už pseudonimų ir šių dienų žiniasklaidos fake news mus atveda į akistatą su savimi ir su „auksu“, kad ir kas tai būtų.
„KKKC“ veikia iki lapkričio 10 d.

„Briedis kopose“

Tapyba, Kita

Muziejaus Liuneburge ir Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje bendradarbiavimas prasidėjo 2006 m. Jo rezultatas – aštuonių parodų ciklas, aktualizuojantis Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) ir Klaipėdos krašto dailės paveldą. Klaipėdiečiai pamatė parodose Nidos dailininkų kolonijos, Horsto Skodlerrako, Alexanderio Kolde’ės, seserų Annos ir Nathali Sinnhuber, Karlo Eulensteino, Carlo Knaufo ir Ernsto Mollenhauerio kūrybą. Aštuntoji ciklo paroda skirta briedžio motyvui, kuris buvo populiarus Rytų Prūsijos dailėje, dažnas Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniuose.
Prano Domšaičio galerijoje veikia iki gruodžio 8 d.

Jolita Levčenkienė: „Tos akys...“

Tapyba

Personalinė tapybos darbų paroda.
„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki lapkričio 9 d.

„Tauragno ežero spalvos“

Fotografija

Naujausioje parodoje Raimondas Daukša rodo savo mylimos mašinos pomirtinę kaukę. Užuot tradiciškai atliejęs ją iš vaško arba gipso, bandydamas įžeminti mašinos atminimą, kaukę daro iš plunksnų ir pūkų. Išsiunčia į geresnį gyvenimą. Tarsi žadėdamas amžiną palaimą ir netrikdomą poilsį apsupa ją nuostabiais objektais, primenančiais debesis arba prieš užmiegant skaičiuojamas avis. Visus norinčius maloniai kviečiame atsisveikinti su mylima mašina.
„Tauragno krašto muziejuje“ veikia iki gruodžio 1 d.