Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui | Indrės Stulgaitės nuotr.

Tas vaidmuo – įkyrus ir vienintelis,
visada pagrindinis. Jame
tarsi špagos kryžiuojasi viltys
ir juodų nevilčių nežinia.

(Posmas iš Elenos Mezginaitė eilėraščio „Pagrindinis vaidmuo“)

Kartais nematoma jėga stumteli atsidurti viename ar kitame geografiniame taške. Dažniausiai tai susiję su asmenybėmis, kurios traukia prie savęs. Vykti į  Panevėžį, rodos, priežasčių nėra daug. Kažkada viliojo Juozas Miltinis (1907–1994), o po mirties – jo aktoriai. Jų liko vos keli, bet kiekvienas iš jų – atskiri vandenynai.

Šįkart traukos centru tapo Albinas Kėleris – jam skirtas vakaras vyko rugsėjo 15 d., jį organizavo Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Elvyra Pažemeckaitė. Nors šis aktorius jau daugelį metų Panevėžyje yra pagrindinis renginių, festivalių vedėjas, ir, svarbiausia, vaidina pagrindiniuose Juozo Miltinio dramos teatro spektakliuose, iki šiol gimtajame mieste jam skirto vakaro nebuvo. Kėleris yra ne tik ypatingo talento aktorius. Jis aplink save ir savimi formuoja miesto dvasią, visa tai, kas negyva, niūru paverčia intelektualiniu „žaidimu“. Tai žmogus, į save sugėręs kelių dešimtmečių miesto kultūrą, visą teatro evoliuciją ir kryčius žemyn. Jis išgyveno ir teatrinį savo aplinkos renesansą, ir tai, kas gramzdina į neapsakomą, praeiviui nematomą kančią.

Kėleris – lyg strėlė. Jo tiek fizinė, tiek psichologinė kartelė užkelta taip aukštai, jog atrodo, kad regime aktorių, dar tebesantį Miltinio studijoje. Nors pastaruoju metu įvairiuose renginiuose jis dažnai išnirdavo su savo kolega Algirdu Paulavičiumi, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos šįkart Paulavičiaus nepamatėme. Bet užtat į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką atėjo Dalia Melėnaitė. Ji atėjo pas „kraujo bičiulį“ – Albiną Kėlerį. Kai susitinka du mohikanai, jų kalba būna minimalistinė: vienas apie kitą jie žino ir viską, ir nieko, ir visa tai jiems nesvarbu, nes jie beveik identiškai jaučia ir supranta teatrą. Tokiems žmonėms teatras – tai ne sienos, ne vaidmenys, ne partnerystė. Jiems teatras – tai sudegintų nervinių ląstelių darinys, kurio jau niekas niekada neišpainios. Kai susitinka tokie aktoriai, jiems belieka tik šypsotis, žiūrint vienam kitam į akis. Jiems belieka tylėti, ar prisiminus mažiausią nutikimą, prapliupti juokais, nes už viso to – begalinės, įdomiausios istorijos. Tarp aktorių vyksta keista mikro judesių dramaturgija, kurią stebėti įdomiau, nei eiti į daugelį tuščiažodžių spektaklių. Miltinio aktoriai – dievai. Nors Miltinis pylos jiems „išrašydavo“ pakankamai, be režisieriaus jie gyventi negalėjo. Miltinis įsikūnijo į juos. Tai neįtikėtinai paslaptingas procesas.

Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui | Indrės Stulgaitės nuotr.

Stebint Albiną, pagalvoji, kodėl jo nieks niekada „nepervežė“ į Vilnių. Kita vertus, jei ši eretiška mintis būtų virtusi realybe, Panevėžio miestas būtų smarkiai kitoks. Pasirodo, vienas žmogus gali labai labai daug. Prisimenant penktojo dešimtmečio pradžią, kai tvėrėsi Miltinio teatras, mieste dar vištos netoli teatro vaikštinėjo. Taip ir šiandien miestas be asmenybių būtų kur kas mažesnis.

