Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. rugpjūčio 27 d. 22:21
Gabrielė Šermukšnytė: „Didžiausias iššūkis yra išlikti žąsim“

Mariaus Žičiaus nuotr.

„Jaunojo menininko anketa“ – nauja rubrika, kurioje į „Vilniaus galerijos“ klausimus atsako jauni ir perspektyvūs šalies kūrėjai. Pirmoji iš jų – tapytoja Gabrielė Šermukšnytė, Lietuvoje surengusi jau ne vieną personalinę parodą.

– Kaip apibūdintum savo tapybą? Kas paskatina tave kurti? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Mano tapyba žaisminga, romantiška, sarkastiška, pikta, nostalgiška, komiška, magiška – nuotaikų būna labai įvairių, nes tapyti darbus paskatina įvairios kasdieninės situacijos. Tai galima vadinti dienoraščio rašymu vaizdais.

– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo pačios idėjoms?

– Stengiuosi, kad kiti kūrėjai didelės tiesioginės įtakos nedarytų, bet, žinoma, struktūros, tam tikri deriniai, nori ar ne, lieka pasąmonėje ir ankščiau ar vėliau kažkur nugula.

Vytauto Paplausko nuotr.

Mano amžina ir neblėstanti meilė – Jean Michel Basquiat ir visa idiliška, niujorkietiška ano meto atmosfera kartu su Andy Warholu priešaky.  Iš šiandienos menininkų – Michael Borremans, Anselm Kiefer, Marlene Dumas, Luc Tuymans, Alex Kanevsky, Lou Ros, Mercedes Helnwein, Emilio Villalba.

– Kur studijavai ir kas buvo tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai? Ar esi patenkinta savo studijomis Lietuvoje?

– Baigiau Kauno dailės gimnaziją – pačią puikiausią mokyklą, kurią lydi vien tik geri prisiminimai. Komplimentai mokytojams, ypač Gintautui Vaičiui, kuris sugebėjo įdiegti tokią meilę tapybai, kad ji iki šiol labai stipri. Vėliau šešerius metus studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Abiejų mano baigiamųjų darbų vadovas buvo Jonas Gasiūnas. Jam taip pat esu dėkinga už išvystytą konceptualų, aštrų mąstymą kūryboje. Studijomis esu patenkinta, išties yra nuostabių, savo darbą puikiai dirbančių dėstytojų (ne tik pastarieji), kurie įtraukia, parodo dalykus kitu kampu, skatina ieškoti ir niekada nesnausti.

– Kaip vertini dabartinę Lietuvos meno situaciją? Ko mūsų šalies dailės lauke pasigendi labiausiai ir kokias jame matai problemas?

– Labiausiai pasigendu daugiau aktyviai veikiančių galerijų. Šiuo metu net visų rankos pirštų nereikia joms suskaičiuoti. O menininkas, nepriklausantis jokiai galerijai, kuri jį šefuotų, yra tarsi vaikas be tėvų. Taip „neprižiūrima“ labai daug gerų menininkų, kurie, galop, nuleidžia rankas ir nueina „klystkeliais“.

– Koks tavo santykis su lietuviškąja dailės tradicija? Kokie, tavo manymu, yra lietuviškumo dailėje bruožai?

– Mūsų tapybos tradicijoje yra labai ryškus žemės spalvų koloritas, tačiau tai yra visiškai natūralu, nes aplinka, kuri supa, daro didžiausią įtaką, ir tai yra puiku. Aš – ne išimtis.

– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos dailininkų bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?

– Tapytojas – tikras individualistas, bet tai nereiškia, kad jis negali priklausyti bendruomenei. Jaunoji tapytojų karta, kuriai priskiriu ir save, yra labai talentinga, žingeidi, motyvuota, pasitikinti savimi, ryžtinga bei, iš tiesų, draugiška tarpusavyje, kas nėra taip jau dažna.

Mariaus Žičiaus nuotr.

– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis dailininkui? Ar tau pačiai tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

– Kaip jau kažkada esu sakius – didžiausias iššūkis yra išlikti žąsim.

Tikriausiai visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ką jie veikia didžiąją dalį savo laiko, kyla abejonių, klausimų, krizių. Bet jei jas išgyveni nepametęs savo tikslo, minėtos kliūtys tampa mažomis pergalėmis, dar stipriau vedančiomis į priekį.

– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus?

Mariaus Žičiaus nuotr.

– Yra tekę dirbti labai įvairių darbų – nuo padavėjos iki žurnalistės, išsiųstos į Messe Frankfurt dizaino mugę parvežti „skanių“ vaizdų akims. Pagalvojus, ne kartą turėjau galimybę pakeisti dabartinę specialybę į gerokai stabilesnę, galbūt, labiau pelningą ir su ryškesnėmis perspektyvomis, tačiau tapyba visada nugali.

Tiesa, tai – labai vienišas darbas. Visą laiką būni akistatoje su savimi ir savo paveikslu. Galų gale, netgi pietauti eini vienas, nes kol atsiplėši nuo kūrinio, visi jau būna seniai pavalgę. Man, daug bendraujančiam žmogui, tai yra vienas sunkiausių dalykų. Taigi, vieną dieną į „Gabrielės studiją“ pakviečiau visus, norinčius susipažinti su tapyba, papildyti savo žinių bagažą ir tiesiog smagiai praleisti laiką po įtemptos darbo dienos.

– Koks didžiausią įspūdį tau palikęs muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtum aplankyti ateityje? Kokios tavo lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios? Kurios meno erdvės, renginiai tave labiausiai domina Lietuvoje?

– Tiesą sakant, visi užsienio muziejai, kuriuose esu buvusi, mane labai praturtina savo kitoniškumu, skirtinga darbų nuotaika, netgi ten besilankančiais žmonėmis, besižavinčiais, besidominčiais menu. Pati atmosfera modernaus meno muziejuose man yra be galo raminanti, tarsi įėjus į bažnyčią. Pirma į galvą šaunanti ekspozicija – Londono „Tate“  muziejaus Mark Rothko darbų salė. Buvau jo darbus anksčiau mačiusi ir gyvai, tačiau ten jie buvo apšviesti meistriškai: visa erdvė skendėjo tamsoje, o galingos, didelio formato drobės šviesą skleidė, tarytum, iš savęs. Žilvino Kempino darbai taip pat visada prikausto, veikia taip meditatyviai, kad, atrodo, galėtum žiūrėt ir žiūrėt.

Kalbant apie Lietuvą, domina daug kas, gal ne pačios erdvės, o veikiau menininkai, kurių čia turime tikrai labai puikių. Visada labai laukiu „Open House Vilnius“, „Kino pavasario“, „Kultūros nakties“ ir visų kitų, kasdienį ritmą pakoreguojančių renginių.

– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? 

– Ateities ir kiekvienos dienos planai – kurti, tobulėti, mesti sau iššūkių, išsisukti nuo rutinos, daryti tik tai, kas patinka, domina ir rytais su džiaugsmu kelia iš lovos.