Iš personalinės parodos „Užrašai“ Pelėdų kalno galerijoje | Lauros Slavinskaitės nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytoja Laura Slavinskaitė (g. 1994).  

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Mano kūryba reflektyvi, emocionali, asmeniška, bet tuo pačiu metu pretenduojanti atliepti ir žiūrovo būtį.

Kurti mane skatina, pirmiausia, mėgavimasis kūrybiniu procesu. Renkuosi tradicinę tapybą aliejiniais dažais ant drobės. Tuomet patenkinu poreikį liesti dažą, teptukus rankomis. Šis materijos apčiuopimas man yra ypač tikras, gyvas ir sakralus.

Dar daugiau motyvacijos kūrybai semiuosi iš paveikslo sėkmės istorijų – kuomet norėtą sukurti motyvą įveikiu. O jis ne visad pasiduoda, dažnai tenka drobės vaizdinę pusę užsukti ir nuo jos ilsinti akis, kol po kiek laiko vėl grįžusi apsprendžiu galimo kūrinio likimą.

Ir galiausiai motyvuoja kūrinio susitikimo su žiūrovu akimirka, girdimos interpretacijos.

Iš personalinės parodos „Užrašai“ Pelėdų kalno galerijoje | Lauros Slavinskaitės nuotr.

Kūryba yra mano kasdienybė. Man patinka būti ne pasyvia aplinkos dalyve, o ją aktyviai stebėti ir šiuos (pa)stebėjimus perkelti į plokštumą. Ir tai nebūtinai realių pamatytų vaizdų atkartojimas, o minčių vaizdinių konstrukcijos. Tačiau man ypač svarbi aplink vykstanti esatis, kas yra viso tolimesnio kūrybinio proceso atskaitos taškas. Tapau žmogaus psichologinės būsenos portretus, juos įkūnydama metaforomis į daiktus, figūratyvus, veidus. Nesu griežtai apibrėžusi tiriamojo lauko ribų – atrankos procesuose leidžiu veikti intuicijai. Renkuosi kalbėti vaizdais, nes juose glūdi begalinių interpretacijų galimybė.

– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?

– Platų požiūrį, naujų idėjų laisvą įsileidimą laikau vertybe. Ir pati to nuolat siekiu. Su malonumu stebiu įvairių skirtingų autorių kūrybą. Jautrumo dairausi į Luc Tuymans tapybą, energingo pastoziškumo įsikraunu iš Frank Auerbach, Lucian Freud, metafizikos mokausi iš M. K. Čiurlionio, Rene Magritt, laisvos linijos iš Egon Schiele, drąsos iš Jenny Saville, Šarūno Saukos, kolorito ir motyvo darnos iš David Hockney, žaviuosi sustingdyta Eric Fischl kinematografine tapyba. Ir tai tik dalis tapytojų, kuriuos stebiu. Įkvėpimo semiuosi ir iš žemės, instaliacijos (Yayoi Kusama), tekstilės (Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė), performanso (Marina Abramovič), fotografijos (Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas), filmų, knygų, pasakų, muzikos… David Lynch kuriama mistinė estetika visad užhipnotizuoja ir yra kažkas aukščiau patyrimo ribų.

– Kur studijavai ir kas buvo tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?     

– Tapybos bakalaurą baigiau Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Džiaugiuosi ten esančiu modeliu: kiekvienais metais dėstytojai keičiasi, tad tenka proga geriau pažinti kiekvieną jų. Šilčiausi prisiminimai iš pokalbių su Laima Drazdauskaite, Aušra Vaitkūniene, Jovita Aukštikalnyte-Varkulevičiene. Jaučiu dėkingumą už išlaikytą aukštą tolerancijos lygį kiekvienam studentui. Prisiminus savo pirmo kurso kompozicijas šiandien skruostus nudažo raudonis. Tačiau tuomet dėl to neikart nepasijutau ko nors negebanti. Įdėtomis didelėmis darbo pastangomis šiandien dažnai jau galiu sukurti tai, ką išties įsivaizduoju. O pirmieji pokalbiai su profesionalais noro neužgesino.

Laima Drazdauskaitė negailėdavo savo laiko ir dalindavosi ilgomis, įvairiasluoksnėmis įžvalgomis, po kurių išėjus visad būdavo, apie ką pamąstyti. Aušra Vaitkūnienė buvo mano bakalauro vadovė, įkvėpusi žengti tvirtesnius žingsnius į šiandieną.

Magistrantūrą pabaigiau Vilniaus fakultete pasirinkusi savo diplomo vadovu Arvydą Šaltenį. Norėjau pažinti šį tapybos klasiką iš arčiau. Esu jam be galo dėkinga už kiekvieną man skirtą minutę, praleistą aptarinėjant mano kūrybą, svarstant apie bendrą įsikontekstinimą.

Šie žmonės palaipsniui tapo man itin autotiretingi, padėjo formuoti vertybes, filosofiją ir požiūrį į estetiką.

„Jaunoji tapytoja“, drobė, aliejus, 150×150, 2020 | Lauros Slavinskaitės nuotr.

