Tango | pixabay.com nuotr.

Jausmingasis tango, dažniausiai (tačiau ne visuomet!) šokamas poroje, užgimė Argentinoje ir Urugvajuje, o per porą šimtų metų išplito ir Šiaurės Amerikoje bei Europoje. Šiandien aistringais tango šokio, muzikos ir poezijos ritmais alsuoja kone visas pasaulis. „Vilniaus galerija“ kviečia pasinerti į šio šokio istoriją ir pasiklausyti užburiančios muzikos.

Už tango, tokį, kokį jį pažįstame šiandien, turėtume būti dėkingi Buenos Airių ir Montevidėjo „žemesniųjų“ miesto klasių gyventojams.  XVIII a. viduryje Argentina ir Urugvajus buvo vieni didžiausių migracijos centrų, čia gyveno ir kūrėsi Afrikos, Ispanijos, Italijos, Anglijos ir net Lenkijos bei Rusijos migrantai. Būtent šis kultūrų mišinys, pasipildęs ir skurdžiau gyvenančių argentiniečių, greitai ėmė formuoti naują gyvenimo būdą ir smarkiai pakeitė šalių kultūrą. Ne išimtis buvo ir šokiai bei muzika. Tradiciniai Europos minuetai, polka, habanera, milonga bei Afrikos kultūros paliesti ritmai ir instrumentai greitai tapo naujos, jausmingos šokio ir muzikos tradicijos dalimi. Bandonija –  vienas pagrindinių tango instrumentų, Argentiną ir Urugvajų taip pat pasiekė imigrantų laivuose. Naudotas sakralinėje ir folkloro muzikoje Vokietijoje instrumentas greitai tapo neatsiejama tango dalimi.

Būtent dėl tokių atsiradimo istorijų tango iš pradžių buvo vadintas imigrantų muzika. Aukštesniosios klasės atstovai šį šokį manė esant „nešvarų“, pernelyg emocingą ar net nepagarbų – galų gale, kartais jis būdavo šokamas viešnamiuose, tad buvo laikomas skandalingu ir net žemos moralės. Nenuostabu ir tai, kad šokyje tiek daug jausmingo, ryšio su partneriu(-e), improvizacijos – šis šokis gimė iš imigrantų jaučiamų emocijų, vilties ir nusivylimo, siekiant geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai, o neretai ir naujoje šalyje ieškant meilės.

Buenos Airių gatvės tango šokėjai | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Vis dėlto ilgainiui tango tapo populiarus ir tarp geriau gyvenančių argentiniečių. Iš vargingų rajonų, nedidelių šokio salių ar net viešnamių jis pamažu kėlėsi į prabangesnes ir elegantiškas šokio erdves. Kadangi aukštesnioji klasė turėjo galimybę keliauti, tango Pietų Amerikoje neužsibuvo ilgai. XX a. pradžioje šokio ir muzikos stilius pasiekė Niujorką ir Paryžių. Paryžiuje šokis kone iškart tapo tikra sensacija, jo judesių pradėjo mokytis šokių treneriai, choreografai ir naujas tendencijas noriai gaudantys šokėjai. Tango muzika, iš pradžių nieko bendro neturėjusi su klasikinę muziką atliekančiais muzikantais, ilgainiui taip pakito, kad ją pradėjo atlikti ir įvairūs orkestrai. Manoma, kad vienas pirmųjų, o pagal kai kuriuos šaltinius ir pirmasis tango kompozitorius buvo Juan Pérez, legendinio kūrinio „Dame la Lat“ kūrėjas. Įdomu ir tai, kad tango taip paplito Europoje, kad užkariavo ir „šiauriečių“ širdis – nuo XX a. pradžios reiškinys buvo itin populiarus Suomijoje, kur net susiformavo savita šios muzikos ir šokio forma.

Šiandien skaičiuojama daugiau nei 10 skirtingų tango rūšių ir būdų, tačiau žymiausi jų – argentinietiškasis tango, Tango Nuevo, Europos bei Amerikos kultūrų įkvėptas „Ballroom tango“, kurį dažniausiai ir matome įvairiuose šokių čempionatuose, bei suomiškasis tango. „Unesco“ 2009 metais Urugvajaus ir Argentinos tango (4.COM) įtraukė į nematerialaus paveldo sąrašą. Iki šių dienų žymiausiais tango atlikėjais laikomi Carlos Gardel, Astor Piazzola ir Anibal Troilo, o norintys paklausyti kiek naujesnių tango variacijų gali pasidomėti „Gotan Project“.