Povilas Jatkevičius (kairėje) | Vismantes Razgutės nuotr.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) žurnalistai, bendradarbiaudami su „Vilniaus galerijos“ portalu „Menas.Kultūra. Laisvalaikis“, pristato interviu ciklą „Renkuosi profesiją“, skirtą jauniems žmonėms, planuojantiems savo ateitį. Rubrikoje kalbinami mokslo, meno, kultūros ir kitų sričių atstovai atskleidžia, kaip jie atrado savo gyvenimo kelią, suteikia galimybę moksleiviams pažvelgti į savo profesijos užkulisius. Pirmajame ciklo įraše apie aktorystę pasakoja Povilas Jatkevičius.

Vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Povilas baigė 2019 metais, šiuo metu dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Jaunasis aktorius jau spėjo suvaidinti ne tik keliuose gerai žinomuose teatro spektakliuose, bet ir atliko vaidmenį režisieriaus Justino Krisiūno kino juostoje „Širdys“, nusifilmavo didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukusiame HBO seriale „Černobylis“ (rež. John Renck).

Povilas Jatkevičius | Sohvi Viik nuotr.

– Povilai, kaip atradai teatrą, vaidybą ir save joje? Ar jau mokykloje žinojai, ką studijuosi?

– Teatrą atradau visai netikėtai. Galima sakyti, kad teatras susirado mane. O nutiko tai būtent gimnazijos koridoriuje, kai mane užkalbino viena pažįstama: „Yra toks dramos būrelis, jame žiauriai trūksta vaikinų, gal nori prisijungti?“ Prisipažinsiu, faktas, kad būrelyje būsiu vienas iš nedaugelio vaikinų, nuskambėjo tikrai patraukliai, todėl nusprendžiau „padaryti paslaugą“ – nueiti į užsiėmimą. Nė neįtariau, kas ten manęs laukia, o nuėjęs nusivyliau. Nieko nesupratau, viskas buvo kažkaip keista ir nejauku. Nepaisant to, nusprendžiau nedaryti skubotų išvadų, todėl pasirodžiau būrelyje antrą kartą. Tąkart įvyko kažkas, kas įtraukė mane į teatro pasaulį ilgam laikui.

Kurį laiką nė negalvojau, kad radau tai, ko ieškojau, tiesiog buvo gera dalyvauti VVDG teatro studijos „N-7“ veikloje. Esu lankęs labai daug skirtingų užsiėmimų, bet visi greitai nusibosdavo, o štai dramos būrelyje jaučiau, kad galiu išreikšti save, panaudoti turimas žinias ir talentus. Tuo metu didelę įtaką man darė teatro studijos vadovė Janina Matekonytė, be galo šiltas ir supratingas žmogus. Vėliau pradėjau lankyti „Meno Alchemijos“ užsiėmimus pas Aleksandrą Špilevojų, tai buvo lyg koks aukštesnis laiptelis, o po jo jau laukė studijos LMTA.

– Ar sudėtinga buvo įstoti į LMTA? Kaip atrodė stojamieji egzaminai?  

– Lengva nebuvo. Egzaminų užduotys nė neatrodė labai sunkios, bet pats laukimas, faktas, kad jos nulems tavo ateitį, kelia be galo daug streso. Ateini į koridorių ir pamatai dar kokį šimtą jaunų žmonių, atėjusių dėl to paties tikslo. Visi jaudinasi, ruošiasi, repetuoja kažkokius nematytus šokių judesius, monologus, visi puikūs, gražūs ir taip toliau. Gal padėjo nusiteikimas, kad bus taip, kaip turi būti. Jei įstosiu, vadinasi, taip reikėjo, jei ne – irgi. Nebijojau ir „gap year‘o“, kuris man atrodė visai žavi perspektyva.

Povilas Jatkevičius | Roberto Pledo nuotr.

– Kaip atrodo būsimo aktoriaus studijavimas ir studentavimas LMTA? Kas labiausiai įsiminė?

– Paskaitos LMTA ir visa atmosfera tikrai labai skiriasi nuo kitų universitetų. Didesnė dalis paskaitų yra labiau praktinės nei teorinės, o daugiausiai sužinai ne apie kokius nors dalykus, bet save. Pirmieji studijų metai buvo tiesiog neįtikėtini, viena savaitė studijų, pamenu, atrodė kaip geras mėnuo – tiek naujų įspūdžių ir patirčių gavome. Paskaitos prasidėdavo nuo fizinio apšilimo, treniruočių, kelių teorinių paskaitų apie šiuolaikinį ar klasikinį meną, dramaturgijos istorijos, o baigdavosi specialybės, mano atveju – vaidybos, paskaitomis su pagrindiniais studijų vadovais. Juos man atstojo Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis.

– Po studijų – tiesiai į Nacionalinį Kauno dramos teatrą (NKDT). Ar susirasti darbą, baigus studijas, buvo lengva?