„Jaunoji tapytoja III“, drobė, aliejus, 180×150, 2020 | Lauros Slavinskaitės nuotr.

– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos dailininkų bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?

– Galiu drąsiai teigti, kad bent jau tapytojas yra absoliutus individualistas. Retkarčiais atsiranda bendrų parodų, projektų iniciatorių, tačiau dažnai jos apsiriboja asmeninių draugų ratu.

Atvykusi studijuoti iš Kauno į Vilnių (kur ir likau gyventi bei kurti) nebesijaučiau iki galo nei vieno, nei kito miesto bendruomenės dalimi (regis, jie fiziškai nutolę vienas nuo kito mažiau nei mentaliai). Tad su bendramintėmis įkūrėme savo projektų erdvę „Tapytojų studijos“.

Neseniai pradėjau aktyviai vesti ir savo instagram‘o paskyrą, kur jaučiu, kad taip pat po truputį kuriasi dar viena nauja bendruomenė. Kad ir kokie individualistai bebūtume, visgi reikia turėti, su kuo pasidalinti savo idėjomis, sukurti erdvę polemikai.

– Kaip vertini dabartinę Lietuvos meno situaciją? Ko mūsų šalies dailės lauke pasigendi labiausiai ir kokias jame matai problemas?     

– Kūrėjų yra apstu. Tačiau nesu tikra dėl meno vadybininkų situacijos. Dažniausiai pabaigęs dailės akademiją studentas, jei nėra pasirašęs sutarties su jokia galerija ir jei nori kurti po studijų, turi rūpintis ne tik kūrybiniais iššūkiais, bet ir mokytis reprezentuoti save meno rinkoj, save parduoti. Ir tiesa ta, kad tenka ieškoti šalia esančio pastovaus darbo bei dalinti savo laiką taip, kad jo užtektų ir kurti, ir pavalgyti. Ir tai yra labai neblogas scenarijus, nes, deja, dažnas tiesiog savo specialybę pakeičia kita. Mana, kad tai kur kas gilesnis klausimas nei menininko atstovavimas, jis susijęs su meno pardavimais šalyje apskritai.

„Dar viena diena“, drobė, aliejus, 140×180, 2020 | Lauros Slavinskaitės nuotr.

– Koks tavo santykis su lietuviškąja dailės tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai tave žavi labiausiai?

Mano akimis, vienas didžiausių Lietuvos deimantų yra M. K. Čiurlionis. Ir šiandien jo darbai atrodo itin kontekstualūs, modernūs.

Taip pat Kauno fakultete sužavėjo pažintis su tapytojais, ekspresyviaisiais koloristais: Kostu Dereškevičium, Arūnu Vaitkūnu ir Rimvidu Jankausku (Kampu).

– Ar galėtum išvardinti keletą tau labiausiai patikusių filmų?     

– Davyd Lynch „Madholando kelias“ ir „Twin Peaks‘o miestelis“, Stanley Kubrick „2001 Kosminė odisėja“, Jean-Pierre Jeunet „Amelija iš Monmarto“, Frank Darabont „Žalioji mylia“, Quentin Tarantin „Django unchained“… O Hario Poterio pasaka nuo vaikystės – didžiausias įkvėpimo šaltinis.

– Kokios muzikos klausai? Kokie atlikėjai, grupės yra tavo klausomų dainų sąrašuose? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su muzika? Ko klausai kūrybinio proceso metu?

– Apmąstydama savo jau sąmoningą muzikos skonio formavimosi kelią turiu sustoti ties lietuviška dainuojamąja poezija. Užaugau Kulautuvoje, pušynų apsuptyje, kur kasmet vyksta bardų festivalis „Akacijų alėja“. Nepraleisdavau nei vieno koncerto, 2011 metais ir pačiai teko garbė ten sudainuoti. Tad visad suklustu išgirdusi melancholiškus V. Kernagio, S. Mykolaičio, K. Smorigino, A. Mamontovo, A. Orlovos, „Kamanių šilelio“, Gabrielės Vilkickytės akordus. Įkvėpimo gaunu klausydama „Solo ansamblio“, „Flash Voyage“, „Garbanoto“, „Golden Parazyth“, Migloko, Giedrės muzikos. Iš užsienio grupių ypač žaviuosi šiais kūrėjais: „FINK“, „RY X“, „Haux“, „JFDR“, „Moderator“, „Unknown Mortal Orchestra“, „The Cactus Chanel“, „Cigarettes After Sex“, „Pavo Pavo“, „Red Hot Chili Peppers“, „The Beatles“, „Us the Duo“, David Bowie, Feist, Norah Jones, Warhaus, Amy Winehouse, Stacey Kent ir dar daugelio kitų atlikėjų kūryba.

Klausoma muzika priklauso nuo tuometinės būsenos – tai gali būti ir džiazas, ir repas, ir klasika. Kuriamo paveikslo nuotaika su klausomais garsais persipina ir tampa vieniu.