Į Bitės biblioteką panevėžiečiai eina kaip į teatrą. Jie myli renginius, jie puoselėja viską, kas susiję su aukštąja kultūra. Tiek dramos teatre, tiek bibliotekoje, žmonės labai susikaupę ir imlūs, atviri ir žingeidūs. Kai miestas nedidelis, tie žmonės tarpusavy kažkaip susiję, vienas su kitu labinasi.

Bitės biblioteka savo išvystyta veikla garsėja jau daug metų. Žmonėms biblioteka atstoja teatrą, kokį kažkada išpažino Juozas Miltinis. Režisierius visus pirmadienius skirdavo įvairiems susitikimams, pristatymams, parodų atidarymams. Teatras prilygo didžiulei švietimo sistemai. Miltinio laikais žmonės ėjo į teatrą, biblioteką, parodas ne pasitikrinti ar patikrinti, o sužinoti tai, ko iš tiesų nežino.

Į Kėlerio vakarą atvyko ir rašytojas Rimvydas Stankevičius. Pastaruoju metu šis poetas ne tik eiles kuria, bet dar ir per Lietuvą važiuoja, žmonėms šviesą skleisdamas. Jis kartais skaito savo eiles, o kartais ir kitas asmenybes pristato. Kėlerio vakaro metu Stankevičius it šventasis Mykolas su kalaviju rankoje, tvirtu balsu visas tiesas apie aktorių išrėžė. Ir taip įtaigiai, ir taip teisingai, kad kai finaliniuose tekstuose perėjo į poeziją, kai vieną iš eilėraščių skyrė savo „broliu“ vadinamam aktoriui, žmonės tuoj pat puolė jo knygas pirkti. (Širdį pamaloninusi mizanscena: Rašytojų sąjungos leidyklos vadybininkas Arvydas gali atsakyti į bet kokį perkančiojo klausimą. Koks eilėraštis kokiame rinkinyje, ir netgi skyriais nurodo, kur tiksliai. Fenomenalu!)

Daug metų teko stebėti, kaip Kėleris spektaklius kilsteli į daug aukštesnį lygį. Ar tai būtų gimtasis Panevėžys, ar gastrolės Vilniuje, su šiuo aktoriumi neteko matyti nė vieno „beveidžio“ spektaklio. Kėleris yra „kileris“, nužudantis nuobodybę. Taip aktorius užkariauja scenos erdvę.

Kėlerio biografijoje nėra mažų ar antraeilių vaidmenų. Jis visada jaučia visumą, todėl vaidmenys tampa regimi ir įsimintini. Iš atskirų fragmentų, nuojautų, nuotrupų jis kuria savitą, individualų, naują pasaulį. Neabejoju, kad šio aktoriaus pagrindinis variklis yra pati kūryba, maksimalus atsidavimas ir net aukojimasis. Ir šis intensyvus psichofizinis aktoriaus procesas šiandien yra retenybė ne tik Lietuvos teatre, bet ir visame pasaulyje.

Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui. Helmutas Šabasevičius | Indrės Stulgaitės nuotr.

Dalia Melėnaitė: Savo laiku Juozas Miltinis iškovojo teisę iš Vilniaus filharmonijos kviestis garsiausius atlikėjus. Pavyzdžiui, net kokius tris kartus koncertuoti pas mus buvo atvykęs Mstislavas Rostropovičius. Pamenu, kokios pilnos salės būdavo. Mes ant laiptelių sutūpdavom, o žiūrovų būdavo sausakimša. Tai vykdavo pirmadieniais. Pas mus atvažiuodavo ir Juozas Domarkas su simfoniniu, ir baleto šokėjai… Publika teatrą labai lankė, tuo labiau, kad pats Miltinis tuo metu kūrė galingus spektaklius. Retsykiais į repertuarą reikdavo įterpti kokį Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių, tuomet duodavo vaidinti Algimantui Masiuliui, kad būtų „uždengtas“ tas niekalas. Ir šitaip per keturiasdešimt metų Miltinis Panevėžio visuomenę pakėlė į labai aukštą lygį. Ji jau žinojo, kas yra simfoninė muzika, dailė, teatras. Parodos teatre buvo keičiamos kas mėnesį. Pamenu – Jono Švažo, Antano Gudaičio… Iš pradžių publikai susiorientuoti buvo sunkiau, nes miestelis buvo gan provincialus, o paskui tai priėmė ir didžiavosi, nes į Panevėžio teatrą važiavo žmonės iš aplink. Miltinis švystelėjo kaip cunami. Per keturiasdešimt metų sugebėjo užauginti tris aktorių kartas. Jis nuveikė labai daug ne tik Panevėžiui, bet visai Lietuvai. Dabar jau paskui save nusivedė ne tik dvi aktorių kartas, bet ir trečios užgriebė. Ir pasidarė legenda. Teatras apskritai – tragiškas. „Čia ir dabar“, ir nebėra.

