Daiva Šabasevičienė. Aukų ir budelių klasė
Spektaklis „Mūsų klasė“ | Kemel photography nuotr.
Nežinau, kur prasideda šita istorija. Žinau, kur ji nepasibaigia.Tadeusz Słobodzianek
„Mūsų klasė“ – prisiminimų saugykla. 2008 metais Tadeuszo Słobodzianeko parašyta pjesė dukart pelnė tarptautinio Edinburgo teatro festivalio apdovanojimą „Fringe First“, triskart – Lenkijos kultūros ministerijos apdovanojimą už šiuolaikinę dramaturgiją, keturiskart buvo vaidinta festivalyje „Varšuvos teatro susitikimai“. 2010 m. už spektaklį „Mūsų klasė“ dramaturgas pelnė prestižinį literatūrinį „Nikės“ apdovanojimą. Europos teatro konvencija šią pjesę įtraukė į geriausių darbų teatrui, sukurtų 2009 ir 2010 metais, sąrašą. 2013-aisiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šią pjesę pastatė Yana Ross, 2015-aisiais Oslo nacionaliniame dramos teatre – Oskaras Koršunovas, o 2019 metų gruodžio 5 dieną „Mūsų klasės“ premjera įvyko Klaipėdos dramos teatre.
Ross spektaklis, kuris per septynerius metus tik sustiprėjo ir surenka pilnas žiūrovų sales, kiekvienam jį mačiusiam paliko gilų įspūdį. Net pats dramaturgas po premjeros sakė, kad tai pirmas pastatymas iš daugelio matytų, kuriame tiek daug teatro. Visos scenos – kaip atskiri mini spektakliai, su savo siužetais, spalvomis, vaizdinėmis ir plastinėmis kompozicijomis. Keturiolikos pamokų istorija net kelis metus buvo tapusi aukštųjų teatrinių mokyklų studentų pamokomis – atsiskaitymų temoms studentai noriai rinkdavosi būtent šį spektaklį, rašė įvairius rašinius, rengė diskusijas. „Kodėl pasaulyje negalim mylėti kito, kaip mylim save?“ – šis ir panašūs klausimai buvo keliami, galvojant apie spektaklio turinį.
Šiandien, kai Klaipėdos teatro aikštė žaižaruoja šventiniais papuošimais, kai joje išlieta dikensiška čiuožykla, pilna čiuožėjų klegesio, daug jaunų žmonių skuba į Koršunovo režisuotą „Mūsų klasę“. Klaipėdiečiai visais laikais mėgo šio režisieriaus spektaklius. Jau nuo pirmųjų gastrolių Oskaro spektakliai susilaukdavo pačių geriausių įvertinimų. Taip ir paskutinioji šio režisieriaus premjera „Mūsų klasė“ tapo masalu visai teatrinei Klaipėdos publikai.
„Mūsų klasė“ savaip tęsia Eimunto Nekrošiaus šalteniškai donelaitišką „Kalės vaikų“ temą, kuomet mirusiojo dvasia realiai veikia scenoje. Šie du spektakliai formuoja pagrindinę teatro misiją – nepataikaujant žiūrovui, „nepatogių“, o kartais ir labai liūdnų temų svarstymuose išmokti būti kartu, atjausti, suprasti, o gal net ir pasikeisti. Svarbiausia – atsigręžti į save. Kažkada Vilniuje besilankydamas Słobodzianekas pastebėjo: „Nesakau, kad menas kur nors kada nors išgelbėjo pasaulį, tačiau teatras – tai didelė galimybė, visų pirma aktorių dėka, nes žiūrovai visada yra pasirengę eiti paskui juos. Aktoriai žymiai daugiau gali padaryti sąmoningumui nei politikai ir rašytojai kartu.“
Spektaklis „Mūsų klasė“ | Kemel photography nuotr.
Spektaklis „Mūsų klasė“ | Kemel photography nuotr.
Spektaklis „Mūsų klasė“ | Kemel photography nuotr.
Dabar teatras atlieka ne tik vieną misiją, jis tampa unikaliu reiškiniu ir ta prasme, kad tai gyvas, autentiškas kūrėjo santykis su žiūrovu. Iš vis labiau mus naikinančio technologijų pasaulio papulti į kompaktišką teatrinę erdvę ir iš arti regėti gerai vaidinančius aktorius – didžiulis įvykis. Net jeigu spektaklio tema ir begaliniai liūdna. Jauni žmonės šį teatrinį išgyvenimą priima be išlygų.
