Andrew Miksys: „BAXT“
Parodoje pristatomos menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“. Ši paroda – unikali galimybė naujai apmąstyti romų situaciją Lietuvoje bei Europoje iš meninės, istorinės, socialinės ir politinės perspektyvos. „BAXT“ kviečia kritiškai peržiūrėti su šia bendruomene susijusias išankstines nuostatas, įsigilinti į skirtingus požiūrio taškus ir gyvenimo patirtis.
Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių, o siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
Žagarės sinagogoje (P. Avižonio g. 7A, Žagarė, Joniškio r. sav.) veiks iki rugsėjo 15 d.
„Gražuolės, pamėklės ir samurajai“
Ši istorinė-panoraminė paroda – vienas iš nedaugelio mėginimų (o Lietuvoje – pirmasis) muziejaus erdvėje kartu parodyti ir atskleisti tarpusavio sąsajas to, kas įprastai nebūdavo ir dažnai net ir šiandien nėra kartu rodoma: ukijo-ė atspaudus, istorines karikatūras giga, erotines šiungos knygeles, komercinius plakatus hikifuda, prieškario ir pokario komiksus mangas, vaikiško žaidimo menko korteles, animės filmų ir kompiuterinių žaidimų plakatus, garsios kosmetikos kompanijos „Shiseido“ produktų reklaminius videoklipus, animuotą istorinę kabukio užuolaidą, garsių animės filmų ištraukas ir visa tai reflektuojančius, kartais ironizuojančius ir kvestionuojančius japonų šiuolaikinio meno (įskaitant ir sūpā furatto judėjimui atstovaujančius) kūrinius – tapybą, grafiką, fotografiją, animaciją ir skulptūrą.
Daugiau nei 70 autorių kūriniai parodoje sugrupuoti į tris kategorijas – gražuolių (bidžin) atvaizdus, pamėklių (jokai) baugias ar juokingas istorijas ir samurajų (buši, samurai) žygdarbius.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
Gytis Skudžinskas: „Du espresso atskiruose puodeliuose“
„Juk visi esame patyrę situaciją, kai daina, melodija, frazė nenutrūkstamai ir nevalingai „skamba mūsų galvoje“. Tokios situacijos kartais verčia jaustis nepatogiai, bandant atsikratyti įkyrios informacijos. Mumyse šios vis išnyrančios ir išnyrančios nuotrupos nors ir neturi pragmatinės vertės, tačiau iš „nekontroliuojamos“ nežinios jų yra prisikaupę mūsų pasąmonėje. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad mes esame „padaryti“ iš to, kas dėl ne(pa)aiškinamų, jau pamirštų priežasčių buvo išmokta, pasisavinta ir įsisavinta. Tai ilgainiui tapo tarsi ir nereikalingu, bet kartu ir mus „veikiančiu“ kasdieniu mūsų gyvenimo fonu.
Paroda „Du espresso atskiruose puodeliuose“ sukurta „medžiojant“ tuos fragmentus, tekstų ir vaizdų. Tam tikri nevalingai atsiradusios medžiagos šaltiniai gana nesunkiai identifikuojami, bet dalis taip ir lieka kaip informacijos sraute pasiklydę neartikuliuoti duomenys.
Apskritai ši paroda – tai mano autoportretas ir autobiografinis komiksas.“ (Gytis Skudžinskas)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki rugpjūčio 24 d.
Irena Giedraitienė: „Sulaukti“
Irena Giedraitienė jau beveik septyniasdešimt metų nesiskiria su savo fotokamera. Pradėjusi fotografuoti dar 1955 metais, pelniusi tarptautinį pripažinimą, lyginama su svarbiausiais humanistinės fotografijos autoriais Irena ir šiandien savo ištikimu palydovu laiko fotoaparatą. I. Giedraitienė su kamera kantriai ir atidžiai laukia to momento, kada susidarys palankios aplinkybės naujam fotografijos kūriniui gimti.
Paroda „Prospekto“ galerijoje tarsi padalinta į dvi dalis: pirmojoje rodomi trys svarbiausi ir ikoniškiausi Irenos Giedraitienės darbai, pelnę autorei šlovę ir pripažinimą. O antrojoje dalyje susidursime su ta aistringa ir gyvenimą mylinčia, visada besišypsančia Irena, kuri peržiūri savo ilgą laiką kauptus archyvus, fotografijas iš jau žinomų ciklų derina su šiandien pastebėtomis akimirkomis ir pasakojimą konstruoja kaip nesustabdomą gyvenimo tėkmę.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 17 d.
Kristine Schnappenburg: „Ramiai. Still Life No. 5“
Tapytoja, instaliacijų kūrėja ir šviesų menininkė Kristine Schnappenburg daug metų rengia parodas Vokietijoje ir dalyvauja tarptautiniuose projektuose įvairiose pasaulio šalyse.
Pastaraisiais metais ji daugiausia bendradarbiavo su Islandijos Akkureyri meno muziejumi ir Nacionaliniu paveldo muziejumi Eyrarbakki (Islandija), Mahebourgo muziejumi Mauricijuje, taip pat surengė personalinę parodą Brandenburgo meno galerijoje.
Tai pirmoji Kristine Schnappenburg personalinė paroda Lietuvoje, o prieš beveik 20 metų ji jau yra eksponavusi savo kūrybą tarptautiniame „Uberfahrt“ Nidos plenere.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Dovilė Dagienė: „Botanizirė“
Parodos pavadinimas kilęs iš žodžio botanizirė (gr. botanē – žolė, želmenys, daržovės) – tai pailga, dažniausiai metalinė dėžutė rinkti augalams botaninių ekskursijų metu. Joje laikomi augalai ilgai lieka nesuvytę.
Parodoje pristatomos meninės instaliacijos ir organinės fotografijos naujai atskleidžia Lietuvos žydų atminimo temą. Parodą inspiravo Vilnių ir Lodzę jungiančio abiejų miestų universitetų botanikos profesoriaus Jakubo Mowszowicziaus (1901-1983) patirtys ir išgyvenimai. Jis iš gausios šeimos vienintelis išgyveno po karo; prie J. Mowszowicziaus išgelbėjimo prisidėjo ir lietuviai. Daugiau nei 30 Jakubo Mowszowicziaus šeimos narių buvo nužudyti Paneriuose, kurių kalvų ir pievų augaliją Vilniaus botanikas tyrinėjo prieš karą.
Menininkė Dovilė Dagienė podoktorantūros stažuotės Vilniaus dailės akademijoje metu toliau plėtoja ciklą „Augalų atmintis“, kuriame atranda augalų pasaulį kaip neišsenkantį įkvėpimo šaltinį bei fotografinę priemonę meno kūriniui.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
Andrius Janulaitis: „KOSMOLYBĖ“
Tarytum kosmosas realybėje. Dauguma kūrinių buvo kurti kaip šviestuvai. Vienaip ar kitaip nešantys, laikantys ar turintys savyje šviesos šaltinį. Taip pat tai žaismingas kombinavimas keramikos objekto (formos) ir lempos. Taip jau nutinka, jog su šviesos simbolika atsiranda ir tamsa. Tai atspindi viduryje stovinti mėsmalė.Man tai yra atspindys karo, vykstančio netoliese. Tai bejėgiškumas ar baimė pasipriešinti visa griaunančiai sistemai. Ir bendrai pažvelgus tai yra amžinoji gėrio ir blogio kova. Balanso ieškojimas.
Keramikas Andrius Janulaitis 2008 m. sėkmingai baigė VDA keramikos magistrantūros studijų programą ir įgijo meno magistranto kvalifikacinį laipsnį. Nuo 2005 m. aktyviai dalyvauja pleneruose, simpoziumuose, jo kūryba ne kartą buvo eksponuota teminėse, grupinėse parodose Lietuvoje ir už jos ribų. Dailininkų sąjungos narys nuo 2013 m.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, prie VDA Senųjų rūmų) veiks iki rugpjūčio 26 d.
„Hold Me Tender“
Parodoje pristatomi darbai nagrinėja žmonių tarpusavio santykius, globos problematiką, socialinius vaidmenis ir atsakomybę, užklausia kalbos ir etniškumo simbiozę bei kviečia atidžiau pažvelgti į pažeidžiamumo bei smurto dualumą.
Parodoje „Hold Me Tender“ eksponuojamų darbų autoriai ir autorės: Bas Jan Ader, Agnė Jokšė, Morta Jonynaitė, Sandra Kosorotova, Keiu Maasik, Maija Mustonen, Marko Mäetamm, Sarah Nõmm, Hanna Piksarv, Mark Raidpere ir Elīna Vītola.
Pasak parodos kuratoriaus Siimo Preimano, Baltijos šalys per tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atgavimo žengė didelį žingsnį lygesnės ir laisvesnės visuomenės link. „Vis tik mūsų politinėje darbotvarkėje vis dar gausu sudėtingų klausimų, keliančių prieštaringų nuomonių.
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Morgan O'Hara (JAV / IT): Įvietintas piešinys
Morgan O’Hara kūryba remiasi kultūriškai kontekstualizuotu piešimu, kaip fundamentalia žmogiška pastanga, patikrinta laiko ir besivystančia ant istorinio srities tęstinumo pagrindo. Ši praktika reikalauja buvimo čia ir dabar, susietumo, dėmesingo stebėjimo ir gyvo potyrio perdavimo. Taip kurdamas menininkas peržengia tariamą „opoziciją“ tarp abstraktaus ir figūratyvaus meno, tarp gestinės išraiškos ir dokumentinės intencijos, todėl atsiranda naratyvinis darbas, kuris nėra figūratyvus.
Morgan O’Hara (g. 1941 m. Los Andžele) užaugo tarptautinėje bendruomenėje pokario Japonijoje. Jos praktikoje piešiniuose mėginama užfiksuoti gyvastį atsiskleidžiančią per būtybių judėjimą.
O‘Hara įgijo dailės magistro laipsnį Kalifornijos valstybiniame universitete Los Andžele. 1978 m. surengė pirmąją personalinę parodą Kantonų dailės muziejuje Lozanoje (Šveicarija). 1989 m. Boris Nieslony kvietimu ėmėsi performatyvaus piešimo – dalyvavo tarptautiniuose performanso meno festivaliuose, sukūrė pirmuosius piešinius ant sienų „De Fabriek“ Eindhovene (Nyderlandai) ir pradėjo praktikuoti japonų kovos meną aikido. 1997 m. menininkės kūryba buvo pagerbta personaline paroda naujai atidarytame „Drawing Room“ „Drawing Centre“ Niujorke. Šiuo metu O‘Hara gyvena ir dirba Venecijoje ir Niujorke. Aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 11 d.
Pēteris Sidars (Ryga, Latvija): „Nenutrūkstamas judėjimas / Movement continues“
Parodoje „Nenutrūkstamas judėjimas“ P. Sidars pristato savo idėjų ir naudojamų medžiagų „auksinį pagrindą“. Visos šios medžiagos įsitvirtino jo kūrybiniuose eksperimentuose ir tai suteikė menininkui neaprėpiamas transformacijos galimybes. Tai apima durpių puodus, karštus klijus, variacijas su varnų išmatų fraktalais. Skaitmeninė grafika, derinama su tapyba, įtvirtina jo kaip nepriklausomo naujų technikų ir technologijų tyrinėtojo statusą. P. Sidars inovatyvūs sprendimai, pavyzdžiui, durpių struktūrų naudojimas, verti būti patentuoti kaip unikalus jo prekės ženklas.
Kaip simbolizuojama parodos pavadinimu „Nenutrūkstamas judėjimas“, P. Sidars čia taip pat demonstruoja savo kūrybinės veiklos spektro platumą. Parodos pagrindinis motyvas – menininko gebėjimas eiti koja kojon su laiku ir drąsa iš naujo vertinti ankstesnius savo darbus, atsižvelgiant į tikėtiną jų raidą ir transformacijas ateityje. Analizuodamas kaip plastikas įsilieja į jo kūrybinę aplinką, menininkas ne tik išsaugo jo medžiagiškumą, bet ir suteikia jam novatorišką formą, papildomas prasmes ir paverčia šiuos objektus kažkuo visiškai nauju.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki rugsėjo 7 d.
