Tokių Kūčių mieste nebepamatysite: A. Baltėno fotografijose – tradicijos, ramybė ir susikaupimas
Arūno Baltėno nuotr.
Artėjant gražiausioms žiemos šventėms, „Vilniaus galerija“ pristato fotografo Arūno Baltėno nuotraukų galeriją, kurioje Kūčių vakaro akimirkos užfiksuotos Pelegrindos ir Girių kaimų gyventojų namuose. Priešingai nei šių dienų vartotojiškoje miesto kultūroje, juose vis dar daug vietos tradicijoms, ramybei ir susikaupimui. Tekstą apie tai parengė Saulė Matulevičienė.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2019 m. gruodžio 20 d. portale vilniausgalerija.lt
Gervėčių kraštas, kuriame nuo seno gyveno lietuviai, nuo Vilniaus nutolęs tik apie 60 kilometrų, bet nuo Lietuvos jį skiria valstybinė ir Europos Sąjungos siena. Laikas, pokario kartos sprendimas palikti tėvų namus ir kurtis Lietuvoje arba didesniuose Baltarusijos miestuose, pagaliau vos 15 kilometrų nuo Gervėčių miestelio iškilusi Astravo atominė elektrinė negrįžtamai keitė ir tebekeičia šio krašto gyventojų sudėtį ir gyvenimo būdą. Tik vyriausioji gervėtiškių lietuvių karta, kurią prieš keletą metų teko lankyti, ištikimai tebesaugo savo tėvų ir senelių papročius, atmintį ir išmintį.
2012 metų Kūčių išvakarėse Gervėčių krašte tvyrojo evangelinė ramybė, niekas nepriminė miesto šurmulio, nebuvo ir prieššventinio nuovargio ženklų. Sniegu užkloti laukai, medžiai ir stogai. Atokiuose kaimuose šviesos tik tiek, kiek apšviečia pirkių langai. Namuose šilta ir kasdieniškai ramu. Visur laukiama parvažiuojančių vaikų, o jei vaikai negrįš, Kūčių vakarą namuose švęs pavieniui ar dviese, lauks jų sugrįžtančių Kalėdoms ar Naujiems metams. Šventės išvakarėse stengiamasi geriau pasirūpinti gyvuliais, sočiau juos pašerti, o šventiniam stalui turėti nors žuvies, grybų, kleckų. Per Kalėdas visi, kas dar kruta, rinksis į šv. Mišias Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje arba koplytėlėje Girių kaimo kapinėse.
Arūno Baltėno nuotr.
Arūno Baltėno nuotr.
Arūno Baltėno nuotr.
Gervėtiškiai prisimena, kad ant Kūčių stalo turi būti dvylika patiekalų, bet dabar jų niekas nebeskaičiuoja, svarbu, kad būtų pagrindiniai tradiciniai valgiai: kleckus kepam, kalėdaičiai, ar kaip juos vadzina, kisalių virėm, aguonas trynėm, tadu žuvis gi kepėm, tadu baravykų gi kap pririnkta būva, tuos baravykus permalam, ir tadu katletai iš tų baravykų. Nu va, ir Kūcios buvo.
Dar gyvas tikėjimas, kad pavakarieniavus valgius ant stalo dera palikti per naktį, nes per Kūčias į namus sugrįžta ir giminės mirusieji: Neprarinkdėm nuo stalo, tep ir likdėm – sako, kad mirusiej atais valgyc, a te anys ataidė ar ne, nežinau, ale teip klegėjo. O po staltiese dedamas šienas kitą rytą bus atiduotas gyvuliams: Tadu tų šienų gyvuliukam nešam: karvytei, te avelas kap buvo. Sako, gyvuliai per Kūčias šneka…
Prisimenama, kad anksčiau, Kūčių vakarą ir prieš Naujus metus, neapsieita be merginų būrimų, kuri pirma ir katron pusėn ištekės, kokie bus metai, o po Kūčių prasidėdavo šventavakariai – iki pat Trijų Karalių vakarais namuose žmonės nedirbdavo jokių darbų, o jaunimas rinkdavosi į šokius.
Tąkart Kūčių švęsti pas Pelegrindos kaime gyvenančius Janiną ir Algirdą Karmazas iš penkių dukterų sugrįžo keturios – Onutė, Marytė, Aldona ir Danutė. Jos paruošė šventines vaišes ne tik savo šeimai, bet ir Gervėčių bažnyčios klebonui. O į Bronės Kuckienės namus Girių kaime iš trijų dukterų parvažiavo viena – Roma.