Į Miltinio studiją atėjo toks jaunas ir gražus, ir gražiai šeimoj išauklėtas, labai pareigingas, pavyzdingas, apsiskaitęs Albinas Kėleris. Tuoj visi sužiuro: koks gi tas vaikiukas? Bet kad jis bus aktorius, tai mačiau iš karto, nes jis nuo pat pradžių Miltinį „rijo“ akimis ir ausimis. Įtemptu kaklu stebėdavo repeticijose vyresniuosius. Jis viską užsirašinėjo. Miltinis prašydavo patiems šviestis, filosofus skaityti… Jis sakydavo: „Aš nebeaprėpiu, švieskitės patys“. Albinas tą ir darė. Jis viską stebėjo, sekė. Albinas be galo imlus aktorius.

Daug su Albinu teko vaidinti. Miltinis reikalavo „neslinkti paviršiumi“. O tai pasireiškė tokiu būdu: per antradienio susirinkimus buvo išsakomos visos pastabos. Tarkim: „Brangieji, mano teatras – dramos teatras, o ne varjetė, ne pantomima, ne muzikinis, ne lėlių teatras. Mano aktorius turi ir privalo turėti gilią, vidinę, dramatišką kančią, kitaip nieko nebus.“ Sėdėdavom galvytes ištempę, tikėdamiesi apie save nors vieno gero žodžio, o jis: „Na, labai blogai…“ Taip galvos ir linkdavo link batų raištelių… Ir tokiu būdu tas mūsų psichologas Miltinis ugdė mums baisingai didelę vidinę kančią.

Albinas Kėleris: Visi rašydavo Miltinio pastabas. Jis niekad nesakydavo, ką tu ten blogai suvaidinai. Jo pastabos būdavo filosofinio turinio. Pradėdavo apie scenos erdvę, kaip Dalia sako, apie kosmosą, ir mums belikdavo tik klausyti ir užsirašinėti. Miltinis mus kvietė ieškoti ne naujo, o amžino, tai, kas yra ne laikina.

Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui. Daiva Šabasevičienė | Indrės Stulgaitės nuotr.

Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui | Indrės Stulgaitės nuotr.

Poetas Rimvydas Stankevičius: Kadangi Albiną vadinu savo broliu, tai iš manęs, matyt, sunku ir objektyvumo tikėtis. Bet svarbiausias yra ne objektyvumas, o nuoširdumas. Su Albinu mūsų bičiulystė trunka daugiau nei dešimt metų. Taip, kaip iki gelmių jį pažįsta gerbiama aktorė Dalia, aš jo nepažįstu, bet to gana, kad atpažinčiau jo sielos sukirpimo metmenis.