Bronislovas Rudys (Branys): „Branio cezario pjūvis“
Tai jau kokia trisdešimtoji personalinė Broniaus Rudžio paroda, kurioje piešiniai, objektai, instaliacijos darniai įsikuria vienoje parodinėje erdvėje. Vyrauja pagrindinė medžiaga – popierius. Šiaulių dailės galerijoje tai jau aštuonioliktas kūrybinis pjūvis. Pirmą kartą kaip Branio. Vardas autorių pasivijo iš tėviškės, kaip vaikystės prie Žaliosios girios aidas, kai tuomet jis buvo Braniukas. Vėliau (ir iki dabar) jis į Vepus sugrįžta kaip aukštaitis Branys. Parodos erdvės pjūvyje atsiduria plokštumos ir tūriai, rodantis autoriaus meistriškumą manipuliuoti pastato erdve, perkirsti ją įsivaizduojamomis plokštumomis, papildant jas piešinių stiklo atspindžiais. Šiame vientisame pjūvyje jaučiamos pagrindinių ašių linijos, sutartiniai ženklai, skirtingo dydžio detalės, kurių menamumas kuria pjūvio mistiką.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Jonas Nekrašius: „Voyages“, „Metų laikai“
J. Nekrašius apie fotografijų parodą parodą „Voyages“: „Gyvenimas – tai kelionė į vieną pusę. „Kelionę planuoti – džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visko atpildas. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė. … Atsiminimai lieka atpildas, kuris, rodos, kur kas vertingesnis už patį faktą. Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės ir aistrų išbandymas. Tad kas gi yra kelionė? … Keliauti – reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi.“ – teigė keliautojas ir antropologas Antanas Poška (1903-1902).“
Apie (ne)spalvotos mobiliografijos parodą „Metų laikai“: „Išmanusis telefonas fiksuoja tai, ką tam tikru momentu mato akis, žvilgsnis, objektyvas. Keičiasi dekoracijos, scenos, ritmas, vaizdai. Miesto pulsas ir laikas keičia ne tik žmogaus, bet ir miesto veidą. Visa tai užfiksuota jo detalėse ir fragmentuose. Gyvenimas mieste. Akimirkos kasdienybėje. Kiekvienas mato tai, kas jam įdomu, prasminga, netikėta, ypatinga. Debesys danguje, atspindžiai vandenyje, languose, šešėliai ant grindinio, namų sienų. Visa tai mūsų pasaulis, kuris nebūtinai gali būti didelis. Kartais mažame daikte glūdi gili mintis, užkoduota idėja, nuotaika. Svarbu išsaugoti atradimo pojūtį savo aplinkoje. Tai padeda atrasti laiko ir miesto kodą.“
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Adomas Rybakovas: „Gūsiai“
„Aptinka mus nustebę, išgąstingi žvilgsniai, beda pirštais į mus ir besiversdamos viena per kitą neriame į tamsą. Per daugelį metų išmokom vengti žmonių. Stebim juos, bet nesiartinam, jei įspendžia į kampą – puolam. Žmonių sutinkame įvairių. Atlošta galva balansuojančių nuo kulnų ant pirštų, širstančių, nes nepavyko prisitaikyti prie laiko pokyčių. Prabėgame pro smalsuolį iš susijaudinimo tvinksinčiais smilkiniais, atokiai stebintį akimirksniu įsiplieskusias muštynes. Jis klausosi duslių žnegtelėjimų, smūgių, kol tarp audinių trūksta kraujagyslės ir jie po truputį tinsta. Talžymo garsai gerokai skiriasi nuo girdėtų veiksmo filmuose.“ (A. Rybakovas)
Adomas Rybakovas (g. 2001), jaunosios kartos menininkas. 2019 m. baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, įstojo į VDA tapybos bakalauro studijas (2019 – 2023). 2021 – 2022 m. studijavo Štutgarto valstybinėje menų akademijoje. Dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir Vokietijoje. 2022 m. laimėjo Zabolis Art Prize ir buvo XIV Jaunojo tapytojo prizo finalininkas. 2023 m. galerijoje „Vartai“ surengė baigiamųjų darbų parodą „Troškulys“.
VDA parodų salėse „Titanikas“, I a., (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 17 d.
Eimutis Markūnas: „Transfuzijos“
Parodoje dailininkas eksponuoja tik nedidelę dalį savo kūrybos – tapybą ir piešinius. Būtent tapyboje ryškiausiai atsiskleidžia emocionalusis E. Markūno asmenybės pradas. Kaip svarbiausią raiškos priemonę dailininkas pasitelkia spalvą, šviesą ir gestą. Dinamiška potėpių raiška ant didelio formato drobių, popieriaus, medžio ar gofruoto metalo plokščių, kaip ir spalvos suvokimas, E. Markūno kūryboje kito: nuo aktyvaus kolorito iki monochromijos vaizdiniuose, sukurtuose grafito technika (tapyba grafitu). O energinis šviesos poveikis ir neribota fantazija galingai atsikleidžia meistriškai autorine technika sukurtuose piešiniuose.
Pasak poeto Juliaus Kelero, juose tarsi iš pirmapradžio kosminio gaivalo gimsta žmogiškoji prigimtis. Iš nebūties ar pasąmonės gelmių išnyra bauginantys, bet sykiu hipnotizuojantys vaizdai. Iš chaoso gimsta naujas pasaulis. Eimučio Markūno pasaulis.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki 2025 m. birželio 3 d.
Eye Gymanstics (Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell): „Tėkmė be upės“
„Garsas nuolat juda, kinta, transformuojasi. Tam tikra prasme jį galima pavadinti nuolankiu. Tam, kad taptų, garsas turi visiškai atsiduoti. Tėkmė be upės yra tapsmo judesys. Bendrumo patirtis, bandymas suartėti, dalintis ir stebėti atskirties tarp mūsų sąlygiškumą.“
Taip į garso patirtį kviečia panirti pirmieji parodos anotacijos sakiniai. Menininkių duetas Eye Gymanstics (Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell) į Kauną pažvelgė per kartu muzikuojančių miesto bendruomenių, profesionalų ir mėgėjų kolektyvų bei kurčiųjų patirtis, skirtingus jų balsus, tembrus ir emocijas sujungdamos į bendrą kūrinį, garsų spiečių, panaikinantį ribas tarp įraše dalyvaujančių ir jo klausančių.
Libreto vertimas į gestų kalbą leidžia instaliaciją patirti žmonėms su klausos negalia.
„Per garsą, prisilietimą, kvapą ir vaizdą, per prisiminimus ir vaizduotę artėjame vieni prie kitų, o per kitus – prie savęs.“
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki rugsėjo 15 d.
„Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“
Savo karjerą 7 deš. pradėjęs kaip legendinio Kauno bigbito judėjimo narys, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo K. Ignatavičius tapo Kauno rotušės siela.
Vienas iš miestą formuojančių veiksnių – tradicijos. Natūraliai jas išsaugoti yra sudėtinga, tačiau visada atsiranda miestiečių, kurie didžiulėmis asmeninėmis pastangomis geba sujungti miesto gyvavimo etapus į vieną pasakojimo giją. Vienas tokių – Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Buvusio miesto archyvo patalpoje eksponuojamos vis kitų kauniečių kuriamos parodos, pasakojančios apie tai, kaip miestas formuoja žmogų, o žmogus – miestą. Iki Kauno rotušės atnaujinimo čia kelerius metus dirbo pats K. Ignatavičius. Jam ir skirta pirmoji paroda, kurioje išvysite herojui priklausančius daiktus bei galėsite išgirsti autentiškus jo pasakojimus.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2025 m. balandžio 6 d.
„Kaunas fotografijose“
„Kaunas fotografijose“ – tai bandymas sukurti tęstinį parodų ciklą apie miestą, kurį visi suprantame, identifikuojame ir prisimename iš praeityje darytų vaizdų, tuo pačiu nevalingai ar sąmoningai nenustodami kurti naujų.
Tad pirmoji ciklo paroda atsispiria nuo 6 dešimtmečio, kurio niekaip neidealizuojame. Tuo metu fotografija kaip medija jau buvo mažiau sudėtinga, o tai padarė įtaką didėjančiai vaizdų gausai, kuria galime disponuoti. Šie vaizdai visokie: statiški ir tvarkingi, spontaniški ir mažiau pavykę, naivūs, gražūs, džiaugsmingi arba su nelemtos ideologijos prieskoniu. Taigi, jūsų dėmesiui – Kaunas su visais savo Pokyčiais.
Tebūnie ši paroda vieta jūsų prisiminimams, sentimentams, nuostabai ir gal net pasipiktinimui, – savo tekste rašo Donatas Stankevičius.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks ik rugpjūčio 17 d.
Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė: „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“
Projektas vykdytas Kauno kultūros centro tekstilės studijoje „Gijų sodai“, jis buvo skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti. Prie projekto prisidėti buvo kviečiamas kiekvienas norintysis. Tris metus dalyviai buvo kviečiami išausti savo mintis ir jausmus Lietuvai, kūrė savo mažas tapiserijas, kurių net 950 tapo vieno didelio kūrinio dalimi. Kūrinį-mozaiką sudaro daug spalvotų kvadratėlių, bendrajame kontekste, visumoje kalbančių spalvotais ženklais ir simboliais. Bendrame didžiajame tekstilės kūrinyje visų dalyvių darbai buvo komponuojami pagal spalvas ir sudarė medžio kontūrą, kuris taip pat labai simbolinis. Prie projekto prisidėjo ir grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė, kai kuriuos mozaikos fragmentus pavertusi itin lietuviškais simboliais-interpretacijomis, turinčiomis savo prasmę ir reikšmę, išryškinusi simbolinius kryžiaus, rombo ir saulės motyvus.
Parodoje kartu su tapiserija eksponuojamos nuotraukos ir jų koliažai, iliustruojantys vykusias projekto kūrybines dirbtuves. 2020 m. paroda pirmą kartą eksponuota Kauno kultūros centre.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki spalio 10 d.
Anatolijus Klemencovas: „Pradžia“
Parodos ekspozicija sąmoningai formuojama dviem sluoksniais, kurie žiūrovui siūlomi suvokti kaip Tada ir Dabar. Tačiau jokiu būdu jam neprimetamos taisyklės, kaip ir nebrukamos konkrečios nuorodos. Čia nesiekiama nustatyti parodos žiūrėjimo, juolab suvokimo struktūros, nes kiekvienas iš eksponatų nėra ištraukti iš dulkėtų pakampių, lentynų, nėra baigtinės idėjos rezultatas. Ne. Tuose sluoksniuose vis gi persipina praeitis ir dabartis. Kiekvienas kūrinys menininko naujai permąstomas, papildomas, gryninama ir kaskart kitaip atidengiama jo idėja. Taip akcentuodamas nuolat išgyvenamą kūrybos Pradžią, Anatolijus Klemencovas parodoje pristato reikšmingus ankstyviausius kūrinius (nuo 1984 m.) iki dabartinių, pačių naujausių, siejamų su nuolatiniu savęs ir pasaulio patyrimu: skausmingu, paradoksaliu, ironišku, tragišku ir visada maksimaliai vizualiu. Ekspozicijoje – kūrinys „Perpetuum mobile“, performanso „Landschaft-1“ dokumentika, ciklai „De la Marionette“, „Sava Japonija“ ir kt. Taip pat ir nauji darbai: „Destrukcija“, „Kelias“, kurie konstatuoja nuolatinę menininko akistatą su savo kūryba, ją permąstant vis iš naujo. O tai neabejotinai veikia jo tolimesnes kūrybines strategijas – temas, mąstymo ir raiškos būdus. Paroda Pradžia yra apie tai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Angelina Banytė: modernios freskos ir mozaikos klasikė“
Likimas buvo dosnus Angelinai Banytei (g. 1949): ji mokėsi trečiojoje čiurlioniukų laidoje, 1968 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, diplominiam darbui vadovavo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo freską ir mozaiką pas prof. Sofiją Veiverytę. Dailininkė perėmė savo mokytojos meistriško piešinio, preciziškai tikslaus ir ekspresyvaus, stilių, pati jį savaip ištobulino, sukūrė savitą architektoninio mąstymo ir erdvės pajautimą.
1974 m. baigusi studijas, dailininkė ieškojo, kur apsistoti, susikurti gyvenimo ir kūrybos sąlygas. 1976 m. legendinis Klaipėdos miesto puoselėtojas Alfonsas Žalys pasikvietė talentingą menininkę į uostamiestį, skyrė jai butą bei dirbtuvę ir taip sudarė sąlygas gyventi ir kurti. 1978-ieji svarbūs dailininkės gyvenime – tada ji surengė pirmąją individualią kūrybos parodą ir buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Banytė priklauso monumentalistų tapytojų kartai, kuriai, perkeltine prasme kalbant, nereikėjo molberto. Menininkė prie sienos stovėjo taip, kaip kiti prie molberto. Grynosios tapybos meistrui pora kvadratinių metrų nemažai, o monumentalistei Banytei įprastas vidutinis formatas yra apie 15 kvadratinių metrų. Tų sienų, ant kurių lėtai, kiek leido technologija ir kūrybinės jėgos, gimdavo monumentaliosios tapybos, freskos, sgrafito, mozaikos kūriniai, tikrai daug.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gruodžio 1 d.
Tapytojo Aleksandro Vozbino atminimui dedikuota paroda
Plenero, vykusio Kirdeikiuose, tapytojų darbų paroda
Arnas Mažylis: „Muzika – mano ramybės oazė“
Vytauto Valiušio keramikos darbų paroda
Adelės Bražėnaitės-Gančierės raižinių paroda
Edmundo Jazgevičiaus medžio darbų paroda
Edmundas Jazgevičius gimė 1974 m. birželio 11 d. Utenos r. Alių km. Gyvena Vilniuje. Dirba Lietuvos Nacionaliniame muziejuje staliumi–restauratoriumi. Laisvu laiku Alių sodyboje drožinėja. Jo darbai – namų apyvokos indai ir įrankiai, baldai, interjero detalės, dekoratyviniai dirbiniai, švilpynės, mediniai žaislai ir kt. Nuo 2004 metų parodų dalyvis. Surengė autorines parodas Vilniuje, Kaune. Darbai eksponuoti pavasarinėje tautodailininkų parodoje, Utenos kraštotyros muziejuje. Edmundas – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo žaislininkystės amato puoselėtojas, Kaziuko mugių dalyvis.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki rugpjūčio 17 d.
