„Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“
Vilniaus ir Kauno gyvenimą apaugusi puikybė ir prietarai paslepia tiesą – šiems miestams reikia vienas kito, kitaip jie pasmerkti „karikatūrinei egzistencijai“. Tai dar prieš šimtą metų savo dienoraštyje užrašė Mykolas Römeris.
Miestai taip pat apmąstomi kaip nekropoliai, kur fiziškai ir simboliškai laidojama, atsisveikinama ir įamžinama. Šitaip atminties ritualais parodoma, kaip miestai save suvokia, ką siekia pasilikti, o ką – atmesti ir kokie išryškėja tarpusavio skirtumai. Parodoje nagrinėjamos ir Kauno–Vilniaus jungtys ir mainai – nuo gamtinių iki simbolinių, nuo dipolio vizijos iki dvivietystės tapatybės, nuo kultūrinės donorystės iki darbo jėgos vampyrizmo.
Parodos kalnai ir motyvai atsikartoja abiejų muziejų ekspozicijų salėse, bet pasakoja skirtingas istorijas. Šitaip parodos koncepcija ir architektūra pati įkūnija riomerišką Kauno ir Vilniaus būtinybę būti kartu: norint pamatyti visą parodą, reikia aplankyti abu miestus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) ir Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 28 d.
Sofija Atlantova ir Oleksandras Klimenko: „Ikonos ant šovinių dėžių“
Šiuo projektu siekiama paremti mobiliąją Pirogovo savanorių ligoninę – nevalstybinę iniciatyvą, padedančią įdarbinti civilius medikus, gelbėjančius gyvybes Rytų Ukrainoje. Kol vienas iš autorių – Oleksandras Klimenko – šiuo metu kovoja karo su Rusija fronte, šios ikonos atkeliauja į Vilnių, siųsdamos jautrią žinutę apie vilties šviesą nesuvokiamo blogio akivaizdoje.
Idėja tapyti ikonas ant šovinių dėžių užsimezgė prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą 2014 m. Oleksandras Klimenko pamini svarbų Lietuvos įnašą į pirmuosius projekto žingsnius 2015 m., kai ikonos buvo pirmą kartą viešai pristatytos Lietuvos ambasadoje Kijeve, o vėliau – ir Europos parlamente. Šiais metais prasidėjus karui Ukrainoje, autorius parodoje pristatomas ikonas tapė poilsio minutėmis savanoriaudamas Pirogovo ligoninėje ir karo lauke.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki balandžio 20 d.
„Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“
Jo nuotraukos tokia pat paslaptis, kaip ir jų autorius. Prieš jo fotoobjektyvą tarpukario Kaunas atsiskleidė visai kitomis spalvomis – senovinis, medinis, besivystantis, kasdienis ir ikimodernistinis. Visai kitoks, negu mes jį pažįstame.
Parodoje iš fotografijų brėžiamas nepažinaus, kaip ir pats Antanas, Kauno vizualinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalnai, bet ir žmonės. Tad paroda pasakoja apie miestą ir miesto kūrėjus: patį fotografą ir visus tuos, kas pateko į jo fotoobjektyvą – gatvių darbininkus, skalbėjas, laikraščių ir turgaus pardavėjus, dailininkus, rašytojus, aktorius. Fotografijos saugo šių „miesto kūrėjų“ buitį, kasdienes nuotaikas, vietos atmintį.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.
Vygandas Šimbelis: „Panorama Time“
Keliauti po pasaulį su sugedusiu fotoparatu – tai iššūkis savaime. Dėl to klajoklis surenka tik sugadintus atvaizdus ir fragmentiškus prisiminimus bei patirtis. Parodoje keliamas klausimas: kaip sugedęs fotoaparatas ir brokuoti vaizdai paveikia jūsų asmenininius ispūdžius ir prisiminimus? Ši paroda yra apie keliones ir atminties kūrimą. Kurie ir patys savaime fragmentuojasi, pasimiršta. Dalį fotografijų tiesiog ištriname. Ištrynimo momentas taip pat susijęs su atminties korekcija. O šioje parodoje menininkas parodo tuos metonimiškus prisiminimus ir istorijas.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks ki gegužės 21 d.
Eglė Norkutė: „Decision Maker“
Eglės Norkutės paroda „Decision Maker“ (liet. „Sprendžiantis“) sulydo tapytojos kūrybinius ieškojimus ir jos reakciją į dabarties aktualijas. Neramioje kasdienybėje menininkė bando įžvelgti ją lemiančio sprendžiančiojo elemento buvimo (ne)galimybę, tikrindama įvykių ir reiškinių priežastingumo ryšius ir ieškodama jiems alternatyvų. Tapytoja klausia, ar sprendimus priima aukštesnė jėga, o galbūt sprendžiančiųjų nėra ir viską lemia atsitiktinumai? Savo abejones ji čia pat perkelia į tapybą: kas yra tikroji sprendžiančioji čia, parodos realybėje, – savęs pačios apsėsta kūrėja, ar viską apimanti tapyba? Stebint menininkės tapančiojo „aš“ įtampas tarp pastangų kontroliuoti ir leistis kontroliuojamai, pragmatiškumo apraiškų ir eskapistinių dvasingumo paieškų, ryškėja ne tik autoportretinės parodos ištakos, bet ir šiuolaikinės visuomenės kolektyvinės reprezentacijos siekis.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki gegužės 14 d.
„Būtis promočiutės kambaryje“
Parodoje dalyvauja jaunosios kartos menininkės Gintarė Žaltauskaitė, Miglė Žilinskaitė, Airinga Česaitytė. Analoginių ir skaitmeninių fotografijų parodoje pristatomas tarpukario Kauno interjero modernistinis dizainas pavyzdžiu imant „promočiutės kambarį“, kuriame beveik niekas nepasikeitę nuo tarpukario iki šių dienų, ir taip sujungiant praeitį su dabartimi, o erdvę su laiku.
Nemaža dalis gyvenimo praleidžiama artimoje aplinkoje – kambaryje. Būtis kambaryje gali byloti apie užsidarymą, suvaržymą arba kaip tik raginti atsigręžti į lėtesnį gyvenimo ritmą ar pomėgius. 2022-aisiais, Kaunui tapus Europos kultūros sostine, aktualu dar kartą pažvelgti į kultūros paveldą, į tarpukario modernizmo stilių, į žmogui artimą erdvę – kambarį, jo interjerą, dizainą ir savitą erdvės įsibūtinimą.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki balandžio 30 d.
