Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. gruodžio 13 d. 21:27
D. Šabasevičienė. Eimunto Nekrošiaus institutas (II dalis): du kino portretai

Filmo „Kuriant Qudsja Zaher“ pristatymas | Lauros Vansevičienės nuotr.

Vitos Želakevičiūtės šaltos rankos prisilietimas ir jautrus dėmesys sušildė šaltuko kandamą lapkričio 27-osios vakarą, netyčia prasilenkus prie Shakespeare‘o viešbučio. Pažintis su šia režisiere įvyko per filmo „Kuriant Qudsja Zaher“ peržiūrą lapkričio 25 d. kino centre „Skalvija“, bet tąkart nebuvo galimybės jai padėkoti, pasveikinti, tad po dar vieno renginio, skirto Nekrošiui, prasilenkimas su šia menininke tapo tam tikru įvykiu. Spausdama ranką dėkojau už filmą, o ji man – už apsilankymą ir klausimą. Nustebau, kad ji įsidėmėjo ir prisiminė, rodos, tokią smulkmę. „Meno fortas“ ir Shakespeare‘as – vieno kiemo erdvėje kartais nutinka netikėti atradimai. Jautresnio ir įžvalgesnio žmogaus už šią režisierę šiandien reiktų paieškoti su žiburiu.

Scenarijaus autorė ir režisierė Vita Želakevičiūtė (kino režisieriaus Vytauto Žalakevičius duktė), sužinojusi, kad Lenkijos nacionalinėje operoje susitiks dvi išskirtinės asmenybės – režisierius Eimuntas Nekrošius ir kompozitorius Pawełas Szymańskis, suskubo organizuoti šių repeticijų proceso dokumentavimą. Kelias nebuvo paprastas: reikėjo ne tik susitarti su galinga šio teatro administracija, bet ir gauti sutikimą iš viešumos visą gyvenimą vengiančio režisieriaus. Kai buvo įveikti visi „kryžiaus keliai“, kai buvo įtikinta direkcija, kai Nekrošius tik po pirmo šios operos pristatymo vaizdo klipo davė sutikimą, darbas prasidėjo. Teatre nebuvo lengva – jis labai didžiulis. Jau vien tai, kad pastate virš septyniasdešimt liftų, leidžia suvokti, kaip sunku buvo atsirasti tam tikroje vietoje tam tikru laiku, kad būtų „pagautos“ reikšmingos užkulisių akimirkos. Vėliau teatras šį filmą atmetė, nes, pasak administracijos, buvo per mažai išaukštintas pats teatras. O Želakevičiūtės visas dėmesys buvo sutelktas į meną ir jį kuriančius menininkus.

Susitikimas su filmo „Kuriant Qudsja Zaher“ kūrėjais | Lauros Vansevičienės nuotr.

„Kuriant Qudsja Zaher“ – vienintelis filmas, profesionaliomis kameromis užfiksavęs Nekrošiaus spektaklio gimimą (operatorės – Vita Marija Drygas ir Vita Želakevičiūtė, montažo autorius – Marek Skrzecz.) Kaip ir pati režisierė prisipažino, tai tik dalis to, kas užfiksuota. Neabejoju, kad didžiulis darbas laukia ateityje, kai šio filmo juodraščiai vėl bus prikeliami naujam gyvenimui.

Operą „Qudsja Zaher“ Nekrošius pastatė dar 2013 metais. Szymańskis sutiko dirbti šiame teatre tik su viena sąlyga: jei naująjį jo kūrinį režisuos Nekrošius. Maciejaus Drygo libretas – apie pabėgėlius, plūstančius į Europą. Opera parodyta septynis kartus. Ir tai – normalu, nes visame pasaulyje „modernistinės“ operos nesurenka žiūrovų.