– Iš tiesų turėjome papildyti Vilniaus Jaunimo teatro kolektyvą, bet aplinkybės susiklostė kitaip – atsidūrėme Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Daug dirbome, kad iškart pakliūtume į sceną. Turėjome šaunų kolektyvą, vieni kitiems kartelę kėlėme vis aukščiau, konkuravome, bet sugebėjome išlikti vieningi. Sunku pasakyti, kokią sėkmės dalį sudaro atsitiktinumai, o kokią – noras, ambicijos ir įdėtos pastangos, tačiau be jų tikrai nieko nepasiektum.

– Kokia yra aktoriaus, pabaigusio vaidybos studijas, kasdienybė?

– Dažniausiai ji labai spalvinga, kas mane itin žavi. Galima sakyti, kad aktoriaus rutina yra rutinos neturėjimas. Žinoma, tam tikras nepastovumas gali gąsdinti, nes sunkiau planuoti tiek savo finansus, tiek tolimesnę ateitį. Štai kodėl mokėti planuoti savo laiką mano profesijos atstovams yra ypač svarbu. Tai iš dalies atskleidžia aktoriaus profesionalumą. Reikia mokėti pasakyti „ne“, mokėti pailsėti, rasti ir kitos asmenybę ugdančios veiklos, nes juk pagrindinis teatro instrumentas yra pats aktorius – tu pats.

– Žinau, kad teko vaidinti gaisrininką HBO seriale „Černobylis“. Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Taip, tai buvo viena įdomesnių patirčių. Didžiausią įspūdį paliko pasiruošimo filmavimams procesas ir visiškas atsidavimas tam, kas daroma. Kadangi vaidinome gaisrininkus, mums buvo surengti specialūs gaisrininkų mokymai: pademonstruota viskas nuo išlipimo iš gaisrininkų automobilio iki vandens žarnos laikymo ir panašiai. Jokiame pasiruošimo etape nebuvo paviršutiniškumo, diletantiškumo. Vienu žodžiu – profesionalu.

– Karantinas pareikalavo didesnio kūrybiškumo. Kalbu apie vieną iš virtualių NKDT spektaklių „Bestuburiada“, kurį teko matyti ir man. Papasakok, kuo šis pastatymas ypatingas? Kaip atrodė tokio formato spektaklio repeticijos?

– Karantino laikotarpis visai kultūros sričiai buvo labai sudėtingas, reikalavo naujų sprendimų, lankstumo. Iš pradžių į naujovišką spektaklio pateikimą žiūrėjau šiek tiek skeptiškai, maniau, kad tai sprendimas „iš bėdos“ ar „griebimasis šiaudo“. Tačiau net ir nepalankiausiose situacijose galima prifantazuoti ir prikurti labai daug. Visos repeticijos, idėjų generavimas, jų vystymas vyko vaizdo skambučiais. Sudėtingiausia šiame procese tikriausiai buvo rasti švarią baltą sieną. Apskritai manau, kad virtualių pastatymų, kuriuos bus galima stebėti iš skirtingų pasaulio vietų, ateityje daugės.

– Dabar kartu su aktoriumi Vytautu Anužiu vaidini spektaklyje „Dialogai“ pagal Platono tekstus. Ko išmoksti iš bendradarbiavimo su daugiau patirties turinčiais teatro profesionalais?

– Įdomiausia man buvo ieškoti tam tikro mūsų susikalbėjimo scenoje, bendrų sąlyčio taškų. Kartais, žinoma, norėjosi ir paprieštarauti ar pasiginčyti, bet tik konstruktyviai. Labiau patyręs scenos partneris verčia maksimaliai pasitempti, o tai visada tik į naudą. (Spektaklio akimirkos čia.)

– Kokių kuriozų esi patyręs vaidinimų metu?

– Pasitaiko, kad pamiršti tekstą arba nepasiimi reikiamo daikto į sceną. Tai klasika. Tada jau sukis, kaip išmanai. Būna momentų, kai spektaklio metu pasidaro labai juokinga, dažniausiai būtent tada, kai prunkštelėti būtų pats netinkamiausias metas.

– Užbaik sakinį: „Norint tapti aktoriumi, reikia…“ Ką dar patartum jauniems žmonėms, savo ateitį matantiems teatre?

– Kad ir kaip banaliai skambėtų, norint tapti aktoriumi, reikia būti savimi ir labai norėti kažką papasakoti. Savo ateitį teatre matančiam jaunimui patarčiau kuo mažiau galvoti apie sceną ir kuo daugiau – apie supančius žmones bei gyvenimą, nes būtent iš jo gimsta teatras.

Interviu parengė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) auklėtinė Deimantė Grincevičiūtė. „Vilniaus galerija“ vykdo projektą, kurio metu suteikia VVDG žurnalistikos būrelio nariams galimybę paruoštus tekstus publikuoti portale „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“.