Justina Kulbačiauskaitė: „Žemės dvasia keramikoje“
Stiklo galeriją puošia visiems uteniškiams puikiai pažįstamos tautodailininkės, dailininkės-dekoratorės
Justinos Kulbačiauskaitės-Žebelienės keramikos paroda „Žemės dvasia keramikoje“.
„Man keramika – tai žemės menas, pasinėrimas į save, meditacijos laikas. Man ši kūryba yra dvasinė kelionė, kupina atradimų, ir vidinio pasaulio išraiška. Keramikoje atsispindi etno raštai, subtiliai skutinėdama ant baltojo molio esantį juodąjį molį, išgaunu ornamentus ir raštus, suteikdama išskirtinę estetiką ir kompozicijose jaučiamą ramybę ir dermę. Duonos raugo keramika – tai netikėtumų raštai, kiekvienas kūrinys yra unikalus ir nepakartojamas.“
Kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki rugpjūčio 20 d.
Almyros Weigel (tekstilė) ir Thomo Weigel (fotografija) paroda
Almyros Weigel kūryba apima platų temų spektrą: nuo informacijos ir ekologijos klausimų iki tradicijų ir atminties temų. Svarbus Almyros Weigel kūrinių bruožas – išsaugota jų tekstiliška prigimtis. Ji dirba su pačios sukurtomis medžiagomis, eksperimentuoja su būvį lengvai keičiančia materija – popieriumi, plastiku, silikonu, klijais, gatavais daiktais. Rankų darbas, nuolatinis ieškojimų procesas ir netikėti formų dariniai, išgauti jungiant ir perdirbant, Almyros Weigel kūryboje įgavę konceptualios meninės veiklos prasmę.
Thomas Weigel – fotomenininkas, dirbantis turizmo srityje. Jis kuria nespalvotas fotografijas, kurių pagrindinis motyvas – šiuolaikinio miesto vaizdai. Tai filosofinė fotografija, akimirkai sustabdanti urbanizuoto kraštovaizdžio fragmentą. Nors Thomas Weigel gyvena Berlyne, jo kūriniai yra susiję ir su Lietuvos dailės lauku. 2010 metais jis buvo apdovanotas Kauno miesto savivaldybės diplomu, tapo dienraščio „Kauno diena“ ir Kauno miesto savivaldybės surengto konkurso „Idėja Kaunui“ finalininku ir nugalėtoju.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki rugpjūčio 17 d.
Aldona ir Arvydas Šalteniai: „Tarp Ažugirių ir Klivėnų, Leliūnuos“
Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės keramika išsiskiria konceptualumu, idėjos ir formos vienove, asociatyvumu, ekspresija, raiškia faktūra, grotesko elementais, skulptūrine plastika, ryškiaspalvėmis glazūromis. 1967 m. baigusi Lietuvos dailės institutą, Aldona jame 1989–2011 m. dėstytojavo (1992 m. tapo docente). 1972–89 m. Vilniaus Dailės kombinate ji dirbo dailininke keramike. Aldona sukūrė keraminių kompozicijų interjerams, dekoratyvinių plokščių bei instaliacijų, nulipdė zoomorfinių figūrų ir jų kompozicijų. Kūrėja dalyvauja parodose dar nuo 1970 m. Apdovanojimai: Baltijos šalių trienalės Taline Didysis prizas (1985), Lietuvos nacionalinė premija (1998).
Arvydo Šaltenio kūryboje vyrauja dinamiškos ir statiškos kompozicijos, koloristinė, faktūrinė gesto tapyba ir santūri pilkos bei baltos spalvos monochromija, eskiziškas tikrovės įspūdžių fiksavimas, taiklus ir kartais groteskiškas piešinys. Tapytojas 1970 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1971–87 m. dėstė Vilniaus vaikų ir vakarinėje dailės mokykloje, 1975–81 ir nuo 1988 m. dėsto Lietuvos dailės institute, 1989–94 ir nuo 2018 m. yra Tapybos katedros vedėjas, 1994–2004 m. buvo rektorius, 2004–10 m. – prorektorius menui ir mokslui, 2010–14 m. – menui; profesorius (2003). Arvydas nutapė peizažų su tėviškės apylinkių, bažnytkaimių, miestelių vaizdais, autobusų ir traukinių bevardžiais keleiviais, portretų, natiurmortų. Parodose Lietuvoje bei užsienyje tapytojas dalyvauja nuo 1972 m. Apdovanojimai: Gedimino ordino Karininko kryžius (2005), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2014).
Vyrauto Valiušio keramikos muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki rugpjūčio 20 d.
Kostas Bagdonas: „300 000“
Andy Sweet: „Ten, kur nesibaigia vasara“
Majami Bičas kartu su visa Floridos pakrante ėmė sparčiai keistis XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kartu su socialine kaita vyko ir reikšmingi lūžiai amerikietiškoje fotografijoje, ištrūkstant iš iki tol dominavusių humanistinio dokumentalizmo temų ir estetikos. Šiuos pokyčius liudija iš Majami Bičo kilusio fotografo Andy Sweeto (1953–1982) kūryba, atskleidžianti už įdegusių kūnų „pasaulio saulės ir džiaugsmo sostinėje“ slypinčias temas. Unikalų A. Sweeto santykį su aplinka atskleidžia ir raiškai pasitelkta spalvotoji fotografija. Williamo Egglestono ar Stepheno Shore՚o kūrybos populiarėjimo laikotarpiu amerikiečių fotografijos meno lauke įtvirtinta ir spalvotoji dokumentalizmo fotografija. Spalvos naudojimas sutapatina fotografijas su realiu pasauliu, žiūrovui pateikiant tos akimirkos atplaišą, ir dar labiau suartina su kasdieniu vaizdu. A. Sweetas spalvą naudoja siekdamas pabrėžti kadre atsidūrusių objektų – boulingo aikštelės paplūdimyje, kabanos interjero ar suaugusiesiems skirtų filmų afišų – perteikiamus įprastus kultūrinius ženklus. Šie kasdienybės fragmentai kelia nerimo ir vienatvės jausmą, dažnai pasiklystantį tarp saulės nutviekstos pakrantės ir linksmų ar net komiškų situacijų.
Parodoje eksponuojamos 1977–1982 m. A. Sweeto sukurtos fotografijos, kurioms autorius nesuteikė pavadinimų. Analoginė fotografija, giclée atspaudai.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“ darbuose nagrinėjamas kapitalo judėjimas per kūnus, technologijas bei medžiagas ir tai, kaip jis formuoja mūsų tikrovę. Per pastaruosius kelerius metus dueto darbuose neretai analizuojami su šiuolaikine medicina susiję klausimai, įsivaizduojant potencialias ateitis, kuriose peržengiamos fizinės ribos skaidant, dauginant ir atkuriant žmogiškuosius ir nežmogiškuosius kūnus. Parodoje „Tolimas rūpestis“ tyrinėjamas dar vienas, šiandien vis aktualesnis šiuolaikinės medicinos ir sveikatos skaitmeninimo sluoksnis – robotizuota chirurgija ir nuotolinė medicina. Istorinė Radvilų rūmų salė paverčiama aplinka, primenančia klinikinės chirurgijos ar ligoninės patalpą, kurioje žmogiškąjį buvimą – išskyrus paties lankytojo kūną – pakeičia technologijos. Tarp fizinės ir virtualiosios, tarp kūniškos ir skaitmeninės sričių pakibusioje erdvėje išsidėstę skaidrūs karščiu suformuoti „kūnai“ abstrahuoti į skulptūrines biomorfines formas. Skulptūrose, įkvėptose menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais sukurtų paveikslų, technologijos, draperijos, organinės ir sintetinės medžiagos susilieja į abstrakčias būsenas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.
„Lenkai tebetapo: paveikslai iš MOCAK rinkinio“
„Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tarptautinės partnerystės atveria vis daugiau unikalių galimybių besidomintiems menu. Pernai MOCAK pristatėme Jurgitos Ludavičienės ir Evaldo Stankevičiaus kuruotą šiuolaikinio Lietuvos meno parodą. Šiais metais MOCAK Vilniui siunčia įspūdingą atsakomąją dovaną – pažintį su šiuolaikine lenkų tapyba. Tai ištisos kartos pasaulėžiūros momentinė nuotrauka, kurią režisavo pati MOCAK vadovė, kuratorė, meno teoretikė Maria Anna Potocka“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
„Iš dailės šakų tapyba išsiskiria kaip itin galingas ginklas. Lenkijoje ji ypač vertinama, nes, nepaisant vėlyvų, tik XIX a. vidurį siekiančių pradmenų, vėliau ji vis dėlto įgavo veržlumo, joje atsirado daug asmenybių ir užsimezgė partneriškas dialogas su Europos meno istorija“, – teigia parodos kuratorė Maria Anna Potocka.
Parodoje – aštuoniolikos lenkų dailininkų kūriniai.
Lenkų tapybos parodoje didžioji dauguma rodomų kūrinių yra sukurti XXI a. Paroda suskirstyta į keturias temines dalis: daikto ir žodžio tyrinėjimas, žmogus, simbolinės scenos, tikrovės tankumas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. birželio 1 d.
„Išvykstu! Mstislavo Dobužinskio kelionių vadovas“ pirmoji dalis (Italija)
Italijoje jis pirmą kartą lankėsi 1901 m. Vėliau keliavo čia dar ne sykį, fiksavo miestus piešiniuose, akvarelėse. Jo darbai buvo eksponuoti parodose, Venecijos bienalėse. M. Dobužinskio parašyti prisiminimai apie Italiją buvo išleisti knygos formatu. Kelerius metus net gyveno Italijos miestuose ir kūrė scenografiją Milano ir Neapolio teatrams. O Lietuvos teatre saulėtąją Veneciją ir joje vykstančio spalvingo karnavalo dalyvius įamžino Riccardo Drigo baleto „Arlekinada“ (1935) scenografijoje.
„Nežinau nieko nuostabesnio, kaip pirmą kartą, naktį, atvykus į nepažįstamą miestą, eiti tuščiomis gatvėmis, vienam pasinerti į miegančio miesto gelmes, eiti nemąstant, kažką netikėtai atrasti, džiaugsmingai pažinti seniai pamiltas nematytas vietas ir justi tą pasimetimo siaubą, kai pasirodo, jog pasiklydai gatvių labirinte“, – rašė M. Dobužinskis.
Savaip transformuoti kelionių įspūdžiai ir vaizdiniai dažnai nuguldavo knygų iliustracijose ir scenografijos darbuose. Teatras M. Dobužinskiui suteikė beveik neribotas galimybes ne tik aplankyti skirtingas šalis, bet, tarsi keliaujant laiku, jose pabuvoti skirtingais laikmečiais. Tokiu būdu teatras susiejo dvi dailininko aistras – keliones ir meilę praeičiai.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Nuo pasaulio sukūrimo iki apokalipsės“
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma kolekcijos dalis primena ne tik sudėtingą rinkinio istoriją, bet reprezentuoja ir nepaprastai aukštos meninės vertės kūrinius. Grafika, XV a. viduryje išradus spausdinimo presą, tapo meno šaka, kuri viena pirmųjų atspindėjo naujausias žinias apie pasaulį. Greta to, platūs pirmųjų grafikos darbų kolekcininkų pomėgiai ir interesai lėmė labai įvairią kūrinių tematiką – anuomet jie pasakojo ištisą senųjų meistrų regėtą ir suvoktą pasaulio istoriją. Biblija bei Antikos mitologija grindžiami vaizdai atspindėjo temas, kuriomis buvo žavimasi XV–XVIII amžiais. Anuomet, pasitelkus alegorinę kalbą, buvo bandoma paaiškinti pasaulio reiškinius – laiko tėkmę, laikinumą, gamtos dėsnius, žmogaus ir gamtos neatsiejamumą. Šios temos atsiskleidžia ir Valdovų rūmų muziejuje surengtoje tarptautinėje graviūrų parodoje „Nuo pasaulio sukūrimo iki apokalipsės“, kurioje eksponuojama daugiau nei 200 graviūrų. Penkiose teminėse dalyse – „Biblinis pasaulis“, „Mitologijos ir Antikos pasaulis“, „Pasaulis kaip alegorija“, „Tyrinėtas ir prijaukintas pasaulis“, „Pasaulio pabaiga“, pasitelkus neretai susipinančius biblinius ir mitologinius motyvus, pasakojama žmonijos ir ją supančio dangiškojo, žemiškojo, gyvūnijos ir augalijos pasaulių istorija, pristatomos dramatiškos pasaulio pabaigos vizijos.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.
Leo Ray: „Kasdien“
Leo Ray k a s d i e n laiko rankoje teptuką, plunksną, adatą oforto raižiniui, gruntuoja drobę ar maišo dažus ieškodamas tobulo atspalvio dar vienam Žmogiškosios komedijos veiksmui įvaizdinti – kūryba yra neatsiejama jo kasdienės būties dalis. Kiekvienas jo darbas gali tapti ankstesnio sumanymo dalimi ar pratęsti vaizduotėje užgimusią sceną. Popieriuje – ar ofortuose, ar kaligrafiškuose piešiniuose, ar spalvomis mirgančiuose lakštuose – dėliojasi vis naujas gyvosios gamtos įkvėptas siužetas, išsiskiria dvikojai ar keturkojai herojai: asiliukas, paukštis, šuo, katinas, na, ir pats žmogus.
