Kairėje – Ramunė Savickaitė | Asmeninio archyvo nuotr. / Dešinėje – R. Savickaitės kūrinys „Rododendrų sodas“, 2020 m. | Drobė, aliejus. 60×80

Menininkų giminė, tai jau tarsi savaiminė duotis būsimųjų kartų atstovams – turėti savyje meno pradą, o kartu ir apsuptį meninės aplinkos, būtent taip galima kalbėti apie dailininkę Ramunę Savickaitę. Jos prosenelis – Jurgis Savickis, diplomatas, rašytojas – modernistas-ekspresionistas, studijavęs dailę Maskvoje (Rusija) ir Krokuvoje (Lenkija), senelis – Augustinas Savickas – žymus Lietuvos dailininkas, dailės kritikas, dėstytojas ir rašytojas, jo brolis Algirdas, nužudytas vokiečių Antrojo pasaulinio karo metais, okupacijos laiku, taip pat buvo tapytojas; tėtis – Raimondas Savickas – dailininkas; visa tai, rodos, savaime padiktuoja, kur ir kaip plėtosis individo asmeninė, o kartu ir visos šeimos istorijos linija, kaip tradicija, atsiradusi, besitęsianti, įsirašiusi tavyje – rašoma tavęs paties ir tavimi. Šių minčių akivaizdoje – pokalbis su dailininke Ramune Savickaite.

Gerbiama Ramune, prisiminkite savo vaikystę. Pasidalykite tuo, kas giliausiai įsirašė iš ankstyvojo amžiaus, pirmųjų patirčių, tuo, kas galbūt net nežinia kodėl iškyla prieš akis, tuo, kas byloja apie Jūsų vaikystės pasaulį.

Ankstyvieji prisiminimai išnyra tarsi teatro scenos. Fragmentiškai matau įvairius vaizdinius. Pagrindinės vaikystės temos – tai akimirkos močiutės Lizos sode; kelionės į mamos Birutės gimtinę Žemaitijoje; laikas pas tėtį Raimondą studijoje Vilniuje; rimti pokalbiai su seneliu Augustinu palinkus prie spalvingų meno albumų. Motyvai keičia vienas kitą, kartais persipina tarpusavyje. Juos užuodžiu, matau, nugirstu… Vienus vos paliečiu, kiti skleidžiasi į ištisą pasakojimą. Būna nusijuokiu iš šmaikščių dialogų. O rudenėjant pajuntu seniai pažįstamas melancholijos natas, tokias savas, mielas, bet jau logiškai nebeatpažįstamas… Mėgdavau būti ir viena, svajoti, suptis ant sūpynių, skaityti…

Ramunė Savickaitė, „Bijūnai svetainėje“, 2021 m. Drobė, aliejus. 60×50

Jus – dailės meno kūrėjų giminės atstovę, manytina, visą laiką nuo pat gimimo supo ir lydėjo vizualioji estetika. Papasakokite, ką reiškia gyventi dailės meno apsuptyje, kaip tai veikia, formuoja vaiką – augančią asmenybę?

Meno pasaulio apsuptis visų pirma skleidėsi dailės kalbos pažintimi. Tarsi savaime radosi savita spalvinė pajauta, ritmo potyris, kompozicijos pagrindai. Suvokta medžiagiškumo svarba, formos jėga, vystėsi jautrumas aplinkai. Lavėjo akis, vystėsi empirinio aplinkos pažinimo poreikis. Kita vertus, formalioji įžvalga persipynė su emocine formos pajauta, įgavo bendražmogiškas, egzistencines natas. Nuo ankstyvojo amžiaus nebuvau vaikiška, visada labiau domino suaugusiųjų draugija, nors iki šių dienų išsaugojau tam tikrus naivaus džiugesio bruožus… Nuo mažumės buvau visavertiškai įtraukta į tapybos aptarimo valandėles. Rinkdavomės visi kartu senelio dirbtuvėje, aptardavome labiausiai pavykusius paveikslus, planuodavome būsimas parodas, diskutuodavome…

Straipsnio įžangoje glaustai aptarta Jūsų giminė, jos vyriškoji linija; pasidalykite, kiek vaikystėje, vėliau paauglystės laiku jautėte savo artimųjų – dailės meno kūrėjų – įtaką, norą Jus vesti dailės keliu? Kiek ir kaip Jus tai veikė? Dargi įdomu pažvelgti į moteriškąją liniją, kokia jos (ap)raiška Jūsų esatyje, kaip paveldas, duotis, žyminti ir įprasminanti šeimos, giminės ištakas?

