Jurodivas Nikolka – Povilas Budrys, Borisas Godunovas – Salvijus Trepulis. Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“, režisierius Eimuntas Nekrošius. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015 / Dmitrijaus Matvejevo nuotr. | Eimuntas Nekrošius, 2017 / Audriaus Jankausko nuotr. | Parodos „Eimunto Nekrošiaus Meno fortas“ fragmentas. Nacionalinė dailės galerija, 2019 / Lauros Vansevičienės nuotr.

Kol dar gyvi spektakliai, kol dar gyvi žmonės, norisi sužinoti dar daugiau apie patį tyliausią lietuvių režisierių Eimuntą Nekrošių (1952–2018). Mąstant apie jo fenomeną, kalbamės su dvidešimt penkerius metus kartu dirbusiu šviesos dailininku, „Meno forto“ direktoriumi Audriumi Jankausku.

Laikas daug ką nudaigoja, bet yra žmonių, nepavaldžių laikui: praėjo jau penkeri metai po režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mirties, bet viskas dar labai gyva. Kurios vertybės šiandien labiausiai įsimintinos?

Mano darbo su Nekrošiumi patirtis gana didelė. Taip, jis buvo didis menininkas, bet man įsimintiniausia yra jo žmogiškųjų vertybių sistema. Viename žmoguje – ypatingai išgryninta vertybių sistema! Nekrošius sakydavo: „Turiu santykį į Dievą, turiu santykį į žmogų.“ Jis pasižymėjo neįtikėtinai gera intuicija. Per visą šį laiką tai paveikė ir mane: daugeliu atveju ši sistema man tapo matu mąstant apie meną, gyvenimiškas situacijas. Objektyviai Nekrošių įvertinti kaip menininką – atskirų mokslinių darbų tema. Tuo labiau, kad jo kūryba įvairi. Netgi tuo laikotarpiu, kai aš su juo kartu dirbau, jis labai kito.

Sunku įvertinti, kai esi labai arti žmogaus, bet jūsų bendradarbiavimas buvo itin glaudus, ypač kartu kuriant spektaklius. Kuo jis išskyrė iš šiuolaikinio teatro konteksto?

Šiandien labai daug ir įvairaus teatro, daugėja pramoginių spektaklių. O jų kontekste Nekrošiaus spektakliai pirmiausia išsiskiria gyliu. Analizuodamas net mažiausią kūrinio motyvą, norėdamas jį atskleisti, jis surasdavo tūkstančius rakursų. Iš tos gausybės likdavo ir spektakliuose būdavo panaudojami kokie trys–keturi, bet labai taiklūs, kruopščiai atrinkti ir ypatingai svarbūs teminiu požiūriu.

Eimuntas Nekrošius. Vanduo, Antaviliai, 2007. Nadeždos Gultiajevos nuotraukų paroda „Nematytas Nekrošius“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus; paroda veikė 2022 11 20 – 2023 02 12

Kaip Eimuntas Nekrošius atrasdavo, atsirinkdavo spektaklių medžiagas?

Visaip. Kartais atrodė, kad renkasi kryptingai, o kartais, – kad stato „atsitiktinius“ kūrinius, netikėtai atsidūrusius po ranka. Aišku, knygų iš rankų nepaleisdavo niekada. Skaitė be galo daug ir, svarbiausia, gilinosi į tai, ką skaito. Apie pasirinktą kūrinį skaitė labai daug paralelinės medžiagos. Maža to, kad skaitė ir gilinosi, jis daug bendravo su kitų profesijų žmonėmis, bandydamas išgauti tą informaciją, kuri turbūt neparašyta. Vieną ar kitą dalyką jis bandydavo suprasti per tų žmonių empirinę patirtį. Į bibliotekas pats turbūt nevaikščiodavo, bet visada pranešdavo, kokios jam reiktų knygos ar papildomos literatūros. Tas pats ir dėl muzikos: bandydavo nusakyti, kokie motyvai skamba galvoje ir prašydavo kam nors paskambinti – kokiam kompozitoriui ar pažįstamam žmogui. Kartais ieškodavome iki galo nežinodami, ko ieškome, kol, pavyzdžiui, išaiškėdavo, kad ieškome Česlovo Sasnausko temos iš dainos „Man ilgu, man ilgu“, įsiminusios vaikystėje.

