Panevėžio lėlių vežimo teatro archyvo nuotr.

Panevėžio lėlių vežimo teatras sukūrė spektaklį Vilniui! Tai – didžiulė dovana sostinei. Režisierius Julius Dautartas Icchoko Rudaševskio dienoraščio motyvais tarp dviejų karantiną pastatė spektaklį „Mano vardas Icchokas“ (premjera įvyko 2020 m. rugsėjo 24 dieną). 2023 metų gegužės 23 dieną spektaklis buvo parodytas Vilniaus senajame teatre.

Atrodytų, nieko naujo nepasakyta Holokausto tema, bet jo misija ir buvo kita, ir toli gražu ne pusantros valandos trukusi edukacija, o jautrus ypatingų dienoraščių perkėlimas į scenos erdvę. Daugiau kaip keturiasdešimt spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose sukūręs Julius Dautartas dėmesį sukoncentravo ne į papildomos dramaturgijos kūrimą, bet į pačios temos aktualumą; spektaklis tapo lėtu apmąstymu apie siaubingus ir nežmoniškus nusikaltimus, apie Vilniaus getą, apie visas šmėklas, kurios ir šiandien gyvena tarp mūsų.

„Uosto fugoje“ Mindaugas Kvietkauskas aprašė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio privačias lietuvių kalbos pamokas Uosto gatvėje Nr. 10 (dabar Pamėnkalnio 24), kur jo lietuvių kalbos mokytoja buvo mylimoji, būsima žmona Sofija Kymantaitė. Šis tekstas toks paveikus, kad kartais specialiai praeini pro šį pastatą, lyg atiduotum pagarbą Čiurlioniams.

Taip pat ir pasivaikščiojimas po Vilnių su Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščiu“, kurio sudarytojas ir vertėjas į lietuvių kalbą taip pat yra Mindaugas Kvietkauskas, neabejoju, ne vienam skaitytojui padės jautriau suvokti visą miesto kultūrinį gyvenimą. Tačiau yra visuomenės dalis, kuriai svarbu išoriniai stimuliatoriai. Šiuo atveju – spektaklis. Būtent Juliaus Dautarto spektaklis ir yra didysis inspiratorius, po kurio visai kitaip atmintin sugrįžta tos pačios Vilniaus gatvės, siekiant identifikuoti vietas, kuriose gyveno, vaikščiojo Icchokas Rudaševskis. Ypač jautri vieta tampa Pylimo g. 51–4, gimtieji berniuko namai. Gimęs 1927 metais, naciams okupavus kraštą, kartu su tėvais jis buvo uždarytas Vilniaus senamiestyje įkurtame gete. Būtent čia jidiš kalba jis parašė dienoraštį, kurio istorijos ir sudaro spektaklio pagrindą.

Panevėžio lėlių vežimo teatro archyvo nuotr.

Spektaklis neskubrus, ramus, neakcentuojantis kraštutinių būsenų, jis net gana švelnus, net lyriškas. Iš jo sklinda begalinė meilė žmonėms. Tai spektaklis apie nužudytą laiką, kuris galėjo būti kupinas pilnaverčio gyvenimo.

Dar 1996 ir 1997 metais Dautartas pastatė dviejų dalių spektaklį paaugliams „Kiemo istorijos“. Tai bene ilgiausiai rodytas, ažiotažinis spektaklis. Naujasis spektaklis „Mano vardas Icchokas“ gali tapti jaunų žmonių apmąstymų sala. Atėjęs į spektaklį kiekvienas iš jų galės pasimatuoti Icchoko gyvenimo drabužius.

Ką reiškia „spektaklis jaunimui“? Greičiausiais tai yra ta kategorija žmonių, kuriai retai kas įdomu. O ir teatrui atsigręžti į paauglius – tolygu užsiimti moralizuojančia demagogija. Tačiau nustebino, kad Vilniaus Senajame teatre žiūrint spektaklį „Mano vardas Icchokas“ jaunimas buvo taip pat susikaupęs, kaip ir vyresnieji. Jeigu, tarkim, per kokį „Atžalyną“, rodomą dienos metu, gali nors su kuoka daužyti – jaunimėlio nenuraminsi, tai spektaklis „Mano vardas Icchokas“ praėjo ypatingoje tyloje, kuri padėjo spektakliui užaugti, vystytis. Nors spektaklis savaip senamadiškas, tuo pačiu jis gyvas, įtraukiantis. Neegzistuojant įprastai dramaturgijai, tuo labiau, kad ir paties teksto palikta santykinai nedaug, spektaklyje susiformavo išgyvenimų dramaturgija, kuri padėjo kompensuoti teatrui privalomą spektaklio dramaturgiją.