Patikima šeimos vyrų apsuptis ir pagarba man, dar mažai mergaitei, skatino asmeninę, nors dar nedidelio, bet jau svarbaus žmogaus, savivoką. Tokia ankstyva dvasinė branda lėmė platų jausminį spektrą ir asmeninių išgyvenimų savistabą bei jautrumą aplinkos pokyčiams. Anksti užduoti gyvenimo prasmės, blogio, mirties, religijos ir kiti sudėtingi klausimai kėlė ir nemažai sunkumų.

Šeimos moteris apibūdinčiau kaip realistiškesnes, labiau pragmatiškas, praktiškas asmenybes. Mama ir močiutė palaikė buities–būties įprasminimo vairą, kuris man taip pat labai patiko ir buvo atsvara tėtės ir senelio įdomiam, turtingam, bet kartais pernelyg nežemiškam pasauliui.

Jūsų asmeninė raiška – natiurmortai: augalai, daugiausia gėlės, jų žiedai ir žiedynai, patsai žydėjimas. Žodžiais išsakykite savąją kūrybą, grįstą santykiu su augmenija, jos pajauta ir unikalia, individualia menine išraiška.

Sakyčiau, augmeniją labiau matau per vizualinę prizmę. Man tai yra nesibaigiantys klodai, stebinantys gyvais, besimainančiais, kvepiančiais, spalvingais žiedais, tarpusavyje žaismingai, iškalbiai bendraujančiais formomis, santykiais, planais, šviesotamsa… Galėčiau vardyti be galo, nes kiekviena puokštė, kiekvienas peizažas ar sodas kalba, skamba, liula, virpa, žaižaruoja, rimsta, liūdi, juokiasi… Žinoma, neišvengiamai po išorine forma slypi filosofinė potekstė. Galiu netekti žado nuo rožės krūmo grožio, tačiau per akimirką knygos neperskaitysiu. Verčiu puslapį po puslapio, dėdama potėpį. Dažai – tai priemonė sustabdyti akimirką, išjausti, iščiupinėti, pasisavinti…

Ramunė Savickaitė, „Žaidžiantys žiedai“, 2021. Drobė, aliejus. 50×40

Pasidalykite, kaip Jumyse randasi, gimsta kūrybinės inspiracijos, meninės (iš)raiškos motyvai bei idėjos, jų iš(si)pildymai ir asmeniniai (į)vertinimai.

Pasirenkant tapymo motyvą, man svarbus šviesos žaismas, taip pat objektų tarpusavio ryšys, jų derinys, santykiai. Sakyčiau, prieiga kiek impresionistinė. Dargi noras įamžinti akimirką. Visa organika neišvengiamai liudija memento mori principą. Kartais atrodo, vysta, miršta, kinta tiesiog akyse. Taigi mano, kaip kūrėjos, sprendimas – kiek šaltakraujiškas ir savanaudiškas – tam tikrame lygmenyje sustabdyti išnykstantįjį. Jį pasisavinti, išmyluoti, iščiupinėti… Tuomet, po daugybės darbo valandų, nebegaila paleisti… Tarsi išvaikštau tą sodą, prisiuostau gėlių. Manęs nejaudina aptakios formos, aiškiai išreikštos linijos, atrodo, tiesiog negyvi geometriniai siluetai. Svarbus žaismės principas, įvairovė. Todėl, matyt, traukia senoviniai pastatai. Neseniai grįžau iš Lietuvos dvarų vasaros mokyklos organizuojamos išvykos sužavėta rezidencijų, rūmų organiško santykio su aplinka, parkais, gėlynais. Gal tai taps tolimesnio kūrybinio darbo inspiracija.

Nors mano meninė raiška grįsta jutiminiu jautrumu, sakyčiau, jog pasirinkimai ir refleksija įprasmina racionalumą. Kaip tapymo motyvus renkuosi kliaudamasi ne tik bendra grožio pajauta, bet ir formaliaisiais tikslais, taip ir į gautus rezultatus žvelgiu pragmatiškai. Man svarbu, kad drobė būtų gyva, kvėpuotų, žaižaruotų, mirgėtų; kad matytųsi potėpių įvairovė, atspalvių turtingumas. Vengiu suvėlimo, pigmento dusinimo, dekoratyvumo, taip pat netenkina per didelis „išlaižymas“, grafiškumas. Mano kūrybinės inspiracijos glaudžiai susijusios su intelektine veikla. Visų pirma save pozicionuoju kaip dailės tyrėją. Racionalus, analitinis pradas justi, kai baigtus kūrinius išdėlioju savo pačios peržiūrai ir priėmimui.

Jūsų patyrimu, ką reiškia dailininkui regėti savo darbus? Asmeniniu suvokimu ir pasirinkimu – sukurti kūriniai ar ima gyventi ir gyvuoti nepriklausomai, ar vis tik jie visada daugiau ar mažiau yra susiję su autoriumi?

