Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos

Išliks ar neišliks kryždirbystės tradicija, bus ar nebus reikalingi dievdirbiai – priklauso nuo daugelio dalykų. Ir ne tik nuo to, kiek religija tam turės įtakos, bet ir nuo žmonių pastangų išlaikyti lietuviškumo savitumą. Taip mąsto plungiškis kryždirbys Antanas Vaškys, gyvenantis Plokščių kaime. „Jeigu bus paklausa, užsakymų, atsiras ir kas dirba. Blogiau, geriau, bet bus dirbančių. Nacionalinis kultūros centras stengiasi, kad būtume kuo arčiau tradicijos, nenuklystume į lankas, išlaikytume savitumą. Kita vertus, tradicija yra tol gyva, kol sugeba keistis ir priimti naujoves“, – sako žemaitis meistras.

Bent šimtą metų, anot skulptoriaus, dar važiuos į priekį tradicijos traukinys. Kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, šventųjų skulptūrų vis prireikia pačiomis įvairiausiomis formomis: dėl grožio, dėl religijos, dėl tradicijos, iš snobiškumo.

„Yra liūdnų pavyzdžių, – patirtimi dalijasi A. Vaškys. – Kartą atvažiavo pas mane žmonės, senoji karta. Sako, iškirtom ąžuolyną, turim kelis gražius ąžuolus, norim gyvenamoj vietoj pastatyti darbą. Jau sutarėm, o kitą kartą jau sako – nebereikia, vaikai žada parduoti sodybą, kam tas darbas reikalingas? Taip ir liko nepadarytas. Jaunimas sustabdė procesą…“

Bet meistro optimizmas dėl to neapsiblausė. Ir jaunoji karta kažkada taps senąja, galbūt vėl atsigręš į tradiciją.

„Yra žmonių, kurie nori senąsias sodybas ar svarbius įvykius pažymėti. Kryžius, koplytstulpis, stogastulpis nuo amžių buvo atminimas. O atmintis vis gyva yra. Jei žmonės norės įamžinti, įprasminti – ir tradicija gyvuos“, – mano kryždirbys. 

– Kryžiai, šventųjų skulptūros, stogastulpiai, koplytstulpiai – tai, ką iš medžio kūrėte anksčiau ir tebekuriate dabar. Kuo jums svarbi kryždirbystės, dievdirbystės tradicija – būtent Žemaitijos regiono? Kodėl svarbu ją pratęsti, o ne kurti naujoviškai?

– Tradicija yra ir būdas išsiskirti. Ypač dabar, kai pasaulis praranda savo veidą ir daro spaudimą baisiu susiniveliavimu. Kad ir masiškai gaminamos namų durys – tokias pat gali pamatyti ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Visur tas pats.

Iš toli atvykusiam užsieniečiui žemaičių koplytėlė ar dzūkų kryžius gal atrodo ta pati lietuviška tradicija, bet iš tikrųjų yra skirtumų. Tokių pat didžiulių, kaip ir tarp žemaitiškos ir aukštaitiškos ar dzūkiškos trobos. Vienas dalykas – žemaitiška skulptūra buvo arčiau natūralizmo, meistrai ir proporcijas labiau žiūrėjo. Kitas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį – Žemaitijoje skulptūrų intensyvesnės spalvos. Sako, tik 60 dienų čia per metus būna saulėtos. (Bent jau iki klimato kaitos taip buvo.) Ir jei pastatyta skulptūrėlė apsineš samanomis, papilkės, tai nekris į akis, todėl žmonės ją nuspalvindavo ryškiai, kad šviestų savo spalvomis. Žemaičių dekoras gal santūresnis.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos

Išskirtinis Žemaitijos kryždirbystės bruožas – koplytėlės ant žemės. Tokios kaip mini bažnyčios. Dažnos su bokšteliais, kolonėlėmis. Skulptūros jose, aišku, tradicinės: populiarus šv. Jonas Nepomukas, labai populiari Švč. Mergelė Marija – ir maloningoji, ir „majava“, ir sopulingoji. Kryžių Žemaitijoje buvo visokių formų. Bendro vardiklio gal neišvesčiau, bet jie būdavo gana aukšti (Dzūkijoje gal aukštesni), daug kas sako, kad nebūdavo dekoruoti, bet, kiek teko matyti senų, nuvirtusių kryžių, jie buvo padekoruoti, su spinduliais tarp kryžmų.