Susiję:

Filmas „Kuriant Qudsja Zaher“ – atskiras meno kūrinys. Jame ir veiksmo dinamika, ir kadrai, ir visos nekrošiškos potekstės kvėpavo lyg būtų paties Nekrošiaus režisuotos. Želakevičiūtė ypatingai tiksliai pagavo Nekrošiaus ir darbo, ir asmenines charakteristikas. Realios teatrinės bangos, kuriose vyko veiksmas, spindėjo tam tikru sidabru, o tarp jų – mąslus Nekrošiaus veidas ir retai išsakomi sakiniai. Juos gali išrašyti visus, ir visi bus išmintingi, kai kurie – net pranašiški. Įsidėmėjau: „Smengu kaip į šulinį“. Tai Nekrošius ištarė prostracijos pagautas. Arba: „Aš niekada per repeticijas neimprovizuoju, ateinu jau žinodamas septyniasdešimt procentų, kas ir kaip bus“.

Po filmo susitikime su žiūrovais Želakevičiūtė labai gražiai pristatė ir Audrių Jankauską, sakydama, kad bet kokius nesklandumus, minties vertimus sunkiausiais kūrimo momentais atlikdavo būtent Audrius. Iš Nacionalinio dramos teatro Jankauską „nusigvelbęs“ kaip gerą šviesų dailininką, vėliau tapusį „Meno forto“ direktoriumi, jį Nekrošius kviesdavosi beveik į visus pastatymus, kurie buvo kuriami ir ne Lietuvoje. Tad nieko nuostabaus, kad jam dažnai atitekdavo tikro arkangelo vaidmuo. Gal dėl to ir susitikimas su žiūrovais, kurį jis vedė, buvo šiltas, įdomus ir visiems reikalingas.

Scenarijaus autorė ir režisierė Vita Želakevičiūtė | Lauros Vansevičienės nuotr.

Kompozitorius Pawełas Szymańskis | Lauros Vansevičienės nuotr.

Renginio organizatorius Audrius Jankauskas | Lauros Vansevičienės nuotr.

Kompozitorius Szymańskis papasakojo įvairių peripetijų, prisiminė nuojautas, susijusias su Nekrošiumi – akivaizdu, kad su jo mirtimi jis nesusitaikęs ir šiandien. Juk visi mes esame patyrę, kaip būna dar sunkiau, jei neatsisveikini su velioniu. Nekrošiaus ir Szymańskio kūrybinė draugystė nebuvo paprasta. „Kažkuriuo momentu norėjau viską mesti, nes jutau, lyg klaidžiočiau migloje“ – prisiminė kompozitorius operos statymo laikotarpį.

Dar viena detalė, leidžianti patikėti, kad teatras Nekrošiui buvo tolygus gyvenimo realybei. Kompozitorius prisiminė: kai scenoje jau buvo pastatytos dekoracijos – bangos, Eimuntas Nekrošius išsitraukė dvi vieno lito monetas ir vieną davęs jam, liepė mesti į „jūrą“. Abi monetos paskendo „bangose“.

Szymańskis žinojo, kad su Nekrošiumi sėkmė pasiekiama ne paprastai. 2016 m. pakviestas bendradarbiauti kuriant spektaklį „Vėlinės“, kompozitorius paklausė režisieriaus, kokią muziką jis įsivaizduoja, ir sulaukė atsakymo: „Muzika „Vėlinėms“ turi būti tokia, kaip žemė, permirkusi krauju.“

Visas meno pasaulis žinojo apie Nekrošiaus sveikatos sutrikimus, tačiau kompozitorius lig šiol stebisi gyvenimo paradoksais: 2018 metais Varšuvoje, „Teatr Narodowy“ statydamas Witoldo Gombrowicziaus „Jungtuves“, paskutinį spektaklį, „jis buvo geresnės sveikatos, nei 2013 m. statant operą, bet po dviejų savaičių – staigi mirtis.“

***

„Tėvo kėdė“ – Audronio Liugos autorinis filmas. Ypatingai subjektyvus santykis su Eimuntu Nekrošiumi suformavo Audronio ypatingai objektyvų požiūrį į jį. Tai, ką ir kaip Liuga pasakoja apie Nekrošių, yra giliai ir profesionaliai pagrįsta. Tėvo kėdė – ne vien realus daiktas (Eimunto Nekrošiaus tėvas buvo stalius ir kūrė įvairius medžio dirbinius, o kėdės vėliau buvo naudojamos kone kiekviename Nekrošiaus spektaklyje). Tai yra ir Audronio Liugos metafora.