„Kaunas tapyboje, tapyba Kaune. Laisvė“
Parodoje pristatomi 2021 m. Kauno kultūros centro studijos „Vaivorykštė“ kartu su VšĮ „Gabrielės meno galerija“ organizuoto tęstinio Kauno menininkų plenero-projekto „Kaunas tapyboje, tapyba Kaune“ darbai. Pleneras, skirtas Juozo Zikaro metams, padiktavo plačią Laisvės temą.
Kiekvienas autorius Laisvės temą interpretavo skirtingai: galima sutikti architektūros, gamtos motyvus ar tiesiogine prasme vaizduojamus laisvės simbolius. Parodoje menininkų kūriniuose vyrauja abstrakčios ir realistinės tapybos stiliai.
Pilies skyriuje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki gegužės 28 d.
Vytautas Stasys Lagunavičius: „Peizažas“
Ši paroda atskleidžia romantišką autoriaus prigimtį ir jautrų santykį su gamta. Dailininko peizažai artimi gobelenams, tik išausti jie ne siūlais, o jautriais, pastoziškais teptuko potėpiais. Nes, pasak autoriaus, tekstilė ir tapyba turi daug sąlyčio taškų: abejose kūrybos srityse svarbūs spalvų deriniai ir jų komponavimas. Tik raiškos priemonės kitos…
Pasirinkti gamtos motyvai, regis, labai paprasti – medžiai, upė, ežeras, miškas, pieva… Autorius juos tapo tarsi ausdamas kilimą: keliais planais dėsto horizontalias spalvų juostas. Jos banguoja, virpa, liejasi į vientisą koloristinį audinį. Ir tik vienas kitas motyvas, dažniausiai medis ar jų grupė, išskiriami pirmame plane kaip vertikalė, kuri paveikslo kompozicijai suteikia stabilumo ir harmonijos. Labai svarbus peizažų elementas – erdvė, kuriama linijinės perspektyvos dėka. Žiūrovo žvilgsnis kreipiamas į kompozicijos tolumą, subtiliai organizuojant formas – kalvas, medžių alėjas, miškus, debesis.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki gegužės 26 d.
Gražina Oškinytė-Eimanavičienė ir Gražina Eimanavičiūtė-Kaščionienė: „Gijos / Strands“
Gijos yra tai, kas mus visus vienija: nuo tradicinių audinių iki spiralės struktūros DNR gijų, kuriose užšifruotos beveik visos gyvybės paslaptys. Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės ir Gražinos Eimanavičiūtės-Kaščionienės parodoje „Gijos“ abi kūrėjos, motina ir dukra, turi po savo atskirą giją, simbolizuojančią jų kūrybinį kelią. Pasekite juo ir pažinsite kiekvieną menininkę atskirai arba atrasite jų kūrybą siejančias temas ir vaizdinius. Galiausiai visos gijos, tarsi upės, sutekančios į jūrą, susipina ir nuaudžia giminingų minčių audinį, pasakojantį apie visatoje vykstančius procesus.
Parodos pradžioje lankytojai ras projekciją, pristatančią kelis epizodus iš aviacijos konstruktoriaus, sklandymo pradininko Lietuvoje Broniaus Oškinio, Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės tėvo ir Gražinos Eimanavičiūtės-Kaščionienės senelio bei abiejų menininkių nuolatinio inspiracijų šaltinio, kūrybos – tai sklandytuvų brėžiniai ir atvaizdai. Kūno ir minties skrydžiui įkvepiantis senelio gyvenimas – dar viena gyvenimo audeklo gija.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gegužės 8 d.
Agnė Kišonaitė: „Opinija“
Parodos „Opinija“ idėją Agnei Kišonaitei padiktavo šiandieninė visuomenė. Pasak autorės, „gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas žmogus turi tvirtą ir neretai neginčijamą nuomonę visais gyvenimo klausimais. Asmeninį požiūrį į žmones, objektus ar reiškinius susiformuojame remdamiesi savo patirtimi, išgyvenimais, įgytomis žiniomis. Dažnai nuomonei įtaką daro ir kitų žmonių kalbos, išgirsti gandai“. Parodoje menininkė siekia parodyti, kad konkrečius objektus, žmones ar reiškinius kiekvienas matome skirtingai, priklausomai nuo situacijos ir / ar aplinkybių, o apkalbų ir kritiškų nuomonių gali susilaukti bet kas.
Įgyvendindama parodos „Opinija“ koncepciją, jos architektūrai menininkė renkasi kūrinių maskuotę spalvinėmis, stiklinėmis ir veidrodinėmis pertvaromis, tokiu būdu pakeičiant, o kartais net iškreipiant jų vaizdą. Tik priėjus visai arti galima matyti originalų, jokių išorinių dirgiklių nepaliestą darbą. Šis pateikimas suponuoja skirtingas visuomenės opinijas, darančias įtaką originaliems dalykams.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gegužės 8 d.
Valdas Pukevičius: „Tête-à-tête“
Jokios pompastikos ir pasipūtimo, tik nuoširdi saviironija ir lietuviškas kuklumas girdėti jaunojo Lietuvos keramiko Valdo Pukevičiaus balse. Skubu patikinti tuos, kurie, skaitydami pokalbį, vis dėlto apčiuops užkariaujamo pasaulio viziją. Tačiau kuris iš mūsų nenori būti kažkuo, jei iš tikro ima ir patiki, jog gali didžiu tapti? Skirtumas, matyt, šio tapsmo tiksluose, egoistiškuose ar visuomeniškuose.
Daug eksperimentuodamas su glazūromis, jų spalvomis, tekstūromis, stiklo glazūromis Valdas išgavo nesuskaičiuojamą kiekį vizualių emocijų, kur paviršiai gali priminti tiek akvarelę, tiek vitražą, tiek ekspresyvios tapybos fragmentą. Nevengiama ir kitų, paviršiaus estetiką kuriamų elementų, aukso, bronzos glazūros, liustro, o ir tų pačių dekolių, papildančių vieno ar kito darbo emocijas, simboliką bei pasakojamas istorijas.
V. Valiušio keramikos muziejuje (Topolių g. 7, Leliūnai) veiks iki balandžio 30 d.
„Filius vero unicus... Vaikiški Žygimanto Augusto šarvai“
XV–XVI a. lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastija buvo viena žymiausių Europoje. Šį statusą liudijo dažnos santuokos su įtakingiausių užsienio valdovų atžalomis. Viena tokių sąjungų – jau 1527 m. pradėtos planuoti vos gimusios Elžbietos Habsburgaitės (1526–1545) ir jos antros eilės dėdės iš motinos pusės, būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) vedybos. Tuoktuvės per atstovus buvo suplanuotos 1533 metais. Ruošdamasis šioms iškilmėms Elžbietos tėvas – Romos, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos karalius (nuo 1526/1531 m.), būsimasis Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas I (1558–1564) trylikamečiam žentui užsakė vaikiškus reprezentacinius šarvus – prestižinę ir itin vertinamą dovaną Viduramžių bei ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 5 d.