Iš ilgametės galerinio darbo su kitais autoriais patirties galiu pasakyti, jog tas menininko ir jo kūrinio santykis labai įvairus. Nemažai tokių, kuriems savo darbus paleisti labai sunku. Tokio pobūdžio vidinio pasipriešinimo man įveikti netenka. Su džiaugsmu paveikslus atiduodu pirkėjams. Smagu, kad jie randa savo šeimininkus, erdvę, kur bus pakabinti. Pabaigtas paveikslas – tai savarankiškumą įgavęs objektas, paruoštas realizacijai. Nesu konceptualaus meno kūrėja, nežiūriu į meną kaip idėjos išraiškos priemonę. Esu estetizmo atstovė, manau, kūrinys yra skirtas vizualinei panaudai ar išorinei funkcijai. Paveikslas – vienaip ar kitaip yra daiktas, o man, kaip kūrėjai, rūpi kokybiškas jo atlikimas.

Žvelgiant iš kitos pusės, suvokėjas – dailės meno patyrėjas, Jūsų manymu, kas jis – bendraautoris, vertintojas, laisvas žiūrovas?

Priimtinas saloninis meno kūrinių pažinimas. Paroda, visų pirma, turi būti pramoga žiūrovui. Tai erdvė gauti vizualinio peno. Tačiau dėstydama tapybą, susiduriu su žiūros lavinimo poreikiu. Nedažnas turi gebėjimą matyti platų spektrą atspalvių, atpažinti subtiliausius derinius, pajausti kompoziciją, atpažinti įdomius rakursus. Akis, kaip ir skonio receptoriai degustuojant vyną, turi gebėti atskirti niuansus, būti pažini. Vertingas dailės abėcėlę mokantis meno mėgėjas. Tuomet kūriniui suteikiama galimybė būti tinkamai įvertintam; tapyba atsiskleidžia visa savo jėga ir potencialu.

Kaip jaučiatės šiuolaikiniame Lietuvos dailės pasaulyje?

Mėgstu juokauti, jog tam tikra prasme gyvenu XIX amžiuje. Žinoma, toks įsivaizdavimas profaniškas. Kad ir kaip gerai galėtumėme atkurti istoriją, ji visuomet liks iki galo nepažini, dirbtinai rekonstruota, sudurstyta… Poreikis grįžti į praėjusius laikus lemtas nepritapimo problematikos. Dažnai svetimas šiuolaikybės vyksmas, psichologizuota atskirties pajauta. Taip rasta pabėgimo formulė, lėmusi mano profesinį pasirinkimą – esu meno istorikė. Turbūt pagrindinė mano dabartinių tyrimų sritis – romantizmo pasaulėjauta – taip pat pasirinkta neatsitiktinai. Tai laikas, sąlygotas jausmingumo ir racionalumo samplaikos, kuri intriguoja ir randa atgarsį tiek mano asmenybėje, tiek meninėje veikloje.

Kas vizualiojo meno pasaulyje Jums įdomiausia šiandien? Kur link einama, kokie praeities atgarsiai, o gal savaiminiai unikalumai randasi?

Turbūt aktualiausia paveldosaugos situacija. Svarbus takoskyrą turintis senosios ir šiuolaikinės dailės santykis. Kadangi kaip menotyrininkė daugiausia tiriu architektūrą, labiausiai pastebiu urbanistinės raidos klausimus ir sprendimus. Probleminė istorinių objektų ir naujų statinių jungtis dažnai lemia mano kritišką požiūrį į šiuolaikybę iš esmės. Būdama skeptiška progresyvioms tendencijoms, nuolat rizikuoju nuslysti į neprofesionalų emocionalumą ir perdėtą įtarumą. Kita vertus, būdama meno istorike, tokius bruožus pastebiu visais laikais.

Ramunė Savickaitė, „Vakaro gaiva“, 2020 m. Drobė, aliejus. 70×90

Pasidalykite, kas įvairialypiame meno pasaulyje Jus įkvepia, žavi?

Artimas egzistencializmas. Taip pat įdomi psichoanalizė. Esu knygų žmogus. Šiuo metu skaitau kelias: Ericho Marijos Remarko „Naktis Lisabonoje“ – aštriai ir taikliai apčiuopiami žmogaus tragizmo niuansai, Stefano Zweigo biografines esė apie Casanovą, Stendhalį, Tolstojų – įžvalgiai piešiamas psichologinis kūrėjo portretas, bei Daliaus Viliūno leidinį, kuriame išsamiai nagrinėjama filosofijos kultūra XIX a. pradžios Vilniuje.

