Al. Jerozolimskie 3, Warsaw
Varšuvos nacionalinis muziejus nuolat atnaujina savo kolekciją, kurią 2017–2022 m. papildė kai kuriais Marko Chagallo, Francisco Goyos, Melos Muter, Wojciecho Weisso ir Stanisławo Wyspiańskio darbais. Be to, jis įsigijo kai kurių ryškiausių šiuolaikinių Lenkijos menininkų, tyrinėjančių įvairias meno sritis, kūrinius: Zuzannos Janin, Grzegorzo Kowalski, Zofia Kulik, Teresos Murak ir Aleksandros Waliszewskos.
Daugiau apie parodą.
Ši paroda skirta lenkų moterų skulptorių pionierių kartai, kurių dauguma gyveno ir kūrė tuo pačiu metu kaip ir dabar žinoma prancūzų skulptorė Camille Claudel (1864–1943). Paroda siekiama sugrąžinti kitų pamirštų moterų menininkių atminimą ir suteikti joms deramą vietą meno istorijoje. Tai taip pat pirmasis Camilles Claudel kūrybos pristatymas Lenkijoje.
Šiandien atpažįstamiausia XIX amžiaus moteris skulptorė, į populiariąją kultūrą įžengusi dėl jai skirtų filmų ir knygų, Claudel pripažinimo sulaukė tik po mirties. Po daugybės meninių sėkmių, 1913 m. motina ją paguldė į uždarą įstaigą, kurioje ji praleido kitus trisdešimt metų, per kuriuos jos pasiekimai pamažu nukrito į užmarštį. Claudel kūrybos atradimo procesas iš naujo prasidėjo nuo 1951 m. Paryžiaus Rodeno muziejuje surengtos parodos. Nuo to laiko buvo išleista daug jai skirtų mokslinių publikacijų, o 2017 m. Nogent-sur-Seine, mieste, kur ji pradėjo savo meninį išsilavinimą, buvo atidarytas jos muziejus.
Daugiau apie parodą.
Parodoje pristatomi senovės Egipto, Artimųjų Rytų, Graikijos ir Romos civilizacijų istoriniai artefaktai parodo šių kultūros ratų paveldo įvairovę. Parodą finansavo Europos Sąjunga.
Daugiau apie ekspoziciją.
Profesoriaus Kazimiero Michałowskio Faraso miesto lobiai yra vienintelė nuolatinė paroda Europoje, kurioje eksponuojami viduramžių Nubijos paveikslai iš Nilo upės slėnio. Daugiau nei 60 paveikslų kolekcija iš VIII–XIV a. atkeliavo iš Faraso miesto katedros, didelio miesto centro viduramžių Nobadijos karalystėje, dabartiniame Sudane. Nobado valdovai, valdę Nilo slėnį,atsivertė į krikščionybę apie 548 m. po Kr., paveikti imperatorienės Teodoros iš Konstantinopolio išsiųstų misionierių. Pirmoji katedra buvo pastatyta VII amžiuje, kai miestas dar buvo žinomas kaip Pachoras, ir greičiausiai stovėjo toje vietoje, kur lenkų archeologai, dalyvaujantys Nubijos kampanijoje, aptiko vėlesnę VIII amžiaus katedrą.
Daugiau apie ekspoziciją.
Ekpoziciją sudaro vėlyvųjų viduramžių (XIV–XVI a.) kūriniai iš įvairių Lenkijos regionų, taip pat keli kūrinių pavyzdžiai iš Vakarų Europos. Tai daiktai, kurių pradinės funkcijos buvo beveik vien tik bažnytinio pobūdžio. Galerija buvo sukurta taip, kad žiūrovai galėtų kuo tiksliau suvokti meno kūrinių vaidmenį viduramžių religiniame gyvenime. Galerijoje eksponuojami didingi sparnuoti altoriai, skulptūros, skirtos puošti vadinamąjį bažnyčios vaivorykštės spindulį, puošnūs stulpai, taip pat ten daug mažesnių daiktų: liturginės atributikos, nedidelės šventovės, paveikslai ir skulptūros asmeniniam pamaldumui. Tokia plati darbų apžvalga leidžia lankytojams susidaryti aiškų vaizdą apie visą viduramžių meninių praktikų spektrą: tapybą, skulptūrą iš medžio, akmens ir alebastro bei daugybę meninių amatų.
