Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 446)
„Vilniaus galerija“ pristato ištrauką iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova rašo apie Levą Karsaviną. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite sostinėje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose.
Karsavinas Levas (1882–1952), kultūrologas medievistas, filosofas. Gimė Petrapilyje, šokėjo šeimoje (jaunesnioji Levo sesuo buvo pasaulinio garso balerina Tamara Karsavina, 1885–1978). Baigė Petrapilio universiteto Istorijos fakultetą, studijavo Pranciškonų ordino atsiradimą bei viduramžių erezijas. Nuo 1912 m. dėstė Petrapilyje, 1922 m. keliems mėnesiams buvo išrinktas universiteto rektoriumi. Neslėpė savo priešiškumo bolševizmui, sakė pamokslus miesto cerkvėse, todėl su daug kitų mąstytojų 1922 m. vasarą buvo ištremtas iš Sovietų Rusijos. Gyveno Berlyne, vėliau — Paryžiuje ir jo apylinkėse, bendravo su poetės Marinos Cvetajevos šeima; apie 1925 m. prisidėjo prie vad. euraziečių grupės, kuri buvo sovietų manipuliuojama, bet 1929 m. liovėsi su ta grupe bendradarbiauti. 1927 m. ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, irgi istorikas profesionalas, pakvietė Karsaviną dirbti Lietuvoje. Kauno (1928–1940), vėliau Vilniaus universitete (ligi 1946) Karsavinas vadovavo Visuotinės istorijos katedrai. Puikiai išmokęs lietuvių kalbą, prisidėjo prie lietuviškos filosofijos terminijos bei mokslinio stiliaus kūrimo, net taisydavo studentų kalbos klaidas. Redagavo žurnalą Senovė, bendradarbiavo lietuviškojoje enciklopedijoje. Kartą per savaitę susitinkančiam Karsavino bendraminčių būreliui priklausė Vosylius Sezemanas, Vladimiras Šilkarskis, Stasys Šalkauskis.
Levas Karsavinas | Dail. Ch. M. Fainšteinas, 1936
Sovietmečiu Karsavinas, kaip ir Petrapilyje po revoliucijos, neslėpė savo įsitikinimų — nedalyvavo rinkimuose, viešai pasisakydavo prieš Staliną ir stalinizmą. Pašalintas iš universiteto, buvo Vilniaus dailės muziejaus direktorius (1944–1949) ir Dailės instituto profesorius: jam buvo leista skaityti tik tokius kursus kaip kostiumo istorija. Tuo metu parašė reikšmingų filosofijos darbų rusų ir lietuvių kalbomis. 1949 m. suimtas, pateko į Abezės (neįgaliųjų) lagerį netoli Vorkutos, ten ir mirė. Buvo kitų kalinių mokytojas ir dvasinis vadovas, lageryje sukūrė apie dešimt religijos filosofijos veikalų, sonetų vainiką, tercinų ciklą. Jo nelaimės draugai fizikas Anatolijus Vanejevas (1922– 1985) ir gydytojas Vladas Šimkūnas (1917–1979) išsaugojo Karsavino rankraščius ir pasirūpino, kad jie pasiektų Vilnių.
Karsavino filosofija remiasi Vladimiro Solovjovo visuotinybės idėja, taip pat Mikalojaus Kuziečio ir Giordano Bruno mintimis. Ji gvildena problemas, susijusias su krikščioniškąją dogmatika. Visuotinybės principą Karsavinas papildo Trejybės principu. Socialinę grupę, tautą, bažnyčią, žmoniją jis traktuoja kaip „simfonines asmenybes“: šiam klausimui skirta jo studija Apie asmenybę (О личности, 1929). Kai kuriais atžvilgiais Karsavino mąstymas artimas dabartinei sistemų analizei ir prancūzų istorinės antropologijos mokyklai. Lietuviškai jis parašė Europos kultūros istoriją (5 t., 1931–1937, II laida 1991–1998); paskutinio, šeštojo, tomo rankraštis buvo sovietų saugumo konfiskuotas ir pražuvo. Šiandien Karsavino palikimas plačiai tyrinėjamas, jo sonetai ir tercinos išversti į lietuvių kalbą, o Europos kultūros istorija verčiama į rusų kalbą.
Vilniuje Karsavinas gyveno vad. Franko name (Didžioji g. 1), ant šio namo sienos atidengta atminimo lenta. Jo vardu pavadinta mokykla Justiniškėse ir gatvelė Antakalnio seniūnijoje, jis įrašytas universiteto P. Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 251; 317-318)
