„Buda palėpėje“. Spektaklio scena. Aktorė ir režisierė – Birutė Mar. Solo teatras. 2019 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Aktorės, režisierės, rašytojos ir poetės Birtutės Mar esė – sugrįžimo į Japoniją beveik po dvidešimties metų refleksijos, susijusios ir su naujausiu jos teatro darbu – spektakliu „Buda palėpėje“ pagal japonų kilmės JAV rašytojos Julie Otsukos romaną. Spektaklio premjera parengta Birutės Mar įkurtame „Solo teatre“ ir įvyko 2019 metų rugsėjo 11 dieną.

Grįžtu į Japoniją beveik po dvidešimties metų. Pradėję repetuoti „Budą palėpėje“ pagal japonų kilmės JAV rašytojos Julie Otsukos romaną, keliaujame drauge su spektaklio choreografe Sigute Mikalauskaite – pajusti japoniško šokio, ritmo, gyvenimo… Aš – ir prisiminti japoniško teatro bei šokio pamokų, kurių kadaise mokiausi Tokijyje. Prie mūsų prisijungia ir apie Japoniją seniai svajojusi bičiulė Rasa R.

Mano pakeleivėms ši kelionė pirmoji, tad lyg vaikai ragaujam, stebim, lankstomės, klausom, žavimės… Sugrįžta jau toli atmintyje pasilikę japoniški kvapai, skoniai, šventyklų garsai, vėl pakeri Tokijo parkų grožis, dangoraižių atspindžiai, daugybė mažyčių žmonių su perregimais vienodais skėčiais gatvėse, prasidėjus netikėtai liūčiai; žavingos elegantiškos vyresnio amžiaus japonės su skrybėlaitėmis, tvyranti mandagumo aura. Į dienoraščius rašomės būsimo vaidinimo idėjas, įsivaizduojamas scenas, pamatytą išraiškingą praeivės gestą, nuolankumą spinduliuojantį žvilgsnį (būsimas spektaklis – apie japones merginas – „fotografijų nuotakas“, tarpukaryje laivais plaukusias į išsvajotą Ameriką, pas savo būsimus jaunikius).

Paragavę Tokijo šurmulio, iškeliaujam „į plačią provinciją“, kaip kadaise rašė japonas poetas. Traukiniu riedam į nediduką Izu pusiasalį, čionykštę „Kuršių neriją“ – tik pusantros valandos nuo sostinės traukiniu, o tarsi kitas pasaulis – neturistinė ramybė, jūra, vėjas, žemaūgiai pušynai.

Ten kelioms dienoms užsisakome tikrus japoniškus namus – čionykštį ryokaną (tradicinį viešbutį), kur, vos įėjus, tenka palikti batus ir lipti mediniais blizgančiais laiptais į savo kambarėlį. Miegosime ant čiužinių, klūpėsime ant pagalvėlių gerdamos arbatą.

Net šukuosimės klūpodamos, kaip japonės – mat nedidelis veidrodis kambaryje irgi stovi ant žemės, uždengtas paslaptingu žalio šilko audeklu. Greta – pagalvė, kad galėtum atsiklaupti prieš veidrodį. Atidengi jį, pažvelgi į save, nusišypsai ir vėl uždengi, lyg būtum akimirkai atvėrus paslaptį: išvydus savąjį veidą; susitikus su savimi, kokia esi tik šią akimirką, nes po valandėlės jau būsi vos pastebimai kitokia.

Ginkaku-ji šventykla. Kiotas. | Birutės Mar nuotr.

Ir kambario, ir viešbučio grindys išklotos tradiciniu bambukiniu kilimu – tatami. Ryokano rūsyje – onsen, karštų požeminių vandens srovių baseinas. Onsenai – skaidriausių šilto vandens vonių rojus Japonijoje. Sušyli greičiau nei pirtyje, ir dar kokią valandą kūnas lieka įkaitęs. O galvą plauni atsisėdusi ant žemos medinės kėdutės, pildama vandenį iš medinio puodo – kaip senais mūsų senelių ir prosenelių laikais, kai dar nebuvo dušų nei vonių.