Evaldas Ivanauskas: „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“
Panevėžietis fotomenininkas Evaldas Ivanauskas parodoje pristatys naujausią darbų ciklą „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“, kuriame naujam gyvenimui atgyja tarpukarį menančios fotografijos. Dviejų fotografų dialogas nužymi klasikinės ir šiuolaikinės fotografijos susitikimo ir interpretavimo gaires, sukuria asmeninius ir individualius pasakojimus apie XX a. pradžios gyvenimus bei intriguojančius, savitus ar net sapniškus pasaulėvaizdžius.
Virginijus Kinčinaitis sako: „Neatsitiktinai šis ciklas vadinasi „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Muziejų saugyklose glūdi neįtikėtini laiko nuslopintų prasmių lobiai. Prašnekinus juos galima rasti begalę svarbių atsakymų apie save, savo būsenas ir gyvenimą, apie mirtį ir džiaugsmo akimirkos prasmę. Visa tai įšaldyta senose fotografijose. Jas prakalbinus vis gilėjantis pašnekesys gali užtrukti ilgai, visą gyvenimą. Būtent tokia archyvo perspektyva atskleidžiama vizualiame Evaldo Ivanausko ir Vinco Firinausko dialoge. Už tai mes jiems dėkingi.“
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 14 d.
Roma Mikalauskytė: „66.33“
66.33 — projektas apie poliarinės pašvaistės interpretaciją pagal skirtingų pasaulio tautų mitus. Nors šiandien poliarinė pašvaistė – gamtos reiškinys, turintis mokslinį paaiškinimą, tačiau senovėje, kai nebuvo racionalizuoto požiūrio į aplinką, žmogus pasaulį ir gamtą dažniausiai aiškino mitais. Pastarieji atliko kolektyvinės pasąmonės identifikavimo ir psichoterapinę funkciją – žmogus kaip prigimtinis maniakinis kontrolierius, negalėdamas valdyti aplinkos, kamuojamas nežinomybės ir siekdamas pasilengvinti sau gyvenimą, kūrė kasdienybės paaiškinimus.
Kaip nuoroda 66. 33 – pirminiai Pietų ir Šiaurės poliaračio koordinačių skaičiai, kur dažniausiai vizualiai pasireiškia poliarinė pašvaistė, o .38 – baigiamoji jungtis ekspozicijos idėjoje –sukurti tam tikrą saugią zoną žiūrovo interpretacijoms.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Birutė Lemkė: „PAPRAG GARDEN“
„Angliškai tiek sodas, tiek daržas apibūdinami vienu žodžiu – garden. PAPRAG GARDEN – tai keistas, fikcinis, bet tuo pačiu realus sodas (o gal daržas?), tarpstantis neapibrėžtoje erdvėje kažkur tarp Pabradės ir Prahos. <…> Daržas (o gal sodas) – seniausia heterotopija, pasak Michel’io Foucault. Tai erdvė, kurioje ryšiai tarp atskirų elementų nebūtinai yra tiesioginiai. Tai ne utopija – kur viskas idealu, ir ne distopija – kur viskas blogai, ten tiesiog viskas yra keistai, neaiškiai, nevienareikšmiai susiję.
Pati parodos erdvė taip pat tampa heterotopija – tapyba, piešiniai, tapyba, persikėlusi į ekraną, instaliacijos. Šalia augalų vaizdų atsiranda ekselio lentelė, kaip to daržo lysvės, kurias reikia sutvarkyti. Ir kaip nuoroda į augimą, o tiksliau – ekonomikos augimą, kaip nuolatinį tikslą. Kiek galima augti, kol užaugsi? Man įdomu, ar išvis įmanoma tapyboje tyrinėti tokias temas, ir kaip?“ (Birutė Lemke)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Eglė Grėbliauskaitė: „Leiskite pažiūrėti Jums į gerklę“
Pasitelkdama talpią gerklės metaforą, menininkė parodoje pristato per pastaruosius penkerius metus, VDA meno doktorantūros studijų laikotarpiu sukurtus projektus. Juose E. Grėbliauskaitė imasi ieškoti įsisenėjusių ar naujų socialinių ir politinių negalavimų, savotiškų visuomenės pykinimo priežasčių. Galerijose ar ekspozicijų salėse neišsitenkantys menininkės kūriniai dažniausiai eksponuojami viešose erdvėse, įsiterpia į miesto audinį ir įtraukia jo gyventojus, bendruomenių narius, biurokratines sistemas.
„Kontekstas yra ir didžiausias priešas, ir pagalbininkas“, – sako menininkė, – „visi čia pristatomi kūriniai šiandien įgyja dar kitokią prasmę, nei tuo metu, kai buvo įgyvendinti. Karo akivaizdoje bet koks kontroversiškų praeities simbolių vertinimas ir interpretavimas patiria ypatingai didelį spaudimą. Todėl ši paroda primena, kokia reikalinga tokių klausimų revizija, kaip atidžiai turime stebėti save ir tai, ko anksčiau nematėme, kam neradome žodžių, strigusių mūsų kolektyvinėje gerklėje.“
Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ I-ajame aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 31 d.
Neringa Poškutė-Jukumienė: „OMG“
Paroda „OMG“, sudaryta iš dviejų parodų „In Gold We Trust“ (eksponuota 2019 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose) ir „WTF“ (pristatyta 2021 m. Kaune, galerijoje „Meno parkas“).
Parodoje pristatomos instaliacijos: „In Gold We Trust“, „Mero Žiedas“, „Regalia. Invitation: Be Mayor“, „Bang“, „Let’s go for a walk?!“ ir objektai „Shallow“.
Juvelyrikos ir metalo meno pasaulis, kaip ir kitos vizualinę meninę informaciją žiūrovui suteikiančios meno sritys, patiria visus įmanomus dirgiklius: nuo malonumo iki absurdo.
Kaip terminas kūryboje, juvelyrika praplečia savo ribas, užsiima nemažą erdvę ir jungiasi į draugystę su video, audio ir kitkuo, kas parodos instaliacijoje tampa vieniu bei tiesiogiai nukelia į „OMG“ akronimo reikšmės esmę ir sąsajas parodoje, kurias aptarsime parodos atidarymo bei edukacijų metu.