Spektaklyje didžiulį vaidmenį „suvaidino“ dailininkai Oksana Rosol ir Aleksandras Sergijenko. Abu – profesionalūs lėlininkai, 2007 m. baigę Odesos meno ir teatro akademiją, įgiję dailininkų specialybę, dirbę Lvovo apskrities lėlių teatre, Užkarpatės apskrities lėlių teatre. Nors pats sprendimas žmogui valdyti savo lėlę, ypač kuriant personažus holokausto tema, yra ne naujas, tačiau šiam sprendimui jis tapo esminiu. Spektaklyje kiekvieno personažo lėlei sugalvotos pačios netikėčiausios aplinkybės, kuriose ji tampa svarbesnė už patį aktorių. Šias lėles pamilsti kaip gyvus žmones, jos sukurtos iš natūralių audinių, todėl ypač artimos.

Panevėžio lėlių vežimo teatro archyvo nuotr.

Spektakliui įpusėjus ant ratukų įvežami įvairūs Vilniaus miesto namų maketai. Net Vilniaus Didžioji sinagoga. Deja, jau smarkiai apgriauta, tad regime tik karkasą. Namai, lėlės, o dar didžiulės kiaulės galvos iškamša ar Komendanto valdoma dinozauro galva… Spektaklyje lėlių ir objektų tiek daug ir jie taip profesionaliai atlikti, kad apskritai nustebino toks rimtas šio teatro požiūris į savo misiją.

Įdomus faktas – iš aštuonių aktorių yra du lietuviai ir šeši ukrainiečiai: Stanislavas Alochinas, Igoris Ignatenko, Margarita Kiseliova, Rima Lapinskienė, Vladislavas Mozgovijus, Marija Patokova, Danutė Rukšienė ir Aleksandras Železnovas. Karo akivaizdoje tai labai gražus teatro žingsnis. Profesionalūs aktoriai, neblogai pramokę lietuviškai, šiam spektakliui itin tiko ir pagal akcentą, ir pagal išvaizdą. Lyg būtų autentiški, „dokumentiniai“ žmonės. Spektaklyje dominavo nuoseklus, raiškus minties dėstymas. Visa tai tiko ne tik kūrinio temai, bet sugrąžino tam tikrą teatrinę dinamiką, kuomet veiksmo metu pats žiūrovas galėjo ramiai viską apgalvoti, prisiminti, įvertinti.

Spektaklis išlaiko vientisą rudai juodą koloritą. Prie šios bendros spektaklio stilistikos prisidėjo ir kompozitorius Leonas Somovas, sukurdamas įtaigius scenų junginius, bendras spektaklio nuotaikas, išryškindamas dramatiškas nuotaikas.

Nors spektaklis gimė Panevėžyje, tačiau Vilniuje neprarado subtilių akcentų – graži šviesos partitūra, kurią valdė Ina Jackūnienė. Apskritai, Vilniaus Senasis teatras unikalus. Jame ir akustika išlieka geriausia tarp visų Vilniaus teatrų, ir šviesai yra kur būti ir neišskysti. Kitaip tariant, šio teatro architektūra padėjo spektakliui tapti dar vienu pastatu, dar vienu spektaklio maketu.

Menininkai, kūrę Vilniui apie Vilniaus gyvenimą, suvaidinę seniausiame Vilniaus teatre, jautriai papasakojo apie pasaulį, kuriame alkani, išvargę žmonės siunčiami myriop, o po tragedijos scenoje lieka tik nukankintų žmonių-lėlių galvos. Aktoriams teko ne tik vaidinti, bet ir valdyti lėles. Ypač ryškus Marijos Patokovos vaidmuo. Ji sukūrė geto gyventojos žydės Marijos paveikslą. Patokova – universali aktorė, puikiai valdanti lėles, išskirtinės plastikos, gebanti perteikti begalės nukankintų moterų tragiškus likimus. Viena aktorė sukuria visą pasaulį, teatrą teatre.

Keturiolikmečio jaunuolio Icchoko Rudaševskio, kurį jautriai suvaidino Vladislavas Mozgovijus, pasakojimas prilygo bandymui gyvenimą kilstelti virš kasdienybės, nežiūrint to, kad visų pasakojamų istorijų nuotrupos – viena už kitą liūdnesnės. Iš dienoraščio: „Jaučiu, lyg mane būtų apiplėšę: pavogę laisvę, mano namus, mano Vilniaus gatves, kurias taip myliu. Viską iš manęs atima.“ Arba: „Paneriai… milžiniškas kapas. Žalios apylinkės, į kurias veda Pohulianka, – tūkstančių žydų skerdykla. Paneriai persisunkę žydų krauju. Paneriai – tai pasyvi mirtis. Ne! Mes neisim į Panerius!“ Aktoriai pasakoja istorijas, scena seka sceną, kol mintys nukrypsta į šiandienos Ukrainą. Aštuoniasdešimt metų praėjo po Vilniaus geto likvidavimo ir, atrodytų, daug kas pasikeitė, bet žmonių sąmonė vargu ar pasikeitė tiek, kiek norėtųsi. O spektaklis „Mano vardas Icchokas“ yra lyg labai reikalinga atminties saugykla.