Kontempliuodami Leo Ray kūrinius, į pasaulį žvelgiame pro jo „akinius“ – jis savo kūrybos Žmogiškosios komedijos režisierius, k a s d i e n teptuku ar plunksna gaudantis gyvosios gamtos atspindžius.
Leo Ray gimė Vilniuje 1950 m., 1973 m. baigė Vilniaus universitetą, o 1990 m. – Vilniaus dailės akademiją. 1991 m. įsikūrė Izraelyje, Tel Avive. BASIS meno mokykloje dėstė piešimą, spalvininkystę, tapybą, kaligrafiją, šiuo metu moko tapybos ir kaligrafijos CAN meno kolegijoje (New Artists` Collegium), aktyviai dalyvauja grupinėse parodose ir rengia personalines parodas Izraelyje ir užsienyje.
Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10, Vilnius) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Lietuvos balsas Šaltojo karo metais: lietuvių koplyčios Vašingtono Nacionalinėje šventovėje ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane“
Vašingtono Nacionalinėje šventovėje ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane jau daugiau kaip penkiasdešimt metų veikia lietuvių koplyčios. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčia Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje Vašingtone buvo pašventinta 1966 m. rugsėjo 5 d., Gailestingumo Motinos koplyčia Šv. Petro bazilikoje Vatikane – 1970 m. liepos 7 dieną. Šiandien retai susimąstome, kad šių koplyčių atsiradimas dviejuose Vakarų pasaulio centruose pačiame Šaltojo karo įkarštyje prilygsta stebuklui. Tuo metu Lietuva pasaulio geopolitiniame žemėlapyje neegzistavo, mūsų šalyje katalikybė buvo persekiojama ir gniuždoma, tikintieji kentė suvaržymus ir represijas.
Ši paroda pristato abiejų koplyčių istoriją, atskleidžia jų reikšmę lietuvių diasporai ir okupuotai Lietuvai. Ypatingas dėmesys skiriamas meniniams kontekstams, kurie leido lietuvių dailininkams karo pabėgėliams įsilieti į juos priėmusių šalių meninį gyvenimą ir pasireikšti tarptautiniu mastu.
Pasakojimą apie lietuvių koplyčias Vašingtone ir Vatikane pratęsia ir išplečia dvi papildomos parodos dalys. Viena jų skirta tarpukario Lietuvos bažnytinės dailės ir architektūros modernėjimui. Čia eksponuojami nacionalinės dailės klasikų Adomo Galdiko, Petro Rimšos, Stasio Ušinsko ir kitų menininkų religinės dailės kūriniai.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 5 d.
„6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“
Per dešimtmečius kolektyviniai sodai virto reiškiniu, stipriai įaugusiu į mūsų visuomenės sąmonę. Nederlingose nunykusių kaimų, buvusių poligonų ar kolektyvinių ūkių žemėse kadaise steigti sodai šiandien flirtuoja su priemiesčio gyvenimo stiliumi arba atgimsta kitomis formomis, kaip, pavyzdžiui, bendruomenių iniciatyvos. Santykį su šia keista, tarytum tarpine vieta reflektavo autoriai iš įvairių laukų: dailininkai, šiuolaikiniai menininkai, architektai, fotografai, televizijos laidų kūrėjai bei rašytojai.
Kūriniais ir archyvine medžiaga parodoje pristatomos kolektyvinių sodų vizijos ir prieštaros: infrastruktūros kelti iššūkiai, sodo namelių įvairovė, sodininkų avantiūrizmas bei nuolatinės priežiūros reikalaujantys daržai, kurie tuo pat metu galėjo ir supančioti, ir išlaisvinti.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.
Rūtė Merk: „Pažadai“
Kaip naujosios technologijos keičia kūnus, jų reprezentaciją ir pačią kūniškumo sampratą? Kokios yra senosios tapybos medijos galios atspindėti mūsų laikų troškimus ir technologijų pažadus? Pasitelkdama klasikinius žanrus – portretą ir natiurmortą, aliejinės tapybos priemonėmis Rūtė Merk fiksuoja šiuolaikybės archetipus, materialaus ir virtualaus, natūralaus ir dirbtinio, konkretaus ir abstraktaus ribų slinktis šiuolaikiniame pasaulyje.
Nors Merk portretai flirtuoja su tapybos istorija, vis dėlto jie neabejotinai liudija ne mantijos, o sportinių kelnių ir business casual kostiumo klosčių laikus. Tai šiandieninę popkultūrą, madą ir specifinius tūkstantinukų (angl. milenials) kartos įpročius reprezentuojantys tipažai, radęsi iš menininkės atminties nuotrupų, įspūdžių ir tikslingos skaitmeninės kultūros archeologijos. Iš pirmo žvilgsnio vientisi, šie portretai sudėlioti iš gausybės skirtingų kūnų fragmentų, nugulusių menininkės kaupiamame skaitmeninių vaizdų archyve. Ariyos veidas pasiskolintas iš populiaraus serialo „Sostų karai“ veikėjos tokiu pat vardu, o likęs kūnas – anoniminis; Jomantė sulipdyta iš skirtingų vaizdo šaltinių, bandant įsivaizduoti tipinę sėkmingos meno galerijos darbuotoją, galiausiai pavadinant paveikslą geriausios mokyklos laikų draugės vardu; o Yssa – laisvai interpretuotas Berlyne gyvenančios baltarusių didžėjės portretas. Šioms abstrakčiuose fonuose pakibusioms figūroms būdingas besvoriškumas – pati menininkė tai įvardija siekiu „įkūnyti išsikūnijimą“, jos sufleruoja apie nuolat medijuojamos tikrovės akivaizdoje perbraižomas subjekto ribas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.
„Iš šerdies“
Šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės liaudies dailės paroda „Iš šerdies“ pristato geriausių Lietuvos šiuolaikinių tautodailininkų – žinomų meistrų ir rečiau matomų kūrėjų – darbus. Ekspozicijoje išvysime tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos darbus, kalvystės, medžio drožybos ir pynimo dirbinius, karpinius, tekstilę, verbas, sodus, kaukes, margučius, kitus liaudies dailės tradicijos įkvėptus kūrinius ir šiuolaikines jų modifikacijas, leidžiančias stebėti, kaip keičiasi šios liaudies meno sritys.
Parodos idėja remiasi pasaulio medžio ir jo „stuburo“ – šerdies – pirmavaizdžiu. Šerdimi perduodamos ne tik maistinės medžiagos, gyvybės šaltinio vanduo, bet ir genetinė informacija, atmintis, išmintis, mitinė sąmonė, simboliai ir ženklai. Šias žinias geriausiai perneša meninė kūryba, besiremianti kodais, formomis, ženklų sistemomis, autentiška pirmykšte patirtimi, kurią atpažįsta gentis, bendruomenė ir priima kaip savą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 29 d.
„Prezidento darbostogos“
Paroda skirta šiuolaikiniam fenomenui – darbostogoms – ir pasakos apie ryškiausią jų pradininką Lietuvoje – prezidentą Antaną Smetoną. Parodą lydės pasakojimą išplečianti lydimųjų renginių programa.
Būdamas labai darbštus ir pažeidžiamos sveikatos, Antanas Smetona buvo priverstas derinti darbą ir poilsį. Jo atostogas galima vadinti darbostogomis, kurios vis populiarėja šiandien. Mums tokį darbo ir poilsio derinimo būdą padiktavo karantinas ir technologijos, padedančios komunikuoti iš bet kurios pasaulio vietos. Tuo tarpu prezidento A. Smetonos atostogos tapdavo reikšmingu valstybiniu įvykiu ir ryškiu akcentu Palangos kaip atostogų sostinės gyvenime.
Paskui prezidentą į Palangą atostogauti patraukdavo ministrai ir kiti valstybės tarnautojai, mokslo ir kultūros elitas. A. Smetonos atostogos buvo kitokios, nes valstybės reikalai sekdavo iš paskos. Darbotvarkėje buvo oficialių susitikimų su Žemaitijos, Klaipėdos krašto miestų ir miestelių gyventojais bei tarnautojais. Prireikus į Palangą vykdavo Ministras pirmininkas, ministrai, būdavo šaukiami Ministrų Tarybos posėdžiai. Netoli paplūdimio esančioje viloje „Baltoji“, kurią atostogoms nuomodavo Prezidento kanceliarija, lankydavosi diplomatai, menininkai, verslininkai, su kuriais būdavo aptariami svarbūs valstybei klausimai.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.
„Šimtmetis dainos ratu“
Lauko paroda „Šimtmetis dainos ratu“ pristato šimtmetį gyvuojančios Dainų šventės istoriją, jos raidą ir istorinių lūžių įtakotą virsmą: nuo Dainų dienos tarpukario Lietuvoje iki Dainų ir šokių šventės šiandien.
Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – šimtą metų besitęsiantis visos Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, apjungiantis skirtingas kartas, ugdantis etnines vertybes, leidžiantis pajusti tautinį identitetą, skatinantis vienybės jausmą. Dainų ir šokių šventės suburia įvairių sričių meno kolektyvus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio kraštų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune. Nepaisant užgriuvusio Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos, reikšmingų istorinių pasikeitimų visuomenės gyvenime, Dainų šventės rengimo tradicija buvo išlaikyta.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.
„Tautiška ir moderniška: tautinio modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“
Paminėjus Lietuvos Respublikos šimtmetį, visuomenėje jaučiamas neblėstantis susidomėjimas tarpukario laikotarpiu. Daugėja įvairių projektų ir mokslo darbų, tyrinėjančių, kaip formavosi moderni lietuvybė. Tarpukariu statyti pastatai, architektūros istorikės Marijos Drėmaitės taikliai įvardyti optimizmo architektūra, atspindi tuomet vyravusias nuotaikas.
Žvelgiant per optimizmo prizmę, šiuos visuotinius procesus galima matyti ir Kudirkos Naumiestyje, ypač XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Atsikūrusi valstybė, ištrūkusi iš nutautinimo gniaužtų, siekia fiziškai ir ideologiškai įsitvirtinti Europos šalių tarpe. Kudirkos Naumiestis išsiskiria tuo, kad yra įsikūręs buvusios Vokietijos imperijos pasienyje, taigi šioje vietoje kelis šimtus metų buvo ryškūs kultūriniai mainai, atsispindėję ne tik socialinėje ar ekonominėje srityje, bet ir architektūroje. Lūžio tašku tampa tarpukario Lietuvos architektūros mokykla. Pasitelkiant modernias architektūros formas, lietuvių inteligentų iniciatyva Kudirkos Naumiestyje siekiama konstruoti tautinį pasakojimą, vyksta tautiško stiliaus paieškos, kartu per modernybės prizmę yra žvelgiama į čia gyvenusio Vinco Kudirkos asmenybę. Visa tai vainikuojantis momentas – paminklo didžiajam varpininkui statyba.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks rugsėjo mėn.
„ReStart '24“
Kas dvejus metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengiamas projektas „reStart“ yra kolektyvinis žvilgsnis į šiandienos vizualios kultūros lauko situaciją. Jau keletą pastarųjų metų paroda rengiama kaip tarptautinis šiuolaikinės fotografijos forumas, kuriame darbus pristato viso pasaulio menininkai. Dalyvaujantys autoriai simboliškai diagnozuoja tiek fotografijos kaip priemonės ir raiškos būdo tendencijas, tiek nūdienos sociokultūrinius procesus. O individualių kūrinių problematika išsiskleidžia nuo ekologinių problemų ir grėsmių permąstymo iki konceptualių asmeninės biografijos konstrukcijų, nuo kolektyvinių traumų analizės iki pakankamai tiesmuko susidūrimo su jomis vaizdavimo, taip pat visada malonu stebėti, kaip permąstoma fotografijos medija šiandienos kontekste.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugsėjo 21 d.
Ieva Kotryna Ski ir Ignė Narbutaitė: „Daikteliavimas“
Šią vasarą Preilos lankytojai kviečiami sukurti mįslingą pasakojimą, grįstą vietinėmis istorijomis ir į miglą gramzdinančiu svajingumu bei pakitusia laiko nuovoka, kuri ištinka su metų laikais besikeičiančiuose pajūrio kaimeliuose. Menininkių Ievos Kotrynos Ski ir Ignės Narbutaitės „Daikteliavimas“ – tai video instaliacija, kurią galima pamatyti per Preilos bendruomenės namų langus, ir tekstiniai meno kūriniai, kuriuos galima rasti kaime iškabintuose plakatuose. Projektas buvo sukurtas Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje vykusios menininkų rezidencijos metu 2022 m., ir šią vasarą yra pristatomas NMK ir Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“. 2025 m. projektas bus tęsiamas kaip instaliacija ir paroda Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje Juodkrantėje.
Preilos bendruomenės namuose (Preilos g. 27) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Neišvengiamas rezonansas: qworkaholics anonymuous III“
Visos parodos metu, nuo birželio iki spalio mėnesio, kartu su „Party Office“ kuruojama filmų peržiūrų ir paskaitų programa, NMK pakvies Lietuvoje gyvenančius organizatorius ir menininkus kritiškai iliustruoti savo poziciją rasiniame, pokolonijinio nacionalizmo, pasaulinės ekonomikos ir neoliberalizmo diskurse.
