Bet turbūt ne veltui tokia vizija atsispindi vaikuose, jie – kaip lakmuso popierėlis. Kita vertus, po visomis tomis technologijomis
ir inovatyviais sprendimais paprasčiausiai bandoma paslėpti trūkumus. Įsivaizduokite, kad norite nusipirkti stalą, tvirtą, pagamintą iš geros medienos, tačiau nerandate, nes visi stalai išmanūs, su mygtukais. Panašiai
ir čia, institucijos šiandien remia projektus, orientuotus į inovatyvias technologijas, skaitmenizaciją, ir kartais susidaro įspūdis, kad turinys lieka antroje vietoje.
Sakai, esame linkę dar daug ką paslėti. O ką turėtume daugiau artikuliuoti?
Mūsų burbule daug kas yra žinoma ir aišku, bet būkime realistai – daug Vilniaus gyventojų net nesilanko Senamiestyje ir nesidomi jo istorija. Pavyzdžiui, neskiria Katedros nuo Rotušės arba nežino, kur yra Kudirkos aikštė. Todėl, mano nuomone, reikėtų artikuliuoti visus istorijos sluoksnius, jų visumą.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Viename sociologijos tyrime respondentai – Vilniaus gyventojai – paklausti apie Vilnių, kalbėdavo apie jo senamiestį. O miegamuosius rajonus palikdavo už kadro. Kodėl taip yra?
Kodėl žmonės, paklausti apie Vilnių, kalba tik apie jo Senamiestį, – nežinau. Bet tai nėra blogai – vis dėlto čia daug grožio, estetikos, žmogiškumo. O miegamiesiems rajonams dar reikėtų luktelėti, kol žmonės įvertins jų privalumus augančio, stiklėjančio, tankėjančio miesto kontekste.
Be ko Vilnius tau nebūtų Vilnius?
Be kiemų.
Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria ši miesto dalis?
Miegamieji rajonai vienas nuo kito skiriasi. Judėdami nuo pietų į šiaurę matome, kad reikalai prastėja. Jei važiuojame Laisvės prospektu šiaurės kryptimi, iš pradžių niekur nestojame, o ties Viršuliškėmis šviesoforų pradeda daugėti, Fabijoniškėse ir Pašilaičiuose jau stoji kas porą minučių. Tai liudija, kad ilgainiui urbanistikai buvo pradėta taupyti. Tankis ypač paveikia gyvenimo kokybę ir net mąstymą. Pavyzdžiui, Lazdynuose – nemažai žalumos, yra erdvės, o Justiniškėse – jau kitoks vaizdas. Kita problema – automobilių gausa, per mažos stovėjimo aikštelės – vaikams nebėra kur kamuolio paspardyti. Anuomet niekas negalvojo, kad šeima turės po dvi mašinas. Ši problema išties labai keičia erdvės suvokimą ir yra daug opesnė, nei gali pasirodyti iš pradžių.
2021 m. Pritzkerio architektūros premiją laimėjo prancūzų duetas Anne Lacaton ir Jeanas-Philippe’as Vassalas. Vienas jų geriausių darbų yra Léono Aucoco aikštės rekonstrukcija Bordo mieste. 1996 m. savivaldybė užsakė šios mažos aikštės sutvarkymo projektą. Architektai ten praleido daug valandų, viską nuodugniai ištyrė, kalbėjosi su gyventojais ir atnešė į savivaldybę projektą – „aikštę reikia palikti tokią, kokia ji yra, tik pakeisti žvyrą šviežiu ir dažniau tvarkytis“. Jei būtų tavo valia, kokią Vilniaus vietą sutvarkyti kviestum šiuos architektus?
Visiškai pritariu nuomonei, jog kartais pats geriausias sprendimas yra tiesiog nesikišti. Panašiai kaip praleidžiama gera proga patylėti, taip ir nuo statybų ar rekonstrukcijų kartais galime susilaikyti. Arba bent jau palaukti, kol išties kils išmintingas sprendimas. Pavyzdžiui, Kalnų parkui, Šeškinės ozo žaliajam masyvui, tapybiškam ir kalvotam Užupio galui žmogaus įsikišimo reikia mažiausiai. Sakyčiau, bet kokią rimtesnę pertvarką turėtų laikyti šios dvi kolonos – pagarba ir kuklumas.