Tada vėl susisupi į kimono, apsiauni japoniškas šlepetes. Trepsi mažais žingsneliais kaip tikra japonė, atstumi savo kambario širmutę. Paskui – širmutę į balkoną su ranka pasiekiama lieknos pušies šaka. Tobulas rytietiškas peizažas. O žemai, po langu – upė, jos čiurlenimas pristabdo laiką.

Neretai nutinka, kad kelionėje vienas ar kitas netikėtai pamatytas vaizdinys atmintyje išlieka leitmotyvu. Nuo šios akimirkos juo tampa UPĖ. Ji teka po mūsų langu, tarsi vienu metu artėjanti ir tolstanti, srūvanti it amžina būtis. Staiga nuščiūvame prieš ją, palaimingai tylėdamos – galvoje ima suktis dar neparašyto eilėraščio apie upę žodžiai…

Būti upe, pasiduoti tėkmei, nepavirsti akmeniu – daugsyk girdėti ir, regis, tokie banalūs pamokymai, tačiau klausantis upės jie staiga tampa sakralūs, čiurlena atmintyje kaip vanduo, kaip Upės Dievo balsas.

…

Kartą kelionėje į Kambodžą, Siemreabo miestelyje (kur daugybė pasaulio piligrimų plūsta pamatyti legendinį Ankor Vatą – viduramžių šventyklų kompleksą džiunglėse), teko
apsistoti greta upės įsikūrusiame viešbutyje, pavadintame „Upės sielos“ vardu (River soul hotel). Viešbučio savininkas – vietinis miestelėnas, sumanęs senų tėvų namų vietoje
pastatyti nediduką viešbutį, primenantį gimtojo miesto praeitį. „Upės sielos“ viešbučio koridoriuose ir kambariuose – įrėminti fragmentai iš šeimininko dienoraščio, vaikystės prisiminimų (tokie naiviai gražūs, kad persirašiau juos į savo dienoraštį).

Šiandien mes pasiilgstame gyvenimo kaimynystėje – kadaise gyvenome taip arti vienas kito, kad galėjome užuosti ką gamina kaimynai gretimame name, kartu dalinomės maistą. Gyventi tada buvo kur kas paprasčiau. 

Kiekvieną lapkritį, per Vandens šventę, miesto upė atgydavo: drakono formos valtys plaukdavo ja, žmonės melsdavosi sėkmei ir laimei. O naktį degdavo tūkstančiai plaukiančių žvakelių, kurių ugnelėse – žmonių viltys ir svajonės.

Vietoj paveikslų ant viešbučio sienų – vabzdžiams gaudyti medinės dėžutės, su kuriomis žaista vaikystėje; žuvų tinklai, senos tėvų svarstyklės žuviai sverti. Taip pat medinės lentynos – dėžės knygoms, tėvų išdrožti iš medžio žaislai – varlės, žuvys, paukščiai. Kadaise tarnavę irklai, namų apyvokos įrankiai, vinių ir varžtų dėžutės.

Kad išmaitintų šeimą, mūsų tėvai ir protėviai miesto turguje parduodavo vinis ir varžtus iš šių medinių dėžių. Aš tikiu, kad jos išsaugojo tų žmonių svajones.

Knygos mums buvo langas į pasaulį – kol galėjome patys iškeliauti ir pamatyti tuos atgijusius knygų puslapius.

Žydras baseinas viešbučio kieme irgi panašus į upę – pailgos upės formos, įrengtų fontanų garsai primena krintančios Upės balsą. O viešbučio restorane ant sienos – senojo Siemreabo žemėlapio medinis maketas: iš žydrų mozaikos stikliukų sudėliota gimtoji upė su medinėmis žuvelėmis, o palei ją medinės dėžutės – praėjusio laiko statiniai: šventykla, senasis turgus, čia kadaise stovėję namai.

Vaikštinėjau tada „Upės sielos“ viešbučio koridoriais, skaičiau nepažįstamo žmogaus dienoraščio eilutes, klausiausi kaimynystėje kakariekuojančių gaidžių ir… tylomis girdėjau savo vaikystės upės tėkmę.

