Jurgis Tarabilda, „Black above blue“ (privati kolekcija, asmeninio archyvo nuotr.) ir menininkas J. Tarabilda (asmeninio archyvo nuotr.) | „Vilniaus galerijos“ fotokoliažas

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti mažiausiai penkis – labiausiai dominančius, aktualiausius pačiam pašnekovui. Šįkart tai padarė menininkas, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros absolventas, 2017 metų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ publikos prizo laimėtojas Jurgis Tarabilda (g. 1992). J. Tarabilda kuria skirtingomis medžiagomis, skirtingose medijose, jo darbų archyvuose galima rasti tapybos, fotografijos kūrinių, instaliacijų, gatvės meno. Menininką atstovauja galerija „Meno niša“.

Jurgis Tarabilda, „Zero gravity“ | Mariaus Žičiaus nuotr.

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Kūryba – tai savotiškas savęs „tyrimas“: apie ką tu esi šiame pasaulyje; bandymas suvokti savo santykį su aplinka ir pačiu savimi, taip materializuojant tam tikrą vizualinę išraišką kaip „tyrimo“ rezultatą. Man asmeniškai, kūryba nereikalauja specialių paskatų. Tai – mano gyvenimo būdas, darbas, poilsis – viskas natūralu ir kompleksiška. Kartu tai ir laikas, „investuotas“ į kūrybą nuo pat mažų dienų, kuomet dar sąmoningai nesuvoki (kaip ir iki dabar), kas ta kūryba yra. Kiekviena paroda ar naujas kūrinys, nepavykęs jis ar pasisekęs, tai laiptelis link naujų atradimų.

Pats kūrybos laukas, mano atveju, labai platus, tarpdiscipliniškas. Nesistengiu koncentruotis į kurią nors vieną mediją. Į idėją ar vaizdą reaguoju skirtingomis technikomis, taip parinkdamas tinkamiausią mediją ar techniką tam vaizdui perteikti. Tai gali būti tradicinė tapyba, fotografija, garso ar video instaliacijos, šviesos-neono technologijos. Šiuo laikotarpiu nenoriu, kad mano kūryba butų nuspėjama. Dažnai keliu sau klausimą būtent apie kūrybos nuspėjamumą, nes būna atvejų, kai eini į kokią nors naują parodą, bet jau tarsi žinai ir įsivaizduoji, ką joje pamatysi.

Jurgis Tarabilda, „Daylight 1“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Motyvai, kaip ir technikos, labai skirtingi, tačiau, manau, kažką bendro pamatyti visumoje vis tiek galima. Ir turbūt geriausiai tuos bendrumus užčiuopti buvo galima mano paskutinėje personalinėje parodoje, kuri prieš kelis mėnesius vyko galerijoje „Meno niša“. Bet, galbūt, lengviau šnekėti konkrečiais pavyzdžiais.

Štai vienas iš mano kūrinių – dviejų fotografijų kolekcija, kuriose pagrindiniu objektu tampa gatvės šviestuvas. Visus metus stengiausi užfiksuoti gatvių apšvietimą, veikiantį būtent dienos metu, tačiau per visus metus pavyko padaryti vos du kadrus. Atrodo, visai nereikšmingas tyrinėjimo objektas, bet man tai pasirodė svarbu ir vertinga. Vien mano, kaip menininko, performatyvus veiksmas, ieškojimas ir laukimas reikiamos akimirkos (kuomet šviestuvas švies dieną) tampa kiekvieno iš mūsų buities bei tikrovės suvokimo apmąstymu.

Kitas pavyzdys – trys lokalių spalvų tapybos darbai, nors, galbūt, ir sunku tai įvardinti tapyba. Kūrybinis procesas prasidėjo nuo senų drobių/kūrinių užtapymo ir jų panaudojimo naujiems kūriniams. Užtapytas drobes naudojau eskizams ir, galų gale, pasiekiau momentą, kai ant drobės buvo daugiau negu 20 dažų sluoksnių . Pačios drobės tapo fiziškai sunkios nuo dažų kiekio. Eksperimentuodamas, nusprendžiau nulupti dažus nuo drobės naudodamas karšto oro orpūtę. Galop, supratau, kad tai ir yra mano ieškojimų kulminacija.

