„Sausasis sezonas“ | Jean-Luc Beaujault nuotr.

„Sirenų“ patirtys tęsiasi: „Sausasis sezonas“ („Dry Season“) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – bene pirmas spektaklis, kuriame pilnu pajėgumu išsiskleidė porekonstrukcinio teatro Naujosios salės techninės galimybės. Tai, ko patys prancūzai negali rodyti bet kur, puikiai integruojasi į Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujai pastatytą salę. Nežinia, kiek ji patogi aktoriams, bet panašaus tipo tarpdisciplininiams pasirodymams ji labai tinka.

Šis Phia Ménard spektaklis priminė dabar vykstančią Venecijos bienalę, į kurią taip pat integruota nemažai „judančio“ meno. „Sausasis sezonas“ – universalus. Jis ir labiausiai teatru „kvepiantis“ spektaklis (iš kol kas matytos tarptautinės programos), taip pat gali būti priskirtas prie šiuolaikinio šokio spektaklių. Ir ne dėl to, kad jame nekalbama. Čia tiesiog tiek daug judesio, kuris sykiu su muzika ir sudaro visą spektaklio dramaturgiją. Translytė menininkė iš Nanto Phia Ménard, gimusi vyro kūne, savo tapatybės ieškojo studijuodama įvairias meno disciplinas – šokį, cirką, aktorystę. Ji pakeitė ne tik savo lytį, išbandė įvairias scenines galimybes, bet kaitą pasirinko kaip svarbią meninę temą. Kaita šiai menininkei yra ne tik gyvenimo dėsnis, tai yra naujo mąstymo galimybė. Kaita be judėjimo neįmanoma, todėl bet kokia slinktis, bet koks sceninis judėjimas galimi tikslingai suvokiant gyvenimo dėsnius.

Menininkė demonstruoja, kaip iš moterų virstama vyrais ir atvirkščiai. Kaip, pasiduodant aplinkos veiksniams ir nesaugant savo tapatybės, virstama bendra mase, kaip prarandamas asmeniškumas, suniveliuojama sąmonė. Karo fone „Sausais sezonas“ pasirodė kaip spektaklis apie karą. Apie tai, kaip karo agresija plinta žaibo greičiu, dauginasi, lyg mirties pamėklė viską paskui save nušluodama.

„Sausasis sezonas“ | Jean-Luc Beaujault nuotr.

Šis spektaklis universalus: jis pasiduoda įvairiems požiūriams, įvairioms interpretacijoms. Prieš keturis metus jį teko matyti Avinjono scenoje Vedene (L’Autre Scène du Grand Avignon – Vedène) ir paliko kiek kitokius įspūdžius. Per tuos kelis metus daug kas pasikeitė visuomenėje, politikoje, per tą laiką spektaklis įgijo tvirtesnį rėmą, siužetinės jungtys įgijo daugiau prasmių.

Iš pažiūros jo konstrukcija paprasta – tai kelios gerai įsuktos scenos, kurių dramaturgiją suaudžia septynios moterys. Nors kiekvienoje scenoje joms suteikiamas išskirtinumas – dažų ar kostiumų dėka, tačiau tuo pačiu jos suniveliuojamos. Pagal spektaklio kompoziciją šios moterys tampa bendra mase, kūnų atspaudais, kurie taip pat virsta tuščiomis mirties duobėmis. Kūnų nelieka – tik juodos sceninės prarajos, kurių gylį ir dramatizmą paryškina varvanti sceninė smala.

Šį moterų virsmą kontroliuoja ir kardinaliai keičia besikeičiantis spektaklio vaizdas ir muzika. Sudėtingos struktūros scenografinę erdvę sutvarkė toji pati Phia Ménard. Ir šiuo atveju tai ypač svarbu, nes spektaklio dramaturgija vystosi būtent per vaizdą: kuo labiau jis kinta, tuo didesnis spaudimas vyksta moterų gyvenime. Atskiro personažo vaidmenį čia atlieka Naujosios salės portalas. Pradžioje mes regime tik siaurą sceninį „koridorių“, jam besiplečiant įvedamos įvairios spalvos. Dažais išryškinamos moterų kūno dalys. Portalui kylant aukštyn mažėja baltos spalvos, atsiranda daugiau šešėlių. Grafinius vaizdus keičia tiršta tapyba, kurios kiekio neišlaiko jokie rėmai. Kaita tokia grėsminga ir aktyvi, jog sekant vieną minties eigą, imi praleisti kitas kaitos reikšmes. Tačiau menininkai su tokiu greičiu artėja į katastrofą, į mirtį, kad belieka fiksuoti finalines juodų, tuščių erdvių kiaurymes.

Šviesų dailininkas Laisas Foulcas čia ne mažiau svarbus už scenografę. Rodos, Lietuvoje šviesos dailininkams taip pat skiriamas atskiras dėmesys, tačiau lig šiol prancūzų menininkai išlieka nepralenkiami. Jų mokyklos pagrindinis bruožas yra subtili kaita. Bet ji apgalvota iki kraštutinių nuotaikų. Ir šiame spektaklyje šviesa buvo ypač konceptuali. Pirmą kartą teko matyti tiek daug baltos šviesos pustonių, tiek daug įvairių koreliacijų su besikeičiančiu scenovaizdžiu.