Režisierius įvairių profesijų žmones iškamantinėdavo iki smulkiausių detalių. Jis sakydavo: „Nėra blogų profesijų“. O žiūrėdamas, kaip žmonės žaidžia futbolą, sakydavo: „Čia – aukščiausias meno lygis, nes tai – komandinis susižaidimas, jo metu vyksta net tam tikri meniniai deriniai“. Ir tuos pavyzdžius Nekrošius taikydavo kuriant spektaklius. Arba stebėdavo, kaip remontuojama mašina, o remontininkas išmano kiekvieno vamzdelio paskirtį. Nekrošius žavėdavosi elementariais profesiniais dalykais, apie ką mes dažnai net nesusimąstome. Įvairiausius gyvenimo momentus jis įvairiais rakursais pritaikydavo, integruodavo į spektaklius.

Eimuntas Nekrošius teatro niekada nelaikė prigimtiniu menu. Jis visada žavėjosi grynaisiais menais – literatūra, kaip visa ko pradžia, muzika, kaip grynuoju menu. Jo požiūris į teatrą buvo kaip į mažiau mistifikuotą profesiją, bet meniškumo ieškodavo visame kame. Pateikus kokius nors sprendimus, scenovaizdžio pavyzdžius ar pasiūlius net konkrečius daiktus, jis viskame ieškojo meniškumo. O tas meniškumas – tai netašyta forma, keista išraiška ar pan. Jis atskirdavo buitinius dalykus nuo meniškų. Jam niekada nestigo grožio įprastine šio žodžio prasme. Jis nesižavėdavo ornamentika, jam svarbu buvo grynos formos.

Eimuntas Nekrošius. Saulėlydis Materoje (Italija), 2013. Nadeždos Gultiajevos nuotraukų paroda „Nematytas Nekrošius“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus; paroda veikė 2022 11 20 – 2023 02 12

Įsiminė Nekrošiaus tyla, jo nuolatinis susikaupimas. O koks jis buvo kasdienybėje? Pradėjęs kartu dirbti, ar iškart perkandai jo natūrą?

Tikrai ne. Nemanau, kad apskritai kas nors jį gerai perprato. Niekada nelaikiau jo labai artimu, nelandžiojau į jo namus… Taip, jo tyla būdavo nejauki, bet būtent ji priversdavo elgtis nebanaliai. Iš pradžių ta tyla įvarydavo net šiek tiek baimės, šiek tiek hipnotizuodavo. Daugelis žmonių taip jautėsi. Bet po kurio laiko imdavai suprasti, kada labai smagu kartu būtent patylėti, kol toji tyla išprovokuos netikėtą juoką. Visko nutikdavo su ta tyla. Ir visada galima buvo suprasti, kad Nekrošius gyvena šiek tiek kitoje, ne buitinėje realybėje. Toje tyloje, akivaizdu, ir virė beprotiškai sudėtingas pasaulis.

Be knygų, iš ko jis sėmėsi išminties? Net kurdamas svečiose šalyse, jis neturėjo laiko blaškytis, turistauti. Kavinė – pakeliui į teatrą, žmonių stebėjimas – ir viskas, kaip pats yra prisipažinęs.

Visko į galvą nesudėsi, bet pasaulį jis labai mėgo stebėti. Viena iš didžiausių aistrų – tą pasaulį stebėti pro mašinos langą. Kažkada į Vilnių atvažiavo Italijos žurnalistai ir liko nustebę, kai Nekrošius juos įsisodino į savo mašina ir pasiūlė juos pravežioti pro Vilnių ir jo apylinkes. Jis mėgo tai daryti, labai detaliai stebėdamas pasaulį.

