Kairėje: Gunaro Cīlišo iliustracija A. Belso novelei „Skambintojo balsas“. 1973 m. Dešinėje: Gunārs Cīlītis. „Autoportretas su tėvais“. 1968 m. Aliejus ant drobės. Latvijos nacionalinio meno muziejaus kolekcija. Vieša foto
Gunārs Cīlītis (1927–2007) – Latvijos menininkas, sukūręs tapybos darbų, knygų iliustracijų, multiplikacinių filmų, įėjusių į Latvijos meno istoriją ir ilgam įstrigusių tautos atmintyje bei mažųjų filmukų žiūrėtojų širdyse. Iki šiol neaišku, kuriai meno katergorijai vis dėlto reiktų priskirti menininką – tapytojas jis ar grafikas? Pats Cīlītis save laikė ir jautėsi tapytoju, jam tai buvo svarbiau už viską, bet vis atsirasdavo „darbelių”, dėl kurių tekdavo kažkiek pakeisti kryptį. Tačiau, kad ir kas tai būtų – piešinys, personažas iš lėlių multiplikacinio filmo, nedidelė karikatūra, iliustracija knygai ar žurnalui – tuo momentu visas dėmesys buvo skiriamas tik kuriamam meno objektui.
Nuo 1957 m. Gunaro Cīlišo pavardė dažnai figūravo po iliustracijomis žurnaluose „Žvaigždė“ ir „Erškėtis“, o tapybai laiko vis neužtekdavo. Cīlītis visada kišenėje turėdavo piešinių eskizų: ant įvairaus dydžio popieriukų, degtukų dėžučių ar servetėlių, jis negailestingai vėluodavo su darbų pridavimu, tačiau galiausiai ant redaktoriaus stalo padėtas piešinių aplankas priversdavo pamiršti visas nuoskaudas dėl vėlavimo. Kita nuoskauda – sovietmečio poligrafija, kuri, matydama susiliejusių ir pranykstančių linijų smulkumą bei į popierių įsigėrusias ryškias spalvas, negalėdavo techniškai patenkinti nė vieno profesionalaus menininko.
Gunārs Cīlītis. „Autoportretas ant tilto“. 1957 m. Latvijos nacionalinio meno muziejaus kolekcija
2-ojoje LPSR jaunųjų menininkų kūrybos parodoje eksponuotas Gunaro Cīlišo „Autoportretas ant tilto“ (1957) sukėlė neįsivaizduojamai dideles diskusijas ir padarė didelę įtaką jo būsimam keliui į meną. Netikėtai aštri ir destruktyvi pirmaujančių menotyrininkų reakcija Cīlīšui neleido išgirsti ir diskusijose išreikšto palaikymo. Cīlītis, kaip tapytojas, pasitraukė į savo dirbtuvių nuošalumą. Tuo metu beveik kiekvienas jaunuolis – Biruta Baumanes, Borisas Bērziņas, Uldis Zemzaris, Rita Valneri, Henry Klebachas – gaudavo pamokančių ar sarkastiškų pastabų, tačiau jos, reikia pastebėti, neatitolino jų nuo tapybos. Galbūt paties Cīlišo abejonės, lėtas tapybos būdas ir nuolatinis dar geresnio sprendimo ieškojimas silpnino tikėjimą savo paties jėgomis.
Dar 1961 metais parengtus dokumentus LPSR dailininkų sąjungos Tapybos katedrai 1966 metais Gunārs Cīlītis pateikė Grafikos katedrai ir buvo iš karto priimtas, tačiau neliko patenkintas savo sprendimu, nes šis žingsnis neigė jį kaip tapytoją. Vėlesnė parodų veikla buvo labiau susijusi su grafika ir karikatūra, kuri, anot Cīlišo, tebuvo pinigingas darbas. Menininkas tapo pripažintu knygų iliustravimo profesionalu su tokiomis knygomis kaip A. Belso „Skambintojo balsas“, Z. Skujinos „Pokalbiai su jonvabaliais“, R. Ezer „Viena su vėju“ ir „Smurtas“, taip užsienio autorių romanais – E. Hemingway „Kam skambina varpai“ ir D. H. Lawrence „Ledi Chatterley meilužis“.
Toliau menininko karjera pasisuko į Dailės teatrą, kuris tuo metu buvo itin piniginga industrija. 1966 metais Cīlītis gavo viliojantį pasiūlymą šioje naujoje industrijoje – Dailės teatre sukurti scenografiją A. Arkanovo ir G. Gorino komedijai „Vestuvės Europos mastu“, kurioje Paulas Putniņš debiutavo kaip režisierius. Kiekvienam aktoriui Cīlītis sukūrė kostiumo eskizus, kurie pavyko puikiai, turėjo kūriniui reikalingo komiškumo – aktoriai liko sužavėti. Taip pat buvo sukurti ir įdomūs scenos dekoracijų eskizai, tačiau ne itin sėkmingi santykiai su scenos inžinieriumi lėmė klaidą, kurios iki pasirodymo nepavyko ištaisyti – dekoracijos buvo per mažos. Reikia paminėti, kad tai buvo pirmasis ir paskutinis Paulo Putninio kaip režisieriaus darbas, nuo tada jis susitelkė tik į dramaturgiją ir literatūrą.