Lenkai turi Jedvabnę, kaip ir dažna tauta turi savo vietas, kurių pievelės ne žemuogėmis nusėtos, o nužudytųjų kapų kauburėliais. Dramaturgas, rašydamas pjesę, siekė ne istorinio teisingumo, bet akistatos su savimi – tos „konkretybės“, kuri mus konkrečiai skaudina. Pasidalinimas mintimis apie tai, kas yra mūsų kaltė nors trumpam sušvelnina pasaulį, tačiau kol kas dominuoja tik teisinės nuostatos ar istorinių šaltinių rekonstravimas. O dramaturgas Słobodzianekas siūlo sudėtingesnį kelią – tragedijos mechanizmo analizę. Kaip veikia žmonės, atsidūrę „tam tikroje vietoje tam tikru metu susiklosčius istorinėms, psichologinėms ir religinėms aplinkybėms.“ Jis klausia apie sąlygas, kurios šiomis aplinkybėmis išprovokuoja nusikaltimą, kerštą ir kančią. Kalbėdamas apie pjesės ištakas Słobodzianekas sakė: „Suprantu, kad rodau tokį lenkų įvaizdį, prie kurio nesame įpratę. Tačiau negalime nuolat kartoti, jog esame tautų mesijas, kad tik mums skirta kentėti. Mes taip pat sukėlėme kančių.“ Dramaturgo patirtis, įgyta rašant „Mūsų klasę“, kiekviename vaidinamame spektaklyje ne tik išsiplečia, bet ir perauga į naują kokybę.
Režisierius Oskaras Koršunovas, vertindamas dramaturgo vaizdinių ir istorijų paradoksus, nuotaikų šuolius ir begalines laiko distancijas, sukonstruoja griežtą spektaklio karkasą, neleidžiantį kūriniui nuslysti paviršiumi. Atsisakydamas bet kokių papildomų teatrinių interpretacijų, nuosekliai sekdamas paskui dramaturgą, jis per sąlygiškai trumpą laiką atkuria ne tik lenkų, bet ir lietuvių tautos žydų naikinimo istoriją. Spektaklyje maksimaliai apnuoginamas į karo situaciją papuolusio žmogaus elgesys. Režisierius lyg ant padėklo ištraukia visą žmogiškosios moralės „organiką“. Jam, kaip ir dramaturgui, rūpi ne tiek istorinių faktų restauracija, kiek priežasčių atskleidimas, – kodėl pasikeitus aplinkybėms žmoguje praktiškai niekas nesikeičia?
Koršunovo režisūra lengvai atpažįstama dėl to, kad jis drąsiai jungia fizines paskirų scenų trajektorijas su spektaklio psichoanalitine puse. Su dailininku Gintaru Makarevičiumi jie į holokaustą žiūri tarytum pro langą. Scena kyla į viršų. Kiekvienoje pakopoje – mokykliniai suolai. Regime „amfiteatrinę“ klasę. Viršuje – vaizdo projekcijoms skirtas ekranas. Besikeičiant scenoms šis ekranas-plokštuma atsiveria ir atsidaro dar viena vaidybinė aikštelė. Nors aktoriams nėra paprasta judėti aukštyn-žemyn, tačiau šis pilkas scenografinis statinys suformuoja pragariškos duobės įvaizdį, kur kiekvienas krytis žemyn primena dviejų polių – gyvenimo ir mirties neišvengiamą ryšį. Režisieriui svarbu ne tiek žmogaus gyvenimą įrėminančios dimensijos, kiek netikėti įvairių jungčių susikryžminimai, tiesos ir melo neišardomi kokonai, tikėjimo ir išdavystės akistata, tikros meilė ir gyvuliškų instinktų lygiagretumas.
Koršunovas nesileidžia į sentimentus, atsisako net subtilaus humoro, kurio pjesėje tikrai yra. Jo didžiausias rūpestis – aštuoniasdešimt metų trunkantį pjesės veiksmą „sukontroliuoti“ taip, kad lygiagrečiai išsiskleistų ir paties teatro istorija, vykusi per šį laiko tarpą. Agitbrigados, majakovskiškas futurizmas, kantoriški „Mirusios klasės“ įvaizdžiai, sovietmečio šleikštulys, netgi tam tikros citatos iš 2013 m. Yanos Ross spektaklio.