Į save susiurbdavo labai daug detalių: kad ir toje pačioje Italijoje. Jam užtekdavo nuo viešbučio nueiti iki teatro ir tame kelyje pamatyti tiek ir į galvą susidėti tiek, kiek kitas žmogus gal šešiose turistinėse kelionėse nesusidėtų.

Eimuntas Nekrošius. Statant „Jobo knygą“. Priešais teatrą „Olimpico“, Vičenca, 2013 / Audriaus Jankausko nuotr.

Reiškia, jis buvo ne tik puikus analitikas, bet ir struktūralistas.

Neabejoju. Nesvarbu, ką jis gyvenime bebūtų pasirinkęs, visur išlikto unikalus. Prisimenu, statė „Hamletą“ (1997), kur buvo ryškus vandens motyvas – ledas, vanduo, vandens garai, vandens dulkės… Apie vandenį jis visų ir visko išklausinėjo, išstudijavo viską, ką tik įmanoma – net iki komiškų dalykų.

Kai kažkada statė „Kaligulą“ (2011), buvo įgyvendinta jo scenovaizdžio mintis – triumfo arka, apkalta šiferiu. Tai buvo didingumo ir pačios prasčiausios medžiagos derinys. Pamenu, kalbant apie šiferį jis vardino jo pačias įvairiausias savybes. Net panoro įkaitinti tiek, kad jis suminkštėtų. Bet prisiminėm kaime degančių namų pokšinčių stogų garsą… Nekrošius kartais turėdavo nerealių idėjų, norėdamas net pačią realybę pakeisti: „O gal pavyks?“

Nekrošius – tikras išradėjas, primenantis net patį Leonardo da Vinci.

Taip, jis bet kurioje veikloje, visur ir aplinkinius skatindavo, sakydamas: „Bandykite daryti ką nors kitaip, neįprastai.“

Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“, režisierius Eimuntas Nekrošius. Varšuvos didysis teatras – Lenkijos nacionalinė opera, 2016 / „Meno forto“ nuotr.

Kažin kodėl? Ar jam rūpėjo pasaulį pirmiausia pažinti per save? Iš kur tai?

Jis turėjo aistrą visiems išradimams. Visi jo spektakliai – tam tikri išradimai. Nekrošius magiją darydavo iš labai paprastų dalykų. Šie momentai – greičiausiai iš vaikystės pomėgio eksperimentuoti. Jis pasiimdavo bet kokį pagalį ir iš jo darydavo viską, iki tiek, kad pasiekų, jog tas pagalys pats skraidytų.

Jis daug dirbo Italijoje. Manau, kad ne tik Eimuntas Nekrošius tiko italams, bet ir italai jam tiko. Tai – pati kūrybingiausia ir autentiškiausia tauta.

Puikus pavyzdys – italų virtuvė, geras patiekalas, pagamintas iš mums dažnai pažįstamų produktų. Bet jie išsiskiria savo grynumo absoliučia esencija. Kiekvienas produktas paruoštas taip gerai, tokia aukšta jo kokybė, kad belieka labai aukštai įvertinti visą italų virtuvę. Ji yra labai gryna derinant, rodos, akivaizdžius ingredientus. Gal ir keistas palyginimas, bet Nekrošiaus pasaulis taip pat buvo labai fundamentalus ir labai grynas savo elementais, kurie tarpusavyje buvo derinami laikantis griežtų taisyklių.

Galime sulyginti ir su italų architektūra. Aišku, ji labai kito per įvairius laikotarpius, bet Italijos miestuose iki šiol labai dera gili archaika su modernumu. Kiek man teko būti Italijoje, supratau, kad italai sugeba suderinti šiuos du pradus. Tarkim, ta pati Venecija, stovinti ant šimtamečių polių, bet tuo pačiu šis miestas – beprotiškai modernus. Tame gal ir slypi Nekrošiaus meno supratimas. Jo spektakliai buvo ir be galo archajiški, ir tuo pačiu kalbėjo apie labai šiuolaikiškus dalykus, jausmus, apie tai, ką mes patiriame kasdienybėje.

