Š. m. vasario 23 d. Vilniaus knygų mugėje pristatyta Linos Lauros Švedaitės sudaryta knyga „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“, kurią 2022 m. išleido leidykla „Slinktys“. Vilniaus klubas ir Lietuvos leidėjų asociacija Vilniaus klubo skatinamąją premiją už naują šiuolaikišką ir netikėtą žvilgsnį į šiandieninį Vilnių skyrė autorei Linai Laurai Švedaitei. „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“ – tai žvilgsnis į šiandienę sostinę ir jos gyventojus. Knygoje ieškoma atsakymų į klausimus: kokios sostinės vizijos? Kokia šio miesto kolektyvinė atmintis? Kas slepiasi jo pasąmonėje? Daug dėmesio skiriama miesto miegamiesiems rajonams. Knygą sudaro pokalbiai apie Vilnių, vilniečių atsiminimai ir liudijimai, poetiniai tekstai, fotografijos ir sostinės paviršių atspaudai. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš knygos „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“, kurioje kalbinama Eglė Vitkutė.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Eglė Vitkutė – „Xwhy/Supratimo agentūros“ kolektyvo narė, dirbanti su sunkiai apčiuopiama materija – vietų tapatybe, vietokūra, visuomenės įtraukimu į miestų planavimą, infrastruktūros įveiklinimu ir pan. Neseniai iš Milano grįžo gyventi į Lietuvą, Vilnių. Kalbėdamasi su Egle pagalvoju, kad norėčiau sostinę mylėti taip kaip ji.
Iš ko susideda vietos tapatybė? Kodėl svarbu apie ją kalbėti?
Man artimiausios teorijos, kurios vietos tapatybę apibrėžia kaip kompleksišką, nuolat kintantį reiškinį. Taigi, miesto tapatybė, kaip reiškinys (ir patirtis), yra sudaryta iš kelių dedamųjų: urbanistinės erdvės ir jos elementų (architektūros, paveldo objektų, viešųjų erdvių ir kt.), socialinio ir kultūrinio konteksto, gamtinių tapatumo ženklų (klimato, kraštovaizdžio, augmenijos ir gyvūnijos), ir yra grįsta jų sąveikomis, kintančiomis laike.
Apie vietų tapatybę svarbu kalbėti, ją tirti, stengtis suprasti, nes tai visų pirma įgalina gilesnį, autentiškesnį santykį su mus supančia aplinka; visų antra – suteikia galimybę ją kurti, vystyti, pritaikyti realiems šiuolaikinės visuomenės poreikiams nepažeidžiant jos integralumo, puoselėjant įvairovę.
Kokios paskutinės miesto erdvių vystymo tendencijos?
Priklauso nuo konteksto. Kalbant apie Lietuvą ir žvelgiant iš optimistinės perspektyvos, pastebiu tendenciją, kad viešųjų erdvių ar pastatų vystymas ir įveiklinimas vis dažniau grindžiamas įtraukiais tyrimais, kurių svarbi dalis – interaktyvios diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, viešos konsultacijos, kurių metu sudaromos sąlygos į tos vietos vystymo viziją įsitraukti įvairioms su ta vieta susijusioms suinteresuotoms šalims: organizacijoms, bendruomenėms, sprendimų priėmėjams ir kt. Tačiau dalis jų tokiais procesais nepasitiki, nes yra turėję patirčių, kai įtraukimas buvo vykdomas tik „dėl akių“, nesistengiant atsižvelgti į realius dalyvių lūkesčius ar poreikius. Į darnų, įtraukų miestų vystymą(si) padeda orientuotis ir JTO paskelbti darnaus vystymosi tikslai.
Visada atvažiavusi į naują miestą apsilankau jo turguje. Čia dažniausiai veriasi vietinė kultūra, socialiniai įpročiai, genofondas, kitaip tariant, turgus tam tikra prasme yra miesto zigota. O kur tu lankaisi, kad pajaustum nepažįstamo miesto pulsą?