Daugiau apie ekspoziciją.
Pati meno sąvoka – lotyniškas ars (po to italų arte ir prancūzų menas), graikų techne, vokiečių ir olandų Kunst – iš pradžių reiškė meniškumą, meistrišką atlikimą, amatą. Tapyboje ir skulptūroje labiausiai buvo vertinamas kaip tik amatininkų meistriškumas, įdirbio virtuoziškumas. Šioje ekspozicijoje pristatomi Europos ir senosios Lenkijos dekoratyvinis menas, XV–XVIII amžiaus tapyba ir skulptūra.
Daugiau apie ekspoziciją.
19-ojo amžiaus meno ekspozicija laikosi bendro principo, kurio vis dar laikosi dauguma Europos meno institucijų – svarbiausius meno pokyčius pristatyti per iškilių menininkų darbus. Kartu Nacionalinio muziejaus mastas įpareigoja kurti ir išlaikyti meno kanoną. Turint tai omenyje, ekspozicijos misija turėtų atspindėti iššūkį nuolat ieškoti naujų būdų interpretuoti ir analizuoti XIX amžiaus meno pasiekimus. Todėl muziejus iš didžiulio turimų kūrinių telkinio atrinko kūrinius, kad galėtų lankytojams pasiūlyti XIX a. meno įvaizdį, kuris yra tinkamas šių dienų auditorijai.
Daugiau apie ekspoziciją.
Ekspozicija demonstruoja daugybę požiūrių į dizainą, vyravusį įvairiais dešimtmečiais – nuo Zakopanės aplinkos, Krokuvos dirbtuvių, „Ład“ menininkų kooperatyvo ir „Praesens“ grupės modernistų iki pokario atstatymo laikotarpio, socialinio realizmo, Lenkijos atšilimo ir modernizmo po 1956 m., kai Lenkijos taikomoji dailė vystėsi su didžiausiu dinamiškumu, bei iki geriausių šiuolaikinio dizaino pavyzdžių. Atskirai galima paminėti pramoninį dizainą, dizainą vaikams ir etnografinį dizainą.
Daugiau apie ekspoziciją.
ul. Wybrzeże Kościuszkowskie 22, Warsaw
Tai paroda, kurioje pristatomi moterų sukurti filmai apie moteris. Parodą sudaro stilistiškai įvairūs kūriniai. Jiems bendra tai, kad jie priklauso negrožinės literatūros žanrui – negrožiniam filmui, kuris, be kita ko, apima dokumentiką, eksperimentinį kiną, videomeną, mokomąjį filmą, taip pat dokumentinę fantastiką (dokumentinis filmas su grožinės literatūros elementais). Eksponuojamų kūrinių autorės kilusios iš skirtingų žemynų: Pietų Amerikos, Azijos, Australijos ir buvusio Rytų bloko šalių. Tarp jų yra ir vakarietiško kino avangardo atstovių. Pristatyti filmai daugiausia buvo sukurti 1970–1990 m. – tuo metu, kai feministinis judėjimas įgavo tarptautinį mastą. Kai kurios autorės su juo nebuvo susijusios arba visiškai su juo nesusitapatino, nors jų darbai dažnai buvo susiję su feminizmui svarbiais klausimais.
Daugiau apie parodą.
ul. Puławska 113a, Warsaw
Šiuo metu Królikarnia muziejuje veikia tik skulptūrų parkas. Istoriniame parke, kaip ir visoje apylinkėje, istorija susitinka su šiuolaikiškumu. Tarp medžių ir krūmų kuriamas Skulptūrų parkas – tai atrinkti darbai iš gausaus Varšuvos nacionalinio muziejaus kolekcijos.
Dabar Xawery Dunikowski skulptūrų muziejus lankytojams uždarytas.
Królikarnia rūmai veiks tik specialių renginių metu.
Skulptūrų parkas veikia kasdien nuo sutemų iki aušros. Įėjimas nemokamas.
Daugiau apie parką.