Kryžius savaime yra antitechnologiškas darinys, nes medis, kryžmoje paguldytas, pasmerktas trumpesniam gyvenimui. Dėl to man asmeniškai labiau patinka koplytstulpiai.

Aš darau taip, kaip mūsų patriarchas Svirskis įvedė madą, kai kryžius, koplytstulpis ir skulptūra drožiami iš to paties medžio gabalo. Dauguma meistrų jau dirbame tokiu principu. Nes ir darbai dabar didesni nei senais laikais, ir galų gale vandalizmo pavojus mažesnis. Esu padaręs ir tokių variantų, kai iš vieno gabalo išdrožta ir skulptūra, ir visas įstiklintas jos namelis.

Įdomi Žemaitijoje senoji stogastulpių tradicija. Kitaip tyrinėtojai juos dar vadina stoginiais kryžiais. Stogeliai dažniausiai būdavo dešimtkampiai ar aštuonkampiai, beveik apvalūs. Kaip tik tokį pernai sukūriau pagal Čiurlionio piešinį. Dar vienas išskirtinumas susijęs su kalvyste – kai skulptūra pabaigiama metalinėmis saulutėmis, kryžėmis. Kadangi Žemaitijoje buvo kuršių gyvenamosios teritorijos, tai būtent su kuršių žemių ribomis sutampa ir saulučių su vėjarodėmis paplitimas.

– Kiek kurdamas tradicinį kryžių ar kitą sakralinį objektą jame paliekate savęs, savo autentiško braižo?

– Kiekvienas meistras turi savo komponavimo principų, technologinių, stilistinių sprendimų. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad meistrai, pasistažavę Gudyno restauravimo centre, saugosi palikti atvirą medžio galą, nes žino, kad per jį įsigers vanduo ir darbas nebebus ilgaamžis. O senais laikais, prieš šimtą ar daugiau metų, žmonės, kurie kaime darydavo kryžius, nebūdavo jokie dideli meistrai, bet vis tiek atrasdavo savo technologinių sprendimų, dažnai originalių, autentiškų.

Kiekvienas meistras turi savo mėgstamą ornamentą, detalių, stilių, veidą, kad ir dirbdamas pagal tradiciją. Nėra taip, kad darbai būtų absoliučiai beveidžiai.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos

Jeigu dirbi sąžiningai daiktą, tai nori padaryti kuo geriau. Kad tarnautų. Aišku, dabar paplitęs greito vartojimo požiūris – padariau, pastovėjo gal dešimt metų, nuvirto, atvažiuos ir naują užsakys. Man tai visiškai nepatinka. Jeigu jau nukirtau ąžuolą, padariau darbą, tai jis turi stovėti tiek, kiek medis būtų gyvenęs. Jeigu Svirskio darbai išstovėjo pusantro šimto metų ir nelabai prižiūrimi, į žemę įkasti, tai juo labiau šiuolaikiniai „priveizomi“, padažomi, paimpregnuojami turėtų bent jau porą šimtų metų išstovėti. O gal ir daugiau. Jeigu darbas bus vertas, žmonės tikrai „priveizės“. Aišku, nereikėtų statyti darbų veltui, jie turi rūpėti bendruomenei. Medį vis tiek reikia ir pavalyti, ir paimpregnuoti.

– Ar lankote savo kurtus kryžius? Ar būna, kad pagalvojate: kaži kaip ten maniškis laikosi?

– Nuvažiuoju, nuvažiuoju… Galų gale ne tik įdomu, bet ir mokaisi. Atvažiuoji po dešimt metų pasižiūrėti ir gali vertinti, ar pasiteisino sprendimas. Ar gerai užtaisyta išpuvusi šaka, ar kamštis vis dėlto iškrito. Ar džiūdamas sujungimas išsiplėtė ir plyšys atsirado, ar viskas gerai, ar vanduo kur nesikaupia. Ar tinkamai buvo parinkta mediena, ar įskilimas nesugadino bendros kompozicijos, ar ne per veidą eina. Sieki tobulumo įvertindamas savo darbą per laiką.

