Dailieji amatai iš Japonijos Tohoku regiono
XX a. pr. keliaudamas po Tohoku regioną, Mingei judėjimo įkūrėjas Soetsu Yanagi’is susižavėjo vietinių amatininkų dirbinių grožiu ir ėmė kolekcionuoti kelionių metu rastus indus bei įrankius. Tohoku rankdarbiai didelį įspūdį padarė ir kitiems įtakingiems judėjimo nariams, pavyzdžiui, keramikams Kanjiro Kawai՚iui bei Shoji’iui Hamada’ai, tekstilės dizaineriui Keisuke՚ei Serizawa’ai ir žymiam medžio raižinių grafikui Shiko Manukata’ai.
Parodoje eksponuojami įvairiausių žanrų amatininkų darbai, įskaitant keramiką, lako dirbinius, tekstilę, metalo, medžio ir bambuko gaminius. Pristatomi ne tik dailūs tradiciniai reikmenys ir tekstilės dirbiniai, bet ir liaudies amatininkų meistriškumo įkvėpti menininkų kūriniai, atspindintys Tohoku kultūrinę atmosferą ir dvasią.
Nors šioje parodoje daugiausia dėmesio skiriama Tohoku regionui, itin išvystytos amatų technikos iš kartos į kartą perduotos ir daugelyje kitų Japonijos vietovių.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 29 d.
Monika Radžiūnaitė: „Ir aš tik žmogus“
Parodos „Ir aš tik žmogus“ koncepcija remiasi Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su „Google“ vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose, glitch*-gotikinėje parodos architektūroje. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros?
Galerija tampa bažnyčios nava, kurioje gimsta nauja ir mums dar nepažini religija. Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. spalio 2 d.
„Jų akys žvelgia į sąžinę“
Parodoje eksponuojami Ukrainos sakralinio meno pavyzdžiai – keturios dešimtys ikonų, išvengusių sunaikinimo ir radusių laikiną saugų prieglobstį Lietuvoje.
Į Lietuvą atkeliavę kūriniai tėra labai maža milžiniško ukrainiečių kultūros paveldo lobyno dalis. Kai kurios ikonos pirmiausia prašytųsi restauratorių rankos, o ne ekspozicijos, tačiau jų eksponavimo prasmė yra didžiulė: šiuo sunkiu Ukrainos valstybei metu jos tampa kūrybinių galių ambasadoriais bei atlieka savitą misiją – tampa dvasinio atokvėpio erdve pirmiausia ukrainiečiams, laikinai gyvenantiems Lietuvoje.
Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkė ir ikonų tapybos studijos „Ut unum sint“ prie Vilniaus dominikonų vienuolyno vadovė, menotyros mokslų daktarė Jurgita Kristina Pačkauskienė, susipažinusi su parodoje eksponuojamais darbais, sakė, kad meno kūriniuose itin jaučiama stačiatikių ir katalikiškosios tradicijos paribio dvasia. Tiek vaizdavimo būdu, tiek ir siužeto turiniu namų bei cerkvių ikonos tarsi pasakoja universaliąją krikščionybės istoriją.
Karo metu gimusią idėją nors dalį Ukrainos meno vertybių perkelti į Lietuvą įgyvendino kolekcijos savininkė – Ukrainos namų ikonų ir senienų muziejaus „Ukrainos dvasia“ įkūrėja Olga Bogomolec ir muziejaus direktorius Jurijus Rudnickis kartu su Anykščių krašto Garbės ambasadoriumi Ukrainoje Virginijumi Strolia. Ši paroda – tai dar 2019 metais pradėtos Anykščių ir Radomyšlio muziejų keitimosi parodomis tradicijos tąsa. Tačiau dabar tai vyksta nepaprastomis sąlygomis, kai Ukraina kovoja už savo nepriklausomybę, todėl paroda „Jų akys žvelgia į sąžinę“ yra Ukrainos ir Lietuvos solidarumo santykių išraiška.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. balandžio 30 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Saulius Paukštys: „Sluoksniai“
Parodos pavadinimas „Sluoksniai“ iliustruoja autoriaus kūrybines kryptis ir jų evoliuciją per tą ilgą laiko tarpsnį, kintant santvarkoms ir politinėms aktualijoms, besivystant autoriniams meniniams akcentams ir atradimams. Autorius ilgus metus dirbo Lietuvos fotografijos avangarde, buvo tarp Lietuvos fotografijos meno novatorių ir modernių fotografijos išraiškų plėtotojų bei atradėjų.
Tai nurodo ir šios jubiliejinės parodos ekspozicija – parodoje pristatomi Sauliaus Paukščio kūrybos etapai – „sluoksniai“. Paroda prasideda nuo pačių ankstyviausių eksperimentų, 1983–1984 metais kurtų bendraklasių portretų, vėlesnių studentavimo laikų (1982-1987) periodo, kuris turbūt reikšmingiausias formuojant autoriaus kūrybos sampratą, Kaune sutikus dizainerį Arūną Kulikauską, dariusį didelę įtaką idėjų plėtojimui, vėliau susidraugavus su fotografais Gintautu Stulgaičiu ir Visvaldu Dragūnu bei iš šių kūrybinių bendrysčių susiformavus kūrybinei grupei „Plėšriųjų sekcija“.
Pagrindinis šio laikotarpio idėjinis akcentas – fotografijos, kaip autorinio darbo, kaip vienetinio originalaus atspaudo kūryba. Anuomet ši autoriaus nuostata skyrėsi nuo tuo metu Lietuvos fotografijos meno draugijos veikloje vyravusių principų, kai fotografiniai atspaudai buvo tiražuojami masiškai. S. Paukščiui stengiantis suteikti fotografijai išskirtinumo ir autorinio originalumo, fotolakštai pradėti spalvinti, kuriami vieno spausdinimo iš skirtingų negatyvų montažai, įvairios autorinių technikų variacijos. Fotografija tampa ne vien grynojo žanro objektu, bet persipina su kitomis meninės raiškos formomis ar net visuomeniniais reiškiniais. Fotografija traktuojama kaip meninės akcijos dalis, kaip bendravimo priemonė – tai ypač pastebima autoriui dalyvaujant meninio judėjimo „Naujosios komunikacijos mokykla“ veikloje, kurios iniciatoriumi buvo dailėtyrininkas Ernestas Parulskis.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 24 d.
Pijus Ganusauskas: „Pusiau pabudus“
„Pusiau pabudus“ – tai yra pereinamoji būsena iš miego į pabudimą ir atvirksčiai. Būnant tokioje būsenoje gali matytis geometrinės formos, atsitiktinės dėmės, linijos. Vaizdai gali būti bespalviai arba labai ryškių spalvų, plokšti arba trimačiai, su perspektyvos įspūdžiu. Vaizdai trumpalaikiai, greitai kintantys, vis dar nepasakojantys nuoseklios istorijos. Nepaisant to, savyje talpinantys sapnui būdingą emocinį turinį, prasmės pojūtį, nuojautą, jog už matomo vaizdo slypi kita erdvė.
„Noriu būti „pusiau pabudęs“ gyvenime, vaikščiodamas miške, mieste, matydamas peizažą, žmogaus paliktus objektus, jų kuriamą visumą. Noriu tai bent iš dalies perteikti savo nuotraukomis“ – Pijus Ganusauskas.
Pijaus Ganusausko fotografijose matomas siekis parodyti lietuvišką peizažą naujai, sąmoningai atsisakant lyrizmo, „švelnios“ spalvų paletės. Taip pat niūrumo, „nuobodulio“ estetikos. Vaizdas balansuoja tarp skaitmeninės ir analoginės fotografijos, taip kvestionuojant ir su ironija žvelgiant į kažkurios iš technikų pranašumą. Nuotraukose ieškoma meditatyvaus, minimalistinio, ryškios, aiškios kompozicijos, animacijai artimo vaizdo, balansuojančio ties nenatūralumo riba.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki 2024 m. vasario 17 d.
Bronius Rudys: „Déjà vu papier“
Lietuvos meno lauke dairantis ir ieškant tikro piešėjo (tokio, kuriam piešinys yra ne tik viena iš daugelio meno rūšių, bet esminė išraiškos priemonė, ir mąstymo būdas, bei filosofija), rodomasis pirštas pirmiausia turėtų būti nukreiptas į Šiauliuose gyvenantį bei kuriantį Bronių Rudį. Dar nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio šis menininkas pasirinko šį vieną seniausių ir universaliausių raiškos būdų kaip savo kūrybinę strategiją ir taktiką. Jam svarbūs yra visi piešinio aspektai – linija, štrichas, dėmė, skirtingi ir įvairūs šių elementų deriniai. Neapsiribodamas plokštuma ar iliuzionistiniu jos suerdvinimu, B. Rudys piešinį (o taip pat su juo simbiotiniais ir egryšiais susijusį popierių) paverčia ir esmine objekto, instaliacijos, netgi performanso ar akcijos sąlyga. Ir tikslu.
„Parodoje Déjà vu papier pateikiami kūriniai atlikti ant popieriaus arba iš jo. Abstraktaus pobūdžio darbų kolekcijoje pristatomos konstruktyvios kompozicijos. Jos sukurtos ant įvairaus dydžio ir struktūros popieriaus, naudojant grafito miltelius, tušą ir kitas medžiagas. Pateikiami piešinių ciklai eksponuojami kaip atskiri vienetai, vietomis juos galima suvokti kaip vientisą instaliaciją, popierinius objektus. Kūriniai orientuoti įgalinant žiūrovui pažvelgti į piešinio medžiagiškumą, atkreipiant dėmesį į popierių kaip kultūros pradmenį ir atveriant naujas popieriaus plastinės raiškos galimybes. <…>“ (Bronius Rudys)
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 10 d.
Polina Verbytska: „Autsaideris“
„Parodoje eksponuoju nedidelių antropomorfinių skulptūrų ir piešinių kolekcijas, kuriose tyrinėju su žmogumi vykstančias metamorfozes, keičiančias jo vidinį pasaulį ir paliekančias pėdsaką išorėje. Kadangi pagrindinė individo realybė yra subjektyvi tikrovė, išorinio pasaulio pokyčiai tiesiogiai jo nepaveikia, tačiau formuoja žmogaus savivaizdį netiesiogiai, palikdami kaprizingas savo buvimo pasekmes.“ (Polina Verbytska)
Polina Verbytska (1989, Kijevas) – menininkė ir skulptorė iš Ukrainos. Nuo 2012 m. ji kuria antropomorfines skulptūras ir bareljefus. Polina studijavo vaizduojamąjį meną Drahomanovo universitete, Kijeve, Ukrainoje. Savo kūrinius ji apibūdina kaip „bjaurųjį realizmą“, nes juose atsispindi fiziškumo sąlygos be „estetinės cenzūros“.
Polinos personalinės parodos surengtos galerijoje Transformart (Serbija), Dukley (Juodkalnija), Karas (Ukraina), IZONE (Ukraina), Barbacan Art Space (Ukraina). Jos darbų yra privačiose kolekcijose Ukrainoje, Juodkalnijoje, ES šalyse, JAV, Australijoje. Šiuo metu Polina gyvena ir dirba Klaipėdoje.
VDA galerijoje 5 MALŪNAI (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 12 d.
Viktoria Terezia Jurkovska: „Grandpa Approves“ („Senelis – už“)
Keturios šalys, keturi metai, vienas metodas. Menininkė iš Slovakijos Viktoria Terezia Jurkovska savo parodoje „Grandpa Approves“ (lt. „Senelis – už“) pristato ketveris metus kurtą tekstilės dizaino projektą, kuriame mišria technika atliktuose skaitmeniniuose koliažuose susipina analoginiai naratyvai ir iliustracijos. Paroda „Senelis – už“ kuria intymų, jautrų pasakojimą dienoraščių ir jų vaizdinių pagalba. Tekstilės atspaudai tampa parodos pasakotojais, kuriuose susilieja eksperimentinis, skaitmeninis menas ir analoginės fotografijos technika. Vaizduose susipina psichogeografijos ir buitinės kultūros temos, kurios buvo plėtotos ketverius metus keturiose skirtingose šalyse – Slovakijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje ir Ispanijoje.
Autorės kūryba daugiausiai talpina savyje skaitmeninių koliažų ir sublimacijų įvairovę. Viktorijos kelias į meninę praktiką prasidėjo Presove, Slovakijoje, kur ji nuo šešerių metų pradėjo lankyti dailės mokyklą. Pradžioje jauna menininkė tapė akrilu, kol galiausiai popierių pakeitė tekstile, o kiek vėliau sublimacinė spauda tapo jos tyrinėjimų fokusu. „Ji nori būti“ – toks buvo Viktorijos vaizdinis atsakas slovakų folkloro puoselėtojams, tapęs kitu jos kūrybos kelio skyriumi, susijusiu su naujomis studijomis mados dizaino srityje. Tačiau savo praktikos tąsą menininkė atrado būtent sublimacinėje spaudoje. Projektas „DedkoдідусьGrandpa Sikorjak“ tapo pirminiu meno kūriniu, sujungdamas savyje skirtingas technikas ir vaizdo kūrimo būdus. Viktorijos veiklos, kaip bendradarbiavimu grįstų projektų kuratorystė, aktyvus pasirodymas tarptautinėje menų scenoje susiliejo su įvairiomis praktikomis po studijų, kai autorė susidomėjo juvelyrika ir grafinio dizaino praktika. Vėliau menininkė rezidavo Barselonos galerijoje „Galería Maxó, atrasdama vis naujų sąlyčių su kūrybos metodais.
VDA galerijoje Artifex (Gaono g.1, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 9 d.
Roma Salė: „Hyperplanas“
Hyperplanas — tai tarpsritinis projektas, kuris nagrinėja žmogaus suvokiamos erdvės matavimus bei aukštesnes dimensijas. Pati sąvoka veikia kaip tam tikra nuoroda į mums nepažintą matmenį, kuris yra už mūsų supratimo ribų.
Anot projekto autorės, mūsų bendra patirtis yra tokia, kad mes erdvę suvokiame trimis matavimais: ilguma, platuma bei aukščiu. Pagal bendrosios reliatyvumo teorijos terminą, trys erdvės ir vienas laiko matmuo sujungiami į bendrą vieningą sistemą — erdvėlaikį. Taip realybė tampa nebe trimate sistema, o keturių dimensijų pasauliu, arba trijų erdvinių ir vienos laiko dimensijos sąjunga. Kalbant apie aukštesnes dimensijas, jos dažnai veikia kaip tam tikros nuorodos ar asociacijos į mokslinės fantastikos literatūrą, knygas ar filmus. Sudaromas įspūdis, kad aukštesni matavimai egzistuoja, tik mums jie nėra suprantami ar vizualiai matomi. Tačiau realybė numatoma ką kitą. Pavyzdžiu imama M teorija (Visko teorija), kuri numato dešimtį erdvės ir vieną laiko dimensiją. Tačiau manoma, kad septynios iš dešimties erdvinių krypčių yra susisukusios į mažą kamuoliuką, tad lieka tik trys kryptys, kurios mūsų atžvilgiu yra išsiplėtusios ir matomos.
Jeigu egzistuotų ketvirtoji erdvinė dimensija, ar galėtume ją lygiavertiškai suprasti kaip mums jau pažįstamus tris matavimus? Parodos autorė kviečia nagrinėti mus supančią erdvę kitu kampu, pasitelkiant praktinius medžiagos ir šviesos eksperimentų metu sukurtus kūrinius bei hipotetinius erdvinius kontekstus.
VDA parodų salėse „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 24 d.
Kotryna Butautytė ir Vilius Dringelis: „Vagabonds“ („Bastūnai“)
„Bastūnai“ referuoja į abiejų jaunosios kartos dizainerių kūrybos procesą, kur eksperimentai, vaizduotė, nenumatytos aplinkybės abiejų kūrėjų sąmoningai išlaisvinami, kaip kūrybinės eigos dalis bei dizaino strategija. Butautytė ir Dringelis savaip interpretuodami technologijas ir medžiagų apdirbimą, jų panaudojimą, atsisako griežtų produkto gamybos taisyklių perkurdami jų prasmes. Todėl klaidos, nuo vartotojo akių (pa)slepiami gamybos artefaktai, kaip suvirinamo siūlės, purslai, oksidavimasis ar natūralus medžiagos dėvėjimasis, tampa pagrindiniais, dizainerius vienijančiais, estetiniais elementais. V. Dringeliui bastymasis – tai klajojimas tarp miesto erdvių ir buities elementų, kurių vaizdinius ir istorijas, pasitelkiant folijos įspaudus, dizaineris reorganizuoja ir transformuoja į unikalius pasakojimus. K. Butautytei tai savotiškos „choreografijos“ paieškos, kur tekantis metalas, studijoje atlikusios cinko plokštės ar lydoma plastmasė tampa atlikėjais, diktuojančiais objekto formą, funkcionalumą ir galimą santyki su jį naudosiančiu žmogumi.
V. Dringelis baigė (g. 1989) dizaino bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jis savo darbus pristatė įvairiose tarptautinėse parodose, yra pelnęs tarptautinių ir Lietuvos dizaino apdovanojimų. Kuria ir dirba asmeninėje dizaino studijoje.
K.Butautytė (g. 1992) baigė dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Gyvena Vilniuje, kur užsiima kūrybine veikla. Ji yra viena iš nepriklausomos muzikos ir meno erdvės „Draugų vardai“ bendraįkūrėjų.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 24 d.
Vygandas Šimbelis (Das Vegas): „Bit Value“
Personalinėje parodoje „Bit Value“ Vygandas Šimbelis analizuoja meno rinkos procesų ir kūrinio piniginės vertės problematiką. Susitelkdamas į ekonominį aspektą, Das Vegas sąmoningai atsisako įprastinių meno vertinimo principų ir taikliai provokuodamas kūriniuose vaizduoja jų pačių monetarinę išraišką. Universalus ir amžinas meno vertės klausimas šiandien įgauna naujus niuansus, keičiančius ir tai, kaip įkainojamas kūrinys. Spartus technologinis tobulėjimas, virtualus pasaulis, dirbtinis intelektas, NFTs ir t.t. neišvengiamai daro įtaką tiek estetinei formai, tiek ir piniginei vertei. O atsiradus plačiai galimybei darbui naudoti AI, kyla klausimų ne tik apie menininko vaidmenį, bet ir apie algoritmų sugeneruoto kūrinio kainą. Skaičiai ir skaitmeninė dimensija tampa pagrindine parodos kūrinių jungtimi, kuria analizuojamas šis žmogaus ir mašinos santykis. Pasitelkdamas skaitinę abstrakciją ir šiuolaikinio pasaulio informacines priemones: mažiausią informacijos elementą – bitą, menininkas gilinasi į skaitmeninę kūrinių nuosavybę, meno ekonomiką ir įtaką kūrinio vizualinei estetikai. Parodoje „Bit Value“ žiūrovas yra skatinamas atkoduoti šias problemas ir įsigilinti į jų reikšmę meno rinkos dalyviams.
Vygandas Šimbelis (Das Vegas) – šiuolaikinio meno kūrėjas, baigęs Vilniaus dailės akademiją, vėliau įgijo daktaro laipsnį Karališkajame technologijų institute Stokholme, kuriame taip pat dėstė ir vykdė mokslinius bei meninius tyrimus. Menininko darbai buvo eksponuojami įvairiose tarptautinėse parodose, bienalėse bei meno festivaliuose San Paule, Niujorke, Dubajuje, Stokholme, Bergene, Barselonoje ir kt.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 7 d.
Ara Radvilė: „Akmuo pienas širdis“
Parodoje dominuojantys pagrindiai veikėjai žmonės-kalnai, lyg išnirę iš žemės ir nulieti iš akmens, Jie yra sudėtinė gamtos dalis, nepamainoma pasaulio konstanta. Apnuoginti tiek jų kūnai tiek širdgėlą menantys veidai, liudija vidinio pasaulio ir fizinės būties tarpusavio ryšį. Palaipsniui šis santykis transformuojasi, liūdesio išjautimą parodoje seka naujas atsigavimo ir susikūrimo etapas. Nepakeliamas akmens svoris kūriniuose lengvėja ir emocijos išsilieja į pieno upes, atveriančias gimimo iš naujo galimybes. Įtaigūs personažai priimdami save, taip pat skatina ir žiūrovą įsileisti į širdį gamtos ir skirtingų kultūrų grožį, trapumą, paprastumą.
Šios vidinės veikėjų kelionės parodoje vaizduojamos sutelkiant didžiausią dėmesį į žmogaus kūną. Kitaip nei ankstesnėje menininkės kūryboje, ekspresyvius potėpius ir ryškius spalvų kontrastus keičia minkšti personažų siluetai, kurie lyg nugludę akmenukai praradę visas aštrias briaunas, nesipriešina apinkiniui pasauliui, o tiesiog esti. Dažnu atveju šios monolitinės figūros vaizduojamos basos ir vos pridengtos audiniu – kai kurios jų, lyg mediumai tarp fizinio ir vidinio pasaulių, slepiasi už perregimos širmos, vėjo dvelksmo ar draugiško angelo sparno. Šis subtilus nuogumas yra kertinis parodos elementas, keliantis klausimus apie kūniško grožio ir gamtos santykį, apie kiekvieno savo sielą apnuoginusio, bet neišgirsto žmogaus priėmimą.
Ieškodama pamatinių gamtą ir žmogų siejančių kelių bei formų, Ara Radvilė sėmiasi įkvėpimo iš pasakų, folkloro, lėlių teatro. Šioje parodoje menininkė sugrįžta prie išgrynintų kontūrų, supaprastintų linijų ir siužetų, kuriuos apipina mitais bei etniniais motyvais. Tokiu būdu parodoje tarp žmonių—kalnų emocinių vingių taip pat atsiranda apelsino, pieno, ąsočio ir kiti simboliai, kuriantys ryšį tarp skirtingų laikmečių, kultūrų, žmonių.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) vyks iki 2024 m. kovo 9 d.
Martynas Pekarskas: „BSoD/Mėlynas_Ekranas“
Parodos pavadinimas „Mėlynas Ekranas“ nurodo anglišką terminą „Blue Screen of Death“ (pažod. mėlynas mirties ekranas), reiškiantį kritinę klaidą „Windows“ programinę įrangą naudojančiuose kompiuteriuose. Kritinę situaciją indikuojantis ženklas parodai yra pasirinktas kaip metafora rimtai pažvelgti į globalų poveikį turinčius įvykius, formuojančius niūrų dešimtmečio pradžios portretą. Šis pasaulis apsėda, laikmečio nuotaikos ilgainiui pasiglemžia viską. Kaip apgręžti pasaulį griaunančią žmoniją į Kitą Pusę, kurti žmogiškumą?
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
Eglė Narbutaitė: „Pavėsis“
Keistis ar pri(su)sitaikyti? Savo parodoje klausia menininkė. Eksponuojamuose darbuose ji permąsto nuo vartojimo inercijos perkaitusios visuomenes situaciją. Kviesdama atsikvėpti nuo kaitros, ji pati dar ieško to atokvėpio galimybių. Pavėsis tampa malonios vėsos, o kartais – ir hedonistinių poreikių tenkinimo metafora.
Šios E. Narbutaitės parodos piešiniams, kaip ir visai jos kūrybai, būdingas humoras, per kurį ji, išvengdama didaktinio tono, kalba apie šiandienai svarbius dalykus, atkreipia dėmesį į globalias problemas, nebijodama pasijuokti iš savęs, išlaisvina ir kitus tai daryti.
Eglė Narbutaitė (g. 1988) baigė performanso meno studijas Londono Kingstono universitete. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Eglės gatvės menas puošia šalies ir užsienio pastatų sienas. Šiuo metu menininkė gyvena ir kuria Vilniuje. „Pavėsis“ – didžiausia iki šiol jos eksponuota personalinė paroda.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
Žygimantas Augustinas: „Sirenes et Pax“ („Sirenos ir ramybė“)
Istoriko Yuval Harari teigimu, šiuolaikiniai karai vyksta ne dėl teritorijų ar išteklių. Mes, kaip istorijas kuriantys ir pasakojantys sutvėrimai, kariaujame dėl skirtingose barikadų pusėse esančių mitologijų. Dėl to neatsitiktinai Žygimantas Augustinas, kalbėdamas apie dabartines patirtis, atsigręžia į mitologines būtybes – sirenas. Parodoje pasireiškia ir šiam menininkui būdingas humoro jausmas: mitologines sirenas jis sugretina su sirenomis – pavojaus signalą skleidžiančiais objektais. Kaip sako pats menininkas, „mitai ir garso poveikis susiję su galios demonstravimo tradicija, kuri šiuo laikotarpiu tampa blogio sinonimu. Karo aplinkybėmis švelnumas ir ramybė sunkiai pasiekiami, tačiau jų poreikis nedingsta“.
Parodoje menininkas sukuria distopinę erdvę, kurioje pasirodo keli mitinių sirenų siluetai – senovės graikų bei šiuolaikinis – rašytojos Margaret Atwood. Mitologinę sireną matome piešiniuose, o šiuolaikinę išgirstame per garsiakalbius. Abiem atvejais sirenos gundo. Viliojimo į mirtį mechanizmas remiasi ne vizualumu (grožiu), bet tuo, kas yra sakoma. Viename žinomiausių epų, Homero „Odisėjoje“, sirenos pagrindiniam herojui žada išmintį ir žinojimą. Jos jam gali atskleisti, kas buvo ir kas bus. Ir jei Odisėjas, jau prieš tai perspėtas, nebūtų tvirtai pririštas prie laivo stiebo, jo kelionė būtų ten ir pasibaigusi. Įdomu tai, kad sirenos tik sako, jog viską žino. Bet ar tai tikrai tiesa? Subtili menininko užuomina – į netikrų žinių (fake news) fenomeną, kuriam ypatingai pažeidžiami tampame ekstremalių situacijų metu.
Margaret Atwood eilėraštyje sirena šaukiasi pagalbos ir, kaip gerai suformuluota reklamos žinutė, jos žodžiai pataiko į kitą jautriausią ir nekvestionuojamą šiuolaikinio žmogaus vietą – individualumą ir išskirtinumą. Tačiau, kitaip nei Odisėjui, jokia antgamtinė jėga jo neperspėja, kad pasiduoti šiai idėjai – mirtinai pavojinga.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 25 d.
Slaptosios piešiančiųjų draugijos 13-oji paroda
Jau daugiau kaip dvidešimt metų grupė profesionalių menininkų piešia modelius gyvai. Tik po dešimties metų niekur neafišuojamos veiklos buvo surengta pirmoji piešinių paroda, kurios pristatyme atsirado pavadinimas „Slaptoji piešiančiųjų draugija“.
Tai neformali LDS grupė, veikianti klubo principu. Du kartus per savaitę buriasi menininkai bendrai veiklai – piešti modelius iš natūros. Pirmadieniais ateina „ekstremalai“ ir rengia trumpąsias sesijas: vienai pozicijai skiriama 20 minučių. Antradieniais ilgieji paišymai, trunkantys 4 valandas. Taip seniai gyvuojančioje grupėje neišvengiamai vyksta pokyčiai: vieni nariai pasitraukia, kiti ateina. Nekintantis lieka pats piešimo procesas, jungiantis įvairių kartų ir specialybių menininkus (ir jų modelius) bendrai kūrybinei veiklai.
„Slaptoji piešiančiųjų draugija“ piešia ir rengia pasirodymus Lietuvos dailininkų sąjungoje, Vilniuje. Esame dėkingi už prieglobstį ir kartą per metus paruošiame naujausių darbų ekspoziciją. Kasmetinės parodos – peržiūros tapo mūsų gražia tradicija.
Lietuvos dailininkų sąjungos parodų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 9 d.
Kunigunda Dineikaitė: „Pasivaikščiojimas su gulbe“
Jei egzistuoja burtažodžiai – paslaptingos kalbelės, galinčios apsaugoti užklupus nelaimei, tai Kunigundos Dineikaitės tapybą tikslinga vadinti burtavaizdžiais. Tai – poetiški spalvų ir formų kaleidoskopai, padedantys prisijaukinti griūvantį dangų, nenusidilginti kojų, užkalbėti besikeičiančius kraštovaizdžius, surimuoti gaivališkas stichijas ir nenuspėjamus būties dėsnius. Pati savaime kerinti gamta čia virsta užkerėta, o valia būti už ją mažesniu ir nuolat ja stebėtis iškyla kaip galingiausia jėga.
Šias gelmiškas asmenines pajautas ir intymius ryšius su vietomis menininkė paverčia abstrakčiais peizažais, atsivejančiais iš vaikystės prisiminimų, ilgų pasivaikščiojimų, sapnų spiečių, ar tik vėliau realybėje išsipildančių vizualių apsireiškimų. „Tapyti ateitį reikia atsakingai“, – sako menininkė.
Originaliai interpretuodama savo patirtis ir nuo Renesanso epochos jau nieko nebestebinantį peizažo žanrą, K. Dineikaitė kuria trapius, maginius, savitos estetikos pasaulius, kuriuose spalvos ant didelio formato drobių atrodo nutūpusios kaip paslaptingi paukščiai. Imi tikėti, kad plaukiodami paveikslų paviršiuose jie pasirenka potėpių kryptis ir suka keistus kompozicijų lizdus. Sako, kad gulbės tarpininkauja tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jei tai tiesa, panardinę ilgus kaklus į paveikslo dugną, snapais paukščiai ištraukia ištįsusius atspindžius, primenančius, kokia mįslinga ir graži ši tikrovė – almančios upės veidrodyje gimdanti virpančius savo dvynius.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 25 d.
Antanas Mončys: „Via Crucis Via Lucis“
Antanas Mončys atvyko į Paryžių 1950 m. ir pradėjo studijuoti Didžiosios lūšnos (Grande-Chaumière) akademijoje pas Osipą Zadkine. Labai greitai, ne be savo bičiulio Francis Turbilio, kuris padėjo ne vienam į Paryžių po karo atvykusiam menininkui, pagalbos, gavo užsakymą iš Pikardijos Laono miesto šv. Marcelino bažnyčios sukurti bareljefines Kryžiaus kelio stotis bei skulptūrų šiai bažnyčiai. Tai buvo pirmas viešas užsakymas, kurį gavo Mončys. Jis buvo finansuojamas iš vyriausybinės programos, skirtos atstatyti Prancūziją po karo, o joje buvo įtvirtinta nuostata 1 % biudžeto skirti meno kūriniams atstatomuose pastatuose, finansuoti. Šis užsakymas buvo itin svarbus Antano Mončio kūrybiniame kelyje, leidęs jam įsilieti į Prancūzijos skulptorių modernistų sceną. O ir pati bažnyčia pagarsėjo kaip atvira naujovėms bažnyčia, įsileidusi į savo mūrus visiškai modernios, ekspresyvios ir abstrahuotos stilistikos religinį meną, pakeitusį iki tol vyravusį tradicinį naratyvinį, dekoratyvų meninį pasakojimą.
Parodoje pristatomi Kryžiaus kelio stočių bareljefų projektai yra unikali medžiaga tiek savo archyvine, tiek menine reikšme. Antanas Mončys Kryžiaus kelio stočių cikle susikoncentruoja tik į Kristaus veidą, beveik be jokių kitų išorinių atributų, tai tampa 14-os Kančios veidų ciklu. Ekspresyvi linija, gerai matoma projektiniuose piešiniuose, vėliau buvo perkelta į akmens – inertiškos ir sunkiai ekspresyviai raiškai pasiduodančios medžiagos – bareljefus, kurie tapo ikoniniais Antano Mončio darbais, liudijančiais talentingo, brandaus skulptoriaus gimimą.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks 2024 m. vasario mėn.
Kurdų videomenas
Parodoje bus pristatomi 10-ies kurdų menininkų: Rushdi Anwar, Azad Nanekeli, Walid Siti, Zehra Dogan, Poshya Kakil, Azad Karim, Osman Ahmed, Havin Al-Sindy, Baris Seyitvan ir Ahmad Nabaz videofilmai. Šiuos kūrinius sieja tai, kad juose tyrinėjamos gilios asmeninės patirtys, susijusios su geopolitiniu kontekstu Vidurio Rytuose. Dėmesys sutelkiamas į sunkią pabėgėlių padėtį, aplinkos niokojimą, asmeninę kovą su valdžios žiaurumais. Kiekvienas kūrinys atspindi aštrų sudėtingų aplinkybių ir iššūkių, su kuriais susiduria regiono žmonės, tyrimą.
Kurdistanas yra atskiras geografinis ir kultūrinis regionas, apimantis Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos dalis, kuriame daugiausia gyvena kurdai. Kurdai – tai etninė grupė, turinti turtingą istoriją ir unikalų kultūrinį identitetą, kuris juos išskiria Vidurio Rytuose. Nors kurdai yra viena didžiausių etninių grupių pasaulyje, neturinti savo valstybės, jie išlaikė stiprų vienybės jausmą dėl bendros kalbos ir kultūrinio paveldo.
Kurdistano istoriją ženklina kova dėl autonomijos ir pripažinimo, o kurdų tapatybė vaidina pagrindinį vaidmenį įvairiuose pasipriešinimo judėjimuose. Kurdų tauta ilgą laiką susidurdavo su iššūkiais, siekdama apginti savo kultūrines ir politines teises, o regionas buvo geopolitinių konfliktų židinys.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 25 d.
Naujas muziejuje: taksi automobilio ratlankio gaubtas
Šį kartą kviečiame susipažinti su Kauno viešojo transporto istoriją pasakojančiu eksponatu – „Volga GAZ-24“ taksi automobilio ratlankio gaubtu. Kauno gatvėmis riedėjusius „Volga GAZ-24“ tipo automobilius pradėta gaminti 1968 m. Šio modelio taksi automobiliai buvo dažomi geltona spalva, ant priekinių keleivio bei vairuotojo durelių būdavo taksi logotipas su juodos spalvos „T“ raide. Tokį patį logotipą įspausdavo ir į ratlankio gaubtus. Taip pat ant jų kaldavo identifikacijos numerius – tam, kad taksi automobilių ratlankiai nebūtų vagiami ir naudojami asmeniniams automobiliams.
Eksponatas atsitiktinai rastas viename iš Kauno miesto muziejaus skyrių – Juozo Gruodžio namo palėpėje. Prabėgus keletui metų po naujos ekspozicijos atidarymo, vienoje iš erdvių už sieninių stendų išryškėjo nežinomų durelių kontūras. Nuėmus vieną iš ekspozicinių stendų už durelių rasta palėpė, kurioje tarp kitų daiktų buvo ir šis ratlankio gaubtas. Kadangi „Volga GAZ-24“ taksi automobilius imta gaminti gerokai po J. Gruodžio mirties, su šiuo automobilių entuziastu jis nesusijęs.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17), 4-ame aukšte veiks iki 2024 m. kovo 20 d.
Julija Račiūnaitė: „Iš privačios kolekcijos“
Parodoje „Iš privačios kolekcijos“ pristatomos keturios temos, vystytos 2016–2024 m. laikotarpiu. Tai du autoriniai ir du kartu su bendraautorėmis Inga Navickaite-Drąsute bei Anta Marija Antanavičiūte įgyvendinti projektai: skaitmeninės tapybos ciklas apie pakelių ir paplenčių peizažo kaitą per pastaruosius dešimtmečius „Neišvengiamas gamtovaizdis“; meninis tyrimas „Kreivuolis. Kodėl architektūra kalba gyvačių kalba?“, pristatantis Lietuvos rekreacinėms erdvėms būdingą architektūrinį kreivuoliškų pavėsinių reiškinį (bendraautorė Anta Marija Antanavičiūtė); tekstų ir fotografijų serija „Lipti į“, pasakojanti Kauno laiptų, fontanų, plytų, bendrabučių, zoologijos sodo ir muziejaus bei antkapinių paminklų istorijas (bendraautorė Inga Navickaitė-Drąsutė); mažųjų fotografinių kolekcijų ciklas „Menki juokai“, fiksuojantis Vilniuje ir Kaune aptinkamus, dažniausiai kamerinius, artefaktus bei reiškinius.
Polinkis kolekcionuoti yra įvairioms gyvybės formoms (žmonėms, paukščiams, vabzdžiams, graužikams, vėžiagyviams), tarp jų ir parodos autorei, būdinga savybė, įsitaisiusi kažkur tarp neįpareigojančio hobio, organizuotos manijos ar obsesinio-kompulsinio sutrikimo. Parodai atrinkti kūriniai ir jų ciklai, kurie iš dalies seka tipologiško objekto dokumentavimo tradicija. Be to, jų sudarymui, panašiai kaip ir viešai prieinamoms muziejinėms kolekcijoms, būdingas esamų rinkinių kuravimas ir naujų formavimas, vykdomos ekspedicijos bei tyrimai, siekiant kolekciją papildyti naujais radiniais ir pagilinti žinias apie turimus, radinių klasifikavimas tobulinant, plečiant ar siaurinant tipų apibrėžimus.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
„M. K. Čiurlionio takais“
Artėjant 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms ir aktualizuojant Nacionalinio M. K. Čiurlionio kelio objektus, pristatoma Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriaus vyresniųjų klasių mokinių paroda „M. K. Čiurlionio takais“.
Kiekvienais metais jungtinė jaunųjų dailininkų 9–11 klasių mokinių grupė dalyvauja vienos dienos išvykoje – plenere. Taip siekiama pažvelgti į M. K. Čiurlionio kūrybos palikimą šių dienų menininko akimis. Išvykos metu mokiniai piešia, tapo, eskizuoja, renkasi kompozicijų motyvus apžiūrėdami memorialines ekspozicijas M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose, fiksuodami vietos architektūros pavyzdžius ir Dzūkijos kraštovaizdį.
Šią išvyką-plenerą vaizdžiai apibendrina kilnojamoji mokinių darbų paroda „M. K. Čiurlionio takais“, kuri M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje yra eksponuojama pirmą kartą. Mokiniai pristato įvairiose ekspozicinėse erdvėse užfiksuotus vaizdus prisimenant M. K. Čiurlionio kūrybinę biografiją. Eksponuojama keliolikos mokinių kūrinių kolekcija, kurioje matyti temų ir technikų įvairovė. Dominuoja peizažai, M. K. Čiurlionio namų-muziejaus aplinka, kiti svarbūs objektai – takai, kuriais prieš daugiau nei šimtą metų vaikščiojo iškiliausias visų laikų Lietuvos kūrėjas M. K. Čiurlionis.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki 2024 m. gegužės 17 d.
Nikolajus Novikovas: „Laisvės potėpis“
Nikolajus Novikovas yra vienišas maištingasis genijus! Jis – tikra Odesos miesto legenda. Šis žmogus gyveno visiškame „pogrindyje“ ir išliko nepriklausomas. Tai menininkas, kuris keturis dešimtmečius tobulino savo techniką, lavindamas tiek potėpius, tiek ir savo bendrąjį stilių.
Novikovo mene ryškiai pasireiškia folkloras bei žinios apie senovines kultūras ir mitus. Viena iš sakraliųjų savybių yra visur esančioji moteriškoji forma. Menininkas ima teikti išskirtinį dėmesį moters kūnui – dideliems klubams ar plaukiančių formų krūtims, o veidai dažnai išstumiami už rėmelio.
Jo kūriniai nusipelno nuoširdaus dėmesio, o jo technika ir stilius yra estetiškai aktualūs ir šiandien. Georgas Scholhammeris ir Hedwickas Svksenburgeris, garsūs Austrijos meno istorikai, publicistai ir 2015-ųjų Kyjivo bienalės kuratoriai, laiko Nikolajų Novikovą Ukrainos Pablo Picasso ir Egonu Schiele viename asmenyje. Kolia niekuomet nesvajojo tapti legendiniu „veikėju“ – jis norėjo tapti menininku. Menininku jis ir tapo – jis tapo menininku, transformuojančiu visuomenės sąmonę.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Eglė Lipinskaitė: „Išplaukiantys prisiminimai“
Spalva – dėmė – šviesa – kontrastas – kompozicija… Maždaug tokiu eiliškumu gimsta parodos autorės kūriniai. Kūrybos temos ir siužetai klostosi savaime, apie viską, kas supa ar gyvena viduje. Gamta, žmonės, išgyvenimai, emocijos, skriejančios mintys, idėjos. Iš detalių, nuotrupų kuriama unikali istorija, iš šmėstelėjusių prisiminimų, citatų, užuomazgų E. Lipinskaitė bando atkurti pasakojimus apie ypatingus žmones, kupinus emocijos, romantikos, jausmo, džiugesio ir trapių akimirkų.
Menininkės kuriamas peizažas tarsi truputį sužmogintas. Tapydama E. Lipinskaitė bando pajausti, ką jai kužda švystelėjusi netikėta šviesa iš dangaus („Vakaro ramybė visada telydi”), išgirsti, kaip kažkas nusikvatoja išvydęs savo atvaizdą baloje („Atmosfera”). Tada ir vėl emocija nuslopsta, ir nuo romantinio peizažo parodos autorė pereina prie konceptualesnių temų.
E. Lipinskaitė jau nuo 2015 m. mėgaujasi neišsenkančiomis technikos galimybėmis. Dažniausiai tapydama sluoksnį ant sluoksnio, kol spalva tampa sodri, turtinga ir pilna „patirties”.
Pasak parodos autorės, menininkas turi keistis, ieškoti, gilintis, domėtis, būti atviras netikėtiems eksperimentams ir naujų formų paieškoms… Taip visi jos bandymai ir mėginimai susidėjo į savitą vaizdavimo techniką akvarele, kur tarsi atsitiktinė dėmė pavirto į formą, o pulsuojanti linija tarsi užbaigė paveikslo kompoziciją.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2024 m. kovo 13 d.
„Gyvenimas meno formose“
Šioje parodoje eksponuojamuose Jūratės Armonavičiūtės, Danutės Gajauskienės, Lolitos Grabauskienės, Gražinos Kuprevičienės, Virginijos Ligeikienės, Rasos Mačiulienės, Relitos Mielės, Algimanto Šlapiko, Ramutės Toliušytės meniniuose objektuose siekiama atskleisti tiek odos medžiagų ir technikų galimybes bei įvairovę, tiek kūrėjų stilių, idėjų amplitudę bei menines interpretacijas. Kartais eksperimento būdu gimę kūriniai nustebina net pačius autorius netikėtu rezultatu. Tuo labiau kad, tobulėjant technologijoms, atsiranda vis naujų priemonių, platesnių šios medžiagos panaudojimo galimybių.
Kūryba yra gyvenimas, kaip ir gyvenimą galima pavadinti kūryba. Pavadinimas „Gyvenimas meno formose“ atskleidžia bendrą autorių požiūrį į kūrybą, į mus supantį pasaulį ir įvykius, kurie neišvengiamai paliečia kiekvieną, yra išgyventi giliai širdyje ir įgauna individualią asociatyvią meninę išraišką per formą, kurią pavyksta suvokti tik pasitelkus fantaziją ir asmeninę patirtį.
Per ilgą šios specialybės gyvavimo laikotarpį Lietuvoje pasikeitė ne viena odos menininkų karta. Daugelis šios srities atstovų studijavo odos meną Estijos valstybiniame universitete (dabar tai Talino dailės akademija). Šiuo metu Lietuvoje yra vienintelė vieta, kur rengiami odos dailės specialistai profesionalai. 1959 m. Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, Žaliakalnyje ant Pelėdų kalno, pradėtos pirmosios Lietuvoje Odos meno studijos ir iki šiol jos yra vykdomos Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijoje.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Teodora Jurčytė-Šukaitienė: „Šnabždesiai Federikui”
Pagrindiniu parodos autorės įkvėpimo ir atspirties tašku tapo noras komunikuoti su kuriančiais menininkais. Federicas Garcia Lorca trumpam tapo asmeniu, sujungusiu ir nukėlusiu menininkę į Ispaniją. Teodora Jurčytė-Šukaitienė nesistengia pateisinti ar įtikti plačiai žinomam poeto vardui, labiau koncentruojasi į norą per savo meno raišką vystyti pokalbį, kuris tampa priežastimi kurti.
Parodoje kūriniai, tarp jų ir vario, eksponuojami kartu su eskizais ir esė tekstais. Varis labai greitai oksiduojasi ir yra geras šilumos laidininkas, gebantis atlaikyti aukštą temperatūrą. Taigi, dirbdama menininkė turėjo sąmoningai save sekti ir prisitaikyti prie šių nuo jos nepriklausančių, iš aplinkos ateinančių procesų. Atrodo, kad prieš kiekvieną kūrybinę pergalę reikia išgyventi šaltą kalnų ūkuose prabėgančią naktį. Tą kitokią kito „vidinę naktį“, kurią T. Jurčytė-Šukaitienė įvardino kaip neatsiejamą kūrybos proceso dalį, ji atrado F. G. Lorcos biografijoje ir natūraliai susiliejo su jo paties ištartais žodžiais: „Žemė man neatskiriama nuo vargo, o vargą aš myliu labiau už viską pasaulyje. Ne skurdą, nevalyvą ir godų, bet vargą – taurų, graudų, paprastą kaip juoda duona.“ Šiuos poeto žodžius menininkė priėmė kaip metaforą, kuri lyg padrąsinančiai patvirtino jos „tamsiąją naktį“ ir jos „juodąją duoną“ bei šių procesų neaprėpiamą svarbą.
Parodos autorė nejučia apčiuopė, kiek vis dėlto gali būti svarbus menininkui santykis su kitu menininku. Kuriančiojo galia savo kūriniu ar pačiu kūrybiniu procesu išlaikyti laiko perspektyvoje nesuyrančias prasmės formas, su kuriomis kiekvienas susiduriame skirtingai. Kartais planuotai, be galo ilgai į tai ar link to eidami, kartais nejučia surasdami ar suvokdami tai, kuo, atrodė, visad alsavo vidus.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 17 d.
„Žmonių muziejaus manifestas“
Žmonių muziejaus manifesto idėja išaugo iš bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodų ciklo „Didžioji pramonė“, rengiamo nuo 2017 metų. Parodos siekė stumtelėti pramonės atmintį iš istorijos paraštės, sugrąžinti industrinės bendruomenės liudijimus ir kultūrą į kolektyvinės atminties žemėlapį bei tapti megafonu žmonių balsams.
Žmonių muziejaus manifestą sudaro buvusių Kauno pramonės darbuotojų bei jaunosios kartos tyrėjų ir aktyvistų atsakymai į du klausimus: kodėl reikia išsaugoti pramonės atmintį ir kaip tai padaryti. Manifesto sakiniai užrašyti 2023 m. vasario 10 d. Kauno paveikslų galerijoje, „Didžiosios pramonės sueigos“ metu, 2023 m. gegužės 1 d. Kauno menininkų namuose ir 2023 m. birželio 16 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios konferencijos „Kultūra ir emancipacija“ metu.
Parodoje – ne tik erdvinis tekstų manifestas, bet ir keli kertiniai būsimojo muziejaus eksponatai, išsaugoti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose bei Lietuvos žmonių spintose: nuo auksu blizgančios prieškarinės Broniaus Pundziaus skulptūros „Pramonės personifikacija“ iki „Laisvės palto“, pasiūto Vilniaus modelių namuose 1990-ųjų vasarį; nuo įspūdingo Stasio Ušinsko vitražo „Studentai praktikoje“ iki šiuolaikinių savadarbių plakatų iš Gegužės 1-osios profesinės sąjungos organizuotų streikų.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
„SVETUR. Migracijos aspektai“
Parodoje „SVETUR. Migracijos aspektai“ pristatomi menininkų iš Vokietijos: Hörner/Antlfingerio, Ulrike‘ės Kessl, Aurelia‘os Mihai, Joanne‘os Moar, Neringos Naujokaitės, Gerlinde‘ės Salentin, Gudrunės Teich, Myriamos Thyes, Petro Zubeko darbai, kuriuose įvairiais aspektais nagrinėjama migracijos tema. Joje eksponuojamos instaliacijos, skulptūriniai objektai, videofilmai, didelio formato piešiniai ir fotografijos.
Hörner/Antlfingerio instaliacija SARAJEVO TIME TRAVEL AGENCY nukelia lankytoją į įsivaizduojamą kelionę laiku po Sarajevą. Joanne‘os Moar savo duomenų bazėje BECOMING GERMAN renka vaikystės prisiminimus iš Vokietijos ir „skolina“ juos šalies imigrantams, užaugusiems kitur. Gudrunės Teich videoinstaliacijoje HEIMATFILM su ironija kalbama apie tėvynės – Vokietijos – klišes. Myriamos Thyes koliaže MIGRATION FLAGS pristatomos Flash animuotos skirtingų šalių vėliavų transformacijos, kurios tampa tarptautinių ryšių – migracijos, politikos, turizmo, kultūrinės įtakos – motyvu. Gerlinde‘ės Salentin darbas LICHTFELD sukurtas Jeruzalėje. Jis susideda iš bičių vaško objektų ir bičių vašku padengtų skaidrių fotofolijų. Nuotraukos padarytos arabų ir žydų kvartaluose senamiestyje, jose tematizuojama migracija. Aurelia Mihai savo instaliacijoje CORPUS MUNDI tiria neapčiuopiamą ryšį tarp žmonių ir vietų. Projektas apmąsto, kaip mes traktuojame artimus žmones, ir tampa vaizdine humaniškumo metafora. Su pabėgėlių stovyklomis asocijuojasi Ulrike‘ės Kessl skulptūrinis objektas ZELTKAPSEL. Tačiau „palapinių kapsulė“ sandariai uždaryta užtrauktukais ir nepasiekiama – pakabinta palubėje. 30 metrų ilgio piešinyje ant drobės BLACK & WHITE Petras Zubekas įkvėpimo semiasi iš savo kelionių po Afriką į pietus nuo Sacharos – Kamerūną ir Tanzaniją. Neringos Naujokaitės fotografijų ciklo GRAUZONE pirmame plane – užtvarai, grotos ir spygliuota viela. Motyvai leidžia įžvelgti už jų esančius pastatus – laikino pabėgėlių apgyvendinimo konteinerius arba deportuojamų prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo įstaigą. Fotografijų dėmesio centre – ribos su kitais.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 18 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
Paulius Juška: „Kūno kronikos“
„Mano paveikslai – paskirų tikrovės fragmentų samplaikos ir jų kompozicinės dėlionės. Domiuosi mus supančios aplinkos paviršiais ir formomis, iš pažiūros nereikšmingų daiktų ar gamtos motyvų išsidėstymo ritmika ar sugrupavimo netikėtumais. Ir visada tarp jų ieškau žmogaus, jo pėdsakų, jo veiklos užuominų ir jo paties kūno trajektorijų. Žmogus yra pagrindinis mano paveikslų veikėjas. Beveik visada tai realus asmuo, kurį nors šiek tiek pažįstu, ar bent esu kur nors matęs, kuris man įdomus charakteriu, taip pat kūno formomis. Pozuotoją pasitelkiu kaip aktorių, kuris padeda sukurti man tinkantį vaidmenį. Dažniausiai tai suvargęs, išsekęs, apiplyšęs, pusnuogis, šiek tiek išsigandęs ir pasimetęs asmuo. Savo esme tai eilinis, paprastas individas, netobulas, nešventas ir visai ne herojiškas. Bet šis eilinis tipas nėra tik kasdienę tikrovę išpažįstantis ir jos dėsniams paklūstantis žmogus. Jis visada šiek tiek dvilypis, jį kamuoja akistata su nežinomybe, kurios vengdamas, jis nuolat varžosi, gūžiasi, klumpa, arba ieško patogios ir saugios pozos.
Aš ir žaidžiu tomis pozomis. Iš jų gimsta situacijos ir pasakojimai. Domiuosi ne tik kūno formų reljefais, judesiais ar jų simbolika. Galvoju, ką ji kalba, kuo galima ją papildyti. Kartais tereikia pridėti keletą mažmožių ir piešiamas tipas virsta personažu, o paveiksle, kaip teatro scenoje, atsiranda veiksmo užuomazgos. Tačiau šios pozos ir vaidmenys man svarbios ne savaime, o kaip priemonė, kurianti įtampą tarp egzistencinės tikrovės ir fikcijos. Žmogus nori pridengti savo nuogumą ir bejėgiškumą, dėdamasis kuo kitu negu yra. Bet už kiekvieno vaidmens slypi tas pats tipas su visu savo silpnumu. Akistatoje su nežinoma tikrove, jo kūnas keliauja per tuos vaidmenis kartais su jais sutapdamas, kartais nutoldamas. Tai tartum kūno kronikos, persikūnijimai iš paveikslo į paveikslą, iš vieno laiko į kitą. Tai viename gyvenime telpantys kiti gyvenimai. <…>“ (Antanas Juška)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2024 m. vasario 17 d.
Gediminas Beržinis-Beržinskas: „Cirkumcizija”
„Filosofas W. Benjaminas, kreipdamasis į žydų mistikų patirtį rašė „Kiekviena ateities sekundė jiems buvo varteliai, pro kuriuos galėjo įžengti Mesijas“. Yra kelios susijusios Dievo ir Mesijo priėmimo formos: laukti ir atpažinti, kai Jis ateis; jausti, kad tu esi pakviestas liudyti ar būti Mesiju; kurti anapusinę ateitį, lyg jau būtum vienas iš daugybės galimų mesijų. Religijos dažniausiai kviečia tik laukti ir priimti tai, ką Bažnyčia parodys. Iš čia Didžiojo Inkvizitoriaus ir Kristaus antrojo atėjimo problema: ar teisėjai atpažins Mesiją, ar ir vėl baus? Kitas būdas, tikėti pačiam ir priimti Kvietimą, nors labai išauga melagingo liudijimo tikimybė. O jei pats jautiesi pakviestas atpažinti ar net būti ateities Mesiju, tada rizikuoji būti prakeiktas, sutryptas, persekiojimas, jei tik nepasirenki saugesnės – menininko pozicijos. Menininkams atleidžiami jų įkvėpimai ir net klystkeliai, nes jų kūrinius, o ne juos pačius, bandoma aiškinti ne tiesiogiai (tautegoriškai), o perkeltiniu žvilgsniu – alegoriškai. Alegorizacija ir apsaugo menininką, ir nuvertina jo įžvalgas ir jautrumus. Teigiama, kad tai ką jie nutapė tėra šiapusybės mirgėjimas, o ne anapusybės ženklas. Pagaliau ties rašytojai, menininkai, filosofai, kurie drįsta patys atverti tūkstančius ateities vartelių ar net juos sukurti – dažniausiai lieka nesuprasti ir nepriimti, nes pasaulis iš jų laukia ne Dievo, o pelno, o vietoje išganymo ir naujų pasaulių tikisi daugiau aukso ir malonumų. Todėl dauguma ne regi transcendencijos simbolius, nei drįsta juos atverti. G. Beržinis, paskatintas S. Kruopio, įsitraukė į šį nedėkingą ir ties atpažinimo ar net ekskomunikacijos riba esantį Dievo liudijimo kelią. Dar daugiau, pasirinko ne teorinę ar tapybinę meditaciją, bet asketinę praktiką susijusią su kūno atvėrimu ateičiai, kurią jis vadina, ir gal ne be reikalo, Dievo šviesa. Ir čia jo kūriniai susiduria su visomis minėtomis problemomis: klystkelio pavojumi, nors, kas neklaidžioja, tad ir neranda; ir su paniekos bei atmetimo grėsme, nes tūkstančiai Mesijo sekundžių-vartų nežada nei taisyklių paisymo, nei turtų, nei pripažinimo. Šia prasme Beržinis tampa menininku kryžiuočiu, kuris pats vienas laukia Dievo art Mesijo, bet priima draugus, kurie nori būti kartu su juo. Čia jo tapyba pamažu praranda alegoriškumą ir tampa praktiniu liudijimu.“ (Gintautas Mažeikis)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2024 m. vasario 17 d.
„Aš kitas Aš“
Parodos uždaviniai: stiprinti jaunosios kartos vietos kultūrinį-meninį bendruomeniškumo identitetą, suteikti galimybę vaikų ir jaunimo meninei saviraiškai, kūrybiškumui; populiarinti vaikų ir jaunimo fotografiją, plėsti bendradarbiavimą su kitomis Lietuvos regionų bendruomenėmis, dalinantis kūrybinių raiškų įvairove, inovatyviomis tendencijomis.
Jaunųjų menininkų darbuose atsispindi kūrybiškai per objektyvą perteiktos jaunuolių mintys tiek apie save, tiek ir apie juos supančią aplinką. Fotografijomis siekiama įgyvendinti pagrindinius parodos uždavinius:
stiprinti vietos jaunosios kartos kultūrinį–meninį bendruomeniškumo identitetą;
suteikti galimybę atsiskleisti vaikų ir jaunimo meninei saviraiškai ir kūrybiškumui;
populiarinti vaikų ir jaunimo fotografiją;
plėsti bendradarbiavimą su kitomis Lietuvos regionų bendruomenėmis, dalintis kūrybinių raiškų
įvairove;
Respublikinėje vaikų ir jaunimo fotografijų parodoje „Aš kitas Aš“ dalyvauja daugiau kaip 100 mokinių iš Žeimelio, Baisogalos, Kauno, Radviliškio, Šiaulių, Ukmergės ir Vilniaus.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2024 m. vasario 24 d.
Sigitas Prancuitis: „77“
Ši paroda – tai Sigito Prancuičio kūrybos retrospektyva. Eksponuojami ir patys pirmieji jo darbai, ir naujausi – „Geltonas povandeninis laivas“, jaunystės ir „Bitlų“ prisiminimas. Šio paveikslo pavadinimu ir galvota pavadinti paroda, bet vėliau pasirinktas „77“ – dailininko pragyventų metų skaičius.
„Prislopintas spalvos švytėjimas“, – taip apie dailininko Sigito Prancuičio paveikslus yra rašęs prof. Vytenis Rimkus. Ne vieną žavi toji pilka menininko paveikslų spalva. Retas pagalvotų, kad pilka spalva irgi gali būti graži.
Sigitas Prancuitis Vilniaus dailės institutą baigė 1974 m., kai dėstė didieji lietuvių tapybos korifėjai. Sigito mokytojai – Jonas Švažas, Silvestras Džiaukštas, Vladas Karatajus, Algirdas Petrulis. Galima sakyti, jog dabar jau jis – Šiaulių dailės patriarchas.
Pakalbėjus su ne vienu šiauliečiu dailininku, išgirsti – Sigitas Prancuitis mano pirmasis mokytojas, mat jis ilgus metus dėstė Šiaulių dailės mokykloje. Meno vertintojai tik jam atvykus į Šiaulius, suprato – miestas sulaukė puikaus menininko. Dailininkas nesiblaškė, pradėjęs kūrybinį darbą, šiame mieste ir liko, čia suruoštos pirmosios parodos, per čia išeita į plačias respublikos ir tarptautines ekspozicijų erdves.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2024 m. vasario 24 d.
„Litvakų dailininkai Paryžiuje“
XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretas papildė daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos štetlų – miestelių, kuriuose didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Liberaliame meno vertybių ir naujų tendencijų kupiname Paryžiuje jauni menininkai drąsiai žengė meno keliu, čia išgarsėjo ir suformavo unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu.
Dailininkai stebėjo ir įamžino juos supantį gyvenimą čia ir dabar: apylinkių peizažus ir miestų skverus, linksmybes kavinėse, turgaus šurmulį, karuselių ir cirko spindesį, kasdienes buitines detales, gėles ir kt. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.
Parodoje pristatomi menininkų Marko Antokolskio, Arbit Blato, Makso Bando, brolių Mišelio ir Viktoro Brenerių, Iljos Gincburgo, Mišelio Kikoino, Pinchaus Kremenio, Žako Lipšico, Manė-Kaco, Jokūbo Mesenbliumo, Lazario Segalo, Boriso Šaco Viljamo Zoracho kūriniai.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje lankytojai išvys, ko gero, patį žinomiausią Viktoro Brenerio (1871–1924) kūrinį – JAV vieno cento nominalo monetą, skirtą A. Linkolno gimimo 100-osioms metinėms. Tai seniausiai naudojamas dizainas JAV monetų kalyklos istorijoje.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2024 m. birželio 3 d.
Aleksandras Ostašenkovas: „Neįvardyto laiko portretas. 1968–2024“
A. Ostašenkovo pasaulėžiūra, santykis su žmogumi, vertybės ir autorinis braižas nepavaldus besikeičiančiam laikui, epochoms, santvarkoms, madoms. Jo giliamintė kūryba, rimtis ir kalbėjimas apie pamatines prasmes jau keletą dešimtmečių yra tvirta atsvara šiandienos pasaulio paviršutiniškumui, daiktiškumui, tuštybei. Ji kausto dėmesį, priverčia stabtelti, pasinerti meditacinėn kelionėn į savo esybės gelmę, išgyventi fotovaizduose praskleistos amžinybės dvelksmą, empatiškai išjausti autoriaus laiką, jį supusių žmonių likimus ir patirtis.
Parodoje pristatoma daugelį dešimtmečių autoriaus kurta serija „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2024), kurią plėtoti autorių paskatino poreikis apmąstyti kintantį laiką, patirtį, surinkti asmeniškai išgyventus gyvenimo fragmentus, apibendrinti laiką ir savo būtį laike. Serija apibendrina autoriaus ir jo amžininkų išgyvenimus, kalba apie laiko slinktis, asmeninius ir visuomeninius lūžius, vertybes, santykius, laikinumą. Paroda kupina mąslaus egzistencinio jautrumo, laikinumo ir nebūties nuojautų, ypatingo gylio ir atidos aplinkai, žmogaus būčiai, jausenai, lemčiai.
„Fotografijų ciklas „Neįvardyto laiko portretas“ atsirado iš poreikio apmąstyti kintantį laiką, patirtį, surinkti asmeniškai išgyventus gyvenimo fragmentus, apibendrinti laiką ir savo būtį laike.
Fotografijų turinys skverbiasi į pasikeitusių ar jau nebesančių žmonių akis, kūnus, likimus, stebi ir analizuoja subjekto psichologiją, fizinio kūno ir sielos kitimą, dvasinių vertybių perkainojimą laiko, socialinių ir politinių ženklų viduje, epochų sandūroje. Tai pokalbis apie žmogaus vertybes, kompromisus, apie buvusį, esamą ir ateinantį laiką, apie norą perkurti biografiją, o kartais ir atsisakyti savo prigimties. Tai menininko siūlymas žiūrovui ir pašnekovui laiko tėkmėje atpažinti kitokį save, suvokti metaforos turinį, „atrakinti“ kūrinio esmę, gebėti analizuoti vykstančius procesus. <…>“ (Aleksandras Ostašenkovas)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Stanislovas Žvirgždas: „Lietuvos peizažai“
S. Žvirgždo kūryboje jaučiama istorinės fotografijos įtaka. Pasak menotyrininkų, S. Žvirgždo peizažuose atsikartoja tarptautinis piktorializmo stilius (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje). Jo darbuose perteikiama idealizuota gamta be civilizacijos ženklų, o peizažai su išskirtais planais, išryškintomis detalėmis primena grafikos piešinius.
Fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas gimė 1941 m. Balbieriškyje, Prienų r. Po studijų Vilniaus valstybinime universitete, Liaudies meno institute Maskvoje, S. Žvirgždas nuo 1981 m. apsigyveno Vilniuje. Už darbus jam 1992 m. suteiktas nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas, 2004 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Menininko kūriniai saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose. S. Žvirgždo darbų saugoma ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose. Dalį jo kūrinių galite pamatyti šioje parodoje, atskleidžiančioje menininko labiausiai pamėgtą žanrą – peizažą. Šis žanras tapo svarbiausia S. Žvirgždo kūrybos sritimi, kurią jis puoselėja daugiau nei keturis dešimtmečius.
Kelmės kultūros centre (Vytauto Didžiojo g. 73, Kelmė) veiks iki 2024 m. kovo 20 d.
„Artojo“ gatvės meno paroda „Uzurpacija“
Parodos eksponavimo metu vyks Pijaus Čeikausko (Pidžino) keturių kūrybinių dirbtuvių ciklas, kurio metu dalyviai bus supažindinti su genialiais gatvės meno pavyzdžiais, išmokyti valdyti dažų balionėlį, karpyti lipdukus, ruošti plakatus ir jiems reikalingus klijus.
Artojo gatvės meno veikla uzurpuoja KKKC Parodų rūmus. P. Čeikausko (Pidžino) paroda ir kūrybinės dirbtuvės – du viename. Tikslas – kalbėtis su jaunimu apie tai, „kas yra tas gatvės menas ir kodėl verta jo ragauti“? Kviesti į diskusijas, kodėl „taip niežti rankos teplioti tuos pastatus“? Šis taikus „takeoveris“, arba kitaip uzurpacija, įsiveržia į baltas KKKC erdves ir lyg „invazinis grafitis“ tavo laiptinėje čia veisiasi. Parodoje bus eksponuojami „Artojuose“ iki šiol vykusios veiklos rezultatai, tarytum kasdienė duona ir P. Čeikausko (Pidžino) kūrybos kelio užkulisiai. Parodos metu taip pat bus rengiamos kūrybinės dirbtuvės bei veiks „POP-UP SHOP“ ir lipdukų gamybos stotelė.
Kas yra „Artojai“, „Artojo“ gatvės meno veiklos? „Artojai“ – 2022 metų rudenį susikūręs kultūrinis reiškinys, inicijuotas vietos jaunimo, siekiantis gaivinti gatvės meną uostamiestyje. Įsikūrę kuklioje sargo būdoje, „Artojai“ dieną naktį stebi miesto pulsą. Čia taip pat vyksta ir kūrybinės dirbtuvės autobuse, paišomos sienos, leidžiami „spalvoti vakarai“ bei rengiamos įvairios meninės akcijos. „Artojai“ – besikuriantis gatvės meno parkas, nesibaigiantis, kaip teritorinis vienetas. Tai yra idėja ir žmonės. „Artojai“ 2023 metais laimėjo Klaipėdos metų jaunimo projektą.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
„Pa'matai“
Jungtinė paroda „PA’MATAI“ yra Gedimino Juškos ir Audroniaus Žemgulio kūrybinės analoginės fotografijos dirbtuvių, vykusių Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus ir KKKC įrengtoje fotolaboratorijoje 2023 metų gruodžio mėnesį – rezultatas. Pastarųjų kūrybinių dirbtuvių rėmėjai: „Focus Nordic“ ir „Ilford“
. Taip pat svarbu paminėti, jog dirbtuvėse dalyvavo Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro bei Klaipėdos technologijų mokymo centro fotografijos mokiniai, kurių mokytojas ir yra G. Juška. Prie sumanymo įgyvendinimo taip pat svariai prisidėjo ir KKKC kolektyvas bei LFS Klaipėdos skyriaus nariai.
Dirbtuvių tikslas buvo supažindinti – suteikti „PA’MATINIŲ“ žinių – jaunuosius fotografus su klasikinės fotografijos technologijų procesu. Išmokyti fotografuoti juostiniais fotoaparatais, ryškinti juosteles, spausdinti nuotraukas senuoju būdu bei atverti fotolaboratorijos erdves plačiajai visuomenei. Pasak G. Juškos technologijas išmanyti – būtina, jei nori suprasti iš kur ateini ir turėti atspirties tašką – kur tikiesi nukeliauti. „Ilford“ – didžiausias analoginės fotografijos reikmenų gamintojų pasaulyje. Mano patirtis tokia, kad fotografija keičia gyvenimus. Ir ne tik vaikų, o visų, kurie prie jos prisiliečia. Ji ištirpdo ambicijas, pyktį, pagiežą ir intrigas. Tai savybės, kurios nedera kuriant. Tad švieskime, apšvieskime ir ryškinkime!“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
Eglė Ulčickaitė: „ANEKDOTA II“
Ulčickaitė sako, kad kūryboje ilgą laiką gilinosi į laiko patyrimo, atminties, tikrovės patyrimo daugialypumo temas. „Tapybinėje plotmėje apmąstydama medžiaginę aplinką – daiktus, interjerus, peizažo elementus, didžiausią dėmesį skiriu kintančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Pastaruoju metu aktualiu tapo ne tik tapomo motyvo reikšmės, anksčiau labiau dominusios kaip sąlyginis praeities patyrimas dabartyje, siekiant aiškesnio suvokimo, bet ir paties tapybinio vaizdo, kaip terpės apmąstymas“. E. Ulčickaitė akcentuoja, jog jau keletą metų tapybos darbuose motyvais renkasi vizualiai konkrečius, bet kontekstualiai gana abstrakčius motyvus. Pasak parodos autorės, jai „įdomus pats jų paviršius – ne tik tiesiogine, bet ir metaforine prasme. Paviršiaus klausimas, iš principo, aktualus tiek tapytojui, tiek filosofui, šiandienos skaitmenizuotame ir „post-tiesos“ amžiuje tapo ypatingai svarbus. Tai, ko tapydama ieškau laiko pažymėtuose daiktuose ir vaizduose apskritai, yra ne tik bandymas suprasti, kaip mes patiriame savo kultūrinio konteksto fragmentus (o tik fragmentiškai patirti ir galime), ar kaip mums gyventi su nebereikalingais daiktais ir kokį gyvenimą jie patys toliau gyvena, o atsispiriant nuo tokių konkrečia žyme paženklintų daiktų patirties ar lokalių problemų, artėti prie pačios tikrovės struktūros klausimų, įskaitant ir tapybos problemą. Kaip – ar dabar mes apskritai – patiriame daiktus, kiek išvis to daiktiškumo / medžiagiškumo dar likę ir kas likę iš to „dabar“? – klausia parodos autorė.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
Miguel Rozas Balboa: „Nematomas / Not in Sight“
Tai videomeno kūrinys, kuris siekia suteikti didesnį matomumą žmogiškajai tragedijai, kurią šiandien atspindi Afrikos imigracija į Europą. Tai kūrinys, kurio kadruose dėmesys yra sutelktas į Amadou Bah, jauną Afrikos pabėgėlį, kuris išgyveno Viduržemio jūros kirtimą. Žmogų, apsuptą ir „padengtą auksinėmis išlikimo antklodėmis, išmirkytomis garsu“, kurį jos sukuria bei reikalauja iš žiūrovo dėmesio, pripažinimo ir empatijos.
Kuratorius Ofir Dor sako, kad „Nematomas / Not in Sight“ yra kaip metavaizdis, multisimbolis, gija, jungianti įvairias idėjas, sukuriančias M. R. Balboa videoinstaliaciją. Jaunuolis stovi kambario centre, savo vieninteliame dramatiškame veiksme, scenos pradžioje, apsivyniojęs auksinėmis paklodėmis. Matome tai, ką būtų galima vertinti kaip apsaugos veiksmą, arba slapstymąsi ar apsirengimo ritualą, kuriam patys ir turėtume suteikti reikšmę. Vaizdas – savo simboliniu sudėtingumu, sulėtinto judesio pailgėjimu – atveria apmąstymų erdves.
Ką tas jaunuolis daro? M. R. Balboa pasakoja istoriją apie asmenį, kuris pasiryžo pavojingai kelionei per jūrą iš Afrikos į Europą, apsivilkęs auksines gelbėjimo paklodes. Kontrastingas ir tamsus veidas tampa „gyva kovos, vilties bei žmogiškumo emblema“… M. R. Balboa videoterminija yra paremta prieštaravimu, o kadro centras – tamsiausias, vaizde kontrastuoja tviskantys auksiniai lakštai. Šviesa prieš tamsą, matymas prieš aklumą, pasislėpimas prieš buvimą dėmesio centre, apsauga prieš atsiskyrimą.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
Pranas Domšaitis: „Visada kelyje“
Prano Domšaičio galerijos lankytojai galės išvysti apie du šimtus dailininko kūrinių: aliejinius paveikslus, akvarelės ir pastelės technikomis sukurtus darbus, piešinius, siuvinėtas kompozicijas, specialiose konstrukcijose eksponuojamus dvipusius paveikslus. Atnaujintoje nuolatinėje ekspozicijoje dailininko kūryba pristatoma tiek chronologiškai, tiek temiškai.
Lankytojo patirtį muziejuje praturtins šiuolaikiški sprendimai ekspozicijos erdvėje: „Atnaujinta ilgalaikė menininko P. Domšaičio kūrybos ekspozicija papildyta integruotais, multimedijų elementais, kurie atitinka įvairaus amžiaus ir patirčių lankytojų poreikius. Siekiama sukurti inovatyvius, ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius produktus, kurie priartintų turinį prie šiuolaikinio lankytojo, vestų į gilesnę pažintį su P. Domšaičio kūryba, didintų muziejaus patrauklumą ir įtraukumą, muziejinio turinio pasiekiamumą bei turinio sklaidą“, – pasakoja Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
Daugiau nei šešis šimtus P. Domšaičio kūrinių Lietuvai padovanojo JAV veikiantis Lietuvių fondas, kuris darbus įsigijo iš dailininko našlės Adelheid Armhold. Šios organizacijos ir muziejininkų pastangomis didžioji tapytojo kūrybinio palikimo dalis dabar saugoma LNDM. Nuo 2001 m. dalis darbų nuolat eksponuojami Klaipėdoje, netoli dailininko tėviškės. P. Domšaičio kūrybinis palikimas taip pat keliavo po Lietuvos bei užsienio muziejus.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo mėn.
Tekstilės rezidencijos darbų paroda „Sugrįžkime prie lino II“
Giedriaus Mazūro keramikos studijos dalyvių kūrybos darbų paroda
„Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas“
Jonas Rustemas (1762–1835) – žymiausias XIX a. pirmos pusės Vilniaus dailininkas, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros dėstytojas (1797–1832), nuo 1811 m. – profesorius, savo kūryba ir pedagogine veikla padaręs didelę įtaką XIX a. Lietuvos dailės raidai. 1819 m. tapęs katedros ir visos Vilniaus meno mokyklos vadovu, Jonas Rustemas rūpinosi dailės dėstymo Vilniaus universitete tobulinimu, rengė mokymo programas ir dailės katedrų pertvarkymo projektus, koordinavo Grafikos ir Skulptūros katedrų bei litografijos dirbtuvės veiklą, rūpinosi mokyklos materialinės bazės stiprinimu, mokinių stipendijomis, stažuotėmis, apdovanojimais, mokslinių laipsnių teikimu, dailės galerijos kaupimu, taip pat organizavo studentų dailės parodas – pirmąsias grupines dailės parodas Vilniuje.
Jono Rustemo kūrybos sritys – tapyba, piešiniai, kortos, gyvieji paveikslai, architektūrinis švenčių apipavidalinimas. Savo darbuose dailininkas vaizdavo kasdienį Vilniaus gyvenimą, gatvėse ir salonuose sutiktus spalvingus tipažus, įvairių tautų atstovus (žydus, turkus, totorius), gydytojus, valstiečius, keliaujančius prekeivius ir kitus asmenis. Parodoje galima susipažinti su Jono Rustemo kūryba ir gyvenimo ypatumais. Eksponuojami informaciniai stendai su svarbiausiomis dailininko gyvenimo datomis, autoportretai, svarbių to meto mokslo ir kultūros figūrų (gydytojo Jurgio Reikovskio, teisėtyrininko prof. Mykolo Riomerio, valstybės taunautojo, visuomenininko Jono Gvalberto Rudaminos, 1830-1831 m. sukilimo dalyvio Medardo Končios, LDK didiko Pijaus Tiškevičiaus, LDK astronomo, matematiko, fiziko ir filosofo Jono Sniadeckio) bei kiti portretai.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki 2024 m. kovo 10 d.
Artemas Azarovas: „Veiksmo menas“
Artemas Azarovas (slapyvardis Dailininkas) – karys savanoris, dalinio „Fraikor“ būrio vadas. Dailininkas žuvo 2022 m. kovo 5 d. gindamas savo gimtąjį miestą Charkivą nuo rusų okupantų. Šiuolaikinę publiką sunku nustebinti gražia tapyba. Daugelis iš jūsų yra susipažinę su pasauliniais šedevrais, o kiti apie juos gali sužinoti sugaišę vos kelias minutes internete, susirasdami aukštos kokybės šių paveikslų nuotraukas.
Pastaruoju metu menininkams pasidarė dar sunkiau – dabar jie konkuruoja ne tik su praeities genijais, bet ir su dirbtiniu intelektu, kuris per kelias minutes gali pagaminti tai, ką žmonės kuria metų metus! Taigi, ką daryti šiuolaikiniam menininkui? Sudeginti Luvrą ir kitus muziejus, kad pašalintume konkurentus iš praeities? Arba protestuoti prieš dirbtinį intelektą, kuris netrukus užvaldys ateitį? Vis tik šiuolaikinis menininkas dar turi erdvę, kurioje gali pasireikšti – savo gyvenimą.
Artemas Azarovas žuvo sulaukęs 26 metų, gindamas savo gimtąją Charkivo sritį nuo rusų įsibrovėlių. Jis turėjo mažai laiko talentui tobulinti, bet jo paveiksluose yra tai, kas daugeliui šiuolaikinių menininkų buvo neprieinama – juose yra ryžtingų veiksmų užgrūdinta idėja. Jokie žodžiai ar idealai, techniškai geriausiai atlikti paveikslai nieko verti, jei jų kūrėjas nėra pasirengęs jų ginti kovoje. Gyvenimo laikotarpiu, savo poelgiu, savo veiksmais Artemas pavertė savo meną nemirtingu. Veiksmo meną. (Organizacijos „Fraikor“, kurios nariu buvo Artemas Azarovas, tekstas).
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki 2024 m. vasario 20 d.
Simona Žemaitytė: „Vis dar meilė besaikiam gyvenimui“
Parodoje pristatomi du menininkės ir filmų režisierės Simonos Žemaitytės videodarbai. Filmuose, kurtuose Paryžiuje ir Londone prieš pasaulinę pandemiją ir po jos, tyrinėjamos žmogaus fantazijos, išgyventos patirtys ir tai, ką iš tikrųjų reiškia būti savo siekiamo gyvenimo projekto viduje. Ekrane istorijos pasakojamos judesiais ir pokalbių fragmentais, o kūnai čia tampa išgyventų patirčių ir vaizduotės peizažais.
„Besaikė meilė“ – tai urbanistinė opera „juodojoje dėžėje“, kurioje kalbama apie meilę, intymumą ir įvairovę. Videodarbas filmuotas po pirmosios pandemijos bangos, 2021 m. vasarą Londone. Jame ieškoma galimybių pasakoti istorijas per kūnišką atlikėjų subjektyvumą.
Filmas „Natiurmortas“ kurtas drauge su Jacques’o Lecoqo fizinio teatro aktoriais. Jis yra Žemaitytės doktorantūros tyrimo „Mirtis, mirimas ir vaizduotė“ dalis. Idėjų filmui autorė sėmėsi iš literatūros apie paliatyviąją slaugą, orientuotą į pacientą – mirtis čia suvokiama kaip perėjimo forma, procesas, o ne įvykis.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose“
Keturios Vilniaus bibliotekos – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Lietuvos audiosensorinė – bei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus pristato parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Pirmąkart vienoje vietoje visuomenei atveriamas išblaškytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bibliotekų paveldas.
Vilniaus bibliotekose saugoma apie pusė milijono senųjų XV–XVIII a. knygų. Tokios gausybės iškart pažinti neįmanoma. Bet parodyti šių knygų įvairovę ir grožį, sužinoti, kas ir kodėl jas skaitė – galima. Parodoje lankytojai susipažins su devynių garsių LDK giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Kosakovskių, Platerių, Oginskių, Huten-Čapskių, Lopacinskių, Tiškevičių –vieno kurio nors dvaro bibliotekos knygomis, o kartu – ir su šių bibliotekų savininkais – didžiaisiais LDK bibliofilais. Šios asmenybės, jų bibliofilinė veikla liudija plačią europinę Lietuvos kultūrinių ryšių amplitudę. Tikimasi, jog paroda paskatins ir tolesnius Lietuvos kultūros, bibliotekų ir knygos istorijos tyrimus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Algirdas Šeškus: „Nendrės skaitymas“
Pasak parodos kuratorės V. Januškevičiūtės, visus A. Šeškaus kūrinius, tarp jų ir naujausią figūratyviąją tapybą, sieja iki spindesio išgrynintas savitas požiūris į meną. „Savo pastarųjų metų kūrinius menininkas gretina su saldainių popierėliais, vėjo išbarstytais paežerėje ir užbertais žemėmis. Vienintelės juos stebinčios akys – ne menininko ir ne žiūrovo, o nendrių, reginčių viską ir kartu ničnieko nematančių. Saldainiai, konditerijos fabrikas, popierėlius marginusių dailininkų veidai ir visi juos lietę (veidus, popierėlius) lyg ir šmėkščioja kažkur tolumoje, bet pats paveikslo vaizdas tirpsta nendrių šešėliuose, išblukęs, nuo visa ko atsietas, paskendęs savyje. Už pakrantės akmenų klupčioja irgi savyje paskendęs žiūrovas“, – rašo kuratorė naujojoje knygoje.
A. Šeškus, plačiai žinomas kaip fotografas, per daugelį savo kūrybos dešimtmečių yra sukūręs ir tapybos, ir grafikos darbų, objektų, išleidęs knygų. Prieš kelerius metus, ilgą laiką eksperimentavęs su skaitmenine fotografija ir spauda, menininkas atidėjo fotografiją į šalį ir grįžo prie tapybos. Nuo tada jis tapo kasdien.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
IV-oji tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2023“
Iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga mažo puodelio tema primena japonišką haiku koncepciją – trumpos, saikingos eilės savyje turi suguldyti koncentruotą mintį, vaizdą, emocinę gilumą. Puodelis, viena universaliausių indo formų taikomojoje dailėje, parodoje virsta kūrybine miniatiūra, naudojama ir kaip funkcionalus žmogaus buities, interjero dizaino elementas, ir kaip skulptūrinis objektas ar poetinė metafora. Žaismingos autorių interpretacijos, meniniai eksperimentai perpina tradiciją su šiuolaikiniu menu.
Keramikos sritis neatsiejama nuo sudėtingos technologinės bazės. Parodoje šalia tauraus kaulinio porceliano eksponuojami grubaus šamoto, akmens masės ir rudo bei balto molio darbai, sukurti pasitelkiant archajinio raugo, rytietiško raku, anagamos, malkinį ir elektrinį degimus. Taigi, vienoje mažoje ekspozicijoje žiūrovai turi progą patyrinėti plačią šiandieninės keramikos panoramą, kupiną skirtingoms kartoms būdingų specifikų, stilių, žanrų bei technikų įvairovės.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 25 d.
„Reglamentuota palangiškių ir poilsiautojų kasdienybė“
Muziejuje pirmąkart eksponuojama 1936–1940 m. Kretingos apskrities Palangos miesto Burmistro nutarimų knyga, kuri padeda atskleisti platesnį XX a. 4 dešimtmečio Palangos kurorto gyvenimo kontekstą.
Palanga, XIX a. viduryje pradėjusi vystytis kaip privati grafų Tiškevičių vasarvietė aristokratų šeimoms, tarpukario Lietuvoje siekė plėtotis kaip modernus vakarietiškas kurortas, teikiantis poilsio ir pramogų paslaugas pasiturintiems poilsiautojams iš Lietuvos ir kitų šalių. 1932 m. priėmus Kurortų įstatymą, Lietuvoje kurortai pradeda veikti de jure: jiems suteikiamas kurorto statusas, įteisinamas pagalvės mokestis, keliami higienos ir kokybės reikalavimai. Nors valstybė prioritetą teikė sveikatinimo paslaugoms kurortuose, tačiau atliepiant modernėjančios visuomenės rekreacijos poreikius Palangai suteiktas poilsio pramogų kurorto statusas. Lietuvoje tuo metu buvo du svarbiausi kurortai: Birštonas – sveikatingumo kurortas ir Palanga – pramogų kurortas. Tačiau Palanga neapsiribojo pramogų kultūra – ji orientavosi ir į profilaktinę mediciną.
Tais pačiais 1932 metais Palangai suteiktas antraeilio miesto statusas – tuomet atskirtos valsčiaus ir miesto savivaldos, o metų pabaigoje surengti pirmieji rinkimai į miesto tarybą. Rinkimuose dalyvavęs Jonas Šliūpas 1933 m. tarybos buvo išrinktas pirmuoju Palangos miesto burmistru.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 26 d.
Paulius Šliaupa: „Lyg naktis sapnuotų dieną“
Paulius Šliaupa apie parodą: „Gamtą tiriu kaip abstraktų reiškinį kuris išlaisvina vaizduotę. Mano tikslas – pateikti gamtą taip, kad skaitmeninės patirtys stimuliuotų pojūčius ir vaizduotę, kad gamta ekrane rodytųsi vėl apčiuopiama. Vaizduojamos atmosferos tampa durimis į pojūčių ir intuicijos pasaulį. Video darbai „Toshka“ ir „Patterns of perfection“ skirtingai tiria žmogaus santykį su aplinka. Video darbas „Toshka“ sukurtas pagal to pačio pavadinimo agrikultūrinį projektą – kanalai Egipte atplukdo vandenį, skirtą drėkinti dalį Sacharos dykumos. Ten kultyvuojami augalai ir grūdai skirti išmaitinti augantį šalies gyventojų skaičių. Dauguma vyrų plantacijose dirba toli nuo savo namų ir šeimų po kaitria dykumos saule grįždami namo kas mėnesį. Žmones supa karštis ir smėlis kuriantis virpančius miražus dykumos tuštumoje. „Patterns of Perfection“ nagrinėja miesto poveikį žmogui. Su dronu tiriu paslėptas industrinės architektūros detales Lježe ir Šarlerua (pavyzdžiui kaminų angas iš viršaus) ir noriu atrasti tobulas yrančių pastatų struktūras. Parodoje eksponuojami paveikslai atskleidžia gamtos struktūras iš skirtingų perspektyvų. Tai tapiniai, faktūriški darbai, kuriuos apauginau dažais žvelgdamas į žemę, smėlį, samanas, sušalusį kelią, sulytą sniegą, žiemos ar vasaros dangų, laukų tolius ir mano kaimo fotografijas. Motyvai – savaime abstraktūs ir beveik neatpažįstami, panardina į atmosferos tyrinėjimus. <…>“
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 24 d.
„Kaupti. Saugoti. Atskleisti. Muziejaus detektyvas“
Brangiausi Vilniaus muziejaus rinkinio eksponatai yra tie, kurie pasakoja istorijas, daiktai gali papasakoti ne tik jų savininko/ės, bet ir viso miesto istoriją. Dažnai nutinka, kad pasidomėjus niekuo neypatingu, į muziejų atkeliavusiu objektu atsiveria portalas į iki šiol nepažintus miesto gyvenimo tarpsnius ir kvapą gniaužiančius pamirštų žmonių likimus.
Norą supažindinti muziejaus lankytojus su muziejaus gyvenimo vingrybėmis paskatino ir faktas, kad statistiškai tik 2% didžiųjų muziejų rinkinių išvysta parodų šviesas, visa kita taip ir lieka saugiai gulėti užrakinta saugyklose. Šioje parodoje ne tik pristatysime Vilniaus muziejaus rinkinį, bet ir atskleisime netikėtas eksponatų atsiradimo muziejuje istorijas bei naujo muziejaus rinkinio formavimo ypatumus.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 30 d.
Stasys Pūtvis: „Švieskis ir šviesk“
Parodoje eksponuojami naujausi architekto Stasio Pūtvio tapybos darbai, pateikiama ir jo kurtų bei įgyvendintų memorialinės paskirties objektų apžvalga bei meninė instaliacija „Ąžuolas ir akmuo“, kuri buvo specialiai sukurta Lietuvos šaulių sąjungos šimtmečiui.
S. Pūtvis 1979 m. baigė architektūros studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute ir ilgus metus dirbo įvairiose projektavimo srityse. Viena iš tų sričių buvo karių kapinių regeneravimas, paminklų projektavimas ir apsauga. Tapyti pradėjo jau būdamas brandaus amžiaus, nors dar vaikystėje pajuto stiprią trauką būtent šiai dailės šakai. Po truputį domėjimasis tapyba peraugo į saviraišką. Studijų metais mokėsi piešimo, spalvotyros, kompozicijos pagrindų, tačiau koncentravosi į kitus dalykus, kurie architektūroje svarbiausi, tad V. Pūtvis save laiko savamoksliu tapytoju. Tapyboje jam svarbiausias yra procesas, galimybė išreikšti save per motyvus, spalvas, potėpius. Kiekvienas kūrinys viduje yra ilgai nešiojamas ir brandinamas.
Šią parodą V. Pūtvis skiria savo proseneliui Vladui Putvinskiui ir Antanui Žmuidzinavičiui.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 18 d.
Eglė Velaniškytė: „Aš ateinu“
„Su vynu ir duona“, „Prakartėlė“, „Kristus šventykloje“, „Kristus ir mokiniai“, „Kristus ir mažutėliai“, „Tomas netikintis“, „Nuėmimas nuo kryžiaus“, „Prisikėlė iš numirusiųjų“ – tik kelių eksponuojamų paveikslų pavadinimai, kurie atskleidžia bei paaiškina parodos pavadinimą – KRISTUS ATEINA.
Pati menininkė sako, kad apie Dievo sūnų kalbėti trečiuoju asmeniu – JIS, jai pasirodė nepagarbu: „Kreipimasis vardu – silpnina, menkina paslaptį, tikėjimo ir abejonės dualizmą, yra perdėm enciklopediška. Įvardis AŠ priartina ir suasmenina santykį su Kristumi. Panaši problema yra ir su veiksmažodžio laiku. Ar rodomi paveikslai yra nuoširdaus ir sąmoningo tikėjimo atspindžiai, susieti su tradicine ikonografija ar ilgesys, abejonės ir kelias – aš nežinau. Manau, kad tikėjimas greičiausiai yra klausimas, kuris neišvengiamai vėl ir vėl kyla bėgant laikui, keičiantis pasauliui ir žmogui“.
Nors mes turime puikios sakralinės dailės pavyzdžių iš ilgos meno istorijos įvairių laikotarpių, tapytoja nesiekia savo kūrinių lyginti su ankstesniais šventais paveikslais. Menininkei svarbiausia yra XXI amžiaus žmogaus mąstymas ir jausenos apie DIEVĄ, apie tikėjimą – koks jis, kas tai yra man-mums būtent ŠIANDIEN, ČIA IR DABAR, KASDIEN…
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2024 m. vasario 3 d.
„Lietuviškoji gotika: Trakų estetikos ir fenomeno refleksijos“
2022 metų pavasarį Trakų istorijos muziejus kvietė dailininkus profesionalus ir 4–19 metų amžiaus vaikus bei mokinius dalyvauti tarptautiniame ekslibrisų konkurse ,,Lietuviškoji gotika: Trakų estetikos ir fenomeno refleksijos“.
Konkurse dalyvavo 85 dalyviai nuo 19 metų, atstovaujantys 24 pasaulio šalims: Argentinai, Baltarusijai, Belgijai, Bulgarijai, Čekijai, Danijai, Indijai, Italijai, Juodkalnijai, Kanadai, Kinijai, Kroatijai, Lenkijai, Lietuvai, Meksikai, Norvegijai, Rumunijai, Serbijai, Slovėnijai, Š. Makedonijai, Turkijai, Ukrainai, Vengrijai, Vokietijai ir 202 vaikai ir jaunimas iki 19 metų, atstovaujantys 9 pasaulio šalims: Baltarusijai, Čekijai, Kanadai, Kroatijai, Latvijai, Lenkijai, Lietuvai, Slovakijai, Turkijai, Ukrainai, Vengrijai ir Vokietijai.
Konkurso tikslas – populiarinti knygos ženklą ir ekslibrisų parodą eksponuoti Lietuvos bibliotekose, pristatant Trakų miesto gotikinį paveldą ekslibrisuose „įkūnytais“ apmąstymais apie lietuviškąją gotiką, kaip viduramžių Lietuvos „modernizmą“, ir ekslibrisų, kaip knygos meno ženklo, nūdienos tradicijas ir aktualijas pasaulio kontekste.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki 2024 m. vasario 29 d.
„Pro V. B. prizmę: Andriaus Zakarausko tapyba“
Andrius Zakarauskas (g. 1982), tyrinėdamas realybės ir iliuzijos ribas, kūryboje dažnai vaizduoja pats save, cituoja meno istoriją, filmų, televizijos laidų ištraukas, arba, gilindamasis į religines temas, tapo krikščioniškų siužetų interpretacijas. Visgi menininką labiausiai domina, kas yra tapyba ir kokia jos galia. Zakarausko tapybai būdingas paradoksas: kūriniuose vaizduojamos aiškios žmonių figūros, tačiau nėra jokių konkrečių užuominų, lieka nežinoma, ką tiksliai tie žmonės veikia. Autorius sako nežinantis to ir pats. Kuriant MO kolekcijos kūrinius „Stebuklas“ ir „Pakrikštijimas“, Andriui Zakarauskui rūpėjo buitines situacijas paversti sapniška būsena, jis gilinosi į astronomiją – į žvaigždynus ir kosminius debesis. Autorius pasakoja, kad kūrinys „Stebuklas“ prasidėjo nuo minčių apie pasaulio sukūrimo momentą. Cikle „Pro V. B. prizmę“ pristatomi kūriniai ir juos lydinti videomedžiaga, kurią užfiksavo MO muziejaus įkūrėjas Viktoras Butkus. Šio ciklo tikslas – parodyti, kaip dirbtuvėje sukuriamas meno kūrinys.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Vilniaus dailė muziejuose. 1939-1944“
Paroda „Vilniaus dailė muziejuose. 1939-1944“ kviečia lankytojus susipažinti su naujausiais dailės istorijos tyrimais, sietinais su nacionalinės dailės paveldo formavimo procesais Antrojo pasaulinio karo metais. Parodos dėmesio centre – dvi stambiausios valstybinės dailės kolekcijos Vilniuje ir Kaune. Joje pristatomi kūriniai ir dokumentinė medžiaga atskleidžia, kokias paveldosaugos strategijas pasitelkė Lietuvos muziejininkai sovietų ir nacių okupacijų sąlygomis. Taip pat paroda preplečia NDG pagrindinės parodos „Vilnius, Wilno, Vilne 1918-1948“ kontekstus siekiant praplėsti žinias apie tarpukario Vilniaus dailės kūrinių integraciją į Lietuvos nacionalinius dailės rinkinius karo metais. Kai kurie jų šioje parodoje viešinami pirmą kartą po daugiau kaip aštuoniasdešimties metų, praleistų saugyklų tamsoje.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Žibuntas Mikšys: „Kad būt sugrįžtama“
Parodoje eksponuojami didelio formato ankstyvieji Mikšio linoraižiniai ir jų ciklai, sukurti Detroite, Čikagoje, Niujorke. Nemaža estampų dalis – „rašmeninė grafika“, folkloro ar žinomų autorių tekstų remediacija, raidžių vaizdai. Pristatomi ir vieni iš svarbiausių menininko darbų – litografijų ir ofortų serijos, vaizduojančios garsaus XIX a. pradžios vokiečių rašytojo Georgo Büchnerio pjesės „Leonsas ir Lena“ (Leonce und Lena) veikėjus. Paryžiuje sukurti ofortai – tai Paryžiaus ir Venecijos miestų vaizdai, rafinuotos estetikos miniatiūros ir paminklai eilėraščiams. Ekslibrisai liudija plačius menininko socialinius ryšius. Pirmą kartą pristatomi pašto meno pavyzdžiai, sieję Mikšį su oficialiam dailės kanonui nepaklususiais sovietų Lietuvos menininkais Valentinu Antanavičiumi, Vytautu Kalinausku, Vincu Kisarausku, Edmundu Saladžiumi, taip pat – koliažai ir artimiausiems bičiuliams dažnai dovanotos klijuotinės menininko knygos.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2024 m. kovo 17 d.
Audrius Novickas: „Lauko klostės“
Autorinėje parodoje pristatomi du nauji kūriniai: videofilmas „Vitrine morte“ ir instaliacija „Švytuoklė“. Atskirus kūrinius sieja atviro lauko idėja. Laukas interpretuojamas kaip erdvė be stabilių ribų, pažini begalėje skirtingų perspektyvų. Dėl jų laukas tampa nuolat steigiama socialine, politine teritorija, kurioje individualūs ir kolektyviniai subjektai įsitraukia į daugialypes ir prieštaringas tapatybės konstravimo praktikas. Šios praktikos niekada nėra iki galo skaidrios, nes subjektų dalyvavimą veikia pasąmonė, slopinami troškimai ir skirtumai. Fragmentiškumai, nestabilumai, būdingi atvirame lauke vykstantiems socialiniams procesams ir su jais susijusioms erdvinėms formoms, leidžia stebėti, tyrinėti ir dramatizuoti jų klaidingus atpažinimus. Abiejuose kūriniuose procesų ir struktūrų klaidingi atpažinimai apmąstomi pasitelkiant tarp dokumentalumo ir vaizduotės esančius vizualinius pasakojimus. Juose keliami ir ankstesnei autoriaus kūrybai aktualūs tapatybės, galios, atminties politikos klausimai. Jie plėtojami lyg klostė po klostės išskaidant ir naujai sujungiant įvairių laikiškumų, erdvių, socialinių praktikų vaizdiniją. Tik ar visos klostės yra iš tos pačios plokštumos? O gal nemačiomis sluoksniuojasi skirtingi laukai?
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Igor & Svetlana Kopystiansky
LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje – JAV konceptualaus meno kūrėjų Igorio ir Svetlanos Kopystianskių kūrybos paroda. Pačių menininkų specialiai muziejaus erdvėms parengtą retrospektyvą sudaro darbai, sukurti kiekvieno individualiai iki persikėlimo į Vakarus, ir bendra kūryba jau emigravus. Parodoje pristatomos fotografijos, darbai ant popieriaus, drobės, objektai, videokūriniai. Ukrainoje gimęs Igoris (1954) ir Rusijoje gimusi Svetlana (1950) Kopystianskiai 8–9 dešimtmečiais aktyviai dalyvavo neoficialaus meno lauko, besipriešinusio sovietinės sistemos reguliavimui, gyvenime. Menininkai savo studijoje ir pogrindinėse parodose Lvive eksponavo konceptualius tapybos, grafikos darbus, objektus, instaliacijas, dalyvavo nonkonformistinio meno grupių veikloje, rengė menines akcijas ir performansus. 1988 metais, vos atsiradus galimybei laisviau judėti, Kopystianskiai emigravo į Vakarus. Gyveno ir kūrė Niujorke, vėliau – Paryžiuje, Berlyne. XX a. 10 dešimtmetyje pradėjo kartu kurti videomeno kūrinius. Su jais pirmiausia ir siejama poros kūrybinė veikla Vakaruose.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 29 d.
„Nuo vienaragio iki trijų karalių: gotikiniai kokliai iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių“
Parodoje pristatomi vieni iš įdomiausių gausios Gotikos epochą reprezentuojančios kolekcijos radinių – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-ia skirtingų siužetų. Gotikos epochai priskiriama ir dalis XV–XVI a. sandūros koklių. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis bei šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais. Tyrimų metu atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Iš koklių suręstos krosnys buvo ne tik šildymo įrenginiai, bet ir vienas svarbiausių interjero akcentų, atspindintis to meto Lietuvos valdovų ir diduomenės pasaulėžiūrą, besiformuojančias heraldikos tradicijas, estetines nuostatas. Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtino Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis, o kokliuose užfiksuoti ženklai leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 28 d.
„APIE ŽALIŲ BROMŲ MIESTĄ. Vilnius Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose“
Ekspozicijoje – arti 200 kūrinių, atkuriančių skirtingų laikmečių Vilniaus istorijos, Vilniaus ikonografinės raidos fragmentus. Tai ir XIX amžiaus Vilnius, kurį parodoje bene išsamiausiai atspindi Pauliaus Galaunės grafikos rinkinys su vyraujančiais litografuotais Vilniaus architektūros ir dailės paminklų atvaizdais, ir XX a. pirmosios pusės miestas, apie kurį išsamiai pasakoja autentiški, dokumentuojantys miestovaizdį Mstislavo Dobužinskio peizažai, rafinuoti Jerzy Hoppeno ofortai, taip pat gausi eksponatų grupė, primenanti ypatingai jautrią miesto ir visos valstybės istorijos temą – beveik du dešimtmečius trukusią Lenkijos okupaciją. Parodoje – ir sovietinės okupacijos laikotarpio tapybos, grafikos kūriniai, kurti kontroversišku suvaržymų periodu, bet nestokojantys drąsaus modernistinio žvilgsnio, kupini koloristinės raiškos ir nuotaikų – savotiškos pasipriešinimo ideologinėms temoms kalbėjimo manieros.
Romantiška, nostalgiška, mitologizuota, įtampos ar nacionalinio naratyvo pagrindu konstruota Vilniaus vizualinė tapatybė skleidžiasi ir tarp žalių miesto bromų veda mus sostinės erdvių ir laiko labirintais pro neatsitiktinai parodos vizualiniam dizainui pasirinktas arkas, simbolizuojančias minčių ir dvasios kilimą link aukštesnių idealų, stiprybę, siekį, virsmą tarp būtojo ir būsimojo laiko.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 30 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“
Paroda atskleidžia, kaip to laiko Vilnių matė šio daugiautaučio ir daugiakultūrio miesto menininkai. Kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo – lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių vilniečių žvilgsnį liudijantys kūriniai. Paroda per amžininkų sukurtus vaizdus, daugiausia dailės kūrinius ir fotografijas, pristato itin sudėtingo laikotarpio Vilniaus vaizdinį. 1918–1948 m. miestas keliavo iš rankų į rankas, tapdamas tai Lenkijos, tai Lietuvos dalimi, jį buvo okupavę naciai ir sovietai. Okupacijos ir karai radikaliai pakeitė gyventojų sudėtį ir socialinę struktūrą, paliko žymų pėdsaką Vilniaus materialiajame kūne – jo architektūroje ir urbanistikoje.
Iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos muziejų, bibliotekų ir archyvų į parodą buvo atrinkta daugiau kaip 250 kūrinių – tapyba, grafika, skulptūra, fotografija, knygos.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Svetimas tapęs savu: daugialypis meninio Vilniaus veidas“
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Vilnius visuomet traukė užsienio pirklius, amatininkus ir menininkus. Valdovo dvaro auksakaliai ir Vilniaus monetų kalyklos meistrai, didikų rūmuose ir jų funduotose bažnyčiose dirbę tapytojai, architektai bei skulptoriai, į draugijas susibūrę kūrėjai ir Vilniaus universiteto profesoriai kartu su vietiniais vilniečiais kūrė Lietuvos sostinę. Su jų vardais ir nuopelnais miesto kultūrai parodoje supažindins daugiau nei 130 XVI a. – XIX a. pirmos pusės eksponatų.
Dar XV a. pabaigoje iš Lenkijos bei Vokietijos į miestą atvykusi talentingų auksakalių grupė įkūrė pirmąjį mieste Vilniaus auksakalių cechą. Ne vienas patyręs meistras į sostinę atvyko ir asmeniškai pakviestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Paskutiniųjų Jogailaičių laikais Vilniuje dažnai skambėjo itališki vardai, tokie kaip Džovanis Marija Padovanas (Giovanni Maria Padovano), Petras Platina (Pietro Platina), Rokas Markonis (Rocco Marconi) ir kiti.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. balandžio 21 d.
„Pakui Hardware. Uždegimas“
Nauja didelio mastelio Pakui Hardware paroda „Uždegimas“ kalba apie žmoniją ir pasaulį krečiančias karštines, apie „liepsnojančius“ planetos bei mūsų kūnus. Menininkus įkvėpė Maryos Rupos bei Rajaus Patelio knyga „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“, kurioje vartojama uždegimo sąvoka metaforiškai kalba apie sisteminę skriaudą, daromą tiek žmonijai, tiek planetai. Uždegimas, anot knygos autorių, yra normalus kūno atsakas į toksiškas sąlygas, tad pirmiausia reikėtų „gydyti“ ne pavienius nesveikuojančius organus, o pačias sistemas – ekonomines ar socialines, – dėl kurių iš kartos į kartą perduodami lėtiniai negalavimai. Tiek knygoje, tiek parodoje jungiasi žmogiškasis ir planetinis masteliai – „liepsnoja“ ne tik mūsų, bet ir planetos kūnas. Kita svarbi knygos ašis, vystyta ir pastarųjų metų Pakui Hardware kūryboje, – kvestionuoti Vakarų pasaulio kosmologiją, kuriai būdingas nuolatinis fragmentavimas ar atskirtis – mąstymo nuo kūno, žmogaus nuo gamtos, „savo“ nuo „svetimo“. Parodoje šios atskirtys ištirpsta, susilieja į vieną mišrų spekuliatyvų organizmą, jungiantį architektūrą su gamta, mezozojų su šiuolaikybe, žmogų su technologijomis, plastiką su dirvožemiu.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo mėn.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
„Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“
Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pantomimos pradininkas, avangardistas, 7-ojo dešimtmečio legenda. 21-erių metų likimo atblokštas į Lietuvą padarė didžiulę įtaką mūsų šalies teatralams, šokėjams bei baltiškos kultūros tyrinėtojams. Šios parodos idėjos autorius, architektas ir dizaineris yra Modrio Tenisono sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs jo veiklos tęsėju. Ekspozicijoje atsiskleidžia pantomimos judesio ir baltiškų ženklų ryšys: judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Tai atsispindi M. Tenisono piešiniuose, baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklas) brėžiniuose, sistemos prototipuose bei Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ vaizdo įrašuose ir nuotraukose. Parodą papildo ir paties M. Tenisono vedami edukaciniai užsiėmimai: vaizdo įrašuose jis pasakoja ir rodo, kaip galima susikurti individualias baltiškas juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. gegužės 19 d.
„MODER… KAS? Kauno modernizmas ir architekto profesija“
Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais, kurie 2023 m. buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir architekto profesija. Kai 1919 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, jis pasikeitė neatpažįstamai – iš nedidelės provincijos išaugo į modernų miestą, o mums paliko vertingą modernizmo architektūrą. Kauno modernizmo (dar vadinama Kauno tarpukario) architektūra yra architektūros stilius, vyravęs 1930–1940 metais. Šiuo laikotarpiu Kaune pastatyta apie 6 tūkst. naujų pastatų. Tai yra unikalus architektūrinės, urbanistinės ir istorinės raidos pavyzdys, išsiskiriantis tarp viso pasaulio modernizmo pastatų.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje kviečiame susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje kviečiame sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 29 d.
„Tegul sklinda tautoje Vlado Pūtvio idėjos“
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiulis Putvinskių šeimos archyvas, kuris yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tad paroda – neeilinė galimybė susipažinti su šiuo išskirtiniu archyvu. Beveik penkiasdešimt metų slėptas po žeme, išlikęs, atrodytų, neįmanomomis aplinkybėmis, archyvas šiandien tarsi simbolizuoja atminties galią. 1940–1944 m. šį archyvą Putvinskių šeimos nariai paslėpė su viltimi, kad jis bus išsaugotas vėl atgimsiančiai nepriklausomai Lietuvai. Archyve rasta knyga su V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos įrašu: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas“. Viltys išsipildė – Lietuva atgimė, archyvas buvo surastas, o jame slėpti V. Putvinskio-Pūtvio rankraščiai šiandien skleidžia jo idėjas, kalba apie jo siekius ir įvairiapusę veiklą, perteikia jo epochos vertybes, kalba apie nepriklausomą Lietuvą ir ją kūrusius žmones. Laiko, drėgmės, aplinkos sąlygų išblukintos, pažeistos, tačiau išlikusios vertybės tik sustiprina įspūdį apie trapią, o kartu ir nesunaikinamą atmintį. Sofijos Pūtvytės įrašas tapo parodos koncepcijos pagrindu ir buvo panaudotas parodos pavadinime.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) 2024 m. balandžio 21 d.
„Kasdienybės liudininkai. Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija“
Parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė parodai atrinko beveik šimtą XX a. antros pusės dailės kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Natiurmorto žanro kūriniai gana retai eksponuoti savarankiškose parodose, tik vienas kitas rodytas personalinėse arba bendrose parodose.
Parodoje „Kasdienybės liudininkai. Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija“ bus pristatyti mažiau žinomi, nematyti kamerinio žanro natiurmortai – „tylieji kasdienio gyvenimo liudininkai“ iš XX a. antros pusės Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Pasak kuratorės N. Nevčesauskienės, „Vincentas van Goghas 1985 m. nutapė natiurmortą „Trys batų poros“, kuris jauniems dailininko kolegoms pasirodė gan keistas. Tačiau netrukus šie gerokai nudėvėti batai virto vienu įspūdingiausių dailininko autoportretiniu liudijimu“. Parodos kuratorė tikisi, kad būtent ši paroda padės žiūrovams pažvelgti į kasdienybę kitokiu žvilgsniu.
Parodoje eksponuojami tapybos, grafikos, fotografijos, keramikos, tekstilės kūriniai atkleidžia ne tik protestą prieš ideologinę sovietinę sistemą, bet ir skatina mąstyti bei suprasti to meto kasdienybę. Parodos kuratorė išryškina, kaip sovietinis laikotarpis veikė natiurmorto žanrą, kokios meninės priemonės buvo naudojamos, kaip kito naratyvai, kompozicijos, spalvų ir formų idėjos. Kelia klausimą, ar atkūrus nepriklausomybę ir mene išryškėjus postmodernizmo tendencijoms, natiurmortas liko aktualus, ar ištirpo ready-made ir kituose konceptualiuose ieškojimuose?
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
„Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. Šia paroda minime šventojo kankinystės metines.
Paroda ne tik atskleidžia šv. Juozapato asmenybę bei veiklą, bet ir pasakoja istorinį jo gyvenimo kontekstą, primena Brastos unijos, padėjusios Graikų apeigų Katalikų (Unitų) Bažnyčios pagrindus, aplinkybes, Bazilijonų ordino įkūrimą ir veiklą. Šventojo jubiliejus suteikė progą parodoje sutelkti Lietuvoje išlikusį mažai tyrinėtą Unitų Bažnyčios paveldą. Parodoje pristatoma unikali XVII a. rytų apeigų liturginių drabužių kolekcija ir unitų vyskupų portretų galerija iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, šv. Juozapato relikvijas saugantys relikvijoriai, pirmieji šventojo atvaizdai senuosiuose leidiniuose, ankstyvieji jo biografijų leidimai bei paskelbimo šventuoju etapus iliustruojantys dokumentai. Iš Lvivo atgabentos 26 vertybės, dauguma – unikalūs šv. Juozapato atvaizdai, atskleidžiantys jo gerbimo raidą nuo beatifikacijos XVII a. iki XX a. atvaizdų.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 27 d.
„Varpinė – Vilniaus laiko juosta“
Bokšto pamatus skalavo potvyniai, gaisrai lyg krosnyje degino konstrukcijas, lydė akmenis ir plytas, vykstant karams mūrus ardė šaudmenys; aplink vaikščiojo didikai ir amatininkai, šventieji ir išdavikai, priešai ir mylimieji. Architektai, mūrininkai, dailidės, kariai, varpininkai ir laikrodininkai zujo aukštyn žemyn mediniais ir mūriniais bokšto laipteliais. Nuo XVI a. čia skambančius varpus girdėjo visi miestelėnai. Jau 350 metų – lygiai pusę Vilniaus amžiaus – laiką skaičiuoja Jono Delamarso nulietas valandų varpas, jo dūžiai yra seniausias kultūrinis garsas Vilniuje. Prie bokšto sugalvoję norą, vaikai sukasi ant „Stebuklo“ plytelės. Vyresnieji dar pamena, jog ne taip seniai, prieš keliasdešimt metų, šalia nusitęsė visą pasaulį nustebinęs Baltijos kelias, o po šio įvykio atėjo stebuklui prilygstanti laisvė ir nepriklausomybė. Šioje parodoje siekiame priminti svarbiausius mūsų miesto, valstybės, Bažnyčios įvykius ir asmenis – visa tai yra atskaitos taškai norint perprasti mūsų sostinės kaitą. Kviečiame tyrinėti parodą, stalčiukuose paslėptas, ant stiklų per visą bokšto aukštį nutupdytas istorijas. Baldo stalviršyje perskaitysite ne tik Vilniaus, bet ir Europos įvykių laiko juostą.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo mėn.
„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo 4 d.
„Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“
Paroda „Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“ pasakoja apie tarpukario architektūrą, kuri tuo laikotarpiu puošė miestą ir išliko iki šių dienų. Ši architektūra labai vertinga. Kauno modernizmo pastatų vertė ir išskirtinumas buvo pripažintas pasauliniu mastu – jie įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Šios architektūros pastatais gali didžiuotis ir Šiauliai. Vienas iš Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros kūrėjų buvo Karolis Reisonas, 1922–1930 m. dirbęs vyriausiuoju Šiaulių miesto inžinieriumi. Vienas iš jo Šiauliuose suprojektuotų pastatų – Venclauskių namai-muziejus. Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai kvies lankytojus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją. Kurdami, statydami, įsitraukdami į kūrybinį procesą, vaikai patys galės pasijusti architektais. Aplinka kvies žaisti – projektuoti ir statyti namus, tiesti kelius, sodinti medžius, pažinti istoriją ir tarpukarį. Kurti naujus pasaulius ir erdves žmogui – kaip kadaise architektai sukūrė Šiaulių miestą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Karl Eulenstein (1892–1981). Sugrįžęs į Klaipėdą“
Karlo Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos, gimtosios Klaipėdos vaizdų motyvai, kasdieniškas žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas, bendros parodos kuratorius dr. Jörnas Barfodas rašo: „K. Eulensteinui pavyko rasti naują savarankišką tapybinę (vaizdinę) kalbą savo Klaipėdos krašto, senųjų motyvų vaizdavimui. <…> Žavi ryškiai mėlyna, raudona, geltona, kartais ir švelniai žalia ar šviesiai pilka spalva, tačiau visada išlieka iš K. Eulensteino prieškario darbų pasivejantis tamsumas ir sunkumas. Paprastesnių, bet stiprių kontūrų juoda spalva kartais atrodo beveik plokščia, dominuojanti. Akivaizdu, kad dailininką veikė Emilio Nolde’s ir Georgo Rouaulto kūryba. Tačiau jo darbų neįmanoma visiškai priskirti vienai ar kitai krypčiai. Taigi terminus „ekspresionizmas“ arba „vėlyvasis ekspresionizmas“ jo kūrybai galime pritaikyti savitai, t. y. „eulensteiniškai“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
„Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“
„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus. Ekspozicijoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Troleibuso ūsai“
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 7 d.
Žilvinas Kempinas: „Šviesos skulptūros“
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje rodomi trys menininko kūriniai: „186 000 mylių per sekundę“, „Nautilus“ ir „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“. Šviesotamsos žaismas, kruopščiai apskaičiuota trapi pusiausvyra, tobula geometrinė simetrija ir lėtas erdvinis judesys kūrinius paverčia hipnotizuojančiais objektais. Iš trijų objektų sukomponuota kinetinė skulptūra „Nautilus“ (2021 m.) parodos erdvėje kuria nuolatos kintančias optines scenas. Skulptūros skleidžiama šviesa išryškina kiekvieną jos elementą ir išskleidžia dinamišką linijinį ornamentą ant grindų. „186 000 mylių per sekundę“ pirmą kartą eksponuotas Niujorke, šiuolaikinio meno centre „PS1“, 2003-aisiais. Geometrinį šviesos raštą sukuria apšviestos sienos paviršiuje susmeigtos baltos adatos ir jų metami juodi šešėliai. Trečioji šviesos skulptūra „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“ – tai 2018 m. sukurta sudėtinga geometrinė struktūra iš tiesių vielos linijų. Šviesos skulptūros eksponuojamos buvusioje galerijos kino salėje.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. Parodoje pristatomos Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Romualdo Požerskio, Rimaldo Vikšraičio, Vaclovo Strauko, Romo Juškelio, Virgilijaus Šontos, Violetos Bubelytės, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Alfonso Budvyčio, Gintaro Zinkevičiaus, Lauros Garbštienės, Akvilės Anglickaitės, Dovilės Dagienės, Tado Kazakevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Vytauto Kumžos fotografijos. Didžioji kūrinių dalis yra iš LNDM fotografijos rinkinio. Kitus parodai skolino autoriai ir „The Rooster Gallery“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Septynios tarpukario Vilniaus menininkės“
Kviečiame apsilankyti XX a. I-osios pusės dailę pristatančioje 4-oje salėje, kurioje veikia septynių tarpukario Vilniaus menininkių kūrybos paroda.
Moterų kūryba tarpukariu ilgą laiką buvo beveik nepastebima, tik dabar ji pradedama tirti bei aktualizuoti. Pristatydami įvairiatautę Vilniaus menininkių bendruomenę kviečiame susipažinti su vienu šios naujai atrandamos istorijos segmentu.
Ekspozicijoje pristatomos menininkės: Leona Jastrzębska-Szczepanowicz (1887-1939), Kazimiera Adamska-Rouba (1894-1941), Halina Bobaryko-Modelska (1910-?), Janina Oświęcimska-Gołubiewowa (1906-1996), Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915-1980), Rachelė Roza Suckever-Uszajev (1904-1943/44), Eugenia Sienkiewicz-Przyałgowska (1891-1980).
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 1 d.
„Vardan jos, laisvos“
Jau ketvirtą dešimtmetį gyvename nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje. Ilgam atskirti nuo Vakarų pasaulio tapome neatsiejama jo dalimi: esame Europos Sąjungoje, esame NATO. Kokį kelią įveikė Lietuva nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918-ųjų vasario 16-ąją iki tol, kol paskutinis buvusios Sovietų Sąjungos kareivis paliko mūsų kraštą? Ką teko išgyventi, patirti ir paaukoti praeities kartoms vardan jos, laisvos Lietuvos?
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Ši paroda pasakoja ne vien Lietuvos istoriją, bet atspindi ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų (ir tebeokupuojamų) šalių istorines patirtis bei siekius – būti laisvomis, gebančiomis apsiginti, bet nebijančiomis prireikus stoti su jomis į kovą vardan jos – tėvynės.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasaros
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 10 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2024 m. birželio 14 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Mielas, Aleksandrai!“
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2024 m. kovo 23 d.
Parodos atidarymo metu K. Švenčionytė atliks performansą ,,Yra tik dabar ir dabar ir dabar“. Performatyvioje parodoje, kuri veiks ne tik kaip instaliacijų paroda, bet ir kaip performansų atlikimo aikštelė, bus bandoma išryškinti kelias plyšio formas. Bus aptariamas parodos lankytojo ir kūrėjo santykis, nagrinėjamas žmonijos nesusikalbėjimas, užčiuopiami jautriausi netekties palikti plyšiai.