VDA Telšių fakulteto galerijoje (Kęstučio g. 3, Telšiai) veiks iki gegužės 7 d.
„Ukraina – tokia graži, tokia tolima...“
Parodoje bus galima pavartyti leidinius publikuotus 19-21 a. ukrainiečių, lenkų, anglų ir rusų kalbomis. Knygose pristatoma turtinga ir sudėtinga Ukrainos istorija 19-20 a. sandūroje, skirtingų dailės žanrų žymių dailininkų kūryba, liaudies ir taikomasis menas, rankdarbių grožis.
Užsitęsęs sunkus pavasaris, tvyranti ore viltis, kad šviesa laimės prieš tamsą, svarbiausios krikščionių šventės Šv. Velykų laukimas inspiravo atversti ir visiems parodos lankytojams parodyti išskirtinai svarbią šiuo metu, 1968 m. išleistą knygelę apie velykinių kiaušinių marginimą Ukrainoje „Украïнскi Писанки : Ukrainian „Pysanka“. Tegu šios knygos iliustracijos suteikia mums prisikėlimo vilties, kad grožis, menas, spalvos, ornamentika, kurie šiandien griaunami Ukrainos kare kartu su pastatais, išliks ukrainiečių atmintyje. Ateinančios menininkų kartos atstatys, atkurs meną, o jiems prisiminti tegu padeda visų pasaulio valstybių bibliotekos bei muziejų fondai.
Vilniaus dailės akademijos bibliotekos meno skaitykloje veiks iki balandžio 22 d.
Feliksas Jakubauskas: „Be pavadinimo“
Felikso Jakubausko kūriniai reikalauja nepaprasto kruopštumo, vidinio pajutimo, kantrybės, laiko ir atsidavimo procesui. Menininkas kuria klasikine tapiserijos technika, ją subtiliai jungdamas su lietuviška tradicine audimo technologija bei raštais. Felikso Jakubausko gobelenai – abstrakčios kompozicijos, susidedančios iš geometrinių formų, linijų ir spalvinių dermių. Perėjimai, susiliejimai, persipynimai, skirtingos ataudo faktūros ir medžiagiškumas sukuria kūrinio virpėjimo iliuziją. Kūriniai spinduliuoja savitą menininko pasaulio matymą, emocijas, o techninė meistrystė kelia susižavėjimą.
Kaip teigia pats menininkas: „kūrinių yra sukurta tiek daug, surengta tiek daug parodų, kad jau tampa sunku sugalvoti jiems visiems pavadinimus“, tai ir tapo priežastimi kodėl ir ši paroda, ir joje eksponuojami paskutinių kelerių metų darbai – „Be pavadinimo“. Lankytojai kviečiami į estetinę potyrių klajonę be išankstinio nusistatymo ir nustatymo. Kiekvienas, lai įdeda savo įžvalgas, mintis ir jausmus ir tampa šios parodos dalimi – viena iš spalvingų gijų.
VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 22 d.
Eglė Norkutė: „DECISION MAKER“
Eglės Norkutės paroda „Decision Maker“ (liet. „Sprendžiantis“) sulydo tapytojos kūrybinius ieškojimus ir jos reakciją į dabarties aktualijas. Neramioje kasdienybėje menininkė bando įžvelgti ją lemiančio sprendžiančiojo elemento buvimo (ne)galimybę, tikrindama įvykių ir reiškinių priežastingumo ryšius ir ieškodama jiems alternatyvų. Tapytoja klausia, ar sprendimus priima aukštesnė jėga, o galbūt sprendžiančiųjų nėra ir viską lemia atsitiktinumai? Savo abejones ji čia pat perkelia į tapybą: kas yra tikroji sprendžiančioji čia, parodos realybėje, – savęs pačios apsėsta kūrėja, ar viską apimanti tapyba? Stebint menininkės tapančiojo „aš“ įtampas tarp pastangų kontroliuoti ir leistis kontroliuojamai, pragmatiškumo apraiškų ir eskapistinių dvasingumo paieškų, ryškėja ne tik autoportretinės parodos ištakos, bet ir šiuolaikinės visuomenės kolektyvinės reprezentacijos siekis.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 14 d.
Jurga Šarapova: „Bombyx mori“
Vidas Poškus: „Pripažinkime, kad šių dienų kontekste lotyniškų žodžių derinys Bombyx mori kelia įvairialypes asociacijas. Bombyx asocijuojasi su bombomis ir bombardavimais (kasdieniškai dar sakoma – „bombioškėmis, bombinimais“), mori lotyniškai reiškia tiesiog mirtį. <…> Tačiau Bombyx mori reiškia ir ne ką kitą, kaip šilkverpį – daugiausiai Kinijoje (nors dabar jie auginami, net kryžminami ne tik Azijoje, bet ir Europoje) paplitusį drugį, kurį žmonija nuo seniausių amžių yra įdarbinusi šilkinių siūlų gamybai.
Tai, kad Jurgos Šarapovos parodos pavadinimas kelia visokiausias, netgi prieštaringas nuomones bei įsivaizdavimus, charakterizuoja ją ir kaip menininkę. Autorė tikrai užbombarduoja žiūrovą vizualinėmis figūromis, vienas nuo kito priklausančiais ir įtakojančiais reginiais. Ji juos priverčia patikėti ženklų – kartais panašesnių į atsitiktines linijas ir taškus (tiesa, suorganizuotus griežtos ornamentikos principais, logine seka išdėliotų scenų tvarka), kitais atvejais peraugančių į hieroglifus ir ikonas realumu taip, kad Jurgos Šarapovos kūrybą norisi priskirti fantastinio fotorealizmo stilistikai…“
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki gegužės 10 d.
„Mėlyna / geltona“
Daugelis iš mūsų jaučiasi visiškai bejėgiai Rusijos invazijos į Ukrainą akivaizdoje ir gali atrodyti, kad vieno žmogaus įtaka tokio pasaulinio konflikto kontekste yra bergždžia, tačiau visame pasaulyje aukcionų namai, galerijos, internetinės platformos ir menininkai parduoda darbus, pelną skirdami labdaros organizacijoms, padedančioms nukentėjusiems nuo Rusijos invazijos į Ukrainą. Negalėdami likti ramūs šioje globalioje XXI a. katastrofoje, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai irgi vieningai išreiškia savo poziciją parodoje „Mėlyna / geltona“, skirdami savo kūrybos darbus kilniam paramos Ukrainai tikslui. Ekspoziciją lankytojai galės pamatyti kavinėje „10 Tiltų Kiemas“ (Bažnyčių g. 6, I-ame aukšte). Parodos dalyviai: Antanas Garjonas, Virginija Urbonavičienė, Ernestas Žvaigždinas, Arvydas Karvelis, Agnė Matulionytė, Saulė Želnytė, Dalia Kirkutienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Inga Šmitienė, Rytas Jurgelis, Ingrida Mockutė-Pocienė ir kt.