Jurgis Tarabilda, „Peeled paintings“ | Mariaus Žičiaus nuotr.

Jurgis Tarabilda, „Peeled painting III“ | Mariaus Žičiaus nuotr.

Mano požiūriu, meno kūriniai turi įdomų santykį su senaisiais tapybos meistrais ir paslėptais šedevrais, pertapant drobes. Šis pertapymo procesas yra nuolatinis tobulumo ieškojimas. Tuomet meno kūrinys virsta vidaus konflikto faktu, pagrįsto abejonėmis ir klausimais. Tai tam tikra tapybos, kaip dvimatės vaizduojamosios dailės šakos, dekonstrukcija.

– Kokios muzikos klausai? Kokie atlikėjai, grupės yra tavo klausomų dainų sąrašuose? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausai kūrybinio proceso metu? Jei tavo gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?

– Muzika mano gyvenime turi dvi labai skirtingas puses. Nepamenu, kada paskutinį kartą klausiau muzikos per ausines, pavyzdžiui, kažkur einant, net ir važiuojant automobiliu kartais labiau mėgstu vairuoti tyloje. Nejaučiu tam didelio poreikio, nes, tarkime, būnant mieste, man labai įdomūs jo aidai, praeivių pokalbiai. Klausant muzikos per ausines, miestą patiriu labiau dramatiškai, tarytum filmą. Kuomet ankstyvą rytą matai šlavėją, šluojantį gatves, ausinėse skambanti muzika tampa savotišku matomo vaizdo garso takeliu. Tai – įdomi patirtis, tačiau šiuo metu labiau klausau ambientinės muzikos.

Visai kita situacija yra kūrybiniame procese, kur muzika yra labai svarbi sudedamoji dalis. Per kelis metus, kurdamas studijoje, pastebėjau, kokia muzika ar grupės geriausiai nuteikia mane kūrybai. Kalbant konkrečiau, muzika turi būti arba be žodžių, arba, išskirtiniais atvejais, turėti jų labai mažai. Patys garsai – monotoniški, pasikartojantys, tačiau ne agresyvūs. Garsas neturi manęs trikdyti, nes kūrybiniame procese panyru į savotišką transo būseną. Viena vertus, muzikos tarsi negirdžiu, kita vertus, ji sukoncentruoja į tam tikrą procesą, padeda ilgą laiką išlaikyti dėmesį.

Galėčiau išskirti tokias grupes, kaip: „Aphex Twin“, „Boards of Canada“, „Nicolas Jaar“. Išskirti vieną garso takelį, kuris atspindėtų mano gyvenimą, labai sunku. Nuotaikų kaita, įvykiai, žmonės, visa aplinka nuolat kinta, kaip ir aš pats, todėl ir garso takelis galėtų varijuoti nuo visiškai, galbūt, neintelektualių pop stiliaus dainų iki John Cage kūrinio „4’33“.

– Kur yra tavo studija, su kuo ja daliniesi? Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?  

– Studija yra viena iš svarbiausių erdvių kuriančiam žmogui. Iki šiol studiją turėjau Paribio gatvėje, buvusiame fabrike (kiek girdėjau, tai buvęs saldainių popierėlių fabrikas, nors nesu tuo visiškai įsitikinęs). Joje dirbome keturiese – su buvusiais klasės bei kurso draugais. Sakau „dirbome“, nes neseniai gavome pranešimą, kad visą pastatą renovuos, o su studija teks atsisveikinti. Kūrėme joje trejus metus. Miestas plečiasi, auga nauji verslo centrai, dygsta butai, todėl, gaila, menininkams tinkamų studijų situacija darosi vis sudėtingesnė. Rasti patalpą, kuri būtų skirta ne sėdėti prie stalo, bet dirbti įvairiomis medžiagomis, dažais, kurti didelio mastelio instaliacijas, rizikuojant sugadinti nuomininkų turtą, nebėra lengva. Be to, dar ir nuomos kaina turi būti įkandama, kas jauniems, pradedantiems kūrėjams ypač aktualu.