O aš einu, einu, einu. Nesuplanuotais maršrutais, pirmiausiai be tikslo, vedama smalsumo arba tiesiog intuicijos, stengdamasi būti čia ir dabar, negalvoti, kaip nuo taško A pasiekti tašką B. Nors prisimenu, kad Milane, kur teko gyventi trejus metus, buvau pasirinkusi kitokį būdą – eidavau nuo užmiesčio link centro, stebėdama, kaip keičiasi miestas. Taip pat man labai patinka dalyvaujamieji, miesto erdvėse vykstantys teatriniai reginiai, kurie padeda giliau patirti miestą iš netikėtos perspektyvos. Pavyzdžiui, italų teatro kolektyvas DOM man padėjo prisijaukinti Milaną per jų rengiamus interaktyvius pasivaikščiojimus, kurių metu teko susipažinti su daug įdomių vietos gyventojų.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Neseniai iš Milano persikraustei į Vilnių. Koks miestas yra Milanas?
Man jis atsiskleidė kaip dviveidis miestas. Vienok, vienas progresyviausių miestų Italijoje – socialinės inovacijos, įtraukaus planavimo laboratorija. Bet ir itin užterštas, ekonomiškai ir infrastruktūriškai nesugebantis užtikrinti prieinamumo, „sunkus“ miestas. Milano pamilti nepavyko. Bet esu jam dėkinga už tai, kad gyvendama ten supratau, ką išties noriu veikti profesiniame gyvenime.
Kodėl Vilnius?
Pagyvenusi Milane supratau, koks Vilnius išties subalansuotas, jaukus ir savo potencialą (ne be iššūkių) vystantis miestas. Namai. Esu visiškoje įsimylėjimo fazėje. Žmonės klausia: „Kaip tu GALĖJAI iš gražiosios Italijos grįžti į Vilnių?“ Taip ir norisi uždėti jiems tuos akinius, kuriais dabar matau Vilnių… Ir tai visai nereiškia, kad saitai su Italija susilpnėjo. Tiesiog pasikeitė gravitacijos laukas.
Esi inicijavusi ar dalyvavusi ne viename projekte, kur buvo fiksuojama gyvoji atmintis, įvairių bendruomenių narių istorijos ir liudijimai. Įvairios atminties institucijos šiandien irgi gręžiasi nuo istorijos į mikroistorijas. Kodėl jos tau įdomios?
Visų pirma per mikroistorijas skleidžiasi pasaulio įvairovė. Įdomu stebėti, kaip iš mikroistorijų formuojasi autentiški, įvairovę puoselėjantys naratyvai, dažnai prieštaraujantys dominuojantiems, didiesiems naratyvams, kaip, pavyzdžiui, mikrorajonų atveju.
Na, o turint mintyje kokybiškų ir kūrybiškų vietų vystymą, gyventojų istorijos ir liudijimai padeda atsiskleisti tikrajai, neprimestai vietos tapatybei, padeda burtis bendruomenėms ir įsitraukti į tai konkrečiai vietai aktualių veiklų, paslaugų kūrimą. Taip pat suteikia galimybę ją pažinti sumažinant distanciją tarp vietos gyventojų ir svečių.
Pateiksiu vieną tokios iniciatyvos pavyzdį. Teko dirbti viename iš problematiškiausių, neigiamai vertinamų mikrorajonų Milane – Corvetto. Čia su vietos gyventojais ir bendruomenėmis kūrėme dalyvaujamąjį gyventojų archyvą: rengėme kūrybines dirbtuves, ekskursijas, interviu, parodas, kurios įgalino šios vietos gyventojus papasakoti savo rajono versiją. Pastaroji atskleidė kur kas įvairesnį, turtingesnį, šiltesnį šio rajono paveikslą, nei jis piešiamas viešajame diskurse.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Gyveni netoli „Kiaušinio“(skulptūra, esanti Šv. Stepono, Pylimo ir Raugyklos gatvių sankirtoje). Kaip apibūdintum šį rajoną?
Čia gyvenu neseniai, esu naujakurė. Visada svajojau pagyventi Vilniaus Senamiestyje, patirti miestą iš jo istorinės šerdies. Šis rajonas itin gyvas ir jaukus, tačiau jaučiuosi lyg saloje, nes Vilniui sunkiai sekasi vystyti ryšį su nutolusiais nuo centro mikrorajonais. Kadangi gyvenimas Senamiestyje tikrai ne visiems prieinamas ekonomiškai, čia pastebiu mažesnę socialinę gyventojų įvairovę nei daugelyje kitų mikrorajonų.