Kavinėje „10 Tiltų Kiemas“ (Bažnyčių g. 6, I-ame aukšte) veiks iki gegužės 7 d.
Danylo Movchan akvarelės paroda
Ypatingas Klaipėdos galerijos svečias – akvarelistas iš Ukrainos Danylo Movchan, su kurio sutikimu parodoje rodomos akvarelės fiksuoja karo siaubą išgyvenančio menininko emocijas. Dailininkas teigia prasidėjus karai nebegalėjęs tęsti savo įprastinės ikonų tapymo veiklos: „sieloje nėra ramybės tęsti šventą kūrybą“. Karo vaizdai jo vaizduotėje pradėjo kurti makabriškas kompozicijas – tai tarsi autentiškas karo dienoraštis.
Danylo Movchan gimė Lvive 1979 m. 1995–2000 m. studijavo Ivano Trušo Lvivo valstybiniame dekoratyvinių ir vaizduojamųjų menų universitete (Restauravimo katedroje). 2000-2006 m. studijavo Lvivo nacionalinėje dailės akademijoje (Sakralinio meno katedroje) nuo 2012 m. – Ukrainos ikonografų sąjungos narys. Daug jo darbų yra bažnyčiose ir privačiose kolekcijose Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Kanadoje ir JAV. Danylo dalyvavo daugiau nei 90 grupinių parodų ir keliuose tarptautiniuose pleneruose Ukrainoje ir užsienyje.
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki gegužės 7 d.
Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė: „Dygsnių dienoraštis 365“
Menininkė Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė nutarė šią datą įprasminti išskirtiniu asmeninių patirčių projektu – „Dygsnių dienoraštis 365“. Idėją inspiravo skaitmeninio meno kūrėjas Beeple, kuris daugybę metų kasdien kūrė piešinius ir 2021 m. juos pardavė, kaip vientisą skaitmeninį atvaizdą. Tekstilininkė 2021 m. kovo mėnesį kasdien pradėjo kurti mini formato (4×4 cm) tekstilės miniatiūras, kuriose atsispindėjo dienos įspūdžiai, sugerti jos asmeninėje aplinkoje, gamtoje, TV ekrane, socialinėse medijose. Parodoje eksponuojamos 2021 metų bėgyje sukurtoss 365 miniatiūros, sugrupuotos pagal potemes (gamtos objektai, architektūra, šventės, sportas, asmeniniai įvykiai ir pan.). Žiūrovą autorė kviečia prisiminti Lietuvoje ir Pasaulyje nutikusius įvykius, atpažinti metų laikus, visuomeninius objektus, menininkų stilius ir kita.
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki gegužės 7 d.
Jūratė Jukštienė: „Ar tai ji?"
„Gyvename aktyvioje medijų suformuotų iliuzijų ir įvaizdžių aplinkoje, iš kurios akiračio ištrūkus, gamta atsiveria kaip fantastiškai kitas pasaulis. Tapymas pačia gamta – tai gamtos, žmogaus, kūrybos sintezė; tai naujos technologijos, kuri pavergia savo medžiagiškumu, sava esatimi, atradimo bei išplėtojimo laikas.
Gamta netikėčiausiai įsigeria į pasirinktą akvarelinį popierių. Įvyksta spalvos metafizika: gėlės pigmento atidavimo klausimas tampa svarbiausiu kūrybiniu elementu. Abstrakti kompozicija kuriama įtrinant į popierių gėlių žiedų, jų dulkių, stiebų, lapų esenciją, – taip perteikiant laikinumo ir trapumo būtį bei baigties neišvengiamybės dvelksmą. Tapant gėlėmis, netikėtumu glumina jų palikta žymė, stebina įspaudas, ore pakimba klausimas: „ar tai tikrai ji, ši gėlė?“. (Jūratė Jukštienė)
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys) veiks iki balandžio 27 d.
„Kartoms kartu – nekartu“
54-oji tradicinė Lietuvos karikatūrų paroda „Kartoms kartu – nekartu“, skirta Europos Jaunimo metams.
Parodos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į Europos jaunimo problemas, jų išgyvenimus, identitetą, kartų skirtumus, skatinti pilietinį aktyvumą, savanorystę, tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.
Kaip visada, bus pristatytas parodos darbų katalogas.
Mes šiandien patiriame daug streso, tačiau humoras reikalingas, kaip oras, kaip vanduo, kaip pozityvus jausmas. Dėka humoro mes gebame pastebėti ir šviesesnę reiškinių ar problemų pusę.
Lietuvos dailininkų sąjungos parodų erdvėje, III a. (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 22 d.
„Neramūs kūnai: Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“
Po Berlyno sienos griūties praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai. Ką žinome apie Rytų Vokietijos fotografiją? Ši paroda siūlo į paskutinįjį šio ilgo ir dar menkai pažįstamo istorijos puslapio dešimtmetį pažvelgti per kūno prizmę. Tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualybės neigimu, fiziniais suvaržymais, sekimu ir normatyvumu, fotografija tapo priemone, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo gyvenimo ypatingumą ir santykį su kūnu, atskleisdami galingą vidinės laisvės pojūtį.
Po trijų dokumentinės ir humanistinės fotografijos dešimtmečių XX a. 9 dešimtmečio pradžioje atsirado subjektyvesnė hibridinė kalba. Neatmesdami savo pirmtakų palikimo, fotografai atsiribojo nuo jų subtiliai kritiško empatiškumo ir atsigręžę į socialinius tabu objektyvą nukreipė į savo epochos vyrus ir moteris.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 19 d.
„Skaitymo mėginiai / Reading Samples“
Briuselio karališkosios menų akademijos kuratorystės studentų kolektyvas sukūrė instaliaciją, įkvėptą Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų. Meno kūrinių eksponavimo ir ekspozicijų rengimo praktikas tyrinėjantys autoriai šiame projekte susitelkė į muziejinės veiklos kodus. Kultūrinio paveldo rinkimo ir (ne)rodymo visuomenei taisyklės tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu – naudojantis įvairiomis mėginių reprodukavimo ir maišymo technologijomis muziejiniai eksponatai sujungiami su pačių studentų kūryba.
