unsplash.com nuotr.

1794 metais vilniečiams tekos gintis nuo Rusijos kariuomenės. Kilmingi miestiečiai plušantys su kastuvais, klastingos taktikos bei kulkų ir akmenų kruša byranti ant priešų – tekstas pasakoja apie įspūdingą vilniečių gynybą.

1794 m. balandžio 23 d. sukilę Lietuvos kariuomenės daliniai kartu su miestiečiais išvadavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę. Lietuvoje buvę Rusijos kariuomenės daliniai traukėsi Rusijos imperijos sienų link. Tačiau nepraėjus dviems mėnesiams, sukoncentravusi naujas pajėgas, Rusijos kariuomenė perėjo į puolimą. Vilnius galimam puolimui pradėtas ruošti tik birželio pradžioje.

Buvo aišku, kad senoji Vilniaus gynybinė siena, statyta dar XVI a., netinkama riba organizuoti miesto gynybai. Ji neatitiko laiko reikalavimų, iki pat gynybinės sienos priartėjo priemiesčiai, kurių priedangoje priešas galėjo nekliudomai slinkti prie miesto ribų. Nutarta lauko gynybinius įtvirtinimus statyti prieš Vilnių.

Priešui artėjant kastuvų imasi net kilmingi miestiečiai

Dėl gamtinių kliūčių, supusių Vilnių, labiausiai buvo tikėtina, kad rusai puls iš pietų. Stipriausi lauko įtvirtinimai pradėti statyti prieš dabartines Rasų kapines, Liepkalnio kalvelėse. Iš pradžių gynybinius griovius, pylimus kasdien kasė 300–400 Vilniaus miestiečių, o rusams artėjant, net 800 darbininkų ir savanorių. Lietuvos sukilėlių laikraštis „Gazeta Narodowa Wileńska“ rašė: „Matome net aukštos kilmės piliečius su kastuvais dirbančius taurų darbą – kasant apkasus prieš miestą“.

Buvo tvarkoma ir senoji gynybinė siena – taisomi jos plyšiai, kertamos naujos šaudymo angos, stiprinami vartai. Tuo metu, kai pradėta rūpintis miesto gynybinių įtvirtinimų statyba, vyriausiuoju Lietuvos ginkluotųjų pajėgų komendantu vietoje generolo Jokūbo Jasinskio buvo paskirtas generolas Mykolas Vielhorskis. Jis nepasižymėjo veiklumu kaip jo pirmtakas, padarė strateginių klaidų. Viena didžiausių – nepakankamas dėmesys Vilniaus saugumui. Liepos viduryje Rusijos kariuomenė kritiškai priartėjo prie Vilniaus, o M. Vielhorskis leido laiką karo stovykloje su pagrindinėmis sukilėlių pajėgomis už 50 km nuo Vilniaus, Varanave.

Netikėta rusų taktika ir kelis kartus didesnė kariuomenė

Rusijos kariuomenė puolė netikėtai. Vilniaus puolimą organizavo generolas Bogdanas Knoringas, vadovavęs apie 6 tūkstančiams karių. Jis pasitikėjo savo kariuomenės kiekybine persvara.

Generolas skubėjo pulti Vilnių, kol šiam nesuskubo atvykti pagalba. Pirmieji rusų daliniai prie lauko gynybinių įtvirtinimų priartėjo liepos 19 d. ankstyvą rytą ir iškart juos puolė. Gynybai vadovavo generolas Jonas Jokūbas Mejenas, turėjęs apie 900 pėstininkų ir 600 raitelių. Jis beveik visą dieną atlaikė Rusijos dalinių puolimą. Tačiau Rusijos kariuomenei pavyko atkirsti J. J. Mejeną nuo miesto. Atvykusios rusų artilerijos ugnis privertė J. J. Mejeną palikti pozicijas ir atsitraukti nuo miesto. Pavakarėje kai kurie rusų daliniai įsiveržė į priemiesčius. Tačiau, ėmus temti, rusai neįtvirtino savo laimėjimų. Trumpa vasaros naktis buvo nerami. Miestą ginti liko tik apie 1 000 reguliarios kariuomenės karių ir apie 1 500 blogai ginkluotų miestiečių.