– Kuriuos savo darbus galėtumėte išskirti? Kuriais didžiuojatės?

– Daug tų darbų. Visi jie malonūs. Naujesni gal malonesni, kiti gal primiršti. Prie Šateikių bažnyčios stovi didelis mano kurtas kryžius Lietuvos šimtmečiui. Yra keli dideli darbai Pašaltuonyse, Sartininkuose, Žemaičių Kalvarijoje. Yra ir po aštuonis metrus kryžių. Daug tų kryžių, net pavadinimų kaimų, miestelių kartais neprisimenu. Prie Gegrėnų bažnyčios septintus metus kryžius atstovėjo, bet bendruomenė taip ir nesugebėjo jo nusidažyti… Prie Platelių bažnyčios stovi du darbai – Žemaitijos krikšto ir bažnyčiоs 140 metų jubiliejui. 

Žemaičių Kalvarijoje – didžiulis žemaičių krikštui skirtas koplytstulpis su šešiomis skulptūromis: su Jogaila ir Vytautu, su krikštijamu žemaičiu ir Kristaus krikšto scena. Didelis, kapitalinis darbas. Kitas įdomus Žemaičių Kalvarijoje – portretinis kryžius, skirtas KGB kalėjime nužudytam vyskupui Vincentui Borisevičiui. Iš mano akmens darbų – Jono Pauliaus II akmeninis portretas.

Matyt, negaliu išskirti vieno ypatingo. Dar nepadariau to paties geriausio darbo. Geriausi darbai visada ateityje.

– Kryždirbystės procese kas jums labiausiai patinka?

– Maloniausia, kai jau pabaigi darbą, kai jį jau pastato, kai gali realybėje pamatyti. Tada gali suprasti, ar pavyko, nors nieko jau nebepakeisi. Medis – didelis mokytojas, jis pats neleidžia didelių klaidų padaryti. Koks jis sukauptas tam tikroje vietoje, toks ir yra, negali bet kur sugalvojęs pasidrabstyti. Turi laikytis tam tikrų taisyklių, jeigu nenori su dideliu darbu nuvažiuoti į lankas. 

– Kaip jums atrodo, ar žmogui, kuriančiam koplytstulpį, kryžių, šventąjį, svarbus santykis su tikėjimu? Ar jums jis svarbus?

– Yra labai religingų meistrų, yra, nenoriu gal taip sakyti – ateistų. Bet nežinau, ar taip jau labai skiriasi jų darbai. Gal kažkiek. Sudėtingas klausimas. Žinau meistrų, kurie su ironija dirba visus darbus, ir paskui matosi, kad ironija persikelia į šventuosius. Tai tokias skulptūras aš niekad nei dėčiau į koplytėlę, nei į namus neščiausi. Vis dėlto dirbant tokius darbus reikėtų rimčiau žiūrėti į religiją ir tikėjimą. O tikėjimas yra kiekvieno asmeninis dalykas.

Nuo senų laikų yra toks pasakymas, gan nuvalkiotas, ciniškas: mano Dievaliau, tu mane sutvėrei, aš tave išdrožiau, pardaviau ir pragėriau. Būdavo labai religingų senųjų dievdirbių, bet dauguma kaimo drožėjėlių buvo iš žemiausio socialinio sluoksnio. Nė vienas jų nebuvo turtingas. Išimtys – ūkininkai, kurie turėjo geras rankas ir žiemos metu, turėdami laisvo laiko, galėdavo padaryti kokią skulptūrą, užsiimti stalyste. Apie Skuodo kraštą gyveno tokių pasiturinčių meistrų, kuriems meninis darbas buvo kaip hobis, saviraiška.