Susipažinti su Lietuvoje saugomais eksponatais studentai galėjo tik nuotoliu – per mėgėjiškas nuotraukas, automatiniame vertime pasiklydusius pasakojimus ir tekstus. Toks netiesioginis muziejaus fondų pažinimas rėmėsi tariamai klaidingo perskaitymo idėja ir išryškino fizinius, kalbinius ir kultūrinius skirtumus, kurie „Skaitymo mėginiuose“ iškyla kaip skirtingas erdves susiejanti idėjų projekcija.
Kazio Varnelio namuose muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
Gražiausios lietuviškos knygos
Knygos meno konkursą šalyje kasmet organizuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Konkurso tikslas – puoselėti knygos meną ir knygos kultūrą Lietuvoje, išrinkti profesionaliausiai apipavidalintas knygas, apdovanoti ir skatinti knygos dailininkus, iliustruotojus, leidybos ir poligrafijos profesionalus.
Šiemet konkursui pateikta 126 knygos, išleistos 2021 m.: grožinė literatūra ir eseistika (37); knygos vaikams (26); mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai (26); meno leidiniai (21); meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai (9); bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai (7).
Knygos vertinamos pagal leidybinę-poligrafinę techniką ir meninius kriterijus: rinkinio kokybę ir tipografines savybes; maketo struktūrą; spaudos ir įrišimo kokybę; popieriaus ir įrišimo medžiagų parinkimą; grafinį apipavidalinimą ir (ar) iliustravimą; koncepcijos originalumą ir tinkamumą; apipavidalinimo kokybę bei knygos meninę visumą.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį
Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 1 d.
Tekstilės meno ir dizaino katedros paroda
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedroje atidaryta bakalauro studentų 2021-2022 m. m. rudens semestro darbų paroda.
Savo kūrybinius darbus parodoje eksponuoja: Gabija Švanaitė (III kursas), Gustė Kripaitė (II kursas), Marija Žiemytė (IV kursas), Deva Bartninkaitė (IV kursas), Amelija Samusionokaitė (I kursas), Gabrielė Navickaitė (I kursas), Marijonas Verbel (I kursas), Aistė Radzevičiūtė (I kursas), Ugnė Bunevičiūtė.
Tekstilės meno ir dizaino katedroje III aukšte, VDA Naujieji rūmai (Malūnų g. 5, Vilnius), veiks iki gegužės 17 d.
Paulina Bronislava Giedraitytė: „Aš – princesė?“
Darbai sukurti III kurso keramikos kūrybinių projektų metu (dėst. prof. R. Jakimavičius ir lekt. J. Jasinskaitė).
Disnėjaus kompanijos animaciniuose filmuose apie princeses vaizduojami grožio stereotipai perteikiami pasirenkant sukneles ir įvairius daiktus, kurie labiausiai simbolizuoja ir charakterizuoja princeses. Nykštukai – istorinės mitologinės būtybės – šiuo atveju tampa grožio sargais.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki balandžio 29 d.
„#Ukraina“
Reiškiant paramą kovojantiems ukrainiečiams, VDA parodų salėse „Titanikas“ bus eksponuojami meno kūriniai, kurių atsiradimą inspiravo Kremliaus agresorių sukeltas karas. Kovo 31-ą dieną prasidėsiančioje parodoje bus galima ne tik pamatyti, bet ir įsigyti patinkančius darbus bei taip paremti karo niokojamos šalies žmones.
Parodoje „#Ukraina“ pamatysime skirtingiems žanrams atstovaujančių ir įvairioms kartoms priklausančių menininkų kūrinius. Dalį parodos eksponatų sudaro karo metu atsiradę darbai, kiti – menininkų specialiai atrinkti ir pasiūlyti kūriniai, kurie, visų pirma, skirti palaikyti Ukrainos žmonių kovą su cinišku agresoriumi.
Parodos metu galima bus įsigyti eksponuojamus kūrinius, o pinigai gauti už juos bus pervedami organizacijai „Blue/Yellow“ arba nukreipiami į specialią sąskaitą, skirtą paremti ukrainiečius studentus, kurie iš karo niokojamos šalies atvyksta tęsti studijų į VDA. Parodos metu bus įrengta ir aukų dėžutė.
VDA Titaniko parodų salėje (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 23 d.
„Pavasaris“
Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodoje eksponuojami skirtingų kartų keramikų kūriniai, demonstruojantys idėjų, medžiagų ir technologijų pasirinkimo laisvę, pasižymintys raiškos originalumu ir kūrybiniu maksimalizmu, patvirtinantys, kad įvairių šalių keramikus jaudina tie patys esminiai būties klausimai: asmenybės vieta šiame pasaulyje, jos noras išlikti, santykis su dabartimi ir praeitimi, žmonijos projekcijos į ateitį. Ši problematika ypač užaštrėja iškilus realiai grėsmei civilizacijos ir žmogiškųjų vertybių likimui. Keramikų plėtojamą tematiką dar galima įvardyti kaip amžiną natūros ir kultūros priešpriešą, aprėpiančią gamtos ir dvasinio gyvenimo paraleles, ekologijos aktualijas ar mitologinį naratyvą. Dramatiški išgyvenimai ir balansavimas tarp gėrio ir blogio, augimo ir griovimo pradų pateikiamas jausmiškai gilia, dažnai žaisminga ar ironiška forma.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki baladžio 23 d.
Jānis Šneiders: „The Book of Sand“
Kaip J. Šneiderio parodos anotacijoje rašo žinoma latvių kuratorė ir rašytoja Elina Sproge, pereinant nuo vienmatės „linijos“ prie trimačio „tomo“ knyga gyvena tarytum tarp matmenų. Viskas prasideda nuo tuščio puslapio. Tada raidės ir žodžiai puslapius paverčia erdvėmis. Jie diktuoja kryptis ir pastraipas, atveria ir uždaro temas. J. Šneideris naudoja šią struktūrą, kad galėtų žaisti su daugybe būdų patirti fizinę erdvę.
„Kurdamas „fiktyvius“ „Smėlio knygos“ puslapius, menininkas tikisi, kad kūriniai taps įvairių begalybių artefaktais. Parodoje eksponuojamos skirtingos popieriaus lapo interpretacijos. Atskiros dalys atspindi viena kitą, įtrūksta ir komunikuoja per neigiamą erdvę tarp jų. „Meno nišos“ architektūrinė struktūra, regis, tęsiasi įsivaizduojamoje kūrinio erdvėje.
Pradeda atsirasti nežymių trikdžių, dubliavimų, pasikartojimų ir poslinkių, kurie nebuvo būdingi išskirtinai tiksliam J. Šneiderio tikrovės perteikimui. Tai nauji gestai, kuriais jis galbūt siekia priversti žiūrovą suklupti“, – teigia E. Sproge.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 29 d.
