Matas Pranskevičius | Lauros Vansevičienės nuotr.

Ankstyvą birželio mėnesį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kieme šurmulys primena įprastą gyvenimą – nesunku užsimiršti, jog dar prieš porą savaičių čia karaliavo karantino padiktuota tyla. Tarp mokslo metų pabaigą sutinkančių studentų – ir Lyja Maknavičiūtė bei Matas Pranskevičius, jaunieji aktoriai, režisierių Aido Giniočio ir Ievos Stundžytės vadovaujamo kurso auklėtiniai, netrukus tapsiantys diplomuotais teatro kūrėjais. Vis dėlto savo kelią jauni menininkai pradėjo gerokai anksčiau, nei žengė į studijų finišo tiesiąją – abu kuria vaidmenis Keistuolių teatro ir Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektakliuose, M. Pranskevičius šiemet pelnė pirmąjį prizą už vaidmenį spektaklyje „Pagalvinis“ (rež. I. Stundžytė), o L. Maknavičiūtė sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų filme “Šerkšnas” (rež. Šarūnas Bartas). Tiek Lyjai, tiek Matui karantino laikotarpis tapo ne tik rimtu išbandymu, bet ir postūmiu naujoms veikloms bei patirtims.

Liko vos kelios savaitės ir tapsite diplomuotais aktoriais, tačiau pastarųjų mėnesių studijų procesas buvo visiškai neplanuotas bei niekam iki šiol nepatirtas. Papasakokite, kaip jūs, vaidybos studentai, per visą karantino laikotarpį ruošėtės atsiskaitymams, kokius iššūkius ar atradimus patyrėte?      

L. Maknavičiūtė: Prasidėjus karantin

ui labai staigiai tapome izoliuoti, buvo labai ilga nežinomybė. Bet, nežiūrint į tai, kad paskaitos vyko nuotoliniu būdu, per „Zoom“ platformą, mes dirbome su pjese, kurią turėjome padaryti. Tai buvo visai gera galimybė išsibandyti ir pjesę pamatyti visai kitokiu būdu: kiekvienas individualiai kūrėme savo personažą, repetavome ir galiausiai padarėme tokį bendrą reikalą. Aišku, karantinas daug ką pristabdė, tai buvo labai nepavydėtina situacija mums, ketvirtakursiams, bet manau, kad kiek galima, mes jį išnaudojome aktorine prasme.
M. Pranskevičius: Pradžioje viskas pasikeitė kardinaliai, tiesiog nutrūko – kiek tikėtai, kiek netikėtai, – nebeini į akademiją, prasideda kažkokia panika, depresija, nesupranti, kas darosi, nes nebedirbi, nebemankštini savęs…

L. Maknavičiūtė: Atrofuojasi aktorinio meistriškumo raumenys.

M. Pranskevičius: Galiausiai pradedi namuose maivytis sau ir kažkaip taip gyveni – keista, labai keista, bet kažkaip su tuo susitaikai, pradedi realiau žiūrėti į gyvenimą. Tai nėra labai smagu – daug smagiau būti komandoje, kur tavo, kaip studento, statusas leidžia kartais ir šiek tiek neatsakingai kažką daryti, laisvai kurti ar net prisikurti nesąmonių. O čia ateini į tikrą gyvenimą, kur turi būti atsakingas už save… Karantino metu supratau, kad negaliu sau leisti tiek mažai atsakomybės, reikia ieškoti darbo, kažkaip išgyventi. Sugrįžimas – irgi labai keistas. Žinoma, dabar jau užsibaiginėjame savo etiudus ir kitus darbus, bet apmaudu, jog iki karantino turėjome puikų planą, pagal kurį dabar jau būtume pabaigę akademiją. Labai liūdna, bet ką daryti?