Poezijos, performansų vaizdo įrašų ir video meno pagalba „Resonance Beyond Escape: Qworcoholics Anonymous III“ paroda iliustruoja sudėtingų ir įvairių kolonijinių istorijų panašumus. Mes jas įkūnijame ir esame jų apsupti bei reikalaujame agentyvumo savo istorijos pasakojime ir kolektyvinės sąjungos prieš dominuojančią tvarką.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3) veiks iki spalio 6 d.
Mantas Lesauskas: „Peripheria x Cor“
Ar ištekliai beatodairiškai paklūsta jų išgavėjams ir naudotojams? Ar daiktai tėra žmogiškosios būties fonas − sukurti ir padėti laukti, kol bus užpildyti svetima valia judėti, veikti, būti vertingais arba nereikalingais? Kitokius, netikėtus atsakymus į šiuos klausimus siūlo dizaineris ir tyrėjas Mantas Lesauskas (gim. 1984 m.), Gintaro muziejuje surengtoje personalinėje parodoje „Peripheria x Cor“ pristatantis dizaino objektus, gimusius jo atlikto gintaro meninio tyrimo pagrindu. Kūrinius, jų ekspozicijos architektūrą ir pačią parodos erdvę lyg inkliuzą gaubiančius Tiškevičių rūmus sieja gintaro paveikumo gija. Egipto faraonai, graikai, romėnai, viduramžių ir vėlesnių laikų Europos elitas, dar vėliau − imperijos bei okupaciniai režimai gintaru ne tik puošė ir puošėsi, bet ir ekspansyviai naudojo kaip politinių tikslų siekimo ir statuso įtvirtinimo priemonę. Galios centrai siurbė į save išteklius, istoriniuose šaltiniuose įrašydami kadaise tolima periferija laikytus gintaringus Baltijos jūros krantus ir mūsų protėvių gentis.
Gintaro išteklių ribotumas ir teritorinis apibrėžtumas augino jo vertę, įkvėpė ritualines praktikas, brėžė istorinius ir kultūrinius vektorius bei maitino totalitarinių ideologijų galios mašinas. Geologiškai kukliai apibrėžiamas tiesiog kaip suakmenėjusi derva, gintaras neapsiriboja vien mokslinio smalsumo trauka. Aplink jį telkėsi istoriniai naratyvai, brangakmenio šleifas, kolonijinės praktikos bei tautinės tapatybės paieškos. Dėka tokios tirštos prasminės įkrovos M. Lesauskas gintarą pelnytai vadina aktyviai veikiančia medžiaga (angl. agency of things). Parodoje jis kviečia žiūrovą galvoti per materijas: atskleisti įvairiapusiškesnes medžiagų egzistavimo prielaidas, svarstyti apie medžiagų ir daiktų parankumą bei priešinimąsi jam.
Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17, Palanga) veiks iki rugpjūčio 25 d.
„Šaknys ir laidai“
Nuo dirbtinio intelekto sistemų, analizuojančių augalų elgesį, iki biohibridinių instaliacijų, atskleidžiančių jų jutiminius gebėjimus, – parodoje „Šaknys ir laidai“ pristatomi eksperimentiniai meno kūriniai, kuriais žaismingai tyrinėjami galimi žmonių ir augalų santykiai. Užuot siekę išnaudoti technologijas produktyvumui, šie kūriniai mažina atotrūkį tarp žmonių ir augalų pasaulių, atskleisdami paslėptą dimensiją. Kas būtų, jei galėtume iššifruoti slaptus augalų ir grybų pokalbius? Kas nutinka, kai augalai bendrauja per atstumą, sujungti internetu? Kaip veiktų mašinos, įrenginiai, kurių vienintelis tikslas – žaisti su augalais?
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 8 d.
„Lietuvių kalbos žodyno“ ekspozicija
2002 m. išleistas paskutinis 20-asis „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas, baigtas didžiausias XX a. lietuvių kalbotyros veikalas, kurio tekstą rašė ir redagavo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų, 23 redaktoriai, keli tūkstančiai žodžių rinkėjų.
Žodyno apimtis – 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 milijonų žodžių, apie 236 tūkstančiai leksikografinių straipsnių. Rašytas 100 metų remiantis 5 mln. lapelių kartoteka. Tai įvairiausios leksikos lobynas apimantis apie 1000 šaltinių.
Kazimiero Būgos pradėtas 1-asis Žodyno sąsiuvinis išleistas 1924 m.
1941 m. pasirodė I tomas, redagavo Juozas Balčikonis.
Nuo III tomo 1956 m. keitėsi Žodyno rašymo instrukcija, pirmieji du tomai paslėpti spec. fonde.
Nuo 1956 m. tomai pasirodydavo kas 3-4-5 metai.
Paskutinis XX tomas išleistas 2002 m., vyriausiasis redaktorius – prof. Vytautas Vitkauskas.
Dvidešimt žodyno tomų apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Aprašyta apie pusė milijono lietuvių kalbos žodžių. Tai neįkainojamas mūsų kalbos paveldas, saugantis tautos atmintį ir kultūrą.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Naujas muziejuje: verpstukas
Šį kartą pristatome neseniai muziejų pasiekusį radinį – akmeninį verpstuką (XIV–XV a.), surastą vykdant archeologinius tyrimus Kauno senamiestyje, T. Daugirdo g. 1. Verpstukas – verpimo įrankis, naudotas nuo neolito pabaigos iki verpimo ratelio išradimo. Didžiojoje Europos dalyje verpstukai naudoti iki XV a., o Lietuvoje – iki pat XIX a.
Kadangi Lietuvoje mediniai archeologiniai radiniai dėl dirvos savybių beveik visada suyra, dažniausiai randami tik verpstukų smagračiai. Jums pristatomas akmeninis verpstukas padarytas iš smiltainio, jie būna plokštesni, žemo cilindro pavidalo.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus (Pilies g. 17) 4-ame aukšte veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Baltijos tiltai 2024. X // TEN“
Bienalėje dalyvauja daugiau kaip 60 autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Ukrainos, Danijos ir Izraelio. „Nedaug nutolome nuo pradinės idėjos – į tarptautinį akvarelės sambūrį sukviesti visų pirma aplink Baltijos jūrą esančių šalių menininkus, taip tęsiant nuo 1968 metų rengtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos akvarelės trienalių tradicijas, plėtotas Latvijos menininkų iki XX a. pabaigos ir po pertraukos atgaivintas Lietuvoje, 2006-aisiais surengus pirmąją tarptautinę parodą pavadintą „Baltijos tiltai“. Tačiau per du dešimtmečius išsiplėtė temų ratas bei parodose demonstruojamų kūrinių technikos ir medžiagos. Šiemetinėje parodoje vėl bus fotografijos ir akrilo, objektų ir koliažų, apmąstančių akvarelę ir sukurtų dedikuojant juos esminėms šios tapybos technikos savybėms – skaidrumui, peršviečiamumui, sluoksniams ir liejimui(si)“, – sako bienalės idėjos autorius dailininkas akvarelininkas Eugenijus Nalevaika.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 25 d., Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 17 d.
„labirinte“
Paroda labirinte – tai kuratorės Marijos Repšytės įkurtos skaityklos/knygyno „12:15 Reading Room“ idėjų ir meno kūrinių – knygų per(si)kėlimas į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Daugumą knygų, rodomų parodoje, galima skaityti, vartyti ir net įsigyti Vilniuje esančioje erdvėje. Parodoje bus stengiamasi atskleisti menininkų knygų kūrimą Lietuvoje, pristatant kelionę laike atspindinčius menininkų knygų pavyzdžius tarptautiniame menininkų knygų kontekste.
Parodoje eksponuojamos vienetinės menininkų knygos, saugomos Grafikos kabinete, Vilniaus universiteto bibliotekoje, arba knygos, siekiančios 5000 kopijų tiražą kaip prancūzų menininkės Sophie Calle ne vienerius metus vykdomas tyrimas apie aklumą ir aklųjų grožio supratimą. Knygos Taro kortų formate, interaktyvūs plakatai, kolaboratyviniai projektai – žurnalų, laikraščių ar atviručių pavidalu – permąstantys dabartį, problemas, realijas ar įmanomus ateities scenarijus. Koliažinės, klijuotinės knygos, riso spauda, meniniai tyrimai fotoalbume, muzika ir garsas skirtingų menininkų leidiniuose, menininko ir jo vaiko piešta kartu knyga, ar leidiniai, fiksuojantys laikrodžius, fontanus, žmonių architektūras bitėms.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 29 d.
„Kauno getas: tikrovė ir atmintis“
Ši paroda pirmą kartą Lietuvoje pristato geto ir jo gyventojų atvaizdų visumos fragmentą ir svarbiausius šių atvaizdų kūrėjus dailininkus: kaunietį Jokūbą Lipšicą, Vokietijos pilietybę įgijusį Lenkijoje gimusį Peterį Gadielį, palestinietę Estherą Lurie ir prahiškį Josefą Schlesingerį. Pasitelkus dokumentus, prisiminimus, dienoraščius, lyginant gete ir po karo laisvėje sukurtus dailės kūrinius bei fotografijas, atskleidžiamas Kauno (Vilijampolės) geto kalinių kurtas pasakojimas apie šio geto tikrovę ir jos veikėjus.
Kauno ir visos Lietuvos vis dar nesurandėjusi žaizda – Vilijampolės getas, prievarta sukurtas, ugnimi sunaikintas. Trejus metus geto kaliniai čia gyveno žudynių, pažeminimo ir alinančio darbo, skurdžios buities ir netekčių akivaizdoje. Apie sunkiai įsivaizduojamą geto tikrovę mums pasakoja dokumentai, geto kalinių atsiminimai ir vaizdai – fotografijos, dailės ir dizaino kūriniai. Dalis jų buvo sukurta gete, dalis – jau po karo tų, kurie išgyveno Kauno košmarą ir norėjo jį liudyti kitiems.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Hands on Press spaustuvės archyvas HOP-002“
„Hands on press“ (liet. Rankos ant preso) – tai jau daugelį metų Kaune veikianti spaustuvė. Joje dirba dvi spaustuvininkės Gabrielė Gudaitytė ir Inga Navickaitė, kurioms svarbiausia – švęsti analogines spaudos technikas ir rankų darbą, kurti itin kokybiškus ir dailius spaudos produktus. Įsikūrusios savo būstinėje visai čia pat, Paveikslų galerijos kaimynystėje, Donelaičio gatvėje, jos vis sulaukia smalsių svečių ar žvilgsnių pro pusrūsio langus, besidominčių viduje vykstančia veikla. Kadangi parodyti šiuo atveju daug paprasčiau nei papasakoti, Inga ir Gabrielė nusprendė praverti daug metų nevarstytus archyvinius stalčius ir Kauno paveikslų galerijoje pristatyti itin nedidelę, bet įvairią plataus darbų archyvo dalį.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 25 d.
„Čiurlionis ir dizainas“
Projekto autorės Jolanta Lunevičienė ir dizainerė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė sumanė M. K. Čiurlionio paveikslus panaudoti kaip išskirtinį vyrišką ir moterišką aprangos akcentą, sukurdamos seriją prabangių skarų ir vyriškų aksesuarų.
Projekto autorės labai įdėmiai renkasi M. K. Čiurlionio kūrinius, siekdamos, kad naudojant juos dizainas nepakeistų kūrinio formato, perteiktų kiek galima artimesnes originalui spalvas. Projekto autorė J. Lunevičienė pasakoja, kad skareles kūrė su didžiule pagarba menininkui, todėl gamybai pasirinko išskirtinį tekstilininkų šeimos fabriką prie Komo ežero Italijoje, suprantantį, kas yra meno kūrinys, spalva, atspalvis, prabanga ir kokybė. Jame kuriami šilko suvenyrai Metropoliteno, Britų ir kitiems įžymiems pasaulio muziejams. Šio gamintojo veiklos pradžia siekia net 1866 metus. Čiurlionio paveikslų reprodukcijoms naudojamas švelnumu ir minkštumu plačiai pagarsėjęs vietinis Komo šilkas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 8 d.
Osvaldas Jablonskis: „Improvizacijos“
Osvaldas Jablonskis – Lietuvos dailininkas, akvarelininkas. Meno pasaulyje vertinamas kaip kaunietiškos akvarelės mokyklos virtuozas. Autoriaus kūryba pasižymi savitu „jablonskišku“ spalvų pasauliu, jautriomis kompozicijomis, lyriškumu, persmelkiančiu tikrumu ir įsijautimu. Visiems dailininko kūriniams būdingas liejimo laisvumas, persipinantys daugiasluoksniai planai bei paveikus kūrinių vaizdo gylis.
Parodoje eksponuojami peizažai, kuriuose tarsi besikeičiančiame kaleidoskope įamžinta Osvaldo Jablonskio Lietuva – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Lietuvos pajūris, žymių žmonių gimtinės ir mėgtos vietos, pvz., rašytojo J. Tumo-Vaižganto „Cimbruvka“, Lietuvos piliakalniai, šimtamečiai medžiai, pastatų fragmentai ir kūrybinių fantazijų improvizacijos. Tiksliausias apibūdinimas, trumpai charakterizuojantis parodos visumą, – dvasios kraštovaizdžiai, kurie atspindi kūrėjo širdį. Didesnė dalis parodoje eksponuojamų kūrinių yra naujausi O. Jablonskio darbai.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugsėjo 15 d.