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė: „Vilniaus blyksniai“
Dailininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės pasivaikščiojimas po Vilnių virsta prasmingu pasakojimu apie medžius ir bokštus. Tarsi rausvas debesėlis nusileido Neries pakrantėje: žydi sakuros, o kitame krante – šaute šauna į dangų Šv. Jokūbo bažnyčios kuorai. Gamtos ir sielos namai. Tik ką pasidengę švelnia žaluma medžiai laiko neišlaiko Vilnelę… Ji išsprūsta ir, išsiraičiusi kaip gyvatė, linksmai vartydama akmenukus, prapuola parko ūksmėje. Bėga ten, tolyn, kur sustingo Šv. Onos bažnyčios bokštų žvakės ir užraitytais fasado kraštais raudonuoja Bernardinai.… Šiek tiek nulyja lietutis, išsiskleidžia, tarsi spalvoti drugeliai, lietsargiai, rodosi, tuojau nutūps ant juodų medžių kamienų… Bunda rytas. Nutipena su šuneliu mergaitė, o medžiai rąžosi, purtydami nuo savęs sniegą…
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki balandžio 23 d.
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė: „Kintantis laikas“
Parodoje „Kintantis laikas“ eksponuojami pastarųjų penkerių metų kūriniai, apibendrinantys Kriaučiūnaitės kūrybinės veiklos sukaktį. Parodą sudaro trys dalys. „Laboratorija“ – tai instaliacija, atverianti žiūrovui nedidelį dailininkės studijos kampelį, jos kasdienybę ir kūrybinį veiksmą, užfiksuotą filmuotoje medžiagoje. Antroji dalis – „Laiko ženklai“ – liudija menininkės savastį, kūrybinio proceso aktualumą, artimą ritualui ir meditacijai. Kameriniais kūriniais dailininkė subtiliai prabyla apie amžinas vertybes: „apie dabartį ir vakardieną, apie tikėjimą ir viltį, apie tai, ką čia ateidami randame, o išeidami paliekame“. Trečiojoje parodos dalyje „Vilties sodai“ dominuoja erdviniai autorinio rankų darbo popieriaus objektai. Įkvėpti šiaudinių lietuvių liaudies sodų, šie kūriniai simbolizuoja chaoso priešingybę, tampa šviesių lūkesčių užuominomis.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 7 d.
Indrė Ercmonaitė: „Fantomas“
Ar šis pasaulis dar vadovaujasi logika, kaip atskirti realybę nuo religijos, virtualybės ir kosmoso, kodėl nesusikalba kartos, kas gimsta iš tvarkos ir chaoso? Štai šiuos ir panašius aktualius klausimus gvildena sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaryta naujosios kartos dailininkės Indrės Ercmonaitės (g. 1985) paroda „Fantomas“.
Iš viso parodoje pristatomi 22 darbai, nutapyti per pastaruosius penkerius metus. I. Ercmonaitės paveiksluose atsiveria šiuolaikinė realybė: persipina Jėzaus ir ateivių atvaizdai, vienuolės Faustinos Kovalskos regėtas Gailestingasis Jėzus tampa pop-figūra kosminėje diskotekoje ar herojumi „Žvaigždžių karuose“, prisikelia herojai iš post-apokaliptinių kompiuterinių žaidimų, kanojininkai pro žiūronus tyrinėja Žemės peizažą ir pan. Viena vertus, čia daug lengvai atpažįstamų simbolių, kodų ir siužetų, kita vertus, jie nėra dirbtiniai ir bejausmiai, atvirkščiai, – „išjudina“ jausmus ir mintis.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Ilona Junevičienė: „Kai upės išneša ledus“
Šioje parodoje pristatomi kūriniai – tai jautrūs pasakojimai apie bundančioje gamtoje įžvelgtus pastebėjimus, gyvybės prasmingumą. Jų simbolinę nuostatą raiškiau padėjo atskleisti pasirinkta netradicinė analgamos degimo technika. Archainę japonų techniką dailininkė išbandė Gojaus kaime pas Dormantę ir Jurgį Penkinski bei Karmazinų slėnyje Beatričės Kelerienės įkurtame Anagamos Keramikos centre. Anagamos degimo metu, kūrinius degant 1300 C temperatūroje moliai ima lydytis, o kūrinių paviršiai pasidengia ugnies prisilietimų ženklais, paliekančiais įvairius spalvinius atspalvius bei išsilydžiusių ir sustiklėjusių pelenų faktūras.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki gegužės 30 d.
„Tradicinio ir šiuolaikinio meno darna Šiaulių regiono tautodailėje“
Parodą sudaro bendra ekspozicija, konkursiniai darbai, autorinės Adelės Adomaitienės (tekstilė, skiautiniai) ir Rimanto Daugino (tapyba) parodos ir kūrybinių dirbtuvių darbai. Dalis autorių pateiks kūrinių kolekcijas respublikiniam liaudies dailės konkursui „Aukso vainikas“. Lietuvos nacionalinio kultūros centro suburta komisija išrinks regioninio turo I–III vietos laureatus, bus paskelbti Šiaulių krašto metų geriausieji tautodailininkai vaizduojamosios, taikomosios, kryždirbystės meno meistrai.
Parodoje dalyvauja apie 150 Šiaulių miesto ir regiono tautodailininkų, meno mėgėjų, kurie kartu eksponuoja per 1000 vaizduojamosios, taikomosios paprotinės tautodailės kūrinių.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 23 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Marijampolės kultūros centre (Vilkaviškio g. 2) veiks iki gegužės 13 d.
„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“
Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.
Auksė Miliukaitė: „Upė, tekanti gyslomis“
Auksė Miliukaitė tapybą naudoja pojūčių oazei sukurti. Pasinaudodamas įvairiomis gamtoje esančiomis medžiagomis (smėliu, natūraliais pigmentais, dumbliais, pelenais, gėlėmis ir krauju) bei mieste ir kitur gautų objektų liekanomis (plastikinėmis pakuotėmis, benzinu, aliejumi, pienu, dantų kapotomis, alginatų kaukėmis), menininkė pažadina žiūrovų asociacijas ne tik regėjimu, bet ir prisilietimu, kvapu ir klausa. Tapytojos personalinėje parodoje pristatomi naujausi darbai, kurių dalis buvo sukurti jai būnant Reikjavike. Kita tema, būdinga jos darbams, yra skysčių atmintis. Menininkė tyrinėja šią temą kurdama ledo figūrėles, kurios tirpdamos palieka spalvų pėdsakus ir taip virsta naujais kūriniais. Parodų erdvė yra glaudžiai susijusi su menininkės kūryboje nagrinėjama tema. Įdomu tai, kad Vilnelės upės vandens ar vilniečių naudojamo vandens nešamas prisiminimas atsiduria (net fiziškai) arti menininkės darbų, kuriuose kalbama apie tai, kaip mes suvokiame laiką, taip pat apie vandens gebėjimą išlaikyti atmintį. Permąstydama vandens kelionę ir kokią informaciją paliekame, menininkė atkreipia dėmesį į tai, kas mus jungia, siedama įvairių formų skysčius ir įsivaizduodama, kokias gyvybės formas mes kuriame ar išlaikome, žvelgdami tiek stovėdami ant žemės, tiek iš paukščio skrydžio.