Kokius jausmus tau kelia miegamieji Vilniaus rajonai?
Apmaudu, kad viešajame diskurse jie itin stigmatizuojami. Net ir jų vadinimas miegamaisiais erzina – juk toli gražu juose žmonės ne tik miega, bet ir kuria, myli, svajoja, dirba, augina vaikus, žodžiu, gyvena.
Būtų išties puiku, jei būtų sudarytos sąlygos kiekvienam iš jų atrasti savo savitumą, jį puoselėti, jei gyventojai turėtų galimybę ir įrankius prisidėti prie stereotipų laužymo, jei rastųsi traukos taškų, kurie padėtų kalbėti apie Pašilaičius, Karoliniškes, Viršuliškes nežiūrint į juos iš aukšto. Tam reikalinga holistiška miesto vizija – darnus, kryptingas fizinės ir socialinės infrastruktūros vystymas atsispiriant nuo vietos istorijos ir identiteto, esamų ir potencialių gyventojų poreikių.
Teigiamų pokyčių šioje srityje pastebiu. Pavyzdžiui, į Vilnių atkeliavo dalyvaujamojo biudžeto įrankis, įgalinantis gyventojus prisidėti prie savo gyvenamosios aplinkos gerinimo; padidėjo susidomėjimas mikrorajonų istorija, čia vyksta pažintinės ekskursijos; vienas kitas festivalis. Kaip gerąjį pavyzdį norisi paminėti Pilaitėje įsikūrusias meno dirbtuves ir traukos centrą „BeePart“.
Ką mąstai Vilniuje pamačiusi apleistą vietą?
Tikrai nejaučiu manijos visas apleistas erdves, miesto audinio „pauzes“, įveiklinti, sutvarkyti, pakeisti. Tai nebūtų teisinga miesto, kaip gyvo, savo unikalia ritmika pasižyminčio organizmo, atžvilgiu. Nors kartais būna, kad einant gatve kyla spontaniška mintis – „o, čia būtų išties puiki vieta, pavyzdžiui, miesto daržininkystei“. Matant nerealizuotą vietos potencialą ir girdint lūkesčius, idėjas, net nuoskaudas tų, kuriems ta vieta svarbi, norisi veikti ar bent pasidalinti kūrybiška vietokūra grįstų iniciatyvų pavyzdžiais ir įkvėpti bei suteikti priemones vystyti viziją kartu.
Šv. Stepono gatvėje vykdėte vietos bendruomenei skirtą renginį, kurio metu gyventojai išėjo į gatvę ir pristatinėjo savo veiklas. Mano akimis, tai buvo bandymas pasijausti savo gatvės šeimininkais. Papasakok daugiau apie šią iniciatyvą. Ar tokie renginiai-laboratorijos keičia vilniečių savimonę?
Projektas „2 kv. m tavo veiksmo!“, įkvėptas vakaruose plačiai paplitusio parking day formato, kėlė klausimus: ar gali Vilniaus Senamiesčio parkavimo vietos būti naudojamos ne tik automobilių? Galbūt jose tam tikru laiku galėtų vykti kitokios, gyventojų pasirinktos veiklos: spektakliai, koncertai, prekyba, jogos pamokos ir kt.? Ar miestas yra skirtas daugiau automobiliams, ar jo gyventojams?
Šiame dviejų dienų renginyje miestiečiai galėjo siūlyti savo veiklas, kurias tam tikru laiku galėjo įgyvendinti nustatytose Šv. Stepono gatvės parkingo vietose.
Vienkartinė tokio tipo iniciatyva neturi tikslo pakeisti vilniečių savimonės viešųjų erdvių atžvilgiu, ypač liečiant tokią daug aistrų keliančią temą kaip automobilių parkingas, tačiau skatina kelti minėtus klausimus. Tęstinės tokio tipo iniciatyvos turi galimybę padėti savivaldybėms atsigręžti į lankstų, į žmogų orientuotą miesto ir judumo planavimą, o gyventojams – pasijusti savo miesto šeimininkais.
Tam tikra prasme miestas yra konfliktas. Ar sutinki?
Iš dalies taip. Miestas išties yra daugelio skirtingų interesų susikirtimo ir galimybių laukas.