Spektaklyje nemažai dainuojama. Dainos įvairių žanrų ir turinio. Gintaras Sodeika, kaip dažnai ir nutinka, nėra vien spektaklio kompozitorius, jis spektaklio kūrimą priima kaip minties išplėtimą, dramaturginio lauko sutvirtinimą. „Mūsų klasės“ muzika – bene šmaikščiausias spektaklio segmentas. Tiksliai atrasti „logotipinius“ muzikinius „gabalus“, padedančius vystyti veiksmą, gali tik išmintingas kompozitorius.
Dar vienas iš režisieriaus giliai apgalvotų dalykų – lėlės, kurios yra ir personažai, ir tų personažų „užsklandos“, ir kupros, kuprinės, kurias į mokyklą nešasi kiekvienas mokinys. Julijos Skuratovos lėlės – labai išraiškingos, nors ir kolorito prasme monotoniškos, ir veidai nuasmeninti (be akių, nosies ir burnos). Kartais atrodė, kad tos lėlės taip personifikuojamos, kad pakaktų vien jų suvaidinant šį epiškai sodrų kūrinį. Aktoriams net sunku išsilaisvinti iš jų, o žiūrovams – atrasti aktorius. Branginant kiekvieną minutę – susitikimą su aktorių akimis, jų veidų išraiškomis kartais tenka „ištraukti“, „išieškoti“ tuos žvilgsnius, kurie skirti mums, žiūrovams. Kita vertus, lėlės – kaip burtininkės, slėpdamos mirusiuosius nuo gyvųjų, leidžia visiems „gyventi“ toje pačioje erdvėje. Lėlė tampa gerąja dvasia, bandančia išvaryti dibuką – piktąją dvasią, slapta apsigyvenusią nusižengusio žmogaus kūne. Lenkijos Jedvabnės kaimo daržinėje uždaryti ir sudeginti gyventojai yra aukos žudikų, kuriems nei dramaturgas, nei režisierius „neleidžia“ slėptis užkulisiuose, jie visi čia pat, jie – gyvas priekaištas. Šie monstrai – tai bendraklasiai, kiemo draugai. Aukos ir budeliai kartu. Lėlės slepia jų veidus, lėlės priartina masinių žudynių siaubą, suniveliuoja individą, žmogaus grožį paverčia bendratimi. Aukos ir budelio egzistavimas ne tik viename laike ir vienoje erdvėje, bet vis giliau tebesiskverbiantis į sąmonę, išprovokuoja tam tikrą nešališkumą.
Žmogus nepajėgus metai iš metų gyventi šališkoje aplinkoje. Gal dėl to ir Aleksandros Jacovskytės sukurti kostiumai išsiskiria savo santūrumu ir detalėmis, kurios būtinos išskirtiniais atvejais, kaip tarkim nuometas, simbolis, reiškiantis ne tik vestuves, bet ir skirtingo tikėjimo pasirinkimą. Kostiumų dailininkė taip pat kruopščiai seka paskui autorių, kuris nedetalizuoja veikėjų aprangos, o tik keliose vietose pabrėžia, kad „apsivilkau švarius marškinius“. Tiesa, vieną kartą dar išsprūsta, kai kalba apie 60-ųjų skarmalus, kuriuos Mariana su džiaugsmu nusivelka ir išsimaudo, tarytum iš savo sąmonės išvalydama visą nykaus laikmečio kevalą.
Słobodzianeko medžiaga veiksmui įsibėgėjus vis tirštėja. Tai unikalus atvejis. Paprastai viskas koncentruojama į pradžią ar į pabaigą, o „Mūsų klasėje“ pats centras – vidurinioji dalis – tampa tikru „detektyvu“. Bet visa tai vyksta dėl to, kad dramaturgui rūpi tą sąmoningai utriruojamą dramaturgiją išlaisvinti ir į pirmą planą iškelti žmogaus grožį, tas savybes, kurios ne tik sunkiausiose akimirkose žmogui leidžia išlikti žmogumi, bet sunaikina skirtingų religijų provokuojamą nesantarvę.
Spektaklis „Mūsų klasė“ | Kemel photography nuotr.
Spektaklis „Mūsų klasė“ | Kemel photography nuotr.
Spektaklis „Mūsų klasė“ | Kemel photography nuotr.