Kitados čia stovėjo mediniai nameliai, kur gyveno mūsų šeima ir giminaičiai. Upė buvo mūsų prisiminimų, mūsų namų, mūsų sielos dalis. Upė mus maitina, apsaugo ir tuo pat metu skiria. Kol mes nutiesiame tiltus. Taigi, susiliejame su jos tekėjimu.

Sek paskui upę ir atrasi savo sielą.

…

Rytą iškeliaujame dienos žygiui Jogasaki kranto pušimis apaugusiais smėlio kalneliais – pakrantė tuštutėlė, tik paukščiai, voverės, vienas kitas nusilenkiantis mums praeivis japonas ir aukso žuvelės jūroje – išties aukso spalvos ir švytėjimo!

O jūros peizaže lyg japoniškame paveiksle – šimtamečių pušų šakos, jazminų kvapą primenantis smulkių krūmelių dvelksmas. Kaip nufotografuoti tą japonišką ramybę ir tylą? Gali tik susilieti su ja, įlieti ją į žodžius. Miškas alsuoja kaip žmogus, kvepia pavasarine balandžio žaluma. Maudomės jūroje, tarp į akmenis tykštančių purslų, paskui grįžtam miško keliuku į Izu Kaigau miestelį. Juokiamės iš kiemo darže pastatytų trijų kaliausių, aprengtų japoniškais kimono, su damų skrybėlaitėmis – tai bent išmonė!

Jogasaki pakrantė. | Birutės Mar nuotr.

Ir, regis, kai jau nebesitikime nieko nuostabesnio už šią ištisą dieną, staiga priešais – lyg pasakoj lazdele pamojus – atsiranda miško upelis. O palei jį – medinis keliukas. Gal tas keliukas ir neatrodytų kuo ypatingas, jei nebūtų toks ilgas, beveik keleto kilometrų. Ir nė namo nematyti pakelėse, nė žmogaus.

Pagalvoju – ir kam reikėjo vietiniams nutiesti šį medinį, taip kruopščiai iš lentučių sukaltą ilgą taką palei upę? Kad ėjimas juo žmogui būtų tarsi malda? Įgytų sakralią, magišką prasmę – kad einant juo nejučia imtų tolti įvykiai, kasdienybė, liktų vien tavo vidinė erdvė?..

Vandens srovė palengva stiprėja, upelis virsta upe – staiga pajuntu, tarsi eičiau vienu metu stebėdama ir visa esybe patirdama srūvantį laiką: būtą, esamą, būsimą. Lyg ūmai būtų aplankęs koks nušvitimas ar regėjimas, kai mirksnį išgyveni ir suvoki kažką labai svarbaus.

Žingsniai sulėtėja, sustoju. Ateina mintis: gal šis medinis keliukas palei upę ir nutiestas, kad juo einantis akimirkai stabteltų – ir kasdiene, ir nekasdiene prasme? Akimirką pajustų savo gyvenimo upę, paslaptį, amžinumo atkarpėlę – kaip ir žvelgdamas į žalio šilko skiaute uždengtą veidrodį…

Pakeleivės turbūt jau gerokai mane aplenkė. Matau netoliese stovintį senuką – jis irgi žvelgia į tėkmę. Dar paėjėjus – takeliu neskubriai vaikštinėja pagyvenusi moteris, kurios siluetas su baltu saulės skėčiu atrodo lyg iš japoniško praeities paveikslo ar prieš šimtmetį darytos atgijusios fotografijos…

Atsiveja Marcelijaus Martinaičio eilutės:

…Einame tiltu – vėjas apsiaustus plaiksto,
einame tiltu – juokiamės garsiai,
o ant tilto stovi senukas
ir mėto žuvims duoną

Eisite tiltu – vėjas apsiaustus plaikstys,
eisite tiltu – juoksitės garsiai,
o ant tilto stovėsiu jau aš
ir mėtysiu duoną žuvims…

…

Po keleto dienų atkeliaujam į Kiotą. Balandis – pavasario lietaus laikas, tad rytais apniukę. Kioto stotis pasitinka keistu reginiu – joje keli šimtai japonų, sustojusių atitvertose žiūrovų zonose, priešais juos – scena, vyksta vietinės popžvaigždės koncertas. Žvaigždė dainuoja, o minia žiūrovų monotoniškai ploja į taktą – atrodo, patekome į ateities robotukų miestą. Tačiau pritaria taip nuolankiai, lyg patys sąmoningai būtų valandėlei pavirtę robotukais.