Liliana Zeic ir Johhan Rosenberg: „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“
Lilianos Zeic pasakojime nagrinėjamas bendras queer ir augalų pasaulis pasireiškia plačia marginalumo ir nenormalumo spektro reprezentacija – tai keistuoliai, mažumos, atstumtieji, piktžolės, gamtos įdomybės bei ligos. Šiame parodos pasakojime klesti naujos tarprūšinės gyvybės formos ir nesutramdomas grožis.
Parodoje bus galima išvysti ne tik ypatingą medinių plokščių seriją, sukurtą naudojant intarsijos techniką, kurioje augalų motyvai susipina su žmonių kūnų vaizdiniais. Bus galima pamatyti ir tam tikrą menininkės kūrybos genezę, kaip jau ankstesniuose kūrėjos darbuose pradeda ryškėti queer, daugialypių organiškų bendruomenių ir paslaptingų ritualų žymės.
Kauno menininkų namuose (II-ame aukšte) (V. Putvinskio g. 56-1, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 8 d.
„Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“
Novikovo kūryba verčia suabejoti pamatiniais žmogaus gyvenimo dalykais: grožiu, gėriu, prigimties taurumu. Jo kūriniai ypač suglumins tuos, kurie tiki, jog meno misija – nešti grožį ir gėrį. Nors šio autoriaus kompozicijos nestulbina išraiškos priemonių gausa, spalvomis, sudėtingais siužetais, dydžiu, visgi tai nesutrukdo sukelti šiokią tokią minčių audrą žiūrovo galvoje, priversti įsižiūrėti ir pamatyti. Grožis kelia susižavėjimą, o tai, kas negražu – smalsumą, dažnai pasąmonėje sutapatinant su blogiu. Tad pasmalsaukime. Menininkas apnuogina savo sielą netgi tada, kai nubrėžia vieną liniją arba kai lape padeda tik tašką. Žiūrovui atsiranda klausimų: kas išgelbės pasaulį? Grožis ar bjaurasties pripažinimas? Lengviau neigti ar pripažinti? Akivaizdus ir paties autoriaus neapsisprendimas: šventieji su aureolėmis ar begėdiškai išdrikę nuogi kūnai? Monochromija autoriaus darbuose nuteikia, jog kompromisų nebus. Šis pasirinkimas leidžia kalbėti iš esmės. Dailininkas apsinuogina prieš žiūrovą, kaip ir nuogi personažai jo piešiniuose. Nieko užslėpto. Novikovas atvirai, tiesmukai, ciniškai dekonstruoja ir defragmentuoja ŽMOGŲ, taip jį nuvainikuodamas. Autorius žmogų, kaip vabalą, drąsiai „prismeigia“ prie popieriaus lapo ir tyrinėja jį su biologo atidumu. Regis, jis siekia visiškai ir iki galo išnarstyti, išgliaudyti ir žmogaus kūną, ir sielą. Menininko kūryboje ryškus antagonizmas: juoda–balta, vyras–moteris, šventumas–nuodėmė, gėris–blogis. Visas dėmesys tik personažui, beveik kiekviena kompozicija kelia amžiną klausimą: pasaulis gražus ar bjaurus? Žmogus – geras ar blogas? Galbūt todėl menininkas vaizduoja tokius tolimus nuo tobulybės žmones, nes jiems simpatizuoja. O gal atvirkščiai – nori aikštėn iškelti ir išlieti pasibjaurėjimą žmogiška paderme?
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 29 d.
Fotografijos ir kino būrelio baigiamųjų darbų paroda
Fotografijos būrelis Fotografijos muziejuje vykdo savo misiją jau nuo 2016 m.. Visus mokslo metus besitęsiančiuose užsiėmimuose dalyviai (12–18 m. amžiaus jaunuoliai) išmoksta valdyti šiuolaikinę profesionalią fotografijos techniką, dirbti su studijine įranga, praktiškai išbandyti įvairius fotografinius procesus (juostelių ryškinimą, nuotraukų spausdinimą fotolaboratorijoje, cianotipijos, „pinhole“ ir kitas technikas), susipažįsta su fotografijos ir jos technologijos raidos istorija. Užsiėmimai, vadovaujami fotografo Edvardo Tamošiūno, vykdomi ir Fotografijos muziejaus fonduose bei ekspozicijoje, kur dalyviai gali išvysti ir susipažinti su autentiškomis fotografijos technikos ir meno vertybėmis.
Kaip ir kasmet, užsiėmimuose sukurti darbai eksponuojami parodoje Fotografijos muziejuje. 2023–2024 m. Fotografijos ir kino būrelio dalyvių – Danieliaus Aukščionio, Patricijos Elizabetos Belyaevos, Gerdos Gintalaitės, Adomo Juškevičiaus, Tito Leišio, Gerdos Patkauskaitės, Ruslanos Petraitytės, Emilijos Štaraitės ir Orintos Zaicevaitės fotografiniai bei kino eksperimentai, individualumo ir saviraiškos paieškos žymi kelionės į profesionalumą pradžią.
Fotografijos muziejaus studijoje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 8 d.
Remigijus Treigys: „Tribūna“
Viena pirmųjų R. Treigio fotografijų „Tribūna“ (1989) pasirinkta kaip simbolinis parodos centras –kaip vieta reikšmingam pranešimui, dabartinė autoriaus pozicija, momentas, nuo kurio prasidėjo jo kūrybinė veikla, ir taškas, į kurį sugrįžtama, kad ją apžvelgtų. Naudodamas gana kompaktišką raiškų ir temų rinkinį jau keli dešimtmečiai R. Treigys kuria daugiasluoksnes ir daugiaprasmes fotografijas. Jis – vienas ryškiausių nuobodulio estetikai priskiriamų autorių, turintis unikalų, atpažįstamą ir vis dar koreguojamą braižą. Buvo įprasta, kad R. Treigio fotografija išlaikydavo ryšį su tikrove, nors šis ryšys neatpažįstamai pasikeisdavo, kai vėliau fotolaboratorijoje menininkas siekdavo sukurti savą realybę. Pastaraisiais metais R. Treigys fotografiją plėtoja iki (ne)fotografijos – kūrinių, turinčių tiek tapybos, tiek ir fotografijos bruožų, tačiau net ir pradiniame etape neturinčių jokio sąlyčio su tikrove. Tokie kūriniai maitinami vien autoriaus vaizdiniais, momentinėmis ar užsilaikiusiomis emocijomis, prisiminimais, etc.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 25 d.
Žygimantas Augustinas: „Garantija“
Menininkas kviečia lankytojus apmąstyti savo santykį su tikrove ir į ją pažvelgti iš naujo. Parodoje Ž. Augustinas žiūrovams užduoda klausimą „Kas aš esu?“. Juk kas gali būti tikriau už save, savo kūną, išraiškas, savo atspindį? Regis, atsakymas į šiuos klausimus galėtų tapti savotiška garantija, bet žvelgiant į Ž. Augustino kūrinius patogus žinojimo, kas aš esu, jausmas ima nykti.
Savo odą, raumenis, išraiškas menininkas perkelia iš pradžių kasdieniams, vėliau – istoriniams personažams. Tikrojo „aš“ tarsi nelieka, jis įsikūnija į kitus, „aš“ atvaizdai dauginasi ir nebelieka vienintelio tikrojo vaizdo. Pasak parodos kuratorės, yra vaizduotė, žaidimas, juokas, ironija ir klausimas, kad galbūt tikrumo nereikia.
Senovės graikai buvo radę dalinį tokių klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti, sprendimą. Įeinančiuosius į Delfų šventyklą, kurioje orakulas suteikdavo atsakymus mitiniams herojams ir paprastiems mirtingiesiems, pasitikdavo trys užrašai: „pažink save“, „nieko per daug“ ir trečiasis, dėl kurio reikšmės ginčijamasi jau kelis tūkstančius metų, aiškiai siejantis užtikrintumą su nelaime.
Priešingai nei senovės graikų, dabarties pasaulyje netikrumas yra įgijęs neigiamą reikšmę, jį stengiamasi šalinti iš visų gyvenimo sričių. „Garantija“ – pažodinis trečiojo Delfų šventyklos užrašo vertimas, parodos pavadinime atsirandantis kiek ironiškai.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Evaldas Babenskas: „FILUM GRANUM“
Šioje parodoje eksponuojami juvelyro Evaldo Babensko identiškai atkurti XIII–XIV a. archeologiniai radiniai – žiedai. Tikslios rekonstrukcijos mums leidžia pamatyti, kaip iš tiesų atrodė papuošalai, kuriuos nešiojo ankstyvųjų viduramžių Lietuvos gyventojai. Tam, kad būtų pagaminta tiksli žiedo kopija, juvelyras turi atlikti įvairius cheminius radinio tyrimus, identifikuoti prieš beveik tūkstantį metų gyvenusio meistro naudotas technologijas, atsekti gamybos proceso eigą, tiksliai parinkti metalo lydinius ir iš fragmentiškai išlikusių detalių atkurti žiedo puošybą, spalvas. XIII–XIV a. visoje Rytų Europoje nešioti žiedai buvo gana panašūs, tačiau Lietuvoje rasta keletas itin specifinės konstrukcijos žiedų, kurie išsiskiria savo stiliumi, gamybos būdu, technologijų sudėtingumu. Šiuos žiedus vienija konstrukcinė ypatybė – žiedų korpusai tuščiaviduriai, suformuoti iš filigraninės (lot. filum – gija, granum – grūdelis) plonos vielos pertvaros. Jiems gaminti naudota itin plona sidabrinė vielutė ir skardelė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki rugsėjo 1 d.
Algimantas Kezys: „Miestovaizdžiai“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestovaizdžiai. 1944 m. Lietuvą užėmus sovietams, Kezys itin sudėtingomis aplinkybėmis pasitraukė į Vakarus ir 1950 m. kartu su šeima įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur skyrė savo gyvenimą tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką už tai, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas. Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su užgimusia aistra fotografuoti – dar 1965 m. surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus.
Kezio kūriniai, kaip ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapyba, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Pats autorius akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo supančia aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tos pačios vietos autorius niekuomet negrįždavo. Gausus Kezio kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks rugsėjo mėn.
„Tapatybė ir forma: Kazio Varnelio kūryba“
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks rugsėjo mėn.
„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 18 d.
(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas (1824–1913)
Talentingas, daugiabriaunis ir nepelnytai pamirštas Boleslovas Ruseckas (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) – 200-ųjų gimimo metinių proga Vilniaus paveikslų galerija pristato per aštuonias ekspozicijos sales nusidriekusią gyvenimo ir kūrybos retrospektyvą. Lankytojas supažindinamas su dailininko asmenybe, kūrybinio kelio pradžia, studijomis Peterburge, Italijos laikotarpiu, meninių sprendimų paieška ir rezultatais, visuomenine, gyvenimo ir kūrybos erdve, sukaupta turtinga tapybos darbų kolekcija ir atminimo ženklais.
Įkvėpimą, grožį, kurį, dailininko žodžiais tariant, „norėtųsi praryti akimis“, Ruseckas matė visur – mylimosios veide, Italijos valstiečių figūrose, Vilniaus kiemeliuose ir seno miško lapijoje. Jis gyveno daile. Net ir užvėręs studijos duris, gilinosi į meno istoriją, ypač žavėjosi senaisiais italų meistrais, nazarėnų kūryba, o amžininkų buvo laikomas geriausiu Vilniaus meno mokyklos ekspertu, vadinamas profesoriumi. Rinko žinias ne tik apie mėgstamus autorius, bet ir pačius kūrinius, jų fotografijas.
Vis dėlto, žvelgiant į dailininko kūrybinį palikimą, laiškus, kasdienybės ženklus, ryškėja įtampa, kurios išvengti, matyt, buvo neįmanoma. Nuo mažų dienų ugdytas mylinčio tėvo, vieno žymiausių XIX a. Lietuvos tapytojų Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), Boleslovas sunkiai vadavosi iš autoriteto šešėlio. Kita vertus, vos atitrūkęs nuo griežtų taisyklių, į kurias neretai pats save spraudė, kūrybinį polėkį išlaisvindavo ir didį malonumą patirdavo kurdamas peizažus ar nedidelio formato portretus, lengvus, gyvybingus eskizus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Žilvinas Kempinas: „Vėjalaikis“
Jau dešimt metų Vilniaus katedros varpinė atverta lankytojams. Švenčiant jubiliejinę sukaktį gegužės 15 d. atidaroma specialiai šiai vietai sukurta menininko Žilvino Kempino instaliacija „Vėjalaikis“. Šis kūrinys – tai pirmasis šiuolaikinio meno ir senojo bokšto dialogas.
„2023 m. rudenį buvau pakviestas sukurti kūrinį Katedros varpinėje. Nors pastatas labai komplikuotas dėl medinių perdangų, laiptų ir atvirų langų, negalėjau atsispirti pagundai padaryti įvietintą (angl. site specific) instaliaciją tokioje ypatingoje erdvėje. Man buvo svarbu, kad kūrinys nekliudytų pajusti pačios varpinės charakterio – kad nekonkuruotų su ja, jos neužgožtų, nekliudytų ją apžiūrėti. Tikslas buvo sukurti papildomąją darną, kai kūrinys išryškina architektūrą, o architektūra išryškina kūrinį“, – pasakoja Kempinas.