Kondratowicza / Chodecka, Warsaw
2009 m. birželį atidarytas Bródno skulptūrų parkas yra ilgalaikis projektas, kuriame dalyvauja menininkai, Bródno rajono gyventojai, miesto tarybos pareigūnai ir meno institucija – Varšuvos modernaus meno muziejus. Parkas labai greitai tapo viena iš labiausiai atpažįstamų viešojo meno erdvių šioje Europos dalyje.
Šis parkas, esantis Bródno gyvenamajame rajone, Targówek rajono dalyje, anksčiau nebuvo lankomas meno mylėtojų. Būdamas unikalus vietos iniciatyvos pavyzdys, parkas primena įvairias meno tradicijas, kur skulptūros eksponuojamos ne galerijose ir muziejuose. Parkas padeda įgyvendinti „socialinės skulptūros“ ir apskritai viešojo meno formulę. Kiekvienas Bródno skulptūrų parke pristatomas darbas turi skirtingą charakterį, ilgaamžiškumą, stilių ir „funkcionalumo“ lygį.
Prie projekto prisidėjo šie menininkai: Paweł Althamer, Youssouf Dara, Olafur Eliasson, Jens Haaning, grupė Nowolipie, Susan Philipsz, Katarzyna Przezwańska, Monika Sosnowska ir Rirkrit Tiravanija.
Daugiau apie projektą.
Generolo Šarlio de Golio žiedinė sankryža, Varšuva
Joannos Rajkowskos „Sveikinimai iš Jeruzalės alėjos“ – palmė, stovinti Šarlio de Golio žiedinėje sankryžoje Varšuvos širdyje, yra jos ikoniškiausias Lenkijos menininis projektas viešojoje erdvėje nuo 1989 m.
Palmė yra priminimas apie žydų bendruomenę, gyvenusią Varšuvoje iki holokausto. Ji ne tik signalizuoja apie šį praradimą, bet ir yra naujosios miesto tikrovės simbolis. Tai duoklė chaotiškam, judriam Vidurio Europos didmiesčiui, duoklė įvairovei ir srautui, migracijai ir kaitai. Klimato krizei gilėjant, šis egzotiškas medis atkreipia mūsų dėmesį į vis pavojingesnius pokyčius ir tampa įspėjimu pačiame Varšuvos centre.
Palmė yra absurdiška ir įnoringa. Tai padeda mums išlaikyti atstumą per didelio pompastiškumo metu, dekonstruoja visuomenės ritualus ir leidžia pažvelgti į Jeruzalės alėją kaip į didžiulę sceną, skirtą visą parą besiskleidžiančio miesto reginiui.
Daugiau apie parodą.
Jazdów 2, Warsaw
Kas Klaudija Klarė mano esanti? Keramikė, įžengusi į šeštą dešimtmetį, jau turėjo išmokti patylėti.
Ji neturėtų dalytis savo kritika sekso industrijai, nes ji pati nėra „sekso darbuotoja“. Ji taip pat nėra musulmonė, tačiau ji atkakliai kritikuoja islamizmą, net neturėdama padorumo būti rudos odos. Dar blogiau, kad būdama lesbietė ji atsisako apkabinti savo translytes seseris ir juokiasi iš jų „damų penių“.
Daugiau apie parodą.
Šios parodos paveikslai „atstovauja“ keturiems pasaulio kampams, keturiems evangelistams ir keturiems Apokalipsės raitininkams. Ir, žinoma, Kohelet, kiekviename paveiksle įgaunantis skirtingą apskritimo formą, nudažytas laku, apatiniame dešiniajame kampe. Jis šviečia arba tamsėja. Jis ateina ir išeina, nes viso to, kas yra, nebus. Ir bus taip, kaip niekada nebuvo.
Daugiau apie parodą.
Kinijos disidento menininko-aktyvisto Badiucao kūryba pirmą kartą sulaukė tarptautinio dėmesio socialinėje žiniasklaidoje, kur jo protesto meno žinutė greitai pasiekė auditoriją. Jo stulbinančiai taikli grafika ir iliustracijos, dažnai ironiškai primenančios vaizdinę komunistinės propagandos kalbą, išreiškė jo kritiką įvairioms ideologinės kontrolės formoms, kurias vykdo politinė valdžia Kinijoje ir kitur pasaulyje.