Čia neretai pasijunti robotukų šalyje. Kai po darbo prie metro bėgių išsirikiuoja ilgiausios eilės vietinių, laukiančių atvažiuojančio metro traukinio. Kai Kioto užeigoje paprašius atsisėsti prie dviviečio staliuko trims (rodome jaunutei padavėjai: juk galime atsinešti dar vieną laisvą kėdę nuo gretimo staliuko), padavėja ženklais apgailestauja: tai neįmanoma, tai dvivietis staliukas – reikia laukti, kol bus atlaisvintas trivietis!

Kita vertus, supranti: jei ne japoniškas paklusimas taisyklėms, čia nebūtų tokios neįprastos didmiesčiui ramybės. Beje, griežtos taisyklės – su ypatinga pagarba: štai Noh teatro spektaklyje, vykstančiame šventykloje, imu fotografuoti į sceną mažais žingsneliais įžengiančius aktorius, o tyliai tvarkos prižiūrėtojas mandagiai sudeda delnus ir ima lankstytis: „Labai prašau, nefotografuokite, čia negalima!“. Ir kaip nepaklusi.

Kioto taksistų sėdynės papuoštos baltais nėriniais, taksistai – su baltomis pirštinėmis. Ir autobusų vairuotojai.

Regėtas autobuso vairuotojų pasikeitimo ritualas: autobusas kelyje sustoja, garso įrašu pranešama, kad, atleiskite, pasikeis vairuotojai – vairavusysis išeina iš kabinos ir nusilenkia keleiviams, suglaudęs delnus. Tada atsigręžia į lipantį autobusan kolegą – abu nusilenkia vienas kitam. Dabar antrasis nusilenkia keleiviams, sėdasi vairuotojo kabinon, užsimauna baltas pirštines. Visa tai – lyg elegantiškas performansas…

…

Kiote keletą dienų lyja. Štai ir sulytas Gionas (Kioto geišų kvartalas), tiltas ir ant jo akmens iškalti žodžiai, beveik haiku eilutės, sužavėjusios mane čia atkeliavus prieš dvidešimt metų: Aš myliu Gioną, kai užmiegu – po pagalve upė teka… Jas kadaise parašė žymi Giono geiša šokėja. Tada mintyse mėginau jas pratęsti:

po pagalve upė teka,
tavo upė – mano miẽste,
ir kažkas sapne sugrįžta,
ir kažkas sapne palieka…

Vėl prisimenu čionykštę magišką upės prasmę – upę japonai saugo kaip šventvietę, ateina prie jos nusilenkti Upės Dievui. Džiaugsmingai, ramiai.

Priešais upę iš skersgatvio išnyra svečius išlydinčios grakščios geišos su skėčiais. Paslaptingi skubūs žingsniai atgal, į savo siaurą gatvelę, geišų namus… Baltaveidės lėlytės.

O jų kimono grožis ir elegancija! Taip ir nenustoji žavėtis japonų estetiniu skoniu – suvenyrų krautuvėlėse keraminiai puodeliai, vokeliai, žirklutės, šilkinės piniginės, kiekvienas jų lyg savitas mikropasaulis, grožio, estetikos ir prasmių ryšulėlis.

Trys už mus visa galva žemesnės dailios senutės su tradiciniais kimono šypsosi, turbūt išėjusios pasivaikščioti. Kai paprašom nusifotografuoti kartu, jos puola pudruotis, žvelgia į veidrodėlius, juokiasi kaip vaikai. Įsiamžinusios drauge nuotraukose, akimirksniu tampam labai artimos – net keista išsiskirti, norisi jas pakviesti arbatos, pasišnekučiuoti, nors vienos kitų kalbos nesuprantam. Išsiskirdamos jos apkabina mus kaip tikros mamos ar močiutės.