Charles’o Gounod „Faustas“, režisierius Eimuntas Nekrošius. „La Scala“, Milanas (Italija), 2010 / „Meno forto“ nuotr.

Būtent italai turi didžiausią meno paveldą. Būtent jie ir sugebėjo labai aukštai vertinti Eimuntą Nekrošių.

Italijoje Nekrošius galėdavo ilgai žiūrėti į kokį nors architektūros elementą, pavyzdžiui, duris, ir sakyti: „Koks išbaigtumo lygis! Kiek įdėta daug meilės!” Italijoje labai stipri meistrystės tradicija, ką jie bedarytų. Netgi teatrų techninė pusė. Moderniausiuose teatruose viskas saugoma nuo seniausių laikų. Tarkim, Genujoje išlikusi tradicija viską kabinti ant kanapinių virvių, o įvairius skersinius sukalti iš pagalių (medinės gervės). Ne sykį teko regėti, su kokia meile tai atliekama. Tai – šimtametės meistrystės apraiškos. Teatruose naudojama moderniausia technologija, bet meistrai nuolat grįžta prie visiškos autentikos – prie virvės ir pagaliuko, kurie teatruose yra kruopščiai saugomi. O tai Nekrošiui buvo labai artima.

Italijoje įvyko daug ir visokių patirčių. Darbas Vičencoje, Olimpiniame teatre (Teatro Olimpico – seniausias išlikęs renesanso stiliaus teatras ir seniausias uždarų patalpų teatras pasaulyje. Vienas garsiausių architekto Andrea Palladio kūrinių, 1580–1585.) Šis teatras – gyvas muziejus. Jame esu iščiupinėjęs viską, ko negalima čiupinėti, nes buvo labai svarbu. Tas teatras su tokia meile prižiūrimas! Bebūnant ten pradedi tai labai vertinti, pasidarai „minkštesnis“. Italai galėtų tą „perlą“ laikyti ir rodyti tik išskirtiniams žmonėms, bet jie nori, kad ten ateitų žmonės ir pamatytų pirmapradį teatrą.

Salvijus Trepulis, Jobas – Remigijus Vilkaitis, Vygandas Vadeiša. „Jobo knyga“, režisierius Eimuntas Nekrošius. Teatras „Olimpico“, Vičenca (Italija), 2013 / „Meno forto“ nuotr.

Nekrošių italai pakvietė dviem metams (2012–2013) ne tik kaip režisierių, bet ir vadovą, meninės programos sudarytoją.

Du metus šiame unikaliame teatre dirbo Nekrošius. Nebuvo lengvas uždavinys, nes egzistavo įvairios kvotos. Net statoma literatūra turėjo būti pasirinkta nuo Antikos iki Shakespeare’o, ir ne vėlesnė. Sunku buvo įrodyti, kad, pavyzdžiui, Albert’o Camus tekstas gali atitikti reikiamus kriterijus. Buvo nemažai ginčų ruošiant menines programas. Gal dėl to, kad Nekrošiaus požiūris į archaiką buvo platesnis, negu tų žmonių, kurie tai norėjo matyti. Kažkodėl visi norėjo matyti antikines dramas, bet Nekrošius prie jų taip ir neprisilietė. Prieš pat mirtį planavo statyti „Oidipą karalių“, bet taip ir nespėjo. Matyt, tokia ironija. (Spektaklio premjera turėjo įvykti 2019 m. gegužę Pompėjų istoriniame teatre.)

Kokia buvo jo įprastinė darbo diena?