Eimuntas Nekrošius Šiluvoje, 2018 m. vasarą. | Audronio Liugos nuotr.

Eimuntas Nekrošius – kaip antras Audronio Liugos tėvas, kaip tikras mokytojas, išmokęs ir lig šiol tebemokantis gyventi teatre ir šalia jo, jei tai apskritai įmanoma.

Filmo režisierius Juozas Javaitis ir operatorius Donatas Buklys Nekrošiaus kūrybą fiksavo nuo pirmųjų jo darbų. Tad ir šiame filme neatsisakyta kai kurių ypatingai svarbių intarpų iš ankstesnių filmavimų – iš filmo „Daugiau nieko nemoku“ (1988). Montažo režisierius Vladimiras Novikovas „Tėvo kėdę“ taip sumontavo, kad rodos, jog jis sukurtas nenutrūkstamo filmavimo metu. Nors regime skirtingus laikus, skirtingus siužetus, tačiau mintis vientisa. Ji veda link filosofinės „tuštumos“: važiuojama per tuštėjančią Šiluvą, apie kurią pasakoja pats Nekrošius, keleivius veždamas savo mašina. Ir kuo labiau peizažas tuštėja, kuo labiau artėjama link jo namų, į kuriuos, pasirodo, net kelis kartus yra trenkęs žaibas, supranti, kad toji tuštuma yra gyvenimo mirties pradžia. Tai priminimas, kad rojus tuščias. Mes jį patys turime sukurti. Juk to mus išmokė Nekrošius, 2012 m. pastatęs Dante‘s „Rojų“.

Nekrošiaus Šiluva – tai meditatyvi erdvė, kurioje kiekvienas sutiktas žmogus yra režisieriaus regimo peizažo dalis. Štai Nekrošiui ranka mosuoja vos ant kojų bepastovintis vyras. „Macnius“, – sako Nekrošius, – „geria ir nenuvirsta“. „O čia buvo pilnas vaikų darželis. Dabar tuščia.“ Ir vėl tyla. Žiūrint atrodo, kad ir tu toje mašinoje sėdi, kartu išgyveni ir jauti tą erdvę, į kurią Nekrošius anksčiau ar vėliau ketino su visam sugrįžti. „… Ir dar kažkas. Jei to „kažko“ nebūtų, susmukčiau.“

Audronis Liuga, pristatydamas „Paskutiniųjų“ programą NDG 2019 m. lapkričio 22 d. | Lauros Vansevičienės nuotr.

Audronis Liuga apie filmą sakė: „Jis buvo svarbus man pačiam, kad užbaigčiau tam tikrą ratą, kuris vyko dvidešimt metų.“ Ir nors filmas neskirtas platinimui, jis jau parodytas Liubline, Peterburge ir Romoje. Filmo trukmė – 33 minutės. Jos yra skaidrios, talpios ir labai tiksliai atskleidžiančios Nekrošių, jo Šiluvą, jo ištakas, tą aikštę priešais Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką, kurioje dar režisieriui gyvam esant buvo suvaidinta „Jobo drama“. Juk kitapus bazilikos – liūdesio pritvinkusios kapinės, visiems laikams priglaudusios Nekrošiaus palaikus.

Šiluvos šventovė įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelią. Akivaizdu, kad teatro piligrimai taip pat neaplenks šios vietos, nes Nekrošiaus tyla iškalbinga. Vieni važiuos į Šilines, kiti – į tylos salą. Juk pasak Eimunto Nekrošiaus, „Tyla pastato visus į vietą“.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!