Neseniai čia vienas kunigas pasakojo, kad girdėjo pasakymą, jog skulptūra kainuodavo tiek pat kiek gelda duonai minkyti. Dabar niekas nepatikėtų. Man atrodo, kad reikia vertinti savo darbą ir atsakingai į jį žiūrėti. Kita vertus, dėl to, kad esi tautodailininkas, kad palaikai tradiciją, tau neturi būti suteikiama savotiška indulgencija, kai meistrelis nebežiūri nei technologijos, nei atsakomybės.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos

– Kokie buvo jūsų pirmieji prisilietimai prie medžio? Papasakokite apie savo vaikystę, kur augote, kokią įtaką jūsų pasirinkimui padarė tėvai.

– Augau dar priešmelioraciniame kaime, vienkieminiame, įkurtame savanorių – Didvyčių, Didžiųjų Vyčių. Buvo ten visokių koplytėlių, kryžių, nors gal mažiau nei kituose senuosiuose tarpukario kaimuose. Didžiausią įspūdį man padarė Godelių kaimas, mano tėvo tėviškė. Ten buvo tiek daug senųjų dirbinių, ir didžiausias įspūdis, ko gero, buvo, kai pamačiau Stanislovo Riaubos, tų laikų vos ne garsiausio Lietuvos drožėjo, darbus.

Po truputį, po truputį, gal nuo penktos klasės, mokiausi drožti. Tada jau negyvenom kaime, buvom su tėvais išsikraustę į Plungės miestą. Ten veikė liaudies kūrinių gamybos įmonė, „Minija“ vadinosi, kur drožė visokius suvenyrus, taikomuosius dalykėlius. Jeigu dirbi tokį darbą, tai žinai, kad turėsi ir amatą, ir specialybę, ir pajamų. Tai tėvas mane į tai ir stūmė, be to, mano mama buvo prie meno. Buvo jaunystėje pasimokiusi pas kaimynus, tokį Justiną Kazoną, žinomą apylinkėje savamokslį tapytoją. Augau tarp mamos paveikslų.

Aišku, pirmieji mano darbai nebuvo susiję su tradicija, tai buvo daugiau toks pažaidimas, tada ir velniukus padroždavau, buvo madingi. O apie 1980-uosius jau ėjau tradicijos link. Pirmas užsakymas buvo įdomus, tada dar mokykloje mokiausi, kai giminaitis, toks Antanas Razma, atvažiavęs iš Amerikos aplankyti tėviškės paprašė restauruoti apnykusį koplytstulpį su keturiomis skulptūromis. Reikėjo kelias naujas detales atkurti ir pačias skulptūras pašveisti, nudažyti.

Paskui buvo mokslai Telšių dailės technikume. Iš pradžių įstojau į medžio specialybę, bet čia svajonė drožti skulptūras nepasitvirtino. Tai buvo daugiau medžio dizainas ir baldininkystė, man per daug sausa ir tikslu. Po metų perėjau į akmens skulptūrą, meninį akmens apdirbimą. Šią specialybę ir baigiau. Tapau akmens skulptoriumi vykdytoju. Bet toliau dirbau toje pačioje „Minijoje“ etalonų kūrėju, paskui – Žemaitijos nacionaliniame parke, kur mano pagrindinis darbas buvo mažosios architektūros objektų priežiūra ir naujų kūrimas. Nemažai tų darbų sukurta.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos

– Kada supratote, kad medžio drožyba – jūsų gyvenimo kelias? Ar niekada nedvejojote jį pasirinkęs?

Net neįsivaizduoju, kad būčiau galėjęs ką nors kitką daryti. Ir toks supratimas atėjo jau kokių penkiolikos, šešiolikos metų. Vėliau dar atsirado akmuo, bet ar akmuo, ar medis – vis vien skulptūra, lygiavertės medžiagos. Akmuo, aišku, ilgaamžiškesnis.

Buvo tų pasiūlymų. Buvau pasukęs į medinę architektūrą, trobesių restauravimą. Esu išbandęs daug visokių medžio galimybių. Daręs visokius instrumentus, muzikinius ir kitus. Kai nusipirkau seną sodybą, namus tvarkydamas susidūriau su dailidyste. Buvo pasiūlymų ir su užsieniu bendradarbiauti, bet neužsikabinau, likau prie skulptūros, nors ten finansiškai būtų buvę geriau.

Projektą „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.