Jurgis Tarabilda, „Reality“ | Mariaus Žičiaus nuotr.

Kad ir kokia reikalinga ir reikšminga buvo mano minėta erdvė kūrybai, nepavadinčiau jos savo svajonių studija. Mano vizijoje studija turėtų būti baltomis sienomis, šviesi. Kaip ir muzika, taip ir kūrybinė aplinka turėtų kuo mažiau trikdyti vizualiai. Taip pat labai svarbu langai: praleisti bent kelias minutes, žiūrint pro langą, yra savotiškas mano dienos ritualas, tą daryti labai mėgstu, o dienos šviesą būtent labiausiai ir „gaudau“ tapydamas.

Diena man yra savaime susiskirsčiusi į tam tikrus laiko tarpus. Esu iš tų žmonių, kurie anksti keliasi – daugmaž 7-8 valandą ryto. Būtent pirma dienos pusė man yra pati produktyviausia. Tai – laikas, kai ne tik fiziškai esu aktyviausias, bet ir protas aštriausias. Vakaras, atvirkščiai, daug ramesnis; vakare dažniausiai mąstau apie kūrybą, idėjas, eskizuoju būsimus darbus. Deja, kitos dienos rytą protas daugelį tų idėjų, įvertinęs kritiškiau ir iš kitos perspektyvos, atmeta. Taip nuolatos vyksta vidiniai dialogai ir monologai.

– Ar galėtum (jei turi) papasakoti įsimintiniausią savo studijų laikų epizodą / istoriją / nuotykį, nutikusį asmeniškai tau ar kurso draugų / dėstytojų rate?

– Įstojęs į Vilniaus dailės akademiją (VDA) buvau pasirinkęs vitražo specialybę, tačiau, pasimokęs jos pusantrų metų, pajaučiau, kad netelpu į konkrečius minėtos specialybės techninius rėmus. Jau tuo metu norėjosi kažko daugiau. Todėl nesunkiai perėjau į skulptūros specialybės studijas, kurias vėliau ir pabaigiau. Čia viskas buvo kitaip, turėjau nepalyginamai daugiau kūrybinės laisvės tiek idėjiniu, tiek techniniu aspektu. Jau tada daug eksperimentavau, neapsiribojau konkrečia technika. Dirbau ir su video, šviesos bei garso instaliacijomis, tapyba taip pat buvo šalia. Gerai pamenu vieną įvykį, kuris, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, buvo savotiška mano aktyvios karjeros pradžia.

Jurgis Tarabilda, „Noriu ledų“ (2012) | Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi jau tuomet mąsčiau apie kūrybos su žiūrovu santykį, norėjosi, kad darbai taptų viešesni, kad po peržiūrų negultų į krūvą, o toliau savaime vystytųsi. Nusprendžiau nutapytą darbą ant kartono „išeksponuoti“ viešoje erdvėje. Kasdien, eidamas į akademiją, praeidavau pro jau daugelį metų neveikiančią ledainę buvusiame Sereikiškių parke [dab. Bernardinų sodas]. Aš, kaip ir daugelis mano kartos žmonių, net ir nematėme jos veikiančios. Todėl kilo idėja ant kartono nutapyti mažą stovintį vaiką, ant kaklo pasikabinusį lentelę su užrašu „Noriu ledų“, ir priklijuoti ant ledainės sienos. Paišyti ant sienos nelegalu, todėl ir pasirinkau priklijavimą, taip darbui suteikdamas labiau pasiūlymo, o ne teiginio aspektą. Norint, darbą buvo galima nesunkiai nulupti, taip nesugadinat svetimo turto.

Pamenu, buvo apie 10 laipsnių šalčio, vakaras. Pasikviečiau porą draugų į pagalbą. Išlaukę momento, kada aplink nebuvo daug žmonių, pradėjome klijuoti darbą – dėl šalčio klijai sunkiai stingo, bet šiaip taip pavyko. Kitą dieną, nufotografavęs bei patalpinęs kūrinio nuotrauką socialiniuose tinkluose, sulaukiau labai didelio dėmesio bei daug komentarų. Galima sakyti, kad tai ir buvo pirmas mano kūrinys, sulaukęs tokio didelio atgarsio. Žmonės pradėjo jį fotografuoti, dalintis socialiniuose tinkluose, o aš pajutau, kad būtent tokio santykio su kūryba ir noriu.