L. Maknavičiūtė: Aidas Giniotis yra labai gerai pasakęs: „Mes neturim baigimo džiaugsmo, bet negi pasiliksim stresą? Ne, turim prisitaikyti prie tokios sistemos, kokia yra dabar“. Taip, labai nepavydėtina, labai nesinorėtų, kad kitais metais ketvirtakursiams irgi taip būtų, bet aš manau, kad tokios situacijos labai sustiprina, jaučiu, jog pasidarėme dar tvirtesni kaip grupė. Darbas tapo labiau koncentruotas, susikaupimas – šimtaprocentinis, nes žinai, kad laikas bėga ir kiekviena minutė yra labai brangi. Kyla mintis, kad šioks toks poilsis prieš egzaminus yra į naudą – labiau susitupi su savo mintimis. Jaučiu, jog tapau jautresnė visoms medžiagoms, pradėjau žiūrėti į jas kitu kampu.

M. Pranskevičius: Tikrai pritariu, laikas duoda savo – nebelieka užsisėdėjimo. Baigiamajam darbui repetavome Antono Čechovo „Tris seseris“ – pradžioje vis nesisekė, o praėjo du mėnesiai, visi sugrįžome permąstę medžiagą ir dabar viskas dedasi į vietas.

L. Maknavičiūtė: Kai žmogus išeina iš komforto zonos, jis viską mato kitaip. Dėl to ir sakoma, kad turi nesėdėti vienoje pozicijoje, o ieškoti visokiausių galimybių, kaip kitaip galėtum dirbti.

Lyja Maknavičiūtė | Lauros Vansevičienės nuotr.

Esate ne tik studentai, bet ir vaidinantys aktoriai. Sustojus visiems spektakliams teko ieškoti naujų išeičių – pavyzdžiui, Keistuolių teatro spektaklį „HOP!“ vaidinote virtualiai. Atrodo, jog jūsų karta – žmonės, užaugę su šiuolaikinėmis technologijomis ir tokie dalykai turėtų būti kone natūralūs, tačiau kas nutinka, kai teatras priverstinai persikelia į technologijų pasaulį? Kokia tai jums buvo patirtis, ar buvo lengva adaptuotis?

M. Pranskevičius: Be proto sunku. Atrodo, teatras yra, jis vis juda į priekį, bet tada pyst – ir viskas baigiasi! Tame esama kažkokio grožio: turi mąstyti kaip menininkas, ieškoti išeičių, kaip viską tęsti toliau, bet iš tiesų yra sunku – baigėsi visi spektakliai, baigėsi „Pagalvinis“, ko man beprotiškai gaila. Tai buvo tas spektaklis, kuriam reikėjo įsivažiuoti – dar du rodymai, ir jis jau būtų stojęs į vėžes. O čia viskas nutrūko.

L. Maknavičiūtė: Bet tame yra vienas geras dalykas – tokios situacijos sujungia visuomenę, atsiranda naujų sprendimų, pavyzdžiui, spektaklio rodymas tiesiogine transliacija. Jei nebūtume karantine, gal niekada ir nebūtume to patyrę! Tokiomis sąlygomis pamatai, koks iš tiesų svarbus tau yra teatras ir ko griebiesi, kad išlaikytum jį savyje bei visuomenėje. Aišku, karantinas taip pat parodė, kad skrydžiai yra svarbesni, negu nueiti į spektaklį – bent jau dabar, – tačiau vykstantys protestai yra į naudą, nes kitaip kaip tu prakalbinsi žmones, ar, juo labiau, valdžią?

Norisi apie jus kalbėti ne tik kaip apie studentus, bet ir Lietuvos piliečius, asmenybes, išgyvenančias karantiną. Lyja, teko girdėti, jog karantino metu ėmeisi savanorystės. Papasakok, kaip kilo ši mintis, kur ir kaip savanoriavai?