„Vėjalaikis“ sujungia aukščio, vertikalumo, šviesos, laiko, medžiagiškumo, laikinumo idėjas; prisijaukinęs miesto vėją įdarbina jį vėduoti magnetines juostas ir sukurti tokį šnarėjimą, kokio šio bokšto sienos nėra girdėjusios. Žvilgios juodos juostos išryškina senovinę architektūrą – juk varpinės pirmo aukšto mūrai iškilo dar XIII amžiuje. Kinetinė skulptūra, 700 (+1) vertikalių magnetinių juostų, panašiai kaip medžio kamieno rievės, įvaizdina Vilniaus miesto metus, jungiasi į vientisą fizinį kūną: ir monumentalų, ir efemerišką.
Vilniaus katedros varpinėje (Katedros varpinė, a. 2) veiks iki spalio 1 d.
Myroslava Liakhovych: „Išlikusi architektūra: Lvivo modernizmas tarpukariu“
Šioje parodoje pristatomi keli ryškiausi Lvivo modernizmo pavyzdžiai – nuo visuomeninės iki gyvenamosios paskirties architektūros. Šie pastatai ne tik rodo savo laikmečio architektūros pasiekimus, bet ir pasakoja architektų ir buvusių ar dabartinių gyventojų istorijas. Be nuotraukų, tekstų ir archyvinių brėžinių, parodoje taip pat pateikiama vaizdinė medžiaga, sukurta pagal Lvivo modernizmo pastatų 3D skenuotus vaizdus. Skenavimo metu sukurtas ir garso įrašas, kuriame – pastatų ir jų aplinkos fonas.
Lvovas, įsikūręs prie Lenkijos rytinio pasienio (dabar Ukrainos miestas Lvivas), buvo urbanistinio avangardo eksperimentų centras, kuriame derėjo tarptautinis stilius ir vietiniai architektūriniai metodai, atspindėję to meto dvasią. XX a. 3 ir 4 deš. daugiatautė miesto bendruomenė siekė išreikšti save ir vienytis pasitelkdama modernistinę architektūrą. Mieste buvo įgyvendinama daug architektūrinių projektų – biurų pastatų, mokyklų, ligoninių, darbininkų klubų, sakralinių pastatų ir gyvenamųjų namų. XX a. 3 deš. Lvive vyravo Art Deco stilius, dažnai su neoklasicizmo ar istorizmo elementais, tačiau XX a. 4 deš. dauguma pastatų buvo statomi funkcionalizmo, modernistiniu – tarptautiniu, ekspresionizmo ir kt. stiliais.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“
Ši paroda tai pasakojimas apie pilietinio nepaklusnumo simbolį sovietmečio Lietuvoje – Justiną Mikutį. Dėl savo gilių įžvalgų jis tebevadinamas filosofu, mąstytoju, net pranašu. Daugelį kūrėjų baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis traukė savo minčių laisve. Jo erudicija kontrastavo su oficialiosios ideologijos primityvumu. Dešimtmetį kalintas Sibiro lageryje ir net prašęs likusį bausmės laiką pakeisti sušaudymu, grįžo suluošintas. Jis buvo stipriai paveiktas trauminės patirties, tačiau jo laikysena – tai sistemos nebijojusio, neturėjusio ką prarasti, drąsa.
Parodos pavadinimui pasirinkti Justino dažnai cituoto poeto Vytauto Mačernio žodžiai iš 1937 m. eilėraščio Miražai. Poeto žodžiai Keleivis eina – tinka apibūdinti nuolatinę Justino būseną: jis visada kelionėje – einantis iš vienų bičiulių namų į kitus, apsistojantis dailininkų dirbtuvėse, lankantis artimuosius, lydintis menininkus Žemaitijoje ar vaikštantis Vilniaus gatvėmis.
Parodos pasakojimą sudaro keturios dalys. Krikščioniškoji Žemaitija jungia vietoves, kurios sovietmečiu traukdavo menininkus ir autsaiderius. Jų kelionių patyrimus įvaizdina liaudies meno objektai ir profesionalūs darbai iš Beržoro, Gintališkės, Notėnų – Žemaitijos vietovių, išlaikiusių etnografinį savitumą ir todėl labai svarbių menininkams. Nuošalumo ieškojusius jaunus kūrėjus XX a. 8–9 dešimtmečiais sutelkdavo netoli Rumšiškių, Dovainonyse, esanti Barboros ir Vlado Didžiokų sodyba. Šios vietos atmosfera – daiktai, susitikimai, nuotaikos – įprasminta fotografijose, tapybos darbuose. Įkalinime – sukrečiantis Mikučio kančios kelias ir viena svarbesnių memorabilijų – Mikučio baudžiamoji byla iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Laisvės trajektorijų dalyje pristatomi kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Tai portretai ir dedikacijos, sukurti menininkų, kurie priešinosi oficialiosioms sovietinio meno taisyklėms. Mikučio vertybinė įtaka jų kūryboje labai svarbi. Taip pat parodoje pristatomi kūriniai, tapyti Justinui pozuojant Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijoje). Mikutis vertino bendrystę su studentais, vadino juos „beveik vieninteliais pragiedruliais savo rūškaname ir nelinksmame gyvenime“.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 25 d.
Jazmina Cininas: „Padarė žvirblis alutį“
Galbūt geriausiai Jazmina Cininas žinoma dėl techniškai sudėtingų redukcinių linoraižinių, vaizduojančių moteris vilkolakes, tačiau pastaruoju metu ji kuria menininkų knygas iš nebenaudojamų spaudos leidinių ir lagerfonus iš panaudotų butelių kamštelių ir perdirbtos medienos. Menininkė savo kūryboje daug idėjų semiasi iš protėvių paveldo, įtraukdama baltiškus motyvus, pasakojimus apie migraciją ir transformaciją, kurie tapo autobiografine jos hibridinės australų ir lietuvių tapatybės tyrinėjimo dalimi. Perdirbtų medžiagų naudojimas vėlesniuose projektuose atspindi sąmoningą sprendimą užsiimti ekologiškai tvaresnėmis meno praktikomis, kurias menininkė sieja su išradingumo palikimu, kurį paveldėjo iš savo tėvų ir senelių pabėgėlių.
Parodoje „Padarė žvirblis alutį“ (The Sparrow Made Some Beer) menininkė pristato vienuolika jau seniau sukurtų lagerfonų ir naujus darbus, specialiai šiai parodai sukurtus per du mėnesius dirbant Kauno paveikslų galerijoje. Naujuose darbuose panaudoti kavinės Kultūra surinkti butelių kamšteliai, papildyti asmeninėmis menininkės atsargomis. Parodą ir kūrybinį procesą parėmė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Australijos lietuvių fondas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Bangutis Prapuolenis: „Nakties sparnai“
„Naktį mes sapnuojame. Nuostabus, pilnas palaimos sapnas, kai mes pakylame ir skrendame. Tampame lengvi, matome kitą pasaulį. Iš viršaus, kaip stebėtojai, palikę visas problemas toli, toli. Ir skrendame. Be sparnų. O gal ir su nematomais sparnais. Minčių sparnais. Užsiauginkime sparnus. Reikia tik labai norėti. Tai skriskime į svajonių šalį. Iš tamsios nakties į aušrą“ – taip naują, iki šiol niekur nerodytą parodą pristato jos autorius.
Dailininkas, restauratorius Bangutis Prapuolenis gimė 1961 m. Kaune. Mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume meninio medžio apdirbimo specialybės. Vėliau studijavo Valstybinėje dailės akademijoje, Interjero dizaino fakultete. 2001 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, kur įgijo edukologijos magistro kvalifikaciją. Dirba Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete Dailės ir interjero restauravimo studijų programos meninių baldų specializacijos vadovu, docentu. Taip pat yra meninių baldų restauratorius, Restauratorių asociacijos narys – steigėjas.
Bangutis Prapuolenis visuomet domėjosi tapyba, aktyviai pradėjo kurti nuo 2008 metų. Jis dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ispanijoje), surengė keliasdešimt personalinių parodų Lietuvoje, yra aktyvus kūrybinių plenerų dalyvis.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 4 d.
Dalia Bieliūnaitė: „Kauno menininkų nuotykiai“
Parodos autorė Dalia Bieliūnaitė daugiau nei aštuonerius metus dirbo gide ir edukatore Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Čia ji dalinosi įkvepiančiomis istorijomis iš menininkų gyvenimo, padėjo pažinti liaudies kūrybą ir, pasitaikius progai, iliustravo smagiausias ir įdomiausias savo darbo akimirkas. Ši komiksų ir iliustracijų paroda pristato Kauno menininkus. Taip pat tapytoją ir kompozitorių M. K. Čiurlionį, kuris šiame mieste rengė Antrąją lietuvių dailės parodą, čia yra įkurtas ir jo vardo muziejus.
Paroda skirta vaikams ir humoro istorijų mėgėjams, tačiau neabejotinai sužavės ir visko mačiusius.
Parodos autorė Dalia Bieliūnaitė – iliustracijų, komiksų kūrėja, kuri neatsiriboja nuo grafinių novelių kūrimo, nupieštiems scenarijams sukurdama istorijas. Ji kviečia dalintis įkvepiančiomis istorijomis iš menininkų gyvenimo, padeda pažinti liaudies kūrybą ir pasitaikius progai iliustruoja smagiausias ir įdomiausias savo darbo akimirkas.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki rugsėjo 3 d.
„Tarpukario moters portretas“
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.
Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki spalio 20 d.
„Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“
Marcas Chagallas, Pabloʼas Picassoʼas, Maxas Ernstas – vieni garsiausių dailininkų, formavusių XX a. dailės raidą. Daugumai žiūrovų gerai žinomi jų tapybos ir grafikos darbai, kiek mažiau – kartkartėmis autorių parodas paįvairinantys keramikos dirbiniai, bet pagal dailininkų kūrinius austi gobelenai beveik nematyti.
Pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje yra pristatomi 23 Chagallo ir Picasso keramikos dirbiniai – pano, lėkštės, vazos, ąsočiai ir 12 meistrės Yvette Cauquil-Prince austų gobelenų pagal Chagallo, Picasso ir Ernsto eskizus. Kūriniai natūraliai sugulė į šešias temas: Biblijos, karo ir taikos, gimtojo štetlo, meilės, cirko, koridos. Dailininkai kalba apie pamatines etikos ir moralės vertybes, siekia darnos su gamta, nostalgiškai žvelgia į vaikystę.
Pardoje eksponuojami dailės kūriniai priklauso Idos Chagall ir Michelio Brodskyʼo bei Yvette Cauquil-Prince kolekcijoms.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Darius Hecqas-Cauquilis: „Grįžimas prie ištakų“
Darius Hecqas-Cauquilas gimė 1950 m. Šarlerua mieste prie Sambro upės Belgijos pietvakariuose. Būdamas 12 metų, jis pradėjo mokytis gobeleno meno pas motiną, garsią audimo meistrę Yvette Cauquil-Prince, audusią gobelenus pagal Marco Chagallo, Pabloʼo Picassoʼo, Maxo Ernsto ir kitų garsių dailininkų kūrinius. Jo tėvas Emileʼis Hecqas buvo tapytojas. Parodose Darius Hecqas-Cauquilas dalyvauja nuo 1976-ųjų. Menininkas surengė per 40 personalinių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Dailininko darbai įtraukti į Prancūzijos nacionalines kolekcijas, tarp jų – Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro. Lietuvoje Hecqo-Cauquilo kūryba pristatoma pirmą kartą. Parodoje „Grįžimas prie ištakų“ eksponuojama 20 autoriaus darbų, tarp jų – gobelenas, iš pjuvenų ir aliejinių dažų ant drobės sukurtos kompozicijos, aliejiniais dažais dekoruotos akmens ar jūros bangų nugludintos medžio skulptūros.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Spąstai su centriniu šildymu“
Paroda apima 1965–1993 metų laikotarpį. XX a. 7 dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui, prasidėjo santykinės (!) ramybės vidaus ir užsienio politikos srityse tarpsnis, netrukus virtęs vadinamuoju „brežneviniu sąstingiu“. Paroda pasakoja apie paprastų žmonių kasdienius bandymus išgyventi, mąstyti, bendrauti, užsiimti įvairiopa gyvenimo formų kūryba, nepaisant visur išplitusių būties ir buities pelėsių.
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai. O kada sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi politikos, ekonomikos, kultūros, kasdienybės, mentaliteto ir kitose srityse? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sovietmetis virto svetima šalimi, kuri dažnam jos tyrinėtojui jau atsiveria ne kaip sava, bet esmiškai kitokia, todėl stebinanti, gluminanti, šiurpinanti, o kartais ir kelianti juoką realybė, kurios reliktams tinkamiausia vieta – muziejuje. Tačiau pastarųjų metų įvykiai verčia rimtai svarstyti klausimą: ar homo sovieticus iš tiesų virto praeitimi?