Šiuo metu tapydama ypač daug klausausi įvairių tinklalaidžių. Nežinau, ar tai dėl pandemijos ir žmonių stygio, tačiau tuomet kuriant, būnant vienai laikas neprailgsta, nes jaučiu, jog esu pokalbyje įvairiomis, įtraukiančiomis temomis. Dabar ypač mėgstamos tinklalaidės – „NAROS“ žurnalistika ir psichologijos „Dialogas podcast“.

– Ar jautriai reaguoji į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertini Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien?

– Konstruktyvi kritika yra būtina. Tačiau ne visada ji tokia būna. Esu sulaukusi ne pačių maloniausių atsiliepimų, apvilktų įmantriausiom terminologijom, bet taip pat ir nuoširdžių pastebėjimų, įkvepiančių pokalbių. Pastarieji, neaptemdyti asmenininių nuomonių, ir padeda labiausiai tobulėti. Čia svarbiausia sugebėti atskirti, kur yra kito žmogaus pasyvi nuomonė, o kur yra išsakyti taiklūs pastebėjimai, virstatys motyvacija augti. Tai nelengva, tačiau svarbi vidinė treniruotė dar didesniems tikslams.

Apie jaunuosius kūrėjus retai prabyla brandus kritikas. Gal iš pagarbos neužgesinti jo, dar tik pradėtus žengti pirmus žingsnius, gal iš atsargos vertinant jauno autoriaus nenuspėjamumą, gal iš asmeninio laiko stygiaus ar kitų priežasčių. Tačiau įspūdis toks, tarsi kuriamo meno yra ženkliai daugiau nei jį lydinčios profesionalios kritikos.

Ko gero, svarbiausia užduotis sau pačiam yra nuolat išlikti savikritiškam, patirti reguliarią distanciją ir grįžti atgal su įvairialypėmis įžvalgomis. Nebijoti pripažinti suklydus ir priimti tai kaip augimo neišvengiamybę. Tačiau aš esu prieš perdėtą savigraužą, vedančią į savidestrukciją. Į kalną kopiame po nedidelį žingsnį neperšokdami ten pasitaikančių kliūčių, tad svarbu sveikai pasidžiaugti kiekviena nedidele asmenine pergale. Mano varomoji, motyvacinė jėga visgi yra pozityvios emocijos.

Laura Slavinskaitė, 2020, drobe, aliejus, 80×100, 2020 | Lauros Slavinskaitės nuotr.

– Kur yra tavo studija, su kuo ja daliniesi? Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai? Kiek daugmaž darbų sukuri per metus ir kiek jų sukūrei iki šiol? 

– Studiją nuomojuosi Vilniaus centre, Lukiškių gatvėje. Tam, kad išsilaikyčiau, į ją iškart atėjau su mintimi, jog čia vesiu ir dailės užsiėmimus vaikams bei suaugusiems. Prireikė laiko, kad įsivažiuočiau, tačiau pagaliau galiu pasidžiaugti suburta dailės entuziastų bendruomene (tikiuosi, ji po karantino labai nesumažės).

Savaitėje būtinai pasilieku bent porą dienų tik tapybai. Darbo užimtumas padiktuoja ir galimus tapyti formatus. Būtent todėl pirmaisiais metais kūriau nedidelių portretų ciklą „Užrašai“. Tapiau dienomis, per pertraukas tarp užsiėmimų, taip išnaudodama laiką saviraiškai bei neleisdama įgūdžiams užmigti. Karantino metu užsiėmimų gerokai sumažėjo, o ir tuos vedu tik per nuotolį, tad dabar didžiausią savo laiko dalį skiriu kūrybai.

Man ypač svarbu kūrybinėje erdvėje jaustis komfortabiliai, susikurti kuo jaukesnę atmosferą. Tad ant sienų prisikabinau įvairių lempučių girliandų, palanges nuklojau keliomis dešimtimis vazoninių augalų. Prieš pradėdama tapyti „įžiebiu“ lemputes, užsidegu žvakę, įsijungiu tinklalaidę, dėl kurios laikas prabėga prasmingiau.

Dirbu nuo pietų iki vakaro. Sunku įvertinti didžiausią savo produktyvumą, kuomet rytais turiu kitus (dabar jau nuotolinius) darbus.

Naujų kūrinių kiekio per metus neskaičiuoju. Jei pavyksta sukurti bent vieną tikrai gerą darbą, galvoju, kad metai nenuėjo veltui. Šiuo metu savo puslapyje www.lauraslavinskaite.com publikuoju 75 paveikslus, bet jų yra kur kas daugiau.

– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė? 

Noriu ir toliau turėti sąlygas bei motyvaciją kurti. Nesikartoti, nuolat ieškoti, gryninti, gilinti, augti. Svajoju vis dažniau dalyvauti grupinėse parodose užsienyje bei ten rengti savo personalines parodas. Svajoju drąsiai – vieną dieną pasirodyti su savo asmenine paroda Niujorke ir grįžti atgal į Lietuvą ne tik be darbų, bet ir su naujais jų adresais.

Daugiau L. Slavinskaitės darbų rasite autorės asmeninėje svetainėje, instagramo paskyroje arba feisbuke.  

Lauros Slavinskaitės kūryba | Asmeninio archyvo nuotr.