Pjesėje yra labai svarbi vieta, kuri ir šiame spektaklyje išskiriama ilga pauze. Reginos Šaltenytės Mariana pasakoja savo sudėtingiausio gyvenimo istoriją, kurios pabaigoje – istorija apie antkapį: „Kada vienas fondas, padovanojęs mums antkapį iš gražaus kiniško lastriko, kreipėsi klausdamas, ar norėčiau būti iškalta jame kaip Rachelė, ar kaip Mariana, nesvyruodama atsakiau: kaip Rachelė.“ Pjesės originale ir angliškame vertime katalikiško gyvenimo nuostatas priėmusi Mariana ir antkapyje nori išlikti Mariana. Lietuviško vertimo autorius – Rolandas Rastauskas. Kada ir kodėl įvyksta tai, kas suardo tam tikrą dramaturgo dinamiką? Słobodzianekui nerūpi, kad jo personažas mirtų kaip žydas. Pirmiausia jam rūpi žmogus, jo savybės, jo pasirinkimo laisvė. Todėl ir pauzė išnyra savalaikė ir natūrali. Šią akimirką tarytum žiūrovui leidžiama apsispręsti, apgalvoti, kaip jis pasielgtų šioje situacijoje, koks vardas jam artimesnis? Režisierius renkasi Rachelę. Aukštindamas žydus, jis nusilenkia šiai tautai, tačiau ilgų pažeminimų metus išgyvenusi moteris tarytum tampa biblijiniu personažu – net ne Mariana, o Marija, gimdančia gyvenimu tikintį žmogų. Tai, kas asmeniška, tampa universaliu.
Justina Vanžodytė, Eglė Jackaitė, Regina Šaltenytė (arba Eglė Barauskaitė), Jonas Viršilas, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys (arba Arnoldas Eisimantas), Igoris Reklaitis, Aurimas Pintulis, Mikalojus Urbonas ir Liudas Vyšniauskas – aktoriai gyvi tiek, kiek sugeba individualizuoti savo personažus. Skiriasi ne jų statusas, bet tos pačios bendražmogiškos savybės, patirtis. Jaunesni aktoriai daugiau „žaidžia“ savo išorinėmis faktūromis, vyresni išsiskiria savo aktorine patirtimi – nebijojimu suklysti, mokėjimu įdėmiau įsižiūrėti į salėje sėdintįjį. Juk veiksmo didžioji dalis vyksta atsisukus veidu į mus, žiūrovus. Reikia atrasti būdų, kaip netiesmukai prabilti apie mirtimi alsuojančią žemę. Personažų akys ir tampa tais tiltais, sujungiančiais skirtingas dimensijas.
Pjesė baigiasi Abraomo laišku, kuriame kruopščiai išvardijami visi jo artimieji. Naujųjų metų proga norisi priminti, kad visi šie dokumentiškai išgalvoti žmonės šiandien gyvi ir visi jie mums gali bet kada paskambinti ar parašyti po laišką, ir kažin, ką mes galėtume jiems atsakyti? Abraomas: „Visa mano šeima, kuria apdovanojo mane Dievas. Mano mylimi sūnūs: Izaokas, Jokūbas, Dovydas ir Semas. Ir mano mylimos dukterys: Dora, Tilė ir Hana. Mano nuostabios marčios: Deril, Zelda, Džina ir Džudi. Ir mano tobuli žentai: Džo, Mikis ir Adomas. Mano mylimi anūkėliai: Abraomas, Persis, Tomas, Deivis, Džeikas, Džozefas, Džonas, Benas, Simonas, Semas, Ezra, Ilija, Zeligas, Basteris, Elas, Alanas, Mozė, Džekas, Markas, Dirkas, Garis, Eliotas, Dikas, Tomas, Noelis, Gordonas, Laris, Tedis ir Bilas. Ir mano mylimos anūkėlės: Debi, Lėja, Miriam, Moli, Ava, Diana, Doroti, Sonia, Ester, Fei, Ana, Adelė, Rita, Linda, Šeila ir Dora. Mylimiausi proanūkiai: Abraomas, Džeikobas, Lesteris, Ivanas ir Omaras, dvyniai Ču ir Čengas, mylimos mergytės: Sara, Lili, Doram Ana, Sonia ir Li. Na ir tas mylimiausias padauža Bencijonas, kuris pagrojo klarnetu savo bobutei, kaip kažkada jo motinos brolis Bencijonas (kokie neįžvelgiami Viešpaties sprendimai!) griežė man, išvažiuojančiam iš mūsų miestelio. Šiandien prisėdau ir rašau Tau laišką, kadangi toptelėjo į galvą tokia mintis, kad gal susitiktume?“
Žmonių vardai spektaklyje nuskamba kaip malda. Čia Dievo vardas neminimas, bet kūrinį sutvirtina tikėjimas žmogumi. Teatras tam ir egzistuoja, kad perkeltų akistatą su istorija šiapus rampos.