Daugiau apie parodą.
Parodoje nagrinėjamas vaikų ir vaikystės vaizdas, kurį mato daugiau nei 40 menininkų, dirbusių nuo politinės sistemos transformacijos laikotarpio Lenkijoje devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje. Ekspozicija susijusi su 1917 m. Krokuvos dailės bičiulių draugijoje pristatyta paroda „Vaikas mene“ ir yra bandymas inicijuoti diskusiją apie jauniausius socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalyvius. Parodoje nagrinėjami ginčijami, dažnai prieštaringi prenatalinio laikotarpio supratimo būdai, vaizduojami idiliški ir tapatybę formuojantys ankstyvosios vaikystės periodai, sugretinami skirtingi požiūriai į motinystę, tėvystę ir šeimos dinamiką, keliamas klausimas dėl civilizacinių ir kultūrinių modelių gausos, kuri formuoja vaikus šiandien.
Daugiau apie parodą.
pl. Małachowskiego 3, Warsaw
Krzysztofo Gliszczyńskio ir Tadeuszo Gustawo Wiktoro paveikslų parodos, kuria atidaromas parodų ciklas „Meno kalbos: sugretinimai“ „Zachęta“ nacionalinėje dailės galerijoje, idėja yra palyginti ir supriešinti dviejų menininkų kūrybą. Jie laikosi tos pačios konvencijos ir savo meninių kalbų gilumoje skiria tas pačias formalias priemones, tačiau pasiekia visiškai kitokią išraišką ir todėl formuluoja kitokią žinią. Šis formatas ne tik demonstruoja reikšmingų Lenkijos menininkų kūrybą, bet ir papildo grynai meninę jų kūrybos dimensiją edukacinėmis savybėmis, atverdamas galimybę nuodugniau nagrinėti formalius meno aspektus. Ji atskleidžia daugybę galimų būdų, kuriais meno kūrinys gali būti kūrybiškai formuojamas remiantis atskirais tapybos kalbos elementais ir pasakojimo potencialu.
Daugiau apie parodą.
Pirmą kartą per daugiau nei 120 metų Venecijos bienalės istoriją nacionaliniam paviljonui atstovavo romų menininkė. „Užburiant pasaulį iš naujo“ – tai Małgorzatos Mirga-Tas manifestas apie romų tapatybę ir meną, įkvėpimo semiamasi iš Feraros rūmų Schifanoia astrologinių freskų. Prieš mus – „paveikslų rūmai“ – instaliacija, sudaryta iš dvylikos didelio formato tekstilės gaminių, atitinkančių dvylika kalendorinių mėnesių. Paroda – tai bandymas praplėsti meno istoriją romų – didžiausios Europos mažumos – kultūros reprezentacijomis.
Daugiau apie parodą.
Dziekania 1, Warsaw
Ar tai tik kolorizmas? Tai retrospektyvinė Krokuvos tapytojos Annos Ryś-Rzepińskos paroda.
Pristatome per 30 paveikslų, atrinktų iš visos tapytojos meninės kolekcijos, juose dominuoja peizažai, natiurmortai, žanrinės scenos ir portretai.
Anna Ryś-Rzepińska (g. 1953 m.) – tapytoja iš Krokuvos, žymiausio lenkų kolorizmo atstovo Czesławo Rzepińskio mokinė.
Daugiau apie parodą.
Zdzisławas Beksińskis (1929–2005) pirmiausia siejamas su tapyba aliejiniais dažais, tačiau jo meninė veikla neapsiribojo tik tapyba. Jis buvo inžinierius, architektas, skulptorius, fotografas, braižytojas ir kompiuterinės grafikos dizaineris. Baigęs Krokuvos technologijos universiteto Architektūros fakultetą, 1955 metais atvyko į gimtąjį Sanoką ir užėmė menininko (šiandien sakytume – dizainerio) pareigas „Autosan“ autobusų gamykloje. Jis sukūrė kėbulus, pasižyminčius naujovišku stiliumi, stiklinimu ir ergonomiškais sprendimais. Beksińskis buvo ir įmonės logotipo autorius. Dirbdamas ne visą darbo dieną „Autosan“, likusį laiką jis skyrė savo meninėms aistroms (fotografijai, piešimui, skulptūrai, tapybai). Būtent nuo fotografijos jis pradėjo savo meninį kelią šeštajame dešimtmetyje.