Kažkodėl repeticijos prasidėdavo mistiškai įprastu laiku – pusę vienuolikos. Nekrošius turėjo tam tikrą ritmą. Aišku, jis buvo ankstyvas paukštis: keldavosi anksti, prasidėdavo įvairūs parūkymai… Bet repeticijos – visą gyvenimą įprastu laiku. Aišku, užsienyje repetuojant dramos spektaklius laikydavosi sau įprasto grafiko, bet statant operas, kur gerokai didesni mąstai, jis prisitaikydavo prie jų tradicijų. Nekrošius gerbdavo egzistuojančias teatrų senas tradicijas. Aišku, būdavo ir nemalonių situacijų, kai įsidirbęs praleisdavo įprastas pietų pertraukas.

Kūrė ir dramos spektaklius, ir operas. Nuo ko tai priklausė?

Jis buvo beprotiškai jautrus garsui. Dažniausiai Nekrošius ne žiūrėdavo, o klausydavosi spektaklių. Manau, kad režisuoti operas jam tiesiog pasiūlė; iš anksto apie tai jis nesvajojo. Kažkada buvo sakęs, kad operoje dirbti lengviau, nes pagrindinis „vaidmuo“ – dirigento ir muzikos. Bet manau, kad tai yra netiesa, nes ir į operų režisūrą jis įdėdavo labai daug.

Eimuntas Nekrošius. Statant operą „Qudsja Zaher“, Varšuva, 2013 / Vitos Žalakevičiūtės nuotr.

Brangiausias darbas man buvo opera „Qudsja Zaher“ Lenkijos nacionalinėje operoje (Teatr Wielki – Opera Narodowa, 2013). Nekrošius kūrė operą pagal absoliučiai modernią Paweło Szymańskio muziką ir pirmapradišką, archajišką siužetą (libreto autorius Maciejus Drygas). Muzikai, garsui Nekrošiaus klausa buvo išskirtinė. Jis sugebėdavo išgirsti falšą viename neteisingai ištartame žodyje. Ir ne būtinai scenoje. Net ir gyvenime: jeigu išgirsta intonacija šiek tiek būdavo keista, jis iškart įtardavo, kad kažkas vyksta ne taip. Ir tu iškart suprasdavai, kad padaryta „rentgeno nuotrauka“, ir jis viską kiaurai permatė.

Paweło Szymańskio opera „Qudsja Zaher“, režisierius Eimuntas Nekrošius. Varšuvos didysis teatras – Lenkijos nacionalinė opera, 2013 / „Meno forto“ nuotr.

Prie jo visi žmonės tarsi tobulėdavo, pasitempdavo…

Taip, tikrai taip.

O kodėl mums taip trūksta Nekrošiaus, nors lyg ir suprantame, kad viskas vyksta dialektiškai?

Nuolat trūksta aiškios pozicijos. Pasaulis labai smarkiai pasikeitė. Karas, prieš tai – pandemija… Nekrošius pats sakydavo: „Man reikia „trezvo“ (blaivaus) požiūrio į tai, ką darau“. Mes kartais užsiveliame mažuose dalykuose, o Nekrošius sugebėdavo pažiūrėti kur kas toliau, atskirdamas esmę. Tai būdavo labai vertinga.

Eimuntas Nekrošius, Audrius Jankauskas, 2018 / Vladimiro Luposkojaus nuotr.

Ar jis kada nors kalbėjo apie teatro struktūrą, apie didesnį teatrą, kuriam galėtų vadovauti, didesnį valdymo aparatą, nei buvo „Meno fortas“?

Jis visą laiką sakydavo, kad gerą teatrą galima kurti ir mažame kambary. Todėl jis nesuprasdavo tų, kurie norėdavo turėti savo teatrą. Sakydavo; „Jei turi idėjų, tu jas įgyvendinsi mažame kambaryje ir, kai tau reikės, tu jas išdidinsi“. Be abejo, kai darbai būdavo padaryti, jis norėdavo, kad jie būtų išeksponuoti teisingai – ne kokiuose nors „blakboksuose“, o kokybiškuose teatruose.

