„Turandot“ (rež. R. De Simone), Teatro Comunale Bologna, 2012 | L. Gaudenzi nuotr.
Nusilenkimai po spektaklio yra tarsi nerašytas susitarimas tarp aktorių ir žiūrovų. Žiūrovai atsidėkoja aktoriams plojimais, o šie, savo ruožtu, nusilenkimais. Įsigilinus į tokią veiksmų seką, gali pasidaryti keista – dažniausiai, norėdami atsidėkoti žmonės naudoja žodžius, tačiau teatre vienas žmogus pradeda trankyti delnus vieną į kitą, o kitas žmogus lankstytis.
Kodėl atsirado tokia tradicija? Tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra. Viena iš teorijų teigia, kad iki tol, kol susiformavo šnekamoji kalba, žmonės komunikavo gestais. Gestų kalba jau nuo senų laikų yra pakankamai išsivysčiusi, todėl visiškai pakankama susikalbėjimui. Galima spėti, jog nusilenkimas atsirado kartu su gestų kalba, tačiau jo reikšmė su metais tikrai keitėsi.
Žiūrint į senovines freskas, piešinius urvuose ar hieroglifus, matome, jog žmonės fiksavo nusilenkimo gestą jau tūkstančius metų. Net ir iš itin senų piešinių galima suprasti, jog nusilenkimas buvo pagarbos ženklas, tačiau kiekviena kultūra turėjo savų niuansų. Pavyzdžiui, Europos kultūroje gilesnis nusilenkimas reiškė didesnę pagarbą. Šiandien retai kada matome tokį gestą įprastinėse socialinėse situacijose, bet iki šių dienų nusilenkimo reikšmė įvairiose pasaulio vietose skiriasi.
Portalo unsplash.com nuotr.
Nusilenkimas po spektaklio yra padėkos ženklas už tai, jog žiūrovai stebėjo, klausėsi ir mėgavosi veiksmu. Tai tarsi reakcija į plojimus. Neaišku, kad tiksliai atsirado tokia veiksmų seka, tačiau iš išlikusių tekstų aišku, jog nusilenkimai teatre išpopuliarėjo 19 a. 1824 m. Italijoje įvyko „Il Fanatico per la Musica“ premjera. Vienos iš aktorių muzikinis numeris šiame pastatyme baigėsi trumpu nusilenkimu. Tai patiko žiūrovams. Netrukus ir kiti aktoriai pradėjo savo pasirodymus pabaigti su nusilenkimu.
Šiandien nusilenkimai dažnai būna surežisuoti ir surepetuoti. Nusilenkimų metų neretai skamba muzika iš spektaklio, aktoriai improvizuoja, juokauja, šoka, bendrauja su žiūrovais. Tai, kas pradžioje buvo tik nedidelė padėka atėjusiems žmonėms, dabar tapo neatsiejama spektaklio dalimi.