Esu matęs Albiną teatro scenoje, ekrane. Pakvietime į šį renginį surašyti visi Albino titulai, todėl aš jų dar kartą nevardinsiu, bet man, kaip poetui, vienas jo titulas itin svarbus, kuris, beje, ir nebuvo paminėtas. Albinas taip pat yra Laimono Noreikos premijos laureatas. Ši premija skiriama aktoriui-skaitovui. Būtent mane, poetą, prie jo labiausiai ir traukia, nes jis ypatingai gerai skaito poeziją. Daugelis aktorių skaito poeziją, bet labai mažai ją skaito gerai. Aktorius niekada gerai neperskaitys poezijos, kurią jis renkasi scenai. Vien dėl to dažniausiai net nesupranti, apie ką aktorius skaito. Supranti, kad su eilėraščiu jis nėra vienas kūnas, vienas kraujas. Ir labai mažai aktorių, kurie eilėraščius skaito sau. Tik tada nuščiūva, suvirpa žmonės, ima kilti graudulio gumulas gerklėje.

Mūsų bičiulystės pradžia buvo Vilniuje. Vyko Elenai Mezginaitei skitas renginys. Ir, prisipažinsiu, ne iki galo buvau paskaitęs Mezginaitės poezijos. Pirmiausia, man ji buvo žurnalistė, o tik paskui poetė. Mano klaida, šiandien aš taip negalvoju. Tą klaidą ištaisė būtent Albinas: jis taip perskaitė Mezginaitę, kad šiurpuliai per kūną nuėjo. Nesumeluoti, nesuvaidinti šiurpuliai… Nuo to laiko mano akyse ugnelė užsidegdavo, kai jį pamatydavau ar išgirsdavau. Ir jis man tuo pačiu pradėjo atsakyti. Vis artimiau, artimiau… Pasišnekėti pradėjom, paskui pradėjom broliautis.

Dėl aktorystės. Nesu teatro specialistas, todėl pacituosiu Viktoriją Daujotytę. Kažkada Vilniuje po vieno spektaklio persimetėme keliais žodeliais konkrečiai apie Albiną Kėlerį. Ji sakė: „Dieviškas aktorius, milžinas tarp vidutiniokų šiuolaikinių. Tokių aktorių, kaip Albinas, bėda, ir konkrečiai Albino bėda yra ta, kad jis apskritai per didelis šiandienos scenai, per didelis šiandienos vaidmenims.“

Indrės Stulgaitės nuotr.

Šiandienos aktoriai – funkcijos, ne asmenybės. Jie išmokyti vaidinti kūnu, bet neišmokyti vaidinti sielos judesiais. Jie nekalti, nes jiems to neperdavė pedagogai. Todėl kartais graudu matyti Albiną vaidinant pagal pavardę – kilerį kokiame nors seriale. Jis daug didesnis, nei jam siūloma. Gal Miltinis pagirtų: iš čia ir auga  aktoriaus vidinė kančia?

Albinas Kėleris: Mes mokėmės pas tokį mokytoją… Nors dabar tai sunku suprasti, nes viskas vyksta priešingai, nei mus mokė. Nei blogai, nei gerai, o kitaip. Dabar reikia eiti į viešumą, reikia draskytis, reikia skandalo, reikia visą dėmesį nukreipti „į mane“: pasaulio dėmesys – į mane, pasaulio šviesos – į mane. Žiūrėkite, aš turiu blizgėti, aš turiu būti matomas, aš turiu būti verslus, aš turiu būti cool. Mes Jėzų užmušime savo lazda. Ir taip atsitiks dėl to, kad visur išsidraskęs, išsireklamavęs, ką tu, nabage, bepadarysi toje scenoje. Teatre blogiau ar geriau, bet padaryti galima tik iš tylos, tamsumos, vienatvės, susimąstymo, susikaupimo… Tu turi vienintelę vietą – sceną. Tu turi išeiti į ją ir padaryti tai, kas įmanoma geriausio, ir viskas, ir paskui dingti. Išeiti į viešumą negalima!

Dalia Melėnaitė: Po spektaklių Miltinis niekada neatskleisdavo uždangos. Tai, ką žiūrovas pamatė, turi likti. O atsiskleidus uždangai – „iš numirusių“ personažai prisikelia, žiūrovai glėbiais gėles neša… Publika labai pykdavo, bet priprato.