Iš Lietuvos dailininkų artima jausminga besimainanti efemeriška Rūtos Viktorijos Katiliūtės abstrakcija, žavi vaiski Nomedos Saukienės žolynų raizgalynė, įdomi primityvistės Elenos Kniūkštaitės kūryba, intriguoja kiek baugus, scenografiškas Aleksandro Griškevičiaus pasaulis.

Kokie giliausi, labiausiai Jus paveikę meniniai-kultūriniai patyrimai, kuriuos galėtumėte įvardyti sukrėtimais, įspūdžio šoku?

Tai, jog nesu epitetų žmogaus, lemia rezervuotą gaunamų potyrių priėmimą. Sielos nuskaidrėjimą patiriu puikiai sutvarkytame parke, apsidžiaugiu tinkamai restauruotais objektais, naujam gyvenimui prikeltais dvarais, išmoningai perteikta tapyba ar jautria knyga. Man svetima reiškinių egzaltacija. Nesu patyrusi kultūrinio nušvitimo momentų. Tačiau džiaugiuosi įgimtu gebėjimu iki didžiausio turto vertinti tai, kas maža: akimirkas, šypseną, gražiai padėtą daiktą, derinį, spindulio atspindį stikle, rasos lašą, debesies kontūrus… Pamenu neseniai Bernardinų bažnyčioje užsižiūrėjau į šoninio barokinio medinio altoriaus skulptūrinę dalį – angelą. Skambėjo Mišių giesmė, o jo sparnai, atrodo, skriejo į begalybę…

Galbūt ko nors pasigendate ar ko perteklių regite, jaučiate, tad gal galėtumėte palinkėti dailės pasauliui Lietuvoje, Europoje, apskritai, plačiajam meno horizontui – „…“?

Neturiu pakankamai kompetencijos vertinti šiandieną. Esu XIX a. meninės, kultūrinės kaitos specialistė. Dabartis yra tokia, kokia yra, sąlygota sudėtingų procesų. Kiekvienas laikotarpis yra originalus savo išraiška, kita vertus, istorijai lemta cikliškai kartotis. Kiek betobulintumėme turinį, atsiremsime į tas pačias neišvengiamas duotybes. Todėl mano palinkėjimai būtų betiksliai ir asmeniški, lemti savito estetinio suvokimo. Klausimą pakreipsiu abstraktesne, bendražmogiška linkme ir atsakysiu paprastai – prasmingam gyvenimui reikia labai nedaug – šiek tiek tikslo, šiek tiek svajonės, šiek tiek kūrybos ir žaidimo džiaugsmo.

Ramunė Savickaitė, „Rododendrų sodas“, 2020 m. Drobė, aliejus. 60×80

Neretai sakoma, jog bet kurios srities menininkas visada kuria apie save, jo kiekvienas kūrinys yra savęs paties atspindys ir įprasminimas. Gerbiama Ramune, kokią gėlę, kokią jos gyvenimo būseną įvardytumėte savimi pačia? Kodėl?

Nors esu vardu Ramunė, save išreikščiau per iriso formą. Jo žiedo spalvos – besimainančios, tekstūra – trapi. Kotas iš pažiūros ilgas, tvirtas, tačiau mačiau ne vieną palaužtą lietaus. Puokštėje jie vienas su kitu gražiai žaidžia, o saulės apšviesti persišviečia tarsi vitražai… Nestinga drąsos spausti vaiskiausias spalvas juos tapant, o melsvi, violetiniai, pilkšvi, bordo deriniai skatina išbandyti įvairiausius pigmentų maišymo būdus. Jų žiedlapiai primena drugelio sparnus, o nuvytę po truputį traukiasi ir bliūkšta. Visos kitos gėlės tinka prie jų, jie neįpareigoja, nedominuoja, bet ir nėra kuklūs…

Kokiu vaizdiniu – natiurmortu – perteiktumėte savąją šiandieną, o kartu ir dabartį, kaip istorinę atmintį, kaip efemerišką akimirką, dūžtantį momentą, laišką sau ateitin it drugelio plazdėjimą, atnešantį bijūno dvelksmą, linkint kurti – „…“?

Autentiškas būties patyrimas nulemtas likti esaties momente. Atmintis apgaulinga, iškraipanti. Bus dar daug karštų vasarų, plazdenančių drugelių ir kvepiančių bijūnų. Praeities liudijimai neišvengiamai ištraukiami iš konteksto, įrėminami į tam tikro laiko rėmus, perfiltruojami per dabarties suvokimą. Kaip bemylėčiau istoriją, suprantu, jog šis polinkis lemtas savanaudiško tikslo pabėgti nuo realybės. Palieku ateities Ramunei pačiai pasirinkti kokį praeities dvelksmą pajusti, kokius senovės objektus vertinti, kokią istoriją atrasti. Dabartis nėra unikali. Tiesiog gyvenu ir kuriu.