Daugiau apie parodą.
Parodoje pristatomi beveik 60 darbų, tapytų daugiausia ant lentos, tempera arba akriliniais dažais. Kai kurie kūriniai tiesiogiai susiję su Prisikėlimo paslaptimi ir Kristaus susitikimais su savo mokiniais ir moterimis. Kai kurie menininkai parodo „Susitikimą su prisikėlusiais“ per šventųjų patirtį ir liudijimus, taigi ir kūriniai pavadinti šv. Pranciškaus, kankinio šv. Stepono, tėvo Pijaus vardais.
Daugiau apie parodą.
Varšuvos arkivyskupijos muziejaus salėje pristatoma Łukaszo Krupskio skulptūra „Katedra“
Daugiau apie parodą.
Muziejaus kolekciją sudaro įspūdinga liturginės tekstilės, auksakalių, skulptūrų, paveikslų, piešinių ir grafikos kolekcija. Ankstyvosios tapybos kolekcijos puošmena – italų dailininko Francesco Bassan „Piemenų garbinimas“ (1575 m.). Lenkų tapybai, be kita ko, atstovauja Matejko, Rustemas, Simmleris, Wyspiańskis, Pankiewiczius, Malczewskis, Vlastimilas Hoffmannas. Atskirą vietą kolekcijoje užima lenkų šiuolaikinė tapyba, ypač nepriklausomas 1980-ųjų menas, įskaitant išeivijos menininkų (Józef Czapski, Jan Lebenstein, Adam Kossowski) kūrinius.
Daugiau apie parodą.
Wilcza 29a/12, Warsawa
„Švelnus ištvirkimas“ – tai lydinti ir atidaranti antrąjį Varšuvos „Post Pxrn“ kino festivalį paroda. Tai kūrėjų atsakas į radikalų rūpestį, atsakomybę ir aistrą, kurią pernai gavo iš festivalio kuratorių ir organizatorių: Aga Szreder, Rafał Żwirek ir Roman Gutek.
Daugiau apie parodą.
Wspólna 63, Warsawa
Istorija, kurią Zbignevas Rogalskis pasakoja savo naujausioje parodoje, prasideda nuo kriauklių kolekcijos. Rogalskis mus pripratino prie paveikslų, kuriuose susikerta įvairios erdvės – meninė, muziejinė erdvė ir intymi, privati erdvė. Namų ilgesys taip pat yra savotiškas rinkinys, bet tik pretekstas gilesnei meditacijai. Rogalskiui rūpi dviprasmiškas santykis tarp kūno ir architektūros, tarp gyvo ir to, kas pastatyta jį apsaugoti, tarp organiško ir racionalaus. Apleistos kriauklės jo paveiksluose yra ir potencialių prieglobsčio vietų, gyvenamosios erdvės vaizdai, ir išėjimo iš namų, išvykimo ar priverstinio pabėgimo metafora. Rogalskio tapybinėje interpretacijoje šis dviprasmiškas simbolis turi drobulės minkštumą. Jo tapyba jaudinančiai sujungia formalų išradimą ir subtilumą su lyriška žinute. Pati savaime tai intuityvi kelionė į gelmes, kur vaizdas pagaliau baigiasi, bet smalsumas išlieka gyvas.
Daugiau apie parodą.
Katowicka 25, Warsawa
„Būk nerealus“ paroda tai įvairių sąvokų, susijusių su potencialia realybe, sankaupa. Ji tiria daugybę ateičių, atskleidžia dingusias istorijas ir imituoja? dabartį, turint galutinį tikslą – dekolonizuoti ateitį. Būnant kontekste tarp gyvenimo internete ir AFK (atokiau nuo klaviatūros), autoriai iš naujo suformuluoja modeliavimo sąvoką, ieškodami fizinio artumo. Tai keistų tapatybių ir bendruomenių įkūnijimas, naratyvų gąsdinimas, nieko nedarymas.
Daugiau apie parodą.