Į technologijas jis niekada nelįsdavo. Sakydavo: „Norėčiau suvaldyti vaizdo projekcijų meną, bet to nemoku ir esu per senas mokytis.“ Nekrošius į tai, ko nemokėjo, ir nelindo. Jam svarbu buvo, kad jo spektakliai būtų rodomi gerame teatre ne tiek technologine, kiek erdvės prasme. Panašiai vyksta norint gerai išeksponuoti grafikos kūrinį: reikalingas pasportas, rėmai, kad paveikslas teisingai „kvėpuotų“. Taip ir su spektakliu: kad ir mažesnio formato, būtina jį įdėti į didesnį rėmą.

Nekrošius kartais būgštaudavo, kad kamerinis spektaklis nepasiklystų didelėje erdvėje. Net prašydavo, kad paskutinėse eilėse nebūtų parduodami bilietai. Bet didesnė erdvė jam labai rūpėjo.

Nekrošius niekada nepakentė mikrofonų aktorių balsams. Yra situacijų, kai be mikrofonų neįmanoma, tuomet, kai vaidinama stadione ir garsas negali kitaip pasiekti žiūrovų. Bet šiuo klausimu jo pozicija buvo griežta: žiūrovą turi pasiekti toks balsas, kokį ištaria pats aktorius. Vaidinant net ir didesnėse erdvėse, jis visada prašydavo atsižvelgti į akustinius dalykus, sakydamas: „Svarbu, kad balsas girdėtųsi ir būtų suprastas“. Keičiant vaidybines erdves, pirmiausia jis rūpinosi ir domėjosi ne vieno ar kito teatro techninėmis galimybėmis, o žmogaus „technologija“ – jo tikru balsu.

Nekrošius visą gyvenimą vertino žmonių universalumą, todėl įvairių specialybių darbuotojų teatre jis neįsivaizdavo. Jo teatro vizija buvo tokia, kurioje vienas žmogus gali prisiliesti prie įvairių teatro elementų. Ir juo tu labiau prisiliesi, tuo būsi universalesnis, geriau pažinsi teatrą. Manyje jis tai įskiepijo: teatre negalėčiau atlikti tik vienos funkcijos.

Kristijonas – Vidas Jakimauskas, Varpininkas Karvelis – Darius Meškauskas. Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikai“, režisierius Eimuntas Nekrošius. Klaipėdos dramos teatras, 2018

Eimuntas Nekrošius niekada savęs neišskyrė kaip dramaturgo, nors pats rašė tekstus. Ir pačių didžiausių spektaklių kūrybinės grupės buvo mažos: autorius (nežiūrint, kad dažnai literatūrinį pagrindą sudarydavo romanas), režisierius, dailininkas, kompozitorius ir aktoriai. Niekada neįvardijo savęs kaip choreografo, nors visi spektakliai buvo labai plastiški, o kai kurie net pusiau šokami. Režisūra jam – spektaklio visuma, kurią jis vienas ir teprižiūrėjo.

Aišku, patogu turėti daug asistentų, ypač muzikiniame teatre. Bet Nekrošius negalėjo savo pavardės matyti šalia, tarkim, Dantės. Sakė: „O kas aš toks?“ Autorius jam visada būdavo keliomis pakopomis aukščiau. Net jeigu su tuo tekstu dirbdavo kruvinai ir daug, net jeigu tą tekstą drąsiai kupiūruodavo… Bet niekad savęs nelygindavo su pirmapradžiu kūrėju. Aišku, spektaklių asistentai repetuojant šiek tiek padėdavo tobulinti patį spektaklio tekstą. Rašydamas tekstus, jis labai kruopščiai ieškodavo prasmių, reikšmių, kiekvieno žodžio esencijos.