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
„Prezidentas Antanas Smetona: tarp autoriteto ir autoritaro“
Naujoji archyvinių fotografijų paroda atskleidžia A. Smetonos asmens ir politiko virsmą: kaip demokratiškų pažiūrų lietuvių tautinių draugijų narys ir Lietuvos Tarybos pirmininkas, nuolat siekęs vienybės ir kompromiso skelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, vėliau, po 1926 m. karinio perversmo grįžęs į prezidento postą, virto Tautos vadu tituluojamu autoritaru? Kodėl jo valdžios siekis buvo toks stiprus, kad reikėjo iš valdžios šalinti ne tik politiniu konkurentu tapusį buvusį artimą bendražygį Augustiną Voldemarą, bet ir visą Seimą? Kodėl šalyje reikėjo uždrausti visas politines partijas ir palikti tik vienintelę Lietuvių tautininkų sąjungą? Fotografijų paroda atskleidžia ne tik beveik 15 metų trukusį šalies valdymą, bet ir paties prezidento A. Smetonos asmenybės transformaciją. Simboliška, kad šią parodą pristatančiame stende vaizduojami du A. Smetonos portretai: vienoje pusėje 1920 m. darytoje nuotraukoje ant suolelio sėdi demokratiškas šalies vadovas, o kitoje – puošniame krėsle sėdintis 1928 m. įamžintas autoritarinio valdymo siekiantis Tautos vadas.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Jonynų giminės fenomenas“
Paroda skirta rašytojo Antano Jonyno 100-osioms gimimo metinėms ir jo sūnaus poeto ir vertėjo Antano A. Jonyno jubiliejui paminėti. Lauko parodą parengė Alytaus kraštotyros muziejininkai. Paroda eksponuojama V. K. Jonyno galerijos kiemelyje.
Dzūkijoje gyvena sena, labai plati Jonynų giminė, turinti daug iškilių, Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Jonynų genealoginis medis yra ilgaamžis, plačiai išsišakojęs ir gausiai lapotas. 1484 m. išduota karaliaus privilegija šeimos pradininkui Januškevičiui liudija, kad giminės šaknys siekia XV a.
Genealoginis medis, esantis Antano Jonyno memorialiniame muziejuje, apima tik XIX–XX a. gyvenusius ir tebegyvenančius Jonynus. Seniausias žinomas giminės atstovas buvo Mateušas Januškevičius-Jonynas, gyvenęs Daugirdų kaime XIX a. viduryje ir turėjęs šešis sūnus bei dvi dukteris. Po 1863 m. sukilimo M. Januškevičius, bijodamas caro valdžios represijų, pavardę pakeitė į Janyno. Dar vėliau Janynų pavardė pakito į Jonynų.
Jonynų giminė pasižymi kūrybinėmis ir intelektualinėmis galiomis, jos atstovai yra užkopę į meno bei mokslo viršūnes, prisidėję prie Lietuvos garsinimo pasaulyje, prie jos dvasinių pamatų išsaugojimo ir stiprinimo. Muziejininkai nekelia sau uždavinio atskleisti Jonynų giminės talentų paslapties, bet parodos lankytojus siekia supažindinti su kai kuriais šios giminės atstovais, atskleisti neeilinių talentų asmenybes.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki spalio 1 d.
Algirdas Bosas: „Pusiaukelė“
Pusiaukelė – paroda apie žiūrėjimą ir skulptūros supratimą. Skulptorius Algirdas Bosas persvarsto laiką kaip čia pat vykstančio proceso ir jau nutikusių (suarchyvuotų) veiksmų eigos elementą. Tai retrospektyvinis žvilgsnis į kūrybinį ir asmeninį kelią, pasirinkimus, dvejones, tam tikras jausenas. Parodą sudaro skulptūros ir eskizai, sukurti 1975–2024 m., bei fotografijos, dokumentuojančios monumentus viešosiose erdvėse.
A. Bosas penkias dešimtis metų apimančioje kūryboje – nuoseklus. Pasak dailėtyrininkės Elonos Lubytės, „[kūrybai] būdingas poromantinis požiūris į gamtą, universalią žmogaus prigimtį bei istorinę atmintį“. Menininkas liudija besikeičiančias politines bei socialines permainas. Reflektuodamas modernizmą ir postmodernizmą, savitai jungia praeitį ir dabartį. Kūriniuose bene svarbiausi elementai yra mastelis, forma bei objekto santykis su aplinka. Abstraktūs siluetai derinami su asociatyviomis detalėmis, įtaigiai ir paveikiai atskleidžiamas sumanymas.
Algirdas Bosas (g. 1943) 1972 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas. 1972–74 m. dirbo pedagogu Panevėžio dailės mokykloje, vėliau, 1992–2006 m., Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. Parodose dalyvauja nuo 1973 m. Nuo 1975 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2000 m. apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu, 2016 m. – Žemaičių aukso ženkleliu. 2011 m. skulptoriui skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Gyvena ir kuria Gargžduose.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Žemyn triušio urvu“
Parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatant Baltijos šalių menininkų kūrinius gilinamasi į pagonybės, dvasingumo ir sąmokslo teorijų reiškinius. Paroda siūlo į pagonybę ir dvasingumą pažvelgti kaip į romantizuotą istorinį prieglobstį, o čia pat – atkreipti dėmesį į jo kismą šiais laikais, dvasingumui vis dažniau įgaunant konspiracinių bei komercinių elementų.
Parodoje eksponuojami nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų sukurti kūriniai atskleidžia skirtingų kartų ryšį ir tai, kaip skirtingų laikmečių socialiniame bei politiniame kontekste menininkų įgytos patirtys reikštos ir tebereiškiamos per eskapizmo, įgalinimo bei konspiritualumo – arba konspiracinio dvasingumo – prizmes.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 3 d.
„Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“
Vytauto Kasiulio muziejų pasiekė Kumu muziejuje Taline eksponuota paroda, skirta trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sovietinės eros pabaigos – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio – kūrybai. Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūrinių, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos kiekvienos darbai sukuria kitų dviejų suvokimui. Visos trys menininkės yra sukūrusios darbų, kuriuose jų herojė išžengia iš paveikslo erdvės ir atsuka žiūrovui nugarą, atverdama išėjimo arba skverbimosi į naują teritoriją vizualines metaforas. Kituose paveiksluose menininkės žaidžia su daugybiniais rėmais, išjudinančiais stabilios ir vieningos realybės pojūtį.
Leis, Tabaka ir Rožanskaitė – visos buvo išskirtinės menininkės sovietų okupuotose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Išsilavinimas, kurį jos gavo dailės institutuose Taline, Rygoje bei Vilniuje 6-ame ir 7-ame dešimtmečiais, ideologiniais bei estetiniais principais buvo panašus, bet jos labai greitai iš tų principų išsiveržė: nebūtinai tiesiogiai priešinosi tuometinei šių mokyklų meno vagai, bet nardė po tuos vandenis taip, kad išklibintų tarsi savaime suprantamus motyvus bei gestus, o prasmes panardintų neaiškumo pursluose.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 8 d.
Naujas muziejuje: kariuomenės savanorio šaukštas ir šakutė
Į muziejų atkeliavę nauji eksponatai turi nueiti ilgą kelią, kol būna paruošiami eksponuoti lankytojams. Norėdami sutrumpinti šį kelią, Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje periodiškai pristatysime naujausius ir įdomiausius gautus eksponatus.
Šį kartą pristatome neseniai muziejaus įsigytus stalo įrankius – šaukštą bei šakutę, kurie yra nepaprasti. Įrankiai priklausė Lietuvos kariuomenės savanoriui, vyr. leitenantui Soterui Marcinkui. S. Marcinkus 1902 m. rugpjūčio 1 d. gimė Kaune. Čia jis mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, o 1920 m. sausio 16 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Naujai iškeptam savanoriui teko dalyvauti nepriklausomybės kovose prieš lenkus. Prezidentas Aleksandras Stulginskis S. Marcinkui suteikė pėstininkų leitenanto laipsnį.
Eksponatai yra svarbūs ir įdomūs ne tik dėl asmenybės, kuriai jie priklausė, bet ir dėl ant jų matomo ženklo. Ant šaukšto bei šakutės išgraviruota Kunigaikštienės Birutės ulonų pulko monograma.
Kauno pilies (Pilies g. 17) 4-ame aukšte eksponuojama iki rugpjūčio 18 d.
„Galingi, nes vieningi!“
2024 m. sukanka 20 metų nuo Lietuvos įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Minint šią svarbią sukaktį, greta Kauno pilies atidaryta lauko paroda „Galingi, nes vieningi!“, kuria siekiama pristatyti NATO šalis, organizacijos svarbą ir Lietuvą jos sudėtyje. Šią parodą 2023 m. parengė ir NATO viršūnių susitikimo Vilniuje proga pristatė LR krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Ši paroda – tai galimybė visuomenei plačiau susipažinti su organizacija, jos misija, šalimis narėmis. Lankydami parodą kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę daugiau sužinoti apie NATO šalių karines pajėgas, jų stojimo į aljansą priežastis, dalyvavimą bendrose karinėse misijose, galiausiai, žvilgtelėti ir į Lietuvoje tarnaujančių karių kasdienybę.
Paroda eksponuojama greta Kauno pilies – vieno svarbiausių LDK gynybinių objektų. XIV a. pastatyta pilis buvo strategiškai svarbiu Nemuno bei Jūros upių gynybinės sistemos elementu, todėl jos aplinkoje simboliškai atsiskleidžia ir paroda apie dabarties gynybos pajėgų susivienijimą, joje plėtojamos temos.
Kauno pilies lauke (Pilies g. 17) veiks iki rugsėjo 29 d.
Remigijus Ščerbauskas: „Bučiniai“
Velnių kolekcijos ekspozicijose pristatomi fotografo Remigijaus Ščerbausko darbai bučinių tema išryškina intymumo, pasitikėjimo ir meilės sąvokas. Tačiau eksponuojamos šiame muziejuje fotografijos įgauna ir kitokią prasmę, kai autorius ima ir šmaikštaudamas atvirai paklausia: „Ką manote, po velniais?..“ Ir tuomet lieka pereiti prie kalbinio naratyvo arba mūsų visų išmoktų frazių, įrašytų pasąmonėje kaip archetipiniai aidai, kurie tyliai pradeda šnibždėti velniškus meilės žodžius. Lieka tik nepaslysti – juk bučiuojamasi per stiklą.
R. Ščerbauskas – fotografas, užsiimantis gatvės fotografija, kuriantis portretus. Fotografo akis nuolat ieško savito požiūrio į gyvenimo situacijų įamžinimą. Jo meninis stilius formavosi kuriant nespalvotus studijinius portretus. Po šešerių metų darbo studijoje fotografas perėjo prie gatvės fotografijos žanro, ieškodamas dabartinės miesto aplinkos. Daugelyje jo kūrinių sustabdytos miesto gyvenimo akimirkos, kurios, jei nebūtų užfiksuotos, liktų tik kaip niekur neegzistuojančios miesto tekančio ritmo prabėgusios detalės.
R. Ščerbauskas 1996 m. WICE Leeuwarden (Nyderlandai) įgijo menų bakalaurą. Aktyviai fotografuoti gyvenimą Kauno ir užsienio šalių miestų gatvėse pradėjo nuo 2007 metų. Jo fotografijų galima surasti įvairiose internetinėse galerijose, svetainėse („Urban Street Photography“, „Streets In Color“), spaudoje (žurnaluose „Schwarzweiss 115“, „Vision libres URBAN POETRY“, „Inspired Eye Magazine“, fotografijų knygoje „WE STREETS Street photography from around the Globe“), nuolat vykstančiose parodose.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Įkūnytos emocijos“
Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“
Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.
Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.
„Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“
Tokia išsami paroda, skirta vieno žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkui Antanui Samuoliui, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rengiama po 25 metų pertraukos. Savo apimtimi ir kūrinių skaičiumi ji, ko gero, neprilygsta iki tol buvusioms apžvalginėms Samuolio parodoms. Joje eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Parodos artefaktus skolino net devynios atminties institucijos, privatūs muziejai „Mo“, „Tartle“, galerija „The Room“, privatūs kolekcininkai, per tris dešimtis menininkų ar jų šeimų. Nacionalinė dailės galerija Vilniuje netgi sutiko paskolinti savo nuolatinės ekspozicijos pažibą – „Baltąją obelį“.
Samuolis aktyviai kūrė apie septynerius metus, jis mirė jaunas, darbų yra išlikę nedaug. Tačiau jo kūryba padarė neįtikėtinai didelę įtaką kelioms menininkų kartoms ir vis tebėra menininkų inspiracijos šaltinis. „Todėl, – sako generalinė direktorė Daina Kamarauskienė, – itin džiaugiamės galėdami pristatyti ryškiausius Samuolio kūrinius vienoje parodoje ir parodyti šiuolaikinių menininkų kūrybą, kurią įkvėpė ikoninis Samuolio paveikslas „Geltona moteris“. Šiai egzotiško grožio moteriai, kuri tapo visiems gerai pažįstamo portreto modeliu, skirta parodos dalis, kurioje bus atsakyta į klausimus: kas ji, kaip susiklostė jos gyvenimas, kokia neįtikėtinai įdomia veikla ji užsiėmė. Į klausimus padės atsakyti ne tik fotodokumentika, bet ir jos asmeniniai daiktai bei kūriniai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 8 d.
Monika Radžiūnaitė: „Ir aš tik žmogus“
Parodos „Ir aš tik žmogus“ koncepcija remiasi Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su „Google“ vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose, glitch*-gotikinėje parodos architektūroje. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros?
Galerija tampa bažnyčios nava, kurioje gimsta nauja ir mums dar nepažini religija. Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 19 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Paroda „Mes taip pat esame tie, kas nesame“ nagrinėja empatiją, pasaulio suvokimą, žmogaus prigimčiai būdingą dvilypumą, kurį formuoja mūsų tarpusavio sąveikos.
Eva Vēvere
