Baigęs teatro studijas Berlyno Humboldtų universitete iškart įsidarbino dramaturgu Senftenbergo teatre, po kiek laiko tapo Brandenburgo teatro direktoriumi. 1981-1985 m. vadovavo Anklamo teatrui. Vėliau ėmė statyti G. Lorcos, Gėtės, Šekspyro, Šilerio, Brechto, Ibseno tekstus įvairiuose Vokietijos ir Šveicarijos teatruose.
1992-1993 m. sezonu dirbo meno vadovu žymiajame Volsbühne teatre. F. Castorfo vadovavimo metais teatras patyrė pakilimą, tapo žymus visame pasaulyje, rengė daugybę gastrolių ir sulaukė daug tarptautinių svečių.
F. Castorf yra statęs spektaklius ir operas Hamburge, Miunchene, Stokholme, Vienoje, Ciuriche, Kopenhagoje, San Paule, Štutgarte, Paryžiuje ir daugybėje kitų miestų. Savo spektakliuose režisierius dažnai analizuoja rytų ir vakarų kultūrų santykius ir skirtumus. Ši tema labiausiai plėtojama spektakliuose, pastatytuose pagal T. Williams ir E. O’Neill tekstus.
F. Castorf – postdraminio teatro atstovas. Jis vienas pirmųjų panaudojo tiesiogines vaizdo transliacijas spektaklių metu. Itin išsiskiria jo kambarių-dėžučių konstrukcijos, kurių vidus žiūrovui matomas tik kameros pagalba. Tokį sprendimą šiandien galime sutikti ne vieno režisieriaus spektakliuose. F. Castorf mėgsta perdirbti klasikinius tekstus, jų pagalba kalbėti apie šiuos laikus, politines aktualijas, neretai panaudoja populiariosios kultūros, performanso elementus. Jo spektakliams būdinga socialinė kritika, istorijos ir šiuolaikybės dermė.
Nuo 2017 m., kuomet baigė dirbti Volsbühne teatre, F. Castorf yra laisvai samdomas režisierius arba, kaip pats save vadina, „valkata ir padegėjas“.