Šintoistinėje Kioto Inari šventykloje (oranžinių kolonų kelyje, vedančiame į ryžių globėjos deivės Inari kalną ir besileidžiančiame žemyn) lietus vis stiprėja – regis, jau tuoj tuoj užkopsime į Inari rojų: slenkame paskui eilę japonų su perregimais skėčiais, šventiškais kimono, baltomis permirkusiomis kojinytėmis ir tradiciniais mediniais sandalais. Lyg čiurlioniška procesija kylame Dievop, tačiau galiausiai lietus ima bėgti upeliukais nuo laiptų, ar beverta eiti tolyn? Juk būsime netrukus visai šlapios…

„Kas toj kalno viršūnėje, ar verta lipti?“ – klausiame iš ten sugrįžtančių (tikimės, kad viršūnėje stūkso bent jau kokios nors dievybės atvaizdas). „Viršuje – irgi daug tokių pat oranžinių vartų!“ – atsako juokdamiesi kiaurai permirkę japonai.
…

Ėjimas palei upę, ėjimas ratu aplink kalną pro daugybę deivės Inari vartų, pliaupiant lietui… Linksmai gręžiame kojines ir drabužius pakelės kavinaitėje, kur dvi rūpestingos
japonės stikliniuose perregimuose induose mums išverda čionykštės puikios kavos; liūtis valandėlei atsitraukia.

O vakarop, ieškodamos žemėlapyje, kaip sugrįžti į Kioto centrą, atrandame „filosofų kelią“. Jis irgi, pasirodo, veda palei upelį.

Spėjame: „filosofų keliu“ turbūt pavadintas todėl, kad upės akivaizdoje ateina skaidriausios, filosofiškiausios mintys? Kažkas juo einančiam padovanoja Upės Dievo žvilgsnį?

Upės Dievo žvilgsniu apdovanotos pėdiname gaiviame medžių pavėsyje palei siauro upelio tėkmę keletą kilometrų. Praeiname japoniškos keramikos dirbtuves, „filosofų kavinę“; upės vandenyje ilsisi srovės nešamos oranžinės atsipalaidavusios žuvelės. Ir užrašas greta: Don’t touch life in the river, – neliesk gyvybės upėje, netrikdyk upės gyvenimo…

Sugrįžtame „filosofų keliu“ ligi Hayan šventyklos ir didžiulio miesto parko, kur kiekvienas medis globojamas lyg senas žmogus – aprištu sutvarstytu kamienu, paramstytas mediniais stovais, į stovus atremtos ir jų šakos – lyg įdėtos į gipsą, kad senoliai nepalūžtų, kad dar gyventų…
…

Horyugi – seniausia medinė šventykla Japonijoje, netoli Kioto. Septintame amžiuje išdrožtų medinių Budų (tarsi mūsų pakelės rūpintojėlių) žvilgsniai. Pagalvoji: nors greitieji shinkansen traukiniai, kursuojantys Japonijoje, neša gyvenimą tolyn tarsi lėktuvai ar laiko mašinos, čia vis dėlto nesunku sugrįžti atgal – tereikia įžengti į seną medinę šventyklą. Susitikti su Budos žvilgsniu, kuriame – kadaise kūrusio dievdirbio būsena, jo ramybės alsavimas, pakìlus virš savojo laiko.

…
Kokoro – japoniškai širdis. Prieš dvidešimt metų man taip patiko šio žodžio skambesys, kad juo tuomet pavadinau ir savo dienoraščių knygelę – šokių mokytoja, rodydama judesius, visados sakydavo svarbiausią pastabą šiuo vienu žodžiu: Birute-san, kokoro. Kai šoki, nepamiršk širdies, kiekvienas judesys – iš širdies, kiekvienas taktas, kiekviena šokio (ir gyvenimo) akimirka.