Kai Vilniaus komendantas ruošėsi sprukti, sostinę gynė miestiečiai

Rusai atnaujino puolimą anksti ryte. Pagrindinis puolimas vyko per Užupį ir Aušros vartų kryptimi. Priemiesčiai neleido rusų daliniams išsiskleisti ir efektyviai panaudoti artileriją, todėl gynėjai keletą valandų įnirtingai gynėsi priemiesčių gatvelėse. Vėliau gynyba persikėlė už senosios gynybinės sienos. Miesto gynyba komplikavosi, kai miesto komendantas generolas Steponas Grabovskis nurodė pradėti miesto evakuaciją. Didelė kareivių dalis (ir komendantas) buvo užimta ne gynybos reikalais, o krovė ant plaustų ir į vežimus reikalingus daiktus, ruošė padegti ir susprogdinti sandėlius bei tiltą per Nerį.

Rusijos kariuomenė žinojo, kad gynėjų yra mažai, todėl veržėsi į miestą per vartus. Tačiau tai buvo klaida. Priešininkai buvo sustabdyti prie Užupio vartų, kurių gynybą organizavo miestiečiai.

Rusų kolonai žygiuojant vartų link, šie netikėtai atsivėrė, priešą pasitiko patrankų ugnis. Rusai per kelias minutes patyrė didelius nuostolius, jų puolimas šia kryptimi baigėsi. Daug įnirtingiau vyko kautynės prie Aušros vartų. Rusai pralaužė vartus ir įsiveržė į miestą, tačiau miestiečiai iš aplinkinių namų ir bažnyčių šaudė, mėtė akmenis puolantiems ant galvų. Atskubėję į pagalbą Užupio vartų gynėjai vėl sėkmingai panaudojo patrankas. Sunkios gatvių kautynės vyko prie Subačiaus, Rūdninkų, Trakų vartų.

Keletą kartų Rusijos kariuomenės vadas siuntė siūlymus pasiduoti. Situacija buvo sunki. Miestiečiai nutarė kovoti toliau, nors S. Grabovskis leido jiems pasiduoti ir prašyti pasigailėjimo, teigdamas, kad priešintis vertė miesto komendantas. Puolimas baigėsi tik vakare, kai prie Vilniaus priartėjo ilgai laukti Lietuvos kariuomenės priešakiniai pulkai, kurie privertė trauktis Rusijos kariuomenę.

Kulkų ir akmenų kruša „pavaišinto“ generolo įspūdžiai

Nuožmią Vilniaus gynybą liudija Rusijos kariuomenės generolo (Vilniaus puolimo metu artilerijos kapitono) Nikolajaus Tučkovo atsiminimai: „Niekada savo gyvenime nejaučiau tokio pavojaus ir sunkumo, kaip tą dieną. Nuo 7 valandų ryto iki 3 valandų po pietų mane apšaudė ne tik šautuvų, bet ir pistoletų ugnis, neminint akmenų, kuriuos priešininkai mėtė į mus. Mūšio metu praradau dviejų savo patrankų aptarnaujančių karių tris komplektus. Kiekvieną kartą, kai likdavo tik pusė karių, aš pasiųsdavau man paskirtą kazoką pasiuntinį, reikalaudamas pastiprinimo, ir kiekvieną kartą jį man atsiųsdavo iš kitų artilerijos kuopų. Po manimi krito du žirgai, o vienas buvo sužeistas. Išvargintas mūšio, maudžiant akmenų ir kritimų nuo žirgų sumušimams, alkanas ir ištroškęs vos galėjau paeiti, kai traukėmės iš priemiesčio.“

Vilniaus gynyba (nors ir trumpai) tapo svarbiu kariniu ir moraliniu 1794 m. sukilėlių laimėjimu. Tadui Kosciuškai nurodžius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės gynėjai patrankų salvėmis buvo pagerbti ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje.

Teksto autorius – Eduardas Brusokas.

Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.