L. Maknavičiūtė: Prasidėjus karantinui dingtelėjo mintis, kad atsiradusį laiką reikėtų skirti ne sau pačiai, o kitiems žmonėms. Dar ir prieš studijas visą laiką norėjau pabandyti savanoriauti ir to ėmiausi. Edmundo Jakilaičio ir komandos iniciatyvoje „Stiprūs kartu“ savanoriavau šešias savaites. Mes dirbome ofise, kas tuo metu buvo nelabai legalu, bet kitiems žmonėms to labai reikėjo, kiekvienas turėjome po savo kompiuterį ir telefoną. Žmonės skambindavo į pagalbos numerį, mes atsiliepdavome, užfiksuodavome įvykį; jei jis būdavo Vilniuje, stengdavomės patys nuvažiuoti, nupirkti maisto ir palikti prie durų, o kituose miestuose padėdavo kažkas iš likusių šešių tūkstančių savanorių visoje Lietuvoje. Ofiso sienas buvome išsiklijavę pagalbos numeriais. Būna, girdi, senukas verkia: „Man baisu, man liūdna, man nieko nereikia nupirkti, bet labai noriu pakalbėti“. Šiek tiek pasikalbėjus su juo pasiūlai paskambinti į „Sidabrinę liniją“. Tos šešios savaitės prabėgo labai greitai – buvo ir labai liūdnų dalykų, ir gražių akimirkų, padėkos žodžių. Manau, kad kažkuria prasme ši patirtis buvo naudinga net ir teatrui – visai kitaip pamačiau žmones, kurių dauguma į tą teatrą nė neateina, nes neturi tam pinigų ar paprasčiausių jėgų.

O tu, Matai, ką veikei per karantiną?

M.Pranskevičius: Aš karantinavausi (juokiasi). Mano draugė dirba Šeškinės poliklinikoje, kur įvyko vienas iš pirmųjų protrūkių. Tuomet teko sėdėti namuose – tris savaites niekur neišėjau, tai buvo blogiausia. Karantino pradžia atrodė visai graži – tarsi atostogos, kai gali išeiti į miškelį pasivaikščioti, labai faina, siela atsigauna, bet prasidėjus protrūkiui poliklinikoje viskas pasirodė priešingai… Dabar džiaugsmas – vien ateiti į akademiją.

Visgi per izoliacijos laikotarpį įvyko ir geras dalykas – gavai Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį Keistuolių teatro spektaklyje „Pagalvinis“ (rež. I. Stundžytė). Tai – pirmas toks apdovanojimas tavo beprasidedančioje karjeroje, kuris, ko gero, išliks vienas iš įsimintiniausių. Ar šis apdovanojimas turėjo įtakos požiūriui į save kaip į aktorių, į savo vaidmenį, o gal tai – tiesiog malonus įvertinimas?

M.Pranskevičius: Turėjo, žinoma, turėjo. Pirmas tris dienas jaučiausi labai gerai – galvojau, uch, koks įvertinimas, jaučiausi kažką padaręs. Aišku, viskas praeina, pradedi toliau dirbti, ir tiek. Ką svarbiausio toks dalykas duoda – tai pasitikėjimą savimi. Esu labai nepasitikintis žmogus, o prizas kažkuria prasme suteikė didesnį atsipalaidavimą. Kartais turėdavau minčių, kad galbūt kažkas ne taip, o ir pats mūsų „Pagalvinis“ sunkiai renka žiūrovus, tai nėra lengvas spektaklis. Gavęs tokį prizą supranti, kad gal viskas ne veltui ir visai nėra blogai, kad spektaklis sunkus.

Pamažu grįžtate į įprastą gyvenimą, netrukus būsite nebe studentai, o Keistuolių teatro, teatro „Atviras ratas“ aktoriai. Kaip matote savo netolimą ateitį? Ar išeinate į tikrą gyvenimą lydimi abejonių, ar kaip tik esate užtikrinti, kad padarysite tai, ką viename iš senesnių interviu sakėte trokštantys daryti – formuoti teatro veidą, imtis naujų idėjų?

M.Pranskevičius: (ilgai tyli) Lyja, tu nebuvai tam pokalbyje. Kaip tu, prisijungus prie mūsų – ar irgi nori formuoti teatro veidą, kaip mes sakėme?