Širdis suvirpa, po dvidešimties metų pargrįžus į Nihon Buyo (tradicinio japonų šokio) studiją, kur kadaise skubėdavau į pamokas – pačiame Tokijo centre, Shibuya rajone. Tarp dangoraižių ir tūkstančių skubančių žmonių, pasukus į siaurą gatvelę – praeitį sergintys namai, vėl prieš akis išnyranti tylos oazė.

Teruna sensej, manoji mokytoja, iškeliavo anapus jau prieš trylika metų – jos nuotrauka ant stalelio, net jos mylima lėlė. Ir vėduoklė, jai dovanota paskutinio gimtadienio proga (ant vėduoklės – hieroglifai, reiškiantys: „malonumai, gyvenimo džiaugsmai“). Jos šokio tradiciją tęsia mokinė Naumė, su kuria kadaise šokome ir kuri man vertė mokytojos žodžius į anglų kalbą.

Dabar ir Naumė nebeprisimena anglų kalbos, juokdamasi pamoja ranka savo jaunutėms mokinėms: jau jūs vertėjaukite, aš per sena! Naumė pasakoja: kai mirė Teruna sensej, buvę labai nelengva. Juk Naumė ne tik visą gyvenimą mokėsi pas sensej (mokytoją) šokio, bet ir dvidešimt trejus metus kartu su ja gyveno (Japonijoje paprastai mokytojo pasirinktas mokinys, pratęsiantis tradiciją, tampa jo padėjėju ir buityje).

Birutė Mar su Naumės dovanotu kimono. | Asmeninio archyvo nuotr.

Ritualinis apsikeitimas dovanomis: Naumei – lietuviškas širdies formos keramikos papuošalas (Kokoro! – džiūgauja Naumė), nuo jos – japoniškas debesų spalvos kimono. Naumės mokinės jį sulanksto į dailų ryšulėlį, tiesia abiem rankom, lenkiasi. Paskui pila arbatą, juokiasi, prisidengusios burnas. Prisidengia burnas net kalbėdamos mobiliaisiais telefonais – tai mandagumo ženklas. O saldūs pyragėliai su ryžių tešlos įdaru japonių visados imami abiem delnais.

Paskui jaunosios šokėjos pademonstruoja svečiams šokį „Fujimusume“, atliekamą su dekoratyvinėmis žydinčių violetinių visterijų šakomis. Jo mokiausi kadaise… Po šokio atsiklaupusios nusilenkia, sudėjusios delnus. Sau, mokytojai, trims užsienietėms žiūrovėms ir kažkam, stebinčiam iš aukščiau, juk šokis čia irgi – sakralus kaip malda.

Virš mokytojos studijos scenos kadaise kabojo hieroglifas: Kokoro. Klausiu, ar tai tas pats, dabar įrėmintas virš scenos? Ne, atsako Naumė, dabar namas atnaujintas, virš scenos kabo lentelė su jau kitokiu užrašu, reiškiančiu „melsvas debesis“.

Melsvas debesis? Bet žinau: jei paklausčiau, kokia užrašo prasmė – Naumė neatsakytų. Nes mokytojo čia negali nieko klausinėti, prasmę turi atspėti pati. Melsvas debesis – lengvumas, kūrybos erdvė, kitas pasaulis? Kitoks nei už šių namų sienų, kur tarsi grįžti į praeitį – senųjų melodijų ir iš kartos į kartą perduodamų tradicinio šokio paslapčių karalystę.

Atrodo, vėl sugrįžau į namus, kur kadaise gyventa. Laikas iškeliavus iš Japonijos, visos gyvenimo patirtys praslinko lyg balti, juodi ir pilki debesėliai. Liko medinis takas palei
upę, kuriuo tebeinu. Ir žinau, kad į tuos namus galiu bet kada sugrįžti. Užsimerkti, atverti rytietiškos širmos duris ir išgirsti upės tekėjimą.

džiūstanti ašara ak
gyvenimas,
o kad jis būtų
bent ryžio grūdelis
ak –

Įrašyta japoniško dienoraščio knygelėje prieš dvidešimt metų. Ir dabar. Tik jau su žinojimu, kaip negailestingai srūva toji viską nusinešanti Upė.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Birutė Mar (2020 m., nr. 1)