Andrius Makarevičius: „Stoties dominore“
Tapytojas Andrius Makarevičius surado savąją temą – Vilniaus stoties bei jos prieigų, vietos, kur pats gyvena ir tapo, kasdienybę. Jis smalsiai stebi ir komentuoja nepertraukiamai kunkuliuojantį veiksmą pačioje stotyje, aikštėje priešais ją ir aplinkinėse gatvelėse, tarpuvartėse, kiemuose, būrimo salonuose, užeigose, krautuvėlėse, palei sandėlių virtines, troleibusų, autobusų stotelėse kaip ir parkinguose. Menininkas atidžiai fiksuoja statinių fasadus, iškabas, grafiti ant sienų bei charakteringas interjerų detales. Dar daugiau dėmesio nei aplinkai Makarevičius skiria žmonėms. Jo paveikslų siužetų veikėjai ne tiek atsitiktiniai praeiviai ar keleiviai, kiek su kvartalu glaudžiai susiję jo gyventojai ir lankytojai.
Makarevičiui labai svarbu siužetas, aplinkos, veikėjų ir įvykių autentiškumas. Tuo pačiu metu savo pasakojimams jis suteikia emocionalų charakterį. Paveikslų išeities taškas – atidus realybės stebėjimas, bet ši atspindima emocionaliai. Tapytojas pasitelkia išradingas kompozicijas, netikėtus žiūrėjimo rakursus ir ekspresyvią tapymo manierą bei ryškias spalvas. Ekspresionistinį realizmą jis praturtina šaržu, grotesku ir net siurrealistiniais elementais. Daiktai ir figūros tapomi plokščiai, beveik nemodeliuojami ir dažnai apvedami grubia juoda kontūrine linija.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks ik balandžio 23 d.
Vanda Padimanskaitė: „Dabartės“
Impulsyvi, improvizacinė menininkės tapybinių gestų kalba duoda daug malonumo akims, pavargusioms nuo kasdienybės pilkumos, net jos „žieminiai peizažai“ kupini spalvos ir labai spalvotų šešėlių, o kartais paveiksluose ima ir užslenka ta pati pilkuma, lyg bandanti praryti akimirkos optimizmą ir nugramzdinanti į nežinomybės ar abejonės rūką.
Dabarties menininkės kuriama spalvos, formos ekspresija, taupus piešinys, valiūkiškos fovistinės gaidelės jos paveiksluose man teikia ne mažesnį malonumą, kaip ir metro Henri Matisse ikoniniai paveikslai Musee d’Orsay.
Neramus spalvinis punktyras dengia drobės paviršių, kaip Morzės abėcėlė išrėkdamas visas nerimo godas, ir spalvas, nemigos naktį ir dienos širdies kalantį pulsą… Tai jau pulsuoja paskutiniuose menininkės tapybos darbuose, nutapytuose kovo mėnesį.
Vandos Padimanskaitės akimis aprėpiamas pasaulis kupinas spalvos ir poetinių frazių bei nuojautų, net kyla noras pagal vieną ar kitą jos paveikslą surimuoti-sueiliuoti kokį nedidelį eilėraštį, kupiną spalvų pavadinimų ir daugtaškių.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Virginijus Kinčinaitis: „Misère (mobiliografija)“
„MISÈRE reiškia varganą gyvenimą. Tai kažkas nereikšmingo. Kasdienybėje tokių nesvarbių dalykų labai daug. Bet reikia „iškristi“ iš praktiško daiktų matymo, kad jie pradėtų kalbėti. Tuomet smulkmeniški dalykai gali atsiverti keistu grožiu ir įtaigia forma. Tai dažniausiai būna nebe žmonių pasaulis, o savarankiški daiktų ir reiškinių sąskambiai.
Savo fotografavimą sieju su stebinčiu vaikščiojimu. Gilindamasis į aplinkos detales vaduoju daiktus iš jų apleistumo. Taip piešiama asmeninė vietos topografika – vientisas žingsnių, vaizdo ir minčių ritmas. Fotografuoju tik mobiliu telefonu. Toks ir fotografas. Tiesiog kuriu vizualius savo mobilių minčių žemėlapius. Kviečiu pakeliauti nepraktiško proto maršrutais, kur daug spindinčių laiko kristalų ir nežemiškų smulkmenų. Šie vaizdai yra mano ilgesio, nerimo, estetinės ekstazės projekcijos daiktų santykiuose, paviršių faktūrose, spalvų dermėse.“ (Virginijus Kinčinaitis)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Pranas Griušys: „Miesto fabula“
Pranas Griušys – puikiai pažįstamas dailininkas. savo darbais pelnęs simpatijas ir apdovanojimus įvairiose parodose. Žymus fotorealizmo krypties atstovas.
„Miesto fabula“– tai tapybos kūriniuose. paties autoriaus užfiksuotų vaizdo, laiko ir erdvės ryšiai. P. Griušio Kaunas – turtingas netikėtomis būsenomis, keistais rakursais, subtiliais magiškojo realizmo vaizdais. P. Griušio kūriniuose vyrauja atpažįstami Kauno peizažai, pateikiami nenuspėjamose situacijose – paradoksalūs, šmaikštūs, lengvai identifikuojami, o tuo pačiu miesto gyventojams itin artimi, prisodrinti šilumos, jautrumo, lengvos ironijos.
Pranas Griušys gimė 1955 m. Klaipėdoje. 1982 m. baigė Valstybinį dailės institutą Vilniuje, tapybos specialybę. Nuo 1982 m. dirba VDA Kauno fakultete. Profesorius. 2003 m. Lietuvai atstovavo Pekino bienalėje. Autoriaus kūrinius turi įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos kultūros ministerija, Tretjakovo galerija, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.
Meno galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62, Kaunas) veiks iki balandžio 30 d.
„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“
Parodoje pristatomi unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. Tai jau trečia muