„Vaidotas Žukas. Deganti Lietuva: nepaklusnumo metų kūryba (1975–1983)“
V. Žuko kūriniuose susipina Vakarų senosios ir moderniosios dailės citatos, literatūrinės nuorodos, populiariosios vizualinės kultūros elementai. Net ir iš pirmo žvilgsnio neutraliuose menininko kūriniuose – portretuose, peizažuose – išryškėja politinės, socialinės, kultūrinės potekstės. Parodoje darbai pristatomi išryškinant stambiausias motyvų grupes: ankstyviausieji „Piktų vaikų“ ir nuogų figūrų ciklai, religinės, egzistencinės kompozicijos, globalios politikos veikėjai bei Lietuvos asmenybės – menininkai, mokslininkai, disidentai. Greta tapybos darbų, koliažų, piešinių rodoma gausi eskizų ir spaudos iškarpų ekspozicija, padedanti bent iš dalies įminti menininko inspiracijas.
Dėl nepatogių žinučių, neslepiamos ironijos, provokatyvumo, keliamų aštrių klausimų, o taip pat ir dėl paties menininko individualistiškos, konfrontuojančios laikysenos sovietmečiu V. Žuko kūryba liko oficialiojo dailės gyvenimo užkulisiuose. Nepaisant ribotos sklaidos tuometiniame vietos meno lauke, darbai atrado savo žiūrovus: dauguma šio laikotarpio menininko kūrinių vėliau pasklido muziejuose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir svetur. Tad ši paroda – nedažnai pasitaikanti galimybė vienoje vietoje išvysti ankstyvosios V. Žuko kūrybos branduolį.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
„Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“
Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje (istoriniame Haliče ir gretimose žemėse) susiformavęs, suklestėjęs ir paplitęs labai savitas, netgi unikalus vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas.
Tarptautinėje parodoje rodoma 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų nuo XVIII a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos.
Paroda skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
„Intertwinings and interactions“
Bendrai rengiamoje parodoje „Intertwinings and interactions“ pristatomi grafikos studentų darbai ant popieriaus. Paroda, kuri iš Lenkijos atkeliauja į Vilnių, siekia populiarinti grafikos studentų kūrybą ir atidžiau pažvelgti į šių keturių garsių aukštųjų mokyklų jaunųjų grafikų kūrybinius ieškojimus.“
Parodos Vilniuje kuratorius VDA Grafikos katedros profesorius Kęstutis Vasiliūnas, Lietuvos meno gerbėjus kviečia susipažinti su Belgrado, Gdansko ir Vroclavo dailės akademijų studentų grafikos darbais, jų stilistika ir įdomiais technologiniais sprendimais. Pasak profesoriaus, dideli formatai, efektingi estampai ir gilūs piešinių naratyvai, negali palikti abejingų, ypatingai prisimenant ilgametes tenykščių kraštų grafikos tradicijas.
VDA parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
Dovilė Bagdonaitė: „Pastoralė. Aitvarų ganyklos“
Parodos struktūra – kurorto, miestelių švenčių. Įėjęs patenki į pagrindinę dalį: lauką, kuriame vyksta veiksmas: aitvarų laidymas. Tolimiau – pertraukos, prieangio erdvė, kurioje realiame gyvenime būna maisto ir alaus furgonai, suvenyrų parduotuvės, neformalūs pašnekesiai. Joje sudaryta tirštesnė ekspozicija iš donkichotiškos kelionės objektų, kuriuos atpažinsi, jei skaitei disertaciją, bet to daryti nebūtina – jie čia veikia savarankiškai išvalyti nuo teksto. Tai už pagrindinės ekspozicijos atverti krumpliaračiai, mechanizmai, laidų sistema, užkulisiai.
Ši pastoralė turi paslėptą grėsmę, savo juodąją išvirkščią pusę. Pastoralė yra iliuziška erdvė, idealo siekis – bet piemenų gyvenimas, kokį jį įsivaizdavo tapytojai ir aukštasis luomas, išties toks nebuvo. Tu, žmogus, gali čia pasaitu pažaboti ir valdyti gyvūną. Tau suteikiama galia būti ganytoju. Gali nusifotografuoti prie jo kaip žmonės fotografuojasi zoologijos soduose prie liūtų ir tigrų, kurortuose su papūgėlėmis, norėdami suteikti sau jėgą ir seksualumą.
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
„Stereoscopus“
Paroda pristato kūrėjus, tyrinėjančius garsą kaip mediją ir raiškos formą, garsinį patyrimą ir jo įtaką erdvės suvokimui, aplinkos ar kūnų triukšmą ir akustiką, garso prigimtį ir „erdvėjimą“, vaizdo ir garso vibracijas ir pan. Jokūbas Čižikas komponuoja garsines struktūras, pasitelkdamas žmogaus kūno vidaus organų skleidžiamus ritmus, pavyzdžiui, širdies magnetinį lauką ar smegenų nervinius tinklus, tokiu būdu tyrinėdamas mentalinių bei fizinių žmogaus kūno reiškinių aplinkas. Kompozitorius Matas Drukteinis patyrimine instaliacija aktualizuoja santykį tarp miesto kaip kolektyvinio darinio, ir žmogaus – ląstelės, balansuojančios tarp individualumo ir visumos. Demetrio Castellucci instaliacija referuoja technologinės mašinerijos artefaktais perpildytos kasdienės aplinkos triukšmą, fragmentuojantį ir išskaidantį mūsų garsinę patirtį. Lauryna Narkevičiūtė ir Andrius Šiurys pristato skirtybių įvairovės paieškoms skirtą binauralinį projektą, kuriame pasitelkiamas gamtinių procesų ir žmogiškosios veiklos formuojamas kraštovaizdis. Vyginto Orlovo instaliacija realiuoju laiku „įgarsina“ vaizdą už galerijos lango. Roberto Beccera domisi garsiniais kalbiniais modeliais ir tiria pamatinių tikrovės struktūrų, kurias kalba atspindi, idėjų ekstrapoliaciją į paties garso natūrą ir jo prigimtinį ryšį su kalba.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 26 d.
Eglė Maskaliūnaitė ir Irina Troma: „Perėjimai"
Autorės savo keramikos objektuose, tapybos darbuose ne dublikuoja viena kitos pasirinktas vizualines formas, pavidalus, o interpretuoja jas, palikdamos tik iliuziją į pirminius šaltinius. Irina Troma tapyboje juntamas konstruktyvizmo, futurizmo stilistinis paveldas, jo interpretacija vėl gi suskamba autentiškai ir šiuolaikiškai, forma, koloritas, potėpio pobūdis atspindi jautrią kūrėjos natūrą, siekį tapybiniame paviršiuje nepsiriboti vien formaliu kompoziciniu paviršiaus segmentavimu, bet tarsi susiskaidžiusioms, pabyrančioms formoms suteikti jausmingumo, ir net lyriškumo. Savo tapybos darbuose Irina Troma interpretuodama Eglės tūrius juos tarsi sušvelnina, suteikia joms daugiau dekoratyvumo ,„puošnumo“, jusliškumo.
Simbiozė, dialogas, raiškos „duetas“ parodoje „Perėjimai“ – puikus menininkių bendrystės, eksperimentas, kuris gali būti ir pratęstas, sukuriant dar daugiau orginalių darbų.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki kovo 3 d.
Pranas Gailius: „Nuo kalno matau aš tave“
„Ši paroda – tarsi nupieštas interviu su kūrėju Pranu Gailiumi. Jo kūrinių negalima paaiškinti, pakomentuoti, interpretuoti, nes jie – nešdami stiprų prasminį krūvį – kiekvieną paliečia savo estetika, bet ne žodžių išraiška,“ – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Parodoje bus rodomas simbolinis skaičius kūrinių – iš viso 88 darbai. Šią begalybės išraišką sustiprina ir faktas apie tai, kad Pranas Gailius atsisveikino su šiuo pasauliu eidamas 88–uosius gyvenimo metus, likus vos žingsneliui iki šios gimimo dienos sukakties. Su šiuo atsisveikinimu sietinas ir parodos pavadinimas „Nuo kalno matau aš tave“: tai – aliuzija į amžinąją dailininko poilsio vietą, kuria tapo mėgstama tapybos lokacija – Provanse esantis kalniukas, kur išpildant paskutinę valią, po mirties išbarstyti Prano Gailiaus pelenai.
Kūrybos retrospektyvoje bus pristatomi dailininko darbai iš skirtingų etapų ir ciklų, kurie bendroje erdvėje atspindi gyvą, nuoseklų, kintantį meno procesą ir dinamiką.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 10 d.
Vaidė Gaudiešiūtė: „Minčių piešiniai“
„Minčių piešiniai“ – tai V. Gaudiešiūtės piešinių, sukurtų plunksnele ir tušu ant gruntuotos drobės, paroda. Ankstyviausi darbai siekia 2002 m., naujausi sukurti šiais metais. Tai nedidelio formato, talpinantys daug motyvų, figūrų, objektų, detalių darbai, tačiau kiekvienas iš jų yra pareikalavęs ilgų kruopštaus darbo valandų. Naudodama paprastas, tradicines priemones, menininkė siekia susitelkti į žmogaus būties, jausmų, būsenų apmąstymus vaizdais. Smulkmeniškai atlikdami ritualais tampančius kasdienybės veiksmus dažnai net nematome pačių sukurtos realybės grožio arba baisumo. Tikroviškus išorinio pasaulio motyvus, kasdienio gyvenimo momentus sujungdama į metaforiškus vaizdinius, grafikė bando surasti už begalės kaukių paslėptą tikrąjį, vidinį žmogaus buvimą. Piešimas V. Gaudiešiūtei yra savotiškas monologas, bandymas išgryninti mintis, atsakyti į klausimus, suvokti mažus ir didelius atradimus. Tai monologas, kuris parodoje gali tapti dialogu.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki kovo 5 d.
Vida Juškaitė: „NEVAIKIŠKI ŽAIDIMAI“
Parodos koncepcija – patyriminė, žaidybinė. Parodos objektus būtina liesti, glostyti, pajudinti, paklausyti, dėlioti, žiūrėti į vandenį, atsisėsti… Pačiam žiūrovui, per pojūčius, įsijausti, atgaminti vaikystės nuotrupas – nes kūrybiškas gyvenimas yra sveika būsena.
Paroda labiausiai orentuota į šeimų kultūrinį lasvalaikį, kur tėvai kartu su vaikais veikdami ,,čia ir dabar“ gali pasidalinti savo pojūčiais ir emocijomis – išlaisvinti vidinį vaiką.
Dalis parodos darbų degta malkinėje krosnyje. Malkinės krosnies (train kiln) atsiradimas sode, kaip žaidimas – sudėliota iš šamotinių plytų, bet nesumūryta, nesuvaržyta metalu, o degant darbus, ugnis matosi pro plyšelius ir krosnies vaizdas tampa panašus į dangoraižį naktį.
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7) veiks iki kovo 2 d.
Urtė Jasenka: „Moteris yra Ragana“
Pastaraisiais metais dailininkė Urtė Jasenka daug domėjosi baltų mitologija, lietuvių liaudies sakmėmis ir pasakomis. Sukauptos žinios atsispindi menininkės kūryboje. Nauji personažai, temos ir specifinės iliustracijos sukėlė didžiulį žmonių susidomėjimą, susižavėjimą ir dar sykį patvirtino, kaip svarbu atsigręžti į savo tautos šaknis. Vis dėlto mitologija yra pagrindinis šaltinis kultūrai pažinti. Ji atskleidžia, ką mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, kaip suvokė praeitį, dabartį ir ateitį, save ir gyvenimą. Lietuviai turi širdyje glūdinčią archetipinę atmintį, kuri pasireiškia ir yra labai juntama net ir kasdieniame gyvenime.
Urtė Jasenka savo piešiniuose analizuoja mitinį moters vaizdinį, moteriškumo išraiškas, indoeuropiečių ir krikščionybės laikų nepaliestą baltišką deivės laumės raganos pasaulį, jos kosmologiją, nagrinėja laukinės moters prigimtį, gilinasi į ritualus, prasmių persmelktą buitį, feminizmą lietuvių liaudies mitologijos, sakmių kontekste.
Menininkė kviečia kiekvieną moterį ieškoti ir atrasti savo vidinę raganą – laukinę, laisvą, nepriklausomą, gamtos grožio kupiną moterį.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki kovo 5 d.
Judita Liaudanskaitė: „Nostalgija“
Judita Liaudanskaitė žvelgia į Laikinąją sostinę. Ji klaidžioja po Naujamiestį, stebėdama carinio laikotarpio ir modernistinius pastatus pro foto – objektyvo akį, virstančią savitu „laiko teleskopu“. Atrodo, kad per jį stebimi objektai išnyra iš šimtametės praeities ir parodo Juditai savo ankstesnį veidą – ilgą laiką užmirštą ir paslėptą. Kitų nebematomą, bet atsidengiantį fotografei. Tai saviti senųjų pastatų ir vietų portretai, kurie bando papasakoti kažką svarbaus apie save ar laikmetį. Kartais namas ar užfiksuota detalė regimi šiuolaikinių detalių fone, bet visada su kažkokiu praeities inkliuzu, atsispindinčiu lange, numanomu kupolo linkyje ar dekoratyvioje formoje. Jie fotografuoti visai neseniai, bet nuotraukoje žvelgia iš tolimo laiko. Taigi, tai paroda ir apie praeitį, apie mokymąsi išvysti į ją.
Sendintos, mišria technika spalvintos ir koreguotos nuotraukos beveik imituoja senuosius tarpukario atvirukus. Vaizdų kadravimas dažniausiai frontalus ir statiškas, labai struktūruotas. Net iškilmingas – ir tuo pat metu keistai nedrąsus. Autorės santykis su fotografuojamais objektais pagarbus, švelniai personifikuojantis pastatą ar dalį, paverčiantis jį pasakotoju. Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki kovo 31 d.
Andrew Mikšys: „Baxt“
Parodoje pirmą kartą pristatomos naujausios menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“.
A. Miksio fotografijų serija atskleidžia romų bendruomenės įvairialypiškumą, ją sudarančias individualias asmenybes. Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių – siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
Selma Selman: „Poezija be trapumo“
Selma Selman kūryboje tyrinėja savo daugialypę tapatybę. Būti menininke, aktyviste, moterimi, feministe, Bosnijoje gimusia, bet į užsienį emigravusia rome – tai patirti nuolatinį tapsmą: vis transformuotis iš vienos tapatybės į kitą. Šį būvį ji lygina su kvantinės superpozicijos reiškiniu, arba vienos dalelės gebėjimu vienu metu būti dviejų būsenų.
Remdamasi asmenine ir savo šeimos bei bendruomenės patirtimi, Selman kūriniuose kalba apie diskriminaciją ir siekia kurti savitus pasipriešinimo būdus. Tikėjimas, kad menas gali paskatinti socialinius pokyčius, yra neatsiejama jos, kaip aktyvistės, veiklos dalis. Gimtajame mieste Selman įkūrė romių mergaičių švietimo fondą, o savo kūryboje toliau tyrinėja intelektualinius, socialinius ir fizinius konfliktus tarp privilegijuotųjų daugumos ir egzotizuojamų „kitų“.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„Maldos, burtai ir šafranas: Lietuvos totorių rankraščiai iš Vilniaus muftiato rinkinio“
Lietuvos nacionalinis muziejus Totorių metus užbaigs visuomenei atverdamas istorinį šios bendruomenės religinių tekstų lobyną: Istorijų namai lankytojus pakvies susipažinti su autentiškais kelių šimtų metų senumo rankraščiais, kurie saugo tikėjimo paslaptis, atskleidžia tautos asimiliacijos istoriją, o paraštėse slepia ir trumpus ekskursus į tuometį gyvenimą.
Lankytojai išvys ir dėtą į mirusiojo kapą popieriaus su maldomis ritinį – dalavarą, taip pat namų sąlygomis iš šafrano pagamintu rašalu rašytus tekstus.
Parodą papildys ir kiti rankraščių turinį atliepiantys eksponatai: kardas su geležtėje užrašyta apsaugine formule, taip pat amuletas hramotka. Gaminant jį maldos būdavo surašomos į ilgą popieriaus juostą ir susukamos, tuomet įsiuvamos į medžiaginį dėklą. Hramotka Lietuvos totorių vaikams pasitarnaudavo kaip amuletas: tikėta, kad nešiojama pasikabinta ant kaklo hramotka nešė laimę ir saugojo nuo blogybių.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 20 d.
Tomas Pabedinskas: „Spektaklio vienišiai“
2007 m. atidarytas prekybos centras „Akropolis“ tapo didžiausiu prekybos centru Kaune. Labai greitai paaiškėjo, kad jis tapo ir madingiausia vieta mieste ne tik apsipirkti, bet ir „parodyti save“, ieškoti romantinių santykių ir siekti „prabangaus“ gyvenimo būdo. Visi šie lūkesčiai ir juos atskleidžiantis socialinis gyvenimas persikėlė iš miesto centro gatvių į prekybos centro pasažus. Atrodytų, prekybos centro erdvėje „Spektaklio visuomenė“ įgijo kone idealų pavidalą, atribotą nuo netobulos išorinės tikrovės. Tačiau čia taip pat dar labiau išryškėjo „spektaklio“ dalyvių nuobodulys ir nuovargis, neišsipildžiusių svajonių ir anapus regimybės slypinčios paslapties ilgesys. Besikeičiančius miestiečių įpročius Tomas Pabedinskas stebėjo 2011–2016 m. Sekdamas amerikietiškos gatvės ir kelio fotografijos tradicijomis autorius siekė užfiksuoti tarpines neapibrėžtumo akimirkas, kai prekybos centro lankytojai ar darbuotojai atitrūksta nuo numatyto vartojimo scenarijaus ir dirbtinėje pramogų aplinkoje atsiskleidžia žmogaus vienatvės pojūtis. Tokie momentai fotografijose tampa apibendrintu vaizdiniu spektaklio, kuriame dalyvauja jau ne visuomenė, o nuo jos atitrūkę vienišiai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
Irena Jomantienė: „Sėklos ir žiedai“
Eksponuojama per 20 pastaraisiais metais sukurtų aliejinės tapybos kompozicijų ir natiurmortų. Visi paveikslai įkvėpti ir nutapyti autorės sodelyje, veik stebuklingai išlikusiame vienoje dabar labiausiai besikeičiančių Vilniaus gatvių. Kantriai ir su nuolankumu fiksuojama mažame gamtos plotelyje vykstanti spalvų ir pavidalų drama netikėtai atveria stulbinančios ir begalinės Kūrinijos perspektyvą, skatinančią guodžiančiam kuklumui.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki vasario 27 d.
„Mados dizaino pasakojimai“
Paroda praskleidžia VDA Mados dizaino katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar. Pristatomi kūriniai ir pasakojimai supažindina su plačiu mados dizaino veiklos ir galimybių spektru. Ekspozicija – tai savotiškas mados pasakojimas, kuriame telpa įvairių skonių, žanrų ir kartų mados dizaino darbai, reflektuojantys skirtingų metų aktualijas ir tendencijas.
Panemunės pilyje (Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki birželio 1 d.
Arūnė Tornau: „Ligoninė“
Paroda VDA galerijoje „Artifex“ skirta atminti pirmajai Vilniaus ligoninei pradėtai kurti 1702 metais šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios domininkonų vienuolyne. Vieta per daugelį metų keitė savo pavadinimą ir paskirtį – buvo ligoninė, vaisių-daržovių sandėlis, Operos ir baleto teatro dekoracijų saugykla, nuo 1940-ųjų tapo I-ąja Tarybine ligonine. Žiūrovo dėmesiui pateikiama tekstilės instaliacija „Skausmo gėlės“ – tulpės formos objektai, primenantys ligonių patirtis, ilgus gydimo metus, ligonio-gydytojo santykį, kai dėkingi pacientai atsidėkodavo dovanodami gėles. Jai sukurti panaudotas uždarytos ligoninės inventorius (paklodės, užvalkalai, medicininiai chalatai).
Kitas autorei svarbus objektas yra inspiruotas 19 a. nežinomo dailininko tapytos šaričių vienuolių (ligoninės įkūrėjų) vyresniosios Albertinos Miunhauzen portreto.
Parodoje per detales punktyriškai atspindimas ilgas ir sudėtingas ligoninės gyvavimo laikotarpis – nuo senųjų iki sovietinių laikų ir uždarymo 2003 metais. Paroda per asmeninę autorės istoriją įsipina į platesnį Vilniaus istorijų kontekstą.
VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 19 d.
Lino Leono Katino tapybos darbai
Linas Leonas Katinas (1941-2020) – vienas iškiliausių ir galbūt dar pakankamai neįvertintas ir nesuprastas šio meto Lietuvos tapytojas, jo kūryba – savitas intelekto, pasąmonės impulsų ir talentingos plastinės raiškos fenomenas. Šioje parodoje pristatomi iki šiol viešai nežinomi, beveik žuvę tapytojo darbai. Tai sava sėkmės istorija. Linui Katinui, kartais kokiai idėjai „apsėdus“, pritrūkdavę paruoštos drobės, tuomet jis nuimdavęs senesnį paveikslą nuo porėmio ir aptraukdavęs nauja drobe. Susukti ir ilgai dirbtuvėje užsigulėję užmiršti dailininko darbai buvo rasti apirę, sugadinti drėgmės, pelėsių ir atrodė prarasti. Vis dėlto dailininko šeimos ir galerijos AIDAS rūpesčiu bei nemenkomis lėšomis jie buvo restauruoti profesionalių tapybos restauratorių, dabar parodos lankytojas mato šiuos paveikslus lyg gimusius antrą kartą.
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki vasario 28 d.
Ema Alševskaja, Paulė Vaitkutė ir Vaiva Frančiakaitė: „Jauna / Nauja grafika. Kintamieji“
Kintamieji – tai duomenys, kurių reikšmės gali kisti laike. Kintamieji, kismas, pokytis, judėjimas, mutacija, kaita, nepastovumas, svyravimai, alteracija, transformacija, kintamumas, poslinkis, perdirbimas, virsmas, interakcija – šios su veiksmu susijusios sąvokos apibūdina parodoje pristatomų jaunųjų menininkių instaliacijas „Vandens paviršius“, „Koordinatė 55°13’31.5″N 22°53’57.3″E II“ ir „Kvėpavimas“.
Kiekviena iš autorių pasitelkia individualius meninio tyrimo metodus bei įrankius, liečia aktualias temas bei problemas, taiko savitus kalbėjimo būdus pastebėti, permąstyti ir įprasminti kintamuosius.
Kurdamos baigiamuosius darbus, autorės tyrinėjo gamtosaugos, dirbtinio intelekto, jo ryšio su individu, fizikinių reiškinių ir žiūrovo bei kūrinio sąveikos atvejus.
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 5 d.
„HEDONIZMAS.LT“
Šešis autorius subūrusi paroda nagrinėja hedonizmo vaidmenį lietuvių kūryboje ir kviečia lankytojus „išpažinti“ savo gyvenimo malonumus. Paroda dedikuojama šviesaus atminimo tapytojui Aleksandrui Vozbinui.
Kaip ir praėjusių metų parodoje, lankytojai kviečiami įsitraukti į diskusiją ir pasvarstyti, kaip hedonizmas reiškiasi jų pačių gyvenime. Parodos kuratorė sukaupė dešimtis lietuvių ir užsienio šalių gyventojų minčių apie hedonizmą, kasmet vis plėsdama šį „išpažinčių“ archyvą. Savo mintis apie hedonizmą galerijoje galės įamžinti ir kiekvienas parodos lankytojas, taip prisidėdamas prie gilesnio „lietuviškojo hedonizmo“ idėjos nagrinėjimo.
Vilniaus meno erdvėje „GODÒ galerija“ (Malūnų g. 6, Vilnius) veiks iki vasario 26 d.
Jono Arčikausko keramikos darbai
Jonas Arčikauskas gimė 1957 m. Patilčiuose, Lietuvoje. Nuo 1979 m. gyvena Vilniuje.
Virš 50 metų kuria keramikos srityje – nuo miniatiūrinių iki didelių kompozicijų interjere ir eksterjere viešose erdvėse.
Dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje, Suomijoje, Italijoje, Čekijoje, Danijoje, Lenkijoje, JAV.
Virš 40 metų dirba teatre: kuria dekoracijas, kostiumus, grimą, videoinstaliacijas, plakatus teatro spektakliams ir kinui, režisuoja, rašo libretus. Taip pat iliustruoja knygas.
Statė spektaklius teatruose Lietuvoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Japonijoje, Ukrainoje.
Sukūrė virš 100 spektaklių, valstybinių minėjimų, akcijų ir kitų renginių.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49) veiks iki balandžio 25 d.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Balerinos efektas“
„Balerinos efektas“, arba sindromas, kaip ir „Drugelio efektas“, yra teorija, teigianti, kad patys mažiausi pokyčiai pradinėse sąlygose gali sukelti nenuspėjamus ilgalaikius padarinius. Šioje parodoje autorė tapybą gretina su baleto pasauliu ir pateikia paveikslo drobę kaip apšviestą scenos erdvę, kurioje tapinėja, šokinėja ir figūras braižo teptukai-puantai. Rodomos drobės yra sukurtos 2018–2022 metais.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Baletas neįsivaizduojamas be dailių balerinų ir grakščių jų avimų puantų, tačiau nepaisant dailios baleto batelių išvaizdos, šokėjų patiriamos traumos yra susijusios su puantų avėjimu. Puantai, iš pirmo žvilgsnio galintys pasirodyti švelnūs ir lankstūs, iš tiesų yra neįtikėtinai tvirti. Priekinė puanto dalis yra tarsi maža dėžutė, pagaminta iš medžiagos, kartono bei popieriaus, ir sutvirtinta klijais tam, kad baleto šokėjai galėtų išlaikyti pusiausvyrą judėdami ant pirštų galų.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki kovo 3 d.
„Sala“
Saloje susitinka šeši vizualaus meno kūrėjai: Tomas Andrijauskas, Andrius Grigalaitis, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Virginijus Kinčinaitis, Jolita Puleikytė, Dainius Trumpis ir jungdami daugiasluoksniškumą bei tarpdiscipliniškumą formuoja kolektyvinę erdvę, kurioje viešpatauja laisvas menininko įkvėpimas. Tradiciškai sala suvokiama kaip uždara, kiek egzotiška erdvė, kurioje dėka izoliacijos atsiranda specifinės gyvenimo, elgesio ir kūrybos formos. Izoliacija kūrėjui – nebūtinai negatyvi būsena, dažnai priešingai – tai galimybė atitrūkti ir susikaupti ties savo kūrybos objektu, galimybė užmegzti tikrai artimus santykius ir svarbiausia, galimybė be skubesio tiesiog mėgautis gyvenimu. Salos erdvės formavimas, šiuo atveju, veikia kaip kūrybinė koncepcija, idėjai suteikiant vizualų pavidalą ir atveriant naujas interpretacijos galimybes.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki vasario 26 d.
Gražina Vitartaitė: „Šiapus ir anapus paveikslo“
Parodos „Šiapus ir anapus paveikslo“ tematika yra susieta su dabarties iššūkiais, pamąstymais apie gamtą, žmogaus veiklą ir jos pasekmes. Tapytoja Gražina Vitartaitė apie parodą sako: „Aš renkuosi temas svarbias ir opias mums ir Lietuvai: piliakalniai, Kuršių nerija, marios, didieji ežerai, Nemuno slėnis, gimtosios Krekenavos apylinkės ir Nevėžio vandenys. Vieta labai svarbi mano kūryboje, būtent gimtoji vieta – Lietuvos kraštas. Kraštovaizdis, kurį aš renkuosi, tarnauja tik kaip impulsas, svarbus ne išorinėmis formomis, bet tvyrančia atmosfera, nuotaikomis.“
Bernardinų galerijoje (Maironio g. 10, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
„Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“
Ar susimąstėte, kada buvo sukurtas pirmasis grafitis? O pirmoji neofreska? Dar pirmykščio žmogaus urvuose? Ar Pompėjos gatvėse? O gal jau moderniais laikais ant autobusų, traukinių ar privačių lėktuvų?
Paroda „Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“ skirta urbanistinio meno ištakoms Kaune, siekiančioms sovietmetį. Kviečiame įsigilinti į pagrindinius skirtumus tarp daugelio maišomų sąvokų, tokių kaip grafitis ar neofreska, taip pat sužinoti, kur atsirado pirmieji Kauno grafičiai. Paroda pristato ir skirtingais dešimtmečiais vyravusias urbanistinio meno formas mieste, tuometinės žiniasklaidos reakcijas į piešėjus, ir tai, kaip praėjusio šimtmečio pabaigoje vandalizmu laikytas užsiėmimas virto miestiečių mylimu menu, kuriam jau taikomos apsaugos priemonės.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki kovo 27 d.
Romualdas Balinskas: „RE – VĖL IŠ NAUJO, PRIEŠINGAI“
Parodą sudaro darbai iš naujo ciklo, išskyrus kelis nutapytus anksčiau. Beveik galima vadinti, kad tai – pandeminis ciklas. Mano darbai apie vietą, laiką, santykius, įsivaizduojamą socialinę harmoniją perkeliant į gamtinę terpę, ieškant žmonijos egzistencijos atsakymų. Nei rasės, nei socialinės hierarchijos, nei amžiaus skirtumo, nieko individualaus, tik bendras reikalas, realus išgyvenimas. Koliažo būdu, žmogiškas pavidalas (iškirpti iš žurnalo veidai, galvos) lipdosi, ritualizuojasi, įsiprąsmina paveikslo erdvėse. Žmonės, kaip bendruomeninės būtybės, paneigdami individualizaciją, taip brukama vartojimo apologetų, tam tikroje terpėje ir patys būdami terpe vienas kitam, sąlygoja savo kaip rūšies išlikimą ir tolesnį egzistavimą apokaliptinėje akistatoje.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki vasario 26 d.
Vytauto Poškos tapybos darbų paroda
„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“
Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su išlikusiais senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais per liaudies meno artefaktus.
Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 18 d.
Andrius Zakarauskas: „Šlovingo potėpio pėdsakai“
Parodoje eksponuojami naujausi menininko darbai – paveikslai ir piešiniai. Šiuose darbuose Zakarauskas tęsia formos ir pasakojimo santykio tapyboje paieškas. Nagrinėdamas religines temas ir biblines scenas, kurias jis nuosekliai tyrinėjo per pastaruosius kelerius metus, menininkas siūlo originalias vizualiai ir semantiškai dekonstruotas versijas. Jis stebi siužeto vingius ir, paliesdamas drobę, tarsi vėl ir vėl atlieka abejojančio apaštalo Šventojo Tomo gestą, taip tikrindamas vaizduojamo įvykio tikrovę, bandydamas atkurti savo asmeninį santykį su juo nuolat besikeičiančiame kasdieniame gyvenime. Savo darbuose jis tyrinėja įtampą tarp abstrakcijos ir vaizdinio, tarp faktų ir vaizduotės, tarp sekuliarumo ir sakralumo, o šioje įtampoje egzistuojantys klasikiniai vaizdiniai numato, kad jie tampa prasmingi kiekvienai artėjančiai dienai.
„The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
Povilas Gavorka: „Pasąmonės versmė“
Parodoje bus eksponuojami 2019-2021 metais sukurti siurrealistiniai linijiniai grafikos darbai. Darbų siužetai yra neapriboti konkrečios tematikos ar problemos rėmų. Vizijos, iš pasąmonės plaukiantys atsitiktinai siužetai nupiešti ant popieriaus esamuoju momentu be išankstinio planavimo, eskizavimo ar pavyzdžių.
„Pasamonės versmėje” eksponuojami darbai atlikti jautria minimalistine linija be balastinių spalvinimo, tonavimo ar šešėliavimo etapų. Tokiu būdu autorius neatsilieka nuo galvoje užgimstančių vis naujų vaizdinių kaitos pagreičio. Greitas linijinis piešimas leidžia spėti pasąmonės vaizdinius perkelti ant popieriaus proceso metu išliekant esamajame momente. Savo linijinių darbų autorius netaiso, neperpiešia ir nenaudoja trintuko tikėdamas dabarties grožiu.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks vasario mėn.
Andris Vītoliņš: „Mums reikia šanso atgimti!“
Parodoje „Mums reikia šanso atgimti“ daugiausia dėmesio skiriama į kritines situacijas patekusio žmogaus gebėjimui pamatyti ateities viziją. Menininko kūryba sujungia pasitikėjimą idėja, mintimi ir „atgimimu“ fizinėje erdvėje. Būtent daiktais ir objektais virtusioms idėjoms suteikiama galimybė atgimti ir atsinaujinti paveiksluose.
„Savo darbuose stengiuosi užfiksuoti gyvą pasaulio tėkmę. Viena vertus, paveiksluose gyvena žmogaus sukurtos, palyginti stabilios struktūros, kita vertus, jaučiamas ir neracionalus pasaulis, kuris apima toli už žemiškos, akivaizdžios aplinkos ribų. Pastebėjau, kad mūsų susidūrimai su daugeliu dalykų ir reiškinių yra tarsi blyksniai – iš pradžių mintis ar procesas yra aktyvus, bet akimirksniu jis nublanksta ir išnyksta. Tuo metu mūsų fizinė padėtis yra labai svarbi – ar esame procesų centre, ar periferijoje“, – apie parodos „Mums reikia šanso atgimti“ meninį teiginį kalba parodos autorius Andris Vītoliņš.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) ir galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki vasario 26 d.
Žilvinas Landzbergas: „Maldos dūmas“
Vasario 4 d. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) pradės veikti lietuvių menininko Žilvino Landzbergo personalinė paroda „Maldos dūmas“. Šioje parodoje žiūrovai galės pamatyti specialiai 33-ajai San Paulo bienalei kurtą instaliaciją „Paslėpta Saulė“ (2018 m.) kuri taps visos parodos ašimi, o greta jos bus pristatyti ir naujai menininko sukurti skulptūriniai objektai bei instaliacijos.
Žilvinas Landzbergas (g. 1979 m.) – menininkas, skulptorius. 2004 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2001 m. semestrą mokėsi Plymouth‘o universitete, vaizduojamojo meno fakultete. 2005-2007 m. praleido podiplominėje „Atelier“ rezidencijoje, Amsterdame. Nuo 2003 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2017 m. atstovavo Lietuvą 57-ojoje Venecijos Bienalėje. 2018 m. jo kūriniai buvo pristatyti tarptautinėje šiuolaikinio meno Rygos bienalėje, bei San Paulo bienalėje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki kovo 6 d.
Vilija Kinderavičiūtė: „Tuolaik ir nūnai“
V. Kinderavičiūtė gimė 1963 m. Kaune.
1987 m. baigė Valstybinio dailės instituto Kauno taikomosios dailės skyrių, kur įgijo dekoratyvinės taikomosios dailės dailininkės specialybę.
Dirba keramikos srityje, naudoja lipdymo rankose techniką.
Nuo 1989 m. dalyvauja simpoziumuose, parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Nuo 1997 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, taip pat LDS tarybos narė.
1997 m. apdovanota už kūrinių originalumą dailės parodoje „Atgimimas“ (Kaunas).
2000 – 2016 m. gyveno Londone.
Kūryboje autorę domina žmogaus ir tikrovės santykis, nuolatinė gamtos reiškinių kaita, jų atsitiktinumas bei tobulumas.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas, BLC verslo centras, I a. vitrina) veiks iki kovo 6 d.
Eglė Velaniškytė: „Puota maro metu“
Skeletai, kaukolės jums kelia šiurpą? Be reikalo. Pasak dailininkės, tai tik kitas žmogaus būvis. Kaip vanduo: gali būti skystas, garai arba ledas.
Bijome mirties? Juk tai gražus slėpinys.
Tai ne poza, ne išdidumas, o kalbėjimas apie tai, kas amžina ir labai svarbu: mūsų nuodėmės, dorybės ir tai – nuo ko nepabėgsi…
Tapytojos Eglės Velaniškytės parodoje „PUOTA MARO METU“ eksponuojami patys naujausi menininkės darbai, tema ir pavadinimas yra padiktuoti gyvenamojo laiko aktualijų bei kūrėjos asmeninių patirčių.
Menininkė tapo žmogaus sielą, kuri negali būti visai šviesi. Atskleidžiamas ne kūno formų grožis, ne gundantis jaunystės grakštumas, o ieškoma būties tiesos. Pasak autorės, ji myli žmones, kokie jie bebūtų – kreivi ar šleivi. Subtilias emocines būsenas išreiškia prigesintos spalvos, šviesos kontrastai, ekspresyvus temperamentingas potėpis, stipri kompozicija.
„Puota maro metu“ – skamba lyg įspėjimas, skatina įsižiūrėti ir apmąstyti.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 5 d.
„Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“
M. Brenneris buvo žinomas ir labai vertinamas kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė. Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
Lukas Atas, Anton Lukoszevieze, Kristijonas Nenartavičius, Gytis Skudžinskas: „Garso ir tylos autografai“
Parodoje pristatomi kūriniai akcentuoja garso bei muzikos vizualizavimo galimybes. Tačiau čia neaptiksme koncertų, atlikėjų fotografijų, muzikinių albumų viršelių, o pagrindinius garso vizualizavimo dėmenis sukuria pats garsas. Parodos autoriai minimizuoja tradicinius muzikos įvaizdinimo būdus ir, pasitelkdami fotografijos priemones, fiksuoja garso, kaip materialios ir fizinės raiškos, vizualius pėdsakus.
Kūrinių atsiradimą sąlygoja klausymo ir muzikos patyrimo būsenos (A. Lukoszevieze), garso vibracijų fizinis poveikis (K. Nenartavičius, L. Atas), metodologiniai muzikinės kompozicijos sukūrimo principai (G. Skudžinskas). Tad šiuo atveju pati garso medžiaga perkeliama į vizualinę išraišką ir nužymi savo veikimo teritorijas.
Parodoje rodomi darbai iš dalies gali priminti grafines partitūras, tačiau šiuo atveju pats principas yra atvirkščias. Grafinė partitūra yra instrukcija ir sąlyga muzikiniam kūriniui rastis, o šioje parodoje demonstruojami darbai yra nulemti garsinės aplinkos patyrimo.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki vasario 26 d.
Jonas Aničas: „Niekas neprisimena jo vardo“
Parodoje pristatomi darbai kalba ir aktualia masinės produkcijos vartojimo tema. Kritikuojama masiškumo, pasikartojimo estetika, kūrybos anonimiškumas bei žala aplinkai. Tai pabrėžiama naudojant komerciniais tikslais masiškai gaminamų produktų formas bei spalvas, sutinkamas prekybos centrų logotipuose. Tačiau žmogus vartoja ne tik daiktus, bet ir naujienas, žinias, medijas. Pastaroji pozicija šiandien tampa vis reikšmingesnė. Ši galinga terpė sudaro sąlygas pasyviam stebėtojui – žmogui, kuris seka reikšmingas naujienas, bet pats dažnai yra bejėgis įvykių sekoje. Šis žmogus, vartojantis, bet nekuriantis, tampa bevardžiu tos pačios masinės gamybos produktu, pasmerktu pasimesti minioje.
Iš pažiūros skirtingi parodos sluoksniai kviečia aktyviai pastebėti, kokią poziciją užimsime mes – žiūrovai: ar tapsime savo esaties kūrėjais, ar pasiduosime pasyvumui, kuris yra tolygus užmarščiai.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 3 d.
Martine Feipel ir Jean Bechameil: „Rytojaus pasaulio mechanika“
Dirbdami poroje, Feipel ir Bechameil kuria instaliacijas, kuriose susimaišo iliuzija, vaizduotė, nestabilumas ir nelogiškumas tarp griežtų ir į rėmus įspraustų šių dienų pasaulio vietų. Kaip skulptoriai, taip pat mėgėjai tyrinėtojai ir inžinieriai, puikiai suprantantys pasaulio teatrališkumą ir įvairias jo grožio formas, jie kuria remdamiesi socio-istoriniu, estetiniu, politiniu ir techniniu požiūriu. Derindami piešimą, skulptūrą, inžineriją, režisūrą ir scenografiją – skirtingas sritis, kuriose turi įgūdžių, savo kūrybą pateikia ir rafinuotai, ir išraiškingai.
Žvelgdami menininkų akimis, jie neturi tvirtos nuomonės apie idealius socialinius ir kultūrinius modelius, bet nuolat kelia klausimus apie žmogaus gyvenimą, paliesdami temas, tokias kaip socialinė ir kolektyvinė padėtis, gyvenimo būdas, kasdienybėje sutinkamos architektūros formos ir mus supantys daiktai, matomas kraštovaizdis, taip pat mums suteikta laisvė ir brėžiama ateitis.
Galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27 Kaunas) veiks iki vasario 27 d.
„Paroda Nr. 1“
Parodoje autorių kūrybines intencijas siekiama pristatyti per asmenines menininkų kūrybos deklaracijas, išreikštas tekstu ar vaizdu. Deklaracijose akcentuojami menininkų ilgalaikiai kūrybos tikslai (buvę, esami ar dar tik projektuojami) ir kūrybinės vizijos. Deklaracijos – tai projekto dalyvių ir kuratorių „pareiškimas“ apie laiką, savęs suvokimą organizacijoje, pačios organizacijos statusą ir prestižą. Balti plokšti lapai, tarsi išsprūdę iš dailininko bylos, parodoje klostosi į tūrinę, archyvinės stilistikos instaliaciją. Vardinis „blankas“ iš statistinio vieneto virsta unikalia kūrėjo menine reprezentacija, kurių visuma formuojasi į analitinio spektro parodą, potencialių psichologinių, sociologinių ir meninių tyrimų lauką. Ekspozicinė statika virsta įsukančiu susitikimų ir neakivaizdžių meninių pokalbių labirintu bei interaktyvia gyvų pasimatymų erdve, nes galerijoje besilankantys ir savuosius lapus pildantys nariai tampa gyvosiomis „meninėmis deklaracijomis“, laukiamais dialogo partneriais. Ekspoziciją papildo archyviniai videokadrai, prisodrinantys bendrystės lauką prisiminimais. Visa parodos medžiaga, visi 451 lapas, vėliau nuguls į meninę knygą, kuri bus saugoma ateičiai ir pasakos apie Kauno menininkus.
„Drobės fabrike“ (Drobės g. 62, Kaunas) veiks iki vasario 20 d.
Jonty Tacon, Laurie Griffith: „Babochka“
Šio fotografinio tyrimo objektas – atokus ir palyginti mažai pažįstamas Lietuvos miestas Visaginas, sovietų okupacijos metais specialiai įkurtas tuo metu galingiausios pasaulyje atominės elektrinės statytojams ir darbuotojams. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Ignalinos atominė elektrinė buvo ambicingas projektas, turėjęs užtikrinti solidžią ateitį Visagino gyventojams. Lietuvai siekiant įstoti į Europos Sąjungą, pagrindine sąlyga tapo nutraukti eksploatuoti Ignalinos atominę elektrinę. Joje buvo naudojamos tokios pat reaktoriaus technologijos (RBMK-1500) kaip ir Černobylyje.
Jėgainės uždarymo įtaka Visagino miestui – pagrindinė Laurie ir Jonty‘io fotografijos projekto „Babochka” ašis. Menininkai įsitraukė į kadaise labai uždaros vietinės bendruomenės, kurią sudarė visos buvusios Sovietų Sąjungos tautų žmonės, gyvenimą ir iš arti tyrinėjo kone šventai saugomą elektrinės vidų. Išryškėjo išdidumo, išlikimo, bendruomeniškumo ir kartu suskaldytos tapatybės paveikslas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Tomas Daukša: „Laimės švieselės“
Šia instaliacija autorius apmąsto, tvarumą ir perteklių, harmoniją ir triukšmą kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykį. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas projektas, tačiau jis kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos.
Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja primityvią rišimo technologiją, dažnai sutinkamą amatuose. LED lemputės dar visai neseniai buvo brangi ir tik kai kuriems įperkama ir prieinama inovacija. Kaip autorius pamena, apie LED’us galėjai sužinoti iš žiniasklaidos, tačiau ilgainiui naujovė tapo įprasta, kasdienė, lengvai prieinama, ji pasidarė bene pagrindiniu šių laikų šviesos šaltiniu (išskyrus Saulę).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Kauno architektūros motyvai piešinyje“
„Fonde saugomi piešiniai sukurti tarp dailininko Justino Vienožinskio įkurtos ir jo pastangomis pastatytos Kauno meno mokyklos (1922–1940 m.), pirmosios Lietuvoje meno institucijos, pastato sienų. Gaila, tačiau šio laikotarpio darbų fonde išlikusių nėra.
Parodoje „Kauno architektūros motyvai piešinyje“ eksponuojami darbai apima praėjusio šimtmečio pabaigos ir XXI amžiaus pirmųjų dešimtmečių laikotarpį. Skirtingomis technikomis kurtuose studentų darbuose, kuriuose vaizduojama Kauno architektūra, atsiskleidžia piešimo, kaip vaizduojamojo meno šakos, pokyčiai, kuriuos lemia keletas faktorių: dėstytojų kartų kaita, studijų programų tikslų ir uždavinių pokyčiai bei specifika, piešimui skirto laiko trukmės mažėjimas, edukacinės bei estetinio ir meninio ugdymo paradigmų virsmas, skaitmeninių technologijų įsigalėjimas, kuris kvestionuoja tradiciškai suvokiamo piešinio sampratą.
Tačiau aktuali tebėra piešimo, kaip mokymosi dalyko, svarba žmogui, plėtojant aplinkinio pasaulio formų ir spalvų suvokimą, siekiant akies ir rankos judesių tikslumo, pastabumo, formos suvokimo ir erdvinio mąstymo, vaizduotės ir estetinio skonio formavimosi.“ (Sigutė Bronickienė)
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki vasario 19 d.
Laima Numavičė: „Linkėjimai iš Kauno“
„Dėl XX a. pradžios istorinių įvykių Kaunui teko prisiimti atsakomybę už visą šalį. Ir miestas kantriai, su meile statė ateitį mums visiems. Pirmosios Respublikos metu sukurtas savitas, santūrios elegancijos modernizmo stilius vainikuoja miesto tautiškumo paieškas ir inspiruoja ateities darbams. Tarpukario Kaunas subūręs bei išugdęs iškiliausias Nepriklausomybės laikų asmenybes, padėjęs pamatus modernios Lietuvos savimonei ir dabar yra vienas didžiausių žmogiškųjų išteklių „donorų“ įvairioms valstybės gyvenimo sritims.
Daug Lietuvai davęs miestas pamažu braukia užmaršties voratinklius nuo savo lobių, yra iš naujo atrandamas kauniečių bei miesto svečių. Vis dažniau antram gyvenimui atgimsta ne tik Kauno modernizmo pastatai, baldai, bet ir tautinės vertybės.
Tarpukario Kauno veidas, išaustas iš to meto tautos svajonių, sapnų ir vilčių, „nugulė“ mano sukurtose vektorinės grafikos atvirutėse. Čia Kaunas toks, kokį aš jį matau – istorinis pasididžiavimas, persipynęs su dabartiniais potyriais ir jausmais.“ Laima Numavičė)
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki vasario 19 d.
„Vokiečių gatvė“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepo 3 d.
„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“
Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
„Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“
Parodos lankytojai susipažins su pirmųjų profesionalaus dizaino kartų baldininkių, kurios itin daug dėmesio skyrė gyvenamajai aplinkai formuoti, kūryba. Baldų kūrėjos moterys, gana gausiai startavusios 6–7 deš., davė ryškų postūmį lietuviškų baldų modernizmo tradicijai, kurią vėliau sujungė su naujomis, laiko padiktuotomis dizaino tendencijomis. Dizainerės dirbo sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis, kuomet buvo stabdoma kūrybinė iniciatyva, trūko profesinės informacijos, gamybos medžiagų. Nepaisant to, jų darbai padarė reikšmingą įtaką Lietuvos baldų dizaino raidai ir įsirašė į Europinės modernizmo tradicijos kontekstą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibiro archyvą“
Juozo Lukio (1927–2001) fotografinio palikimo remediacija. Panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą.
„Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.
Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai man buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla, jo dėka susipažinau ir su šio amato technine puse – ryškalų gamyba (tėvas naudojo terminą: „sutaisyti vaistus“), nuotraukų spausdinimu, atspaudo kokybės išgavimu.“ (Alvydas Lukys)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki vasario 27 d.
Evaldas Pauza: „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“
Šiandien skulptūra priartėjo prie kitų dailės sričių, objekto meno, todėl dažnai sunku ją atskirti. Evaldo Pauzos kuriama skulptūra – figūrinė, primenanti visiškai tradicinę skulptūrą, tačiau naujai permąstyta ir pateikta pasitelkiant šiandienines mąstymo ir matymo kategorijas. Tradicinis lieka tik atlikimo būdas ir technologija: lipdyba, formos, liejimas iš bronzos ar aliuminio.
Skulptūra, įsiterpianti į tam tikrą erdvę, dažnai veikia kaip svetimkūnis, tačiau E. Pauza stengiasi tą „svetimkūnį“ prijaukinti, erdvei suteikdamas naujų, kartais neįprastų ar net kvestionuojamų prasmių ir reikšmių pačiam siužetui bei naratyvui. Skulptūra „Punk go home“. Tai – tam tikri šiandienos „kareivėliai“, kviečiantys reflektuoti mūsų kartos praeitį, sovietinių laikų maištą, gyvenimo būdą bei peržiūrėti šiandienos akivaizdoje dabarties aktualijas – tam tikras socialinis bei moralinis kasdienybes klausimas, žiūrint iš šios dienos perspektyvų. Kita kūrinių serija sudaryta iš atskirų, nesusijusių kūrinių, kuriuos vienija tik forma – dviejų dimensijų objektai-plokštės. Tam tikra „socialinė plastika“ su ironija ir sarkazmu, atspindinti kasdienybės (ne)realybę: „Peizažas su gyvatėmis“, „Pienių vynas“, „Eina“, „maxitaxi“. Trečioji dalis – istorinė-patriotinė. Tai – iškilių istorinių asmenybių įamžinimas šiuolaikiškomis patraukliomis formomis bei netikėtais sprendimais, kurie kelia diskusijas ir ragina kvestionuoti patriotizmo sąvokas bei asmenybių bruožus. Eksponuojamos tokios figūros, kaip J. Basanavičius A. Žmuidzinavičius ir Anglijos karalienė, kurie vaizduojami kaip išdidinta alavinių kareivėlių versija.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 16 d.
Antanas Mončys: „Veidai ir dvasios“
Parodos pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
„...1943 - 2020 ...“
Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
„Gyvi namai“
Gandai ir gyvi liudijimai mena po Kauno menininkų namų (KMN) vilos stogu vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų ir KMN buvusių bendradarbių atmintyje. Parodoje skleisis pasakojimai tiesiogiai susiję su KMN erdvėmis ir jų praeities funkcijomis.
„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – pasakoja Robertas Černiauskas, KMN veikusio baro šeimininkas.
Parodoje išgirsite Virginijos Kochanskytės, Arūno Kulikausko, Aldonos Keturakienės, Justino Kalinausko, Roberto Černiausko, Petro Venclovo pasakojimus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki kovo 1 d.
„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“
Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 22 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“
Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
„Deivės ir kariai“
Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki kovo 13 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)“
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 13 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo mėn.