Vaizdo ir šviesos geriausiais partneriais šįkart tapo net ne aktorės, o garsai, muzika. Tai paradoksas, panašus į šviesos dailininko paradoksą: nors Lietuvoje muzika spektakliams kuriama, ne parenkama, bet kad taip tampriai būtų susieta su sceniniu veiksmu, itin retai nutinka. Ivano Rousselo muzika buvo įvairi, bet jos subtilus integravimas ir subtili jos kaita buvo labai tampriai suaugusi su visais kaitos dėsniais. O pabaigoje, kada jau spektaklio dramaturgija pasiekė kulminaciją, kompozitorius pasiūlė lengvą, gyvenimą skelbiančią muziką.

Muzika padėjo kūnams nusivilkti, apsivilkti, persirengti. Padėjo šokti, judėti, kovoti, numirti. Padėjo jausti, nejausti, galvoti ir matyti. Muzika su vaizdu sudarė savarankišką „sandorį“, kuris buvo ypatingas, ir vien dėl to šį spektaklį išskiriantį iš visos programos.

„Sausasis sezonas“ | Jean-Luc Beaujault nuotr.

„Sausasis sezonas“ | Jean-Luc Beaujault nuotr.

Moterys, slegiamos aplinkos, virsta vyrais, jų kūnai įgauna galios, netgi žiaurumo. O ratui apsisukus jos susigrąžina moterišką tapatybę, kuri jau būna pakitusi dėl savo naujų galių, naikinančių visą aplinką. Phia Ménard meninė siela nušvinta, kūrėja netampa demagoginių ar vadovėlinių tiesų skleidėja. Rodos, tragiškomis minutėmis ji išlaisvina visą aplinką: paprašo kompozitoriaus kažko „lengvo“, šmaikštaus. Ji myli gyvenimą, ir dėl to spektaklis išlieka šviesos šaltiniu, o ne moraliniu pamokslu. Paradoksų ir kraštutinių simbolių kalba šiame spektaklyje išspręsta tikrai prancūziškai – grakščiai, išlaikant visas kultūrines tradicijas.

Phia Ménard, 2008 metais tapusi moterimi, šiuo spektakliu sunaikina bet kokias lytiškumo ribas. Nors spektaklis ir kalba apie lyčių kaitą ir įvairias grėsmes, tačiau jo meniškumas panaikina lyčių klausimą. Lytiškumas tampa universalia tema, tačiau visų spektaklio sudedamųjų dalių jungtys lygiagrečiai formuoja gyvus paveikslus, kuriems kartais nereikia ir judesio: užtenka tylos, kad persiskaitytume jų reikšmės.

***

Simonas Sennas spektaklyje–paskaitoje „Būti Ariele F“ | M. Olmi nuotr.

Spektaklis-paskaita „Būti Ariele F“ – nei spektaklis, nei paskaita. Aišku, daugiau panašus į keistą spektaklį, nei į paskaitą, kurios tikslas būtų susipažindinti su kuo nors nauju. Čia mes nieko nesužinome, tik išvystame valandos trukmės kelionę į svetimą kūną.

Scenoje – technologijas mėgstantis menininkas, kuris niekam nieko nenori įrodyti, jis tiesiog demonstruoja tai, kas jam asmeniškai įdomu. Gražus, nedidelio ūgio jaunas žmogus Simonas Sennas bando „pasimatuoti“ svetimą kūną. „Aukos“ tenka paieškoti, bet ji nesunkiai atrandama, ir žiūrovų akyse vyksta realus ir virtualus bendravimas. Sennas panaikina ketvirtą sieną ir tiesiogiai bendrauja su publika, tačiau netrukus žiūrovams pristato ir savo antrininkę – Ariellę F. Mes su ja esame tiesiog sujungiami, todėl spektaklio finalinės scenos jau vyksta gyvai improvizuojant, gyvai besišnekant visiems trims – Sennui, Arielei ir žiūrovams.

Sennas – ne aktorius. Jis ir nesistengia juo būti, tačiau taip ir lieka neaišku, kodėl jis nori pasidalinti šia savo gyvenimo patirtimi. Ar nebūtų įdomiau tiesiog papasakoti savo atradimų specifiką, be jokios teatralizacijos? Technologijų įsibrovimas į žmonių gyvenimus – nesustabdomas procesas, tačiau teatre galioja kiti dėsniai: čia technologijos neturi lemiamos reikšmės. Teatre bet kokiomis aplinkybėmis turi formuotis kūrinio dramaturgija. „Būti Ariele F“ tiesiog gyvai papasakojama individuali istorija, malonus žmogus pristato sau malonų užsiėmimą, bet visa tai neturi galimybių virsti spektakliu.

Simonas Sennas spektaklyje–paskaitoje „Būti Ariele F“ | E. Larvego nuotr.