Tada prasidėjo kino laikas kartu su režisieriumi Arnoldu Burovu ir maždaug dešimčia fanatiškų lėlininkų. Darbo pažymėjime prie Gunario Cīlišo vardo buvo įrašytos pareigos – scenografas, o tai reiškė, kad nuo likimo nepabėgsi! Atrodė, kaip juokas, bet taip atsitiko. Studijoje sukurti lėlių multiplikaciniai filmai tapo lopšinėmis visai kartai – „Pygmalion“ (1967), „Keistasis Dauka“ (1968), „Pasaka apie skatiką“ (1969), „Sakalėlis“ (1978). Svarbiausia tapo Kārlio Skalbės „Pasaka apie skatiką“, dėl kurios šlovės į Cīlīts kišenę įkrito „stebuklingasis skatikas“.
Gunārs Cīlītis. Iliustracijos Kārlio Skalbes pasakai „Pasaka apie skatiką“. 1979 m. Guašas ant popieriaus. Latvijos nacionalinio meno muziejaus kolekcija
1970 m. pagal multiplikacinį filmuką „Pasaka apie pinigėlį“ buvo sukurta knyga su filmo veikėjais, tačiau spaudos kokybė ir vėl nuvylė menininką. „Stebuklingasis skatikas“ vėl priminė apie save 1978 m., kai Gunārs Cīlītis iš leidyklos „Liesma“ gavo pasiūlymą sukurti naują knygą apie skatiką su iliustracijomis, ir šį kartą kokybe liko beveik patenkintas. „Piniginiai reikalai“ menininkui vis nesibaigdavo, nes spaustuvės vis išleisdavo knygos pakartotinius tiražus. 1997–2001 metais stebuklingoji Cīlītis moneta įkvėpė sukurti monetas Latvijos banko konkursui. Viena sudėtingiausių buvo sagos formos moneta su sagomis, 2001 m. pelniusi tarptautinį pripažinimą kaip išskirtinai kūrybinga monetos koncepcija.
1971 metais Latvijos dailininkų sąjungos (LMS) parodų salėje kartu su draugais Ugiu Mežavilku ir Aleksandru Stankēviču surengtą tapybos parodą galima laikyti dar vienu bandymu greta karikatūrų, iliustracijų ir lėlių filmų parodyti neseniai baigtus paveikslus „Vitrina“ (1971), „Autoportretas su tėvais“ (1968) ir „Karas“ (1970). Pastarąjį kūrinį savo kolekcijai įsigijo Dailininkų sąjunga, tačiau paroda pats Cīlītis nusivylė – atrodė, kad jis ir vėl liko nesuprastas. Po 35 metų pertraukos jis buvo pakviestas dalyvauti parodoje „Latvijos tapyba. Šeštojo dešimtmečio antroji pusė – aštuntasis dešimtmetis“ Šv. Petro bazilikoje, ir iš šios parodos Latvijos nacionalinis dailės muziejus (LNMM) savo kolekcijai įsigijo menininko autoportretą „Grīziņkalns – Āgenskalns“.
Kairėje: Gunārs Cīlītis. „Grizinkalns-Agenskalns“. 1975-1984 m. Aliejus ant drobės. Latvijos nacionalinio meno muziejaus kolekcija. Vieša foto. Dešinėje: Gunārs Cīlītis. „Vitrina“. 1971 m. Aliejus ant drobės. Latvijos nacionalinio meno muziejaus kolekcija. Vieša foto
Latvijos nacionalinio archyvo saugykloje yra didelė dėžė, pilna Gunārso Cīlišo dienoraščių, kuriuose galima rasti daug trumpų, šykščių sakinių, o kartais ir ilgesnių menininko pokalbių su pačiu savimi, kurie išreiškė vienatvę, šito nenujautė net artimiausi menininko draugai. Dailininkas rašė nuo 1945-ųjų ir iki pat savo gyvenimo pabaigos. Šie tekstai tapo pagrindu Rūtos Muižnieces monografijai „Į kur lygus kelias?“ (2016) ir buvo neįkainojama pagalba ruošiant šią parodą.
LNMM kolekcijoje yra 6 Gunārso Cīlišo paveikslai, 19 originalių iliustracijų ir filmų eskizų, kurie po dailininko mirties atiteko muziejui. Dienoraščiai, karikatūros, originalios iliustracijos ir eskizų variacijos atsidūrė Latvijos nacionaliniame archyve ir tapo šios parodos pagalbine medžiaga. Visai neseniai iš Latvijos dailės akademijos metodinio fondo saugyklos pavyko gauti Cīlišo diplominį darbą, kuris taip pat įtrauktas į parodą. Parodoje eksponuojamas paveikslas „Karas“ iš LMS kolekcijos, kurį kuriant dienoraštyje kartojosi tik vienas žodis – „Čekoslovakija“ ir mintys apie 1968 metų demokratinių procesų sutriuškinimą žiauria SSRS karine jėga.
Tekstas: Ilze Putniņa
Nuo 2022 m. birželio 18 d. iki rugsėjo 4 d. Latvijos nacionalinio dailės muziejaus Rygoje pagrindinio pastato Kupolo salėje (Jaņa Rozentāla laukums 1) vyksta Gunaro Cīlišo paroda „Su skatiku kišenėje“. Ryga – pilna meno ir kultūros. Rygos muziejai ir parodos laukia jūsų, kiekvieną mėnesį paruošiame Rygos meno muziejų ir parodų apžvalgą, kurią rasite čia.