L.Maknavičiūtė: Tai aišku – jeigu nebus žmonių kultūroje, kultūros pačios nebebus. Aš studijuoju vaidybą ne be reikalo, pabaigsiu irgi ne be reikalo – manau, jog tai reikia tęsti, kurtis įvairiausias galimybes. Kaip tik pradedu įsivažiuoti ir kūrybos, ir dramaturgijos prasme, juo labiau, kad man visai patinka rašyti. Aišku, buvo minčių, kad teatro ir muzikos dabar nelabai reikia, nes yra didesnių opių problemų, bet manęs tai tikrai nesustabdo. Be praktikos – vaidybos scenoje, kine ar rašymo – svajonės neišsipildys, o praktiką gali pats susikurti, dabartinė situacija parodė, kad galiu tai padaryti pati. Prieš karantiną buvau patekusi į konkursą, kurį laimėję devyniese dalyvavome rašymo dirbtuvėse pas Sandrą Bernotaitę. Pradžioje, aišku, buvo sunku išsimušti iš mokyklinių rėmų, bet, rodos, pavyko ir labai džiaugiuosi, kad atradau naują nišą, kurią galima tobulinti.

Ar rašymas tavo gyvenime yra jau seniai, ar ėmeisi to tik pastaraisiais metais?

L. Maknavičiūtė: Rašydavau nebent dainas, bet tai yra visiškai skirtingi dalykai. Į dramaturgiją pastūmėjo dėstytojai – jie liepė parašyti pjesę, kurią galbūt ateityje pastatysime. Nuo to varikliukas ir užsivedė, pasirodė, kad tai tikrai įdomu. Bet, aišku, reikia nepamesti ir vaidybos bei muzikos. Dabar žmonėms to labai reikia – juk menas yra vienas iš psichologinių problemų gydymo būdų, tik toli gražu ne visi tai dar supranta. Galbūt ateityje atsiras dar papildomų veiklų, kaip, pavyzdžiui, savanorystė, bet tai niekada neužims didesnės mano gyvenimo dalies, nei teatras.

Kai įstojote į akademiją, ko gero, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus turėjote savų lūkesčių ir baimių. Kokį vieną dalyką – ar viltį, ar abejonę, – apie savo laiką akademijoje turėjote tuomet ir ar jis pasitvirtino? Ką iš čia išsinešate?

L. Maknavičiūtė: Aš išsinešu visiškai kitokią save, nei prisimenu pirmame kurse. Net neįsivaizdavau, kad žmogų gali taip pakeisti vaidybos studijos. Antrame kurse turėjau pertrauką – pasiėmiau akademines atostogas: tuo laikotarpiu kilo labai daug klausimų, norėjau mesti studijas, bet dabar jau galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad įgavau naują požiūrį į pačią save ir į teatrą, labai išlaisvėjau. Dažnai sutinku žmones, kurie abejoja, ar verta stoti į aktorinį. Aš tikrai tai siūlau – jei ne dėl meno, tai dėl savęs. Tai yra tikrai sveikas mokslas. Lenkiu galvą prieš žmones, kurie gali valandų valandas gilintis į tekstus, literatūrą, bet man geriau save ugdyti aktoriniame meistriškume.

M. Pranskevičius: O, Jėzau (juokiasi). Sunku vieną dalyką pasakyti, bet daugžodžiauti irgi nesinori. Aš niekada negalvojau, kad taip bus, net stodamas nesitikėjau, kad įstosiu, bet viskas labai pasikeitė. Man gražiausias pokytis – kaip viską pradėjome pažinti, pavyzdžiui, savo dėstytojus, režisierius, kurių tik įstoję visai nepažinojome, bijojome. Taip pat nepažinojome savo kursiokų, ir nuostabu, kaip per keturis metus tapome šeima. Ką sakiau antrame kurse, kad ir kaip romantiškai, svajingai ar net juokingai tai skambėtų, niekur nedingo – tai yra svajonė ir aš vis tiek to siekčiau. Manau, kad mes kursime ir jau kuriame naują teatro veidą, jau turime spektaklių. Dar turime puikius pavyzdžius – Aidą Giniotį ir Ievą Stundžytę, kurie savo jėgomis įkūrė teatrus. Tai – mano idealai ir aš noriu sekti tokiom pėdom. Tai tiek.