Kūrinys ant sienos neišbuvo ilgai, gal apie dvi savaites, vėliau kažkas jį nulupo. Bet aš, tiesą sakant, ir nesitikėjau, kad jis liks ilgam. Vis dėlto viešoji erdvė turi savo taisykles.

Po to sekė dar keli nedideli darbai, o po kelių mėnesių mane kartu su kitais, žymiais menininkais iš viso pasaulio pakvietė dalyvauti pirmame „Vilnius Street Art“ festivalyje. Darbą, kurį sukūriau jo metu, ir šiandien galima pamatyti Odminių gatvėje. Vėliau prasidėjo komerciniai užsakymai bei panašaus pobūdžio projektai viešojoje erdvėje, sekė grupinė paroda. Buvo tikrai labai aktyvus laikas.

Jurgis Tarabilda, „Think“ (2013) | Asmeninio archyvo nuotr.

Jurgis Tarabilda, kūrinys viešbutyje „Artagonist“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau kūrybiniai apmąstymai keičiasi. Po kiek laiko surengiau pirmą savo solo parodą „Don’t Ask Why“ (liet. „Neklausk kodėl“). Pati paroda, man asmeniškai, buvo žingsnis tolyn nuo gatvės meno. Neturiu omenyje, kad viešoji erdvė nustojo būti vienu iš mano kūrybos laukų, tačiau keitėsi supratimas apie mano, kaip menininko, kūrybos interesus ir kontekstus. Pradėjęs kvestionuoti santykį tarp menininko ir viešosios erdvės, o taip pat ir viešosios erdvės bei žiūrovo, pradėjau jausti didelę atsakomybę savo kūrybos atžvilgiu. Pats miestas, jo erdvės – sienos, kiemai, pilni skirtingų asmeninių žmonių patirčių, išgyvenimų ar prisiminimų, savaime įdomus. Todėl iškėliau sau retorinį klausimą – ar mano kūrinys miesto kontekste netaps svetimkūniu, trikdančiu, kaip minėjau anksčiau, miestiečiams patirti ir išgyventi savo asmenines patirtis Šiuo atveju, institucinė erdvė – galerija – sukuria visai kitokias galimybes reflektuoti asmeninius interesus. Tai – tuščia, švari vieta, kurioje aš, kaip kūrėjas, turiu visas galimybes, būdamas nuo nieko nepriklausomas, reikšti savo idėjas, kurti kontekstus ir tam tikras patirtis, o žiūrovas turi visas galimybes jas atsirinkti, priimti arba atmesti.

– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

– Didžiausias mano planas ir siekiamybė – galimybė kurti bei turėti tam sąlygas. Norėčiau visada turėti tam laiko, finansų, būtų idealu, kad kūryba generuotų tam tikras pajamas, per daug apie tai negalvojant. Džiaugiuosi, kad iki šiol tą pavyksta pasiekti.

Šiuo metu didžiąją savo laiko dalį galiu skirti kūrybai, neturėdamas papildomo ar pastovaus darbo. Kūryba ir pinigai – du labai skirtingi, bet vienas nuo kito ypač priklausantys dalykai. Dėl to esu labai patenkintas savo bendradarbiavimo pradžia su galerija „Meno niša“, su kuria neseniai pradėjau dirbti. Tai – mano pirma darbo su galerija patirtis, kuri kol kas viršija visus lūkesčius: sėkmingai surengta solo paroda, viena iš mano šviesos instaliacijų pristatyta Berlyno meno mugėje „Positions“ bendroje ekspozicijoje su kitais galerijos menininkais, maža to, mugės metu kūrinį įsigijo meno kolekcionieriai iš Vokietijos. Visa tai suteikia kūrybinės motyvacijos judėti toliau.

Jurgis Tarabilda, „Scanner“ iš ciklo „Barcoloring“ (2017) | Nikita Voitov nuotr.

Jurgio Tarabildos kūryba