Nekrošius labai atsakingai ruošdavosi repeticijoms, ateidavo jau žinodamas esmę. Daug būdavo išbraižyta, išrašyta ant pačių knygų. Nekrošius piešdavo mizanscenas. Patys rankraščiai parašyti „receptų“ šriftu. Tuos tekstus gali perskaityti tiktai Nadia (Nadežda Gultiajeva), nes dalį tekstų, jo mintis ji ir užrašydavo. Tų užrašų yra labai daug. Kol kas jie labai branginami ir saugomi šeimos. Suprantama kodėl: norisi tai subrandinti ir paversti knyga ar knygomis. Tik Nadia gali būti ta „vertėja“, galinčia „mediko“ kalbą paversti suprantamais žodžiais. Šis darbas po truputį vyksta.

Koks yra post nekrošiškas gyvenimas „Meno forte“?

Likusi atsakomybė: reikia išsaugoti tai, ką dar įmanoma išsaugoti. Džiaugiuosi, kad mano gyvenime šis etapas, susijęs su Nekrošiumi, didžiąja dalimi mane ir suformavo. Nuo dvidešimt ketverių metų mano galvoje daug dalykų sukosi aplink Nekrošių. Didžiąją dalį estetinių dalykų, susijusių su manimi, suformavo Nekrošiaus požiūris, jo teatras, jo pasaulis.

Visai neseniai „Meno fortas“ tapo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus skyriumi tuo pačiu pavadinimu – „Meno fortas“. Mano misija jame – išlaikyti tai, kas sukurta pačiomis įvairiausiomis formomis. Spektakliai sensta. Jie kaip atsiranda, taip ir išnyksta. Šiandien „Meno fortui“ priklauso tik vienas spektaklis – „Bado meistras“.

Vizija tokia, kad „Meno forto“ pirmame aukšte turėtų atsirasti pastovi ekspozicija, kuri galėtų kas keletą metų atsinaujinti. Viskas priklausys nuo idėjų, nuo medžiagos. Spektaklių, kurie priklausė „Meno fortui“, dekoracijos išlikusios, bent jau elementai, jie saugomi. Bet ką nors ištraukus tik kaip daiktą, be jokio kito konteksto, jis nieko nereikš. Pavyzdžiui, tos pačios geldos ir yra geldos, bet kai įsigilini į kontekstą, kuriame jos gyveno, supranti, kiek jos „matė“, viskas nušvinta kitomis spalvomis.

Raugerškis „Makbeto“ katile. „Meno fortas“, 2023 / Audriaus Jankausko nuotr.

Labai norėtųsi, kad išliktų ir vaidybinė erdvė, kurioje būtų rodomi spektakliai. Nors žiūrovų joje telpa nedaug, tačiau tai – intymus teatras. Vilniaus senamiestyje Nekrošius sukūrė teatrą visiškai keistame pastate, kuris nebuvo pritaikytas teatrui. Sukūrė, įpūtė dvasią, ir norėtųsi, kad tas teatras, nors ir mažas, išliktų.

Pagalvojau, tarytum likimo ironija: Nekrošius neplanavo statyti Dantės „Rojaus“. Jau buvo sukūręs „Skaistyklą“ ir „Pragarą“; spektaklis vadinosi „Dieviškoji komedija“. Kai 2012 metais pradėjome galvoti apie Vičencos festivalio meninę programą, kaip tik neseniai buvo pastatytos pirmos dalys, tad pasiūliau pamąstyti apie „Rojų“. Nekrošius abejojo, sakydamas: „Ką galima padaryti, kai kūrinys – grynoji teologija“. Pabuvęs Vičencoje, pamatęs visą jos grožį, pasakė: „Kas yra Rojus? Taigi muziejus, kur viskas užfiksuota. Tik dulkes belieka retsykiai nuvalyti. Ten gyvybės nebėra.“ Kažkuria prasme, mes grįžome į Rojų, „Meno fortą“ patalpindami į muziejų. Visa gyvybė vyksta Skaistykloje, Pragare, o Rojus – statiškas.

Šiuo metu „Meno forte“ yra išlikęs tik vienas iki šiol vaidinamas spektaklis „Bado meistras“ (2015). Dabar jis dar skausmingiau atrodo, nei tuomet, kai gimė. Labai daug paralelių su pačiu Nekrošiaus gyvenimu.

Kalbant apie „Bado meistrą“, akivaizdu, kad tai nebūdingas jo kūrybai mažo formato darbas. Kafkos tekstas – tik šešių puslapių, bet man atrodo, kad šis spektaklis yra ypatingai nekrošiškas. Tai – visiškas grynuolis. Nekrošius nemėgo, kai šį spektaklį vertino lyg jis būtų sukurtas per jo asmeninę prizmę. Bet akivaizdu, kad jis sukurtas būtent per tai, per jo – menininko – išgyvenimų prizmę. Tie, kurie jį pažinojo, sekė jo kūrybą, mato akivaizdžias paraleles.

Ar liko „Meno forto“ erdvėje detalių, kurios ypatingai ryškiai primintų Nekrošių? Jo repeticijų subraižytos grindys, žymos sienose…

Taip, yra. Smagu, kad jį primena tam tikri elementai. Be abejo, būtų paprasta perdažyti grindis, bet tie įbrėžimai, viena kita virvutė vis dar primena jo spektaklius. Tuomet nusišypsai. Tai nėra žaizda, tai – malonus priminimas. Šioje erdvėje palikta tiek daug energijos, kad jos nejusti neįmanoma. Atvažiavęs į Šiluvą tu ypatingai jautiesi šio miestelio aikštėje, kurioje tiek daug melstasi. Kažkas panašaus yra ir „Meno forte“.

Audrius Jankauskas. Prieš spektaklį „Tylos monologai“, skirtą Eimuntui Nekrošiui atminti. Šiluva, 2019 / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

O Nekrošiaus vaikystės namai Šiluvoje?

Šeima su meile tuos namus prižiūri. Nekrošius vasaromis atvažiuodavo pabūti tuose namuose, o dabar jo vaikai atvažiuoja…

Daug bendravai su Nekrošiumi. Koks buvo jo santykis į Tave?

Pagarbus. Niekada nesiverždavau į jo gyvenimą ir jis niekada nelįsdavo į mano. Taip, paskambindavo ir vakarais, galėjome pasišnekėti ir apie šeimos dalykus, bet visą laiką buvo abipusė pagarba.

Eimuntas Nekrošius, Audrius Jankauskas. Spektaklio „Jobo knyga“ viešnagė Šiluvoje, 2017 / Audronio Liugos nuotr.

Kai Nekrošius rengdavo naujųjų spektaklių kastingus, jis niekada neprašydavo žmonių pašokti, padeklamuoti. Tiesiog paprašydavo papasakoti vaikystės įspūdžius, šiek tiek apie šeimą. Nuomonę apie žmogų jis susidarydavo iš jo nupasakotos aplinkos.

Ko labiausiai nemėgo Nekrošius?

Falšo, kurį labai greitai atskirdavo, labai greitai pastebėdavo. Šiek tiek kita intonacija – ir jis iškart suprasdavo. Net ko nors iki galo jam nepasakant ar bandant išsisukti nuo tam tiktų atsakymų, galėdavai suprasti, kad tuoj būsi „nuluptas“, kad esi nuogut nuogutėlis.

Pats Nekrošius turėjo būti labai jautrus žmogus.

Taip, antraip jis nebūtų sukūręs tokių darbų, kokius sukūrė. Ar jautrumą parodydavo? Dažniausiai – ne. Jis turėjo tam tikrą „skydą“, kuriuo sugebėjo gyvenime atmušti antraeilius dalykus, tuo „skydu“ apginti ne tik save, bet ir šeimą, ir bendradarbius.

Linkiu, kad „Meno forto“ taptų Eimunto Nekrošiaus teatrinio palikimo tvirtove.