Autorė mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje), kurioje tuo metu dirbo tokie atsidavę ir talentingi mokytojai, kaip Petras Ilgūnas ir Birutė Žilytė. Pastarosios namuose „čiurlioniukai“, tarp jų – ir B. Stančikaitė bei jos būsimas vyras G. Šlektavičius, svečiuodavosi dažnai: sėmėsi žinių, supratimo apie meną.
Savo kūrybinį kelią dailininkė pradėjo estampais bei piešiniais Vilniaus, gamtos temomis. Kaip rašo Regina Urbonienė, profesionalus menininkės debiutas įvyko XX a. 8 dešimtmečio viduryje, pasirodžius romantinės krypties dailininkių grupei – Irenai Daukšaitei, Jūratei Stauskaitei, Danutei Jonkaitytei. Vadinamoji moteriškoji grafikos karta atsisakė tuo metu dažnos liaudiškumą stilizuojančios manieros, vietoj to pasirinko metaforišką, simbolių kupiną plastinę kalbą. Netrukus B. Stančikaitė pamėgo litografiją. Kūriniuose autorė siekė intymumo, jausmingumo. XX a. 8 – 9 dešimtmetyje romantinį jaunystės polėkį menininkės kūryboje pakeitė meditatyvus, santūrus lyrizmas.
2004 m. B. Stančikaitė pradėjo tapyti. Jos paveikslai – unikalus reiškinys. „Dailininkė dirba aliejumi ant smulkiagrūdės preciziškai nugruntuotos drobės. Paveikslai primena plonu dažo sluoksniu nutapytas freskas. Persidengiančių skaidrių atspalvių deriniai santykyje su drobės paviršiumi susideda į monumentalias, nepriekaištingų proporcijų, aiškias ir grynas struktūras. Tiksli, rodos, milimetrų tikslumu apskaičiuota abstrakcija atveria visiškai gryną ir harmoningą alternatyvųjį pasaulį. Jame nėra vietos atsitiktinumui, chaosui, absurdui“, – teigia prof. Aleksandra Aleksandravičiūtė.
Apibendrindama B. Stančikaitės kūrybą, R. Urbonienė teigia, kad pagrindinis įkvėpimo šaltinis menininkei buvo ir liko gamta: „Asmeninės kūrėjos patirtys ir nuotaikos perteikiamos gamtos ir žmogaus likimo paralelėmis: prabudimu, žydėjimu, branda, netektimi. Stančikaitės kūrybos meistriškumą rodo nepriekaištingas komponavimas, subtili šviesos modeliuotė, perfekcionistiškai tiksliu piešiniu išreikšta ekspresija bei atspaudo precizija.“
Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje autorė Birutė Stančikaitė: „Esu tokia, kokia esu“
15min.lt, 2016-02-19
Grafikė Stančikaitė: žmogus turėtų stiebtis į šviesą, šilumą, meilę
Alfa.lt, 2016-02-21
Birutė Stančikaitė „Šviesa tamsoje“
Regina Urbonienė, Lietuvos dailės muziejus
Petkevičiūtė J., „Lakštuose – gyvenimo metafora“
„Literatūra ir menas“, 1980, rugsėjo 27, p.12
„Birutė Stančikaitė“,
„Junyj chudožnik“, 1983, Nr. 8, p. 13 ( rusų k. )
Znaidzilauskaitė B., „Birute Stancikaite‘s two worlds“,
„Culture and life“, 1986, Nr.12, p. 24 – 25
Birutė stančikaitė,
1995: Lietuvos dailė: parodos katalogas, Vilnius, 1995, p.162
Aleksandravičiūtė A., „Tarp realaus ir trokštamo pasaulio“
7 meno dienos, 1997, spalio 10, p. 9
Černiauskaitė E., „Trys moterys ir piešiniai „Vartuose“
„Dienovidis“, 1997, spalio 10 – 16 ( Nr. 37 ), p.19
Korsakaitė I., „Dvasios žemyno peizažai“
„Kultūros barai, 1998, Nr.2, p. 34 – 36
Kazakevičius I., „Sustok, akimirka žavinga“
„Dienovidis, 1998, lapkričio 13, ( Nr. 41 ), p. 14
Uždavinys A., „Meditacijos kritus į smėlį“
„Literatūra ir menas“, 1998, lapkričio 14, p. 8
Jazukevičiūtė D., „Rašytojas Rimantas Šavelis ir grafikė Birutė Stančikaitė savo kūrinius pristatė kartu“,
„Respublika“, 2000, rugsėjo 18, p. 23
Mikučionytė R., „Septintojo – dešimtojo dešimtmečių lakštinė grafika“
„Lietuvos dailės istorija“, Vilnius, Dailės akademijos leidykla, 2002, p. 355
Urbonienė R. „Birutė Stančikaitė: muzikali šviesa“
„Dailė“, 2012, kn. 2, p. 64 – 73
Aleksandravičiūtė A., „Grafinio paveikslo šviesa“
„7 meno dienos“, 2012 rugsėjo 21
Tūkstantmečio Lietuva ir jos žmonės.
„Kultūra ir mokslas, sud. R. Šlajus, Vilnius: Vilniaus informacijos centras, 2013, p. 74 – 75
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.