Albinas Kėleris: Aš suprantu, viskas keičiasi. Mes suprantame, kad visi skirtingai ruošiasi vaidmeniui, nebūtina visiems būti užsidariusiems, receptų nėra. Svarbiausia, kad susistyguotum, neišsiblaškytum. Mes per daug vieši.

Kaip Miltinis sakydavo: „Aktorius yra tiek geras aktorius, kiek jis myli poeziją, kiek ją moka deklamuoti.“ Poezija tai yra tyloje prisimenamas jausmas. Ramybės būsenoje prisimenamas jausmas, kuris kažkada buvo. Geras eilėraštis yra filosofija, gyvenimo apmąstymas. Ir visa tai tu turi perleisti per save, struktūruoti save. Kaip Vaclovas Blėdis sakydavo: „Savęs budavojimas“. Visa tai kažkaip turi būti surišta. Mes kiekvieną penktadienį turėjome užsiėmimus, deklamacijas. Bet ko negalėdavome „paduoti“. Nors poezijos vertimų buvo ir nedaug, skaitėme Oskarą Milašių, Arthurą Rimbaud, Dantę.

Aktorius neturi daug ko žinoti, neturi daug kalbėti, ir kuo jis mažiau kalba, tuo geriau. Patikėkite, nieks neateina iš protingų šnekų.

Aktoriai turi gyventi vienuolyne. Miltinis svajojo, kad miesto valdžia aktoriams išskirtų atskirą plotą kažkur už miesto.

Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui | Indrės Stulgaitės nuotr.

Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui | Indrės Stulgaitės nuotr.

Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui | Indrės Stulgaitės nuotr.

Vakaras, skirtas aktoriui ir režisieriui Albinui Kėleriui | Indrės Stulgaitės nuotr.

Dalia Melėnaitė: „Kai buvo repetuojamas Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“ (1966), Miltinis Donatui Banioniui pasiūlė išeiti iš namų, išsinuomoti bendrabučio kambarį ir badauti. Tą jis ir padarė. Ne per vieną spektaklį žiūrovai nuo įtampos yra nualpę. Taip atsitiko ir vienai teatro kritikei. Toks buvo stiprus Banionio monologas. O aktorius tuo metu gyveno atsiskyręs ir dar badavo.

Albinas Kėleris: Miltinis svajojo: aktoriai visi atvažiuoja į teatrą spektaklio dieną, įeina, susikaupia, atvaidina spektaklį, uždanga užsiskleidžia, visi surikiuojami ir – į autobusą. Išvažiuoja – ir lieka paslaptis. Žmonės nei žino, kaip aktoriai gyvena, nei juos atpažįsta gyvenime. Tai buvo tokia vizija ir siekiamybė.

Mes, kurie atėjome, visi buvome tuo įtikėję. Būti aktoriumi – reiškia nuo ryto iki vakaro būti tame. Ir tam nėra pabaigos. Tai neišsemiami dalykai. Miltinis sakė: „Operos solistams išmokti operos partiją – nulis, palyginus su aktoriaus tekstu. Nes yra loginiai kirčiai, o dainininkas turi natas.“ Ir aš kartais pavydžiu jiems. Mūsų net teisingai įvertinti neįmanoma, nes nėra teisingų kriterijų. Sporte – viskas konkretu, dainininkai – taip pat turi natas, o čia? Dramoje – kaip nori, taip interpretuok. Tekstą kiekvienas gali perskaityti, bet kiekvienas su savo parašu. Yra tekstas, o paskui – intonacijų begalybė.

Pasakyti, kaip tu sukūrei vieną ar kitą vaidmenį – neįmanoma. Tai, ką aš pasakosiu, bus banalybės ir melagystė. Aktorius – tai yra didžiulė vieša paslaptis. Čia panašu į vaiko gimimą. Žinoma, kad jis gims po devynių mėnesių. Bet tai yra didžiulė paslaptis: žinom ir nežinom… Taip yra ir su vaidmens gimimu.

Galite žinoti, kas yra teatras – uždanga prasiskleidžia, užsiskleidžia, o kas yra tarp to ir to – didžiulė paslaptis. Mes žinom ir nežinom.