Spektaklis „Fikcijos“ | Lauros Vansevičienės nuotraukos iš Jaunimo teatro archyvo

Kas dar sugeba skirti tikrovę nuo vaizduotės, tas dar valdo savo proto galias. J. L. Borges

Jaunimo teatre neseniai gimė spektaklis „Fikcijos“, kurį sukūrė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinys Adomas Juška. Jaunas režisierius nepabūgo kalbėti, tiksliau, ieškoti poetinės kalbos, interpretuoti kai kam labai gerai, o kai kam gal mažiau žinomus Jorge‘o Luis‘o Borges‘o apsakymus. Šį magiškuoju realistu vadinamą autorių režisierius interpretavo kaip savo apmąstymus ir vizijas. Naudodamas nedaug teksto, jis sukūrė literatūrinį spektaklį, kuris finale buvo perskaitytas kaip poetinis kūrinys. Jaunas režisierius nesirėmė kitų režisierių atradimais, nekvietė į kūrybinę komandą nei inscenizacijos autoriaus, nei dailininko, nei kompozitoriaus. Visas spektaklio dalis sukūrė pats, nes turėjo ryškų matymą ir žinojo, ko reikia norėti, kad Borgesas nors maža dalimi būtų atvertas. Kuriant autorinį teatrą, Juškai pasisekė prisiliesti ir prie Borgeso mįslių.

Nors ritmiškai spektaklis dar iki galo nebaigtas, dar reikalinga akivaizdi redakcija (ypač pradžioje), „Fikcijas“ galime vadinti giliai menišku spektakliu. Jis sukurtas menine kalba, kuriai reikia paklusti. Tai nėra pataikaujantis teatras, priešingai, jis net savaip nepatogus, bet pamažu priverčiantis įsiklausyti ir netgi tapti jo gerbėju. Šiandien nedaug spektaklių, į kuriuos norėtųsi sugrįžti antrą kartą. Į „Fikcijas“ – norėtųsi.

Režisierius nesislėpė už aktorių (kaip nutinka dažname mažiau patirties turinčio režisieriaus spektaklyje), bet juos įvedė į šį spektaklį kaip į paslapčių pilną aktorinę žemę, kurioje privalu pasijusti ne atlikėjais ar vaidintojais, o menininkais. Arūnas Sakalauskas, Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Motiejus Ivanauskas ir nedideliame vaidmenyje pasirodžiusi Augustė Šimulynaitė scenoje tapo tam tikrais atradėjais, nes jie lygiagrečiai su tekstu valdė visą spektaklio ritmiką.

Spektaklis „Fikcijos“ | Lauros Vansevičienės nuotraukos iš Jaunimo teatro archyvo

Tekstai tokie, kurių gali užsimerkęs klausytis. Jų nedaug, bet kiekvienas iš jų – meno kūrinys. Seniai Lietuvos teatruose neteko regėti aktorių, kuriuos galėtum pavadinti grandais. „Fikcijose“ taip atsitinka. Arūnas Sakalauskas, Andrius Bialobžeskis ir Aleksas Kazanavičius – tai tie aktoriai, kurių susiklausymas, sceninė laisvė ir begalė smulkių individualių išraiškos priemonių suformavo tam tikrą lietuviškos aktorinės mokyklos pavyzdį. Sakalauskas, vaidindamas Rašytoją, savo žvilgsniu, scenine ramybe ir mikro judesiukais prikelia vaidmenį labai aktyviam gyvenimui. (Dar 1999 metais Sakalauskas suvaidino Rašytoją Oskaro Koršunovo  „Senėje“ ir „Senėje 2“. Tai buvo tragiškai išvaikytų oberiutų Rašytojo simbolis, kurio įvaizdis net ir šiandien dažnai sugrįžta atmintin.) Kurdamas metatekstą, Sakalauskas pramuša ketvirtą sieną, įtraukdamas žiūrovą į savo pasaulį.

„Iš plunksnos, parašiusios tokią didingą poemą, mes galbūt sulauksime dar didingesnio kūrinio. Mes juk personažai, pasakos herojai, o pasakose, nepamirškime, svarbiausias skaičius – trys.“ Su Rašytoju kalbasi ir jam padeda būti rašytoju Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius ir Motiejus Ivanauskas. Kiekvienas iš jų – savarankiški individai, o sukdami gyvenimo ratą, šiuo atveju, kur buvę, kur nebuvę, sukdami aplink sceną ratu, jie sudaro šventą trejybę. Į jų verpetą nuolat papuola Rašytojas. Skrybėlė keičia galvas, kol supranti, kad rašytojas yra mintis, o ne fizinis jo kūnas. („Kaip keista, mes dviese, bet esame vienas – tas pats žmogus.“) Ypač šiam spektakliui tinka Andrius Bialobžeskis, kuris kalbėdamas lyg į viršų, lyg pakelta galva, labai tiksliai ištransliuoja metamorfozines Borgeso mintis.

Spektaklis „Fikcijos“ | Lauros Vansevičienės nuotraukos iš Jaunimo teatro archyvo

Iš pradžių atrodė, kad Motiejus Ivanauskas, pats jauniausias šio teatro aktorius, „paskęs“ tarp įdomių ir seniai susivaidinusių partnerių, tačiau yra net kelios scenos, kuriose aktorius labai individuliai reiškia savo personažo vienatvę. Kol kas jo balso raiška neprilygsta kolegų balsams, kartais net „nukandami“ sakiniai, tačiau aktorius plastiškas ir įdomiai valdo mimiką.

„Fikcijos“ konstruojamas taip, kad literatūrinis pasakojimas perauga į teatrinę kalbą tuomet, kai įvaizdžiai ir simboliai ima veikti sąmonę. Irealus pasaulis, visa tai, kas mus gyvenime lydi šalia pakankamai negailestingos realybės, Adomo Juškos smulkiai apgalvota. Bet šie apgalvojimai netampa bergždžiais prigalvojimais. Gal tik jie turi pavojų nebūti atkoduotais. Vis tik autorius „nekasdienis“. Tačiau kaip būti su tokia klasikine literatūra, kurią įminti sugeba tik vienetai?

„Mūsų bajoras taip įgulė į knygas, jog skaitė kiauras naktis nuo žaros lig žaros ir kiauras dienas“, – sako Borgesas, o Juška savo santykį į tokius ir panašius sakymus iliustruoja tiesiai: jis ir priverčia graužti tą knygą. Kai reikia, ją kaip šėtono išmislą ir padega.

Spektaklis „Fikcijos“ | Lauros Vansevičienės nuotraukos iš Jaunimo teatro archyvo

Intelektualusis kūrinio pradas – tai pagrindinė „Fikcijų“ duotybė. „Viešpatie, jei aš tikrai egzistuoju, jei nesu Tavo klaida, tai egzistuoju kaip rašytojas.“ Lyg spektaklis būtų skiriamas šviesaus atminimo Eimuntui Nekrošiui. Nutrūkęs traškantis Borgeso balsas – tai nuolatinis režisieriaus pašnekesys su mirusiaisiais, kurie gyvesni už daugelį gyvųjų.

Apskritą Borgeso labirintą režisierius įmena, pasitelkdamas metaforinę vaizduotę, tačiau įdomu tai, kad ji nėra abstrakti, o materializuota žemiškuose kūnuose – durys, peilis, lemputė, knyga, skrybėlė… Visa tai sukuria laiko dimensiją. Šiame sakralizuotame laike ir personažai, ir jų fantasmagorinės būsenos ir atveria, ir tuo pačiu dar labiau užšifruoja tai, ko žmogus negali regėti plika akimi. Tokiu būdu Juškos spektaklis moko mus skaityti poeziją, kurios kalbą labiausiai galime prilyginti šio spektaklio kalbai. Režisierius mus moko regėti sapnus daug aiškiau negu tikrovę. Jam rūpi pritarti regimybės iliuzijai: „Kai suprasite, jog tai nėra tikra, iliuzija pradings.“

Kiekvieną apsakymą („Smėlio knyga“, „Babelio biblioteka“, „Griuvėsių rate“, „Veidrodis ir kaukė“, „Slaptasis stebuklas“, „Kitas“, „1983 metų rugpjūčio 25 diena“), apjungtą į vientisą spektaklį, labiausiai atskiria muzika. Kai kada ji tiksli, kai kada „šlubuoja“, sutrauko spektaklio dinamiką. Be to, muzikinės jungtys pakankamai grubios. Spektaklio siūlės dažnai taip pat lenda į paviršių, nors kartais atrodo, kad režisierius sąmoningai rodo audinio šiurkštumą. Kartais jis stilistiškai tinka Lotynų Amerikos borgesiškai stilistikai, išsiskiriančiai mįslingumu ir tuo pačiu matematišku tikslumu.

Spektaklis „Fikcijos“ | Lauros Vansevičienės nuotraukos iš Jaunimo teatro archyvo

Spektaklis „Fikcijos“ | Lauros Vansevičienės nuotraukos iš Jaunimo teatro archyvo

Režisierius labai įtaigiai išnaudojo papildomą scenos erdvę – salės operatinę. „Pristatydamas“ spektakliui antrą aukštą, atvėrė jame visą žemišką gyvenimą: gyvą, gaivališką, nenuspėjamą. Jame puikiai buvo suvaidinta svarbi spektaklio scena: baltų sienų kambaryje aktyviai šnekučiuojasi vyrai, geriantys vyną, raudona suknele šmėžuoja Augustės Šimulynaitės Moteris, girdisi jos juokas. Atrodytų trafaretiškas, atvirukiškas, tačiau tai labai tikslus ir pagavus sprendimas. Šioje scenoje bene daugiausia dėmesio pareikalavo Kazanavičiaus „ekvilibristika“; režisieriai apskritai jį pakankamai dažnai naudoja, kurdami ekstremalias scenas. Šį kartą, kaip Sakalauskas ir Bialobžeskis, taip ir Kazanavičius „maudėsi“ Borgeso ir Juškos medžiagoje.

Lietuvoje apskritai nėra susiformavusi Lotynų Amerikos kultūros interpretavimo tradicija, tad Jaunimo teatro spektaklis atverčia svarbų kultūrinį puslapį. Išlaikyti „Fikcijas“ greta kitų ultra modernių spektaklių nebus lengva. Nors kita vertus, labai nudžiugino ypatingai susitelkusi ir įdėmi publika. Reiškia, tokio spektaklio mūsuose labai trūko. Abstrakti kūrinio kalba leidžia Rašytojo plunksnai „regėti“ atvaizdus, o pačiai sceninei kalbai virsti poezija. („Tiesą sakant, visiškai neatsimenu, ar nusižudėm tą naktį, ar ne.“)

Spektaklis „Fikcijos“ | Lauros Vansevičienės nuotraukos iš Jaunimo teatro archyvo

Šio spektaklio žanras lieka atviras, nes kaip niekad priklauso nuo kiekvieno suvokėjo. Realistai tai vadins fantastika, o poetai – realybe. Spektaklio sapnų architektūra priglaudė visus, norinčius susapnuoti žmogų. Menininkai „troško jį išsapnuoti visą, tarsi gyvą, ir įterpti į tikrovę.“ Šitas žmogaus sapno performavimas yra labai svarbus, nes tuo pačiu tęsia Eimunto Nekrošiaus suformuotą autorinio teatro kelią.

„Ką čia darai, berniuk?/ – Nieko. /– Kodėl tu ten stovi? / – Taip sau. / – Ar tu jau moki skaityti? / – O, taip. / – Kiek tau metų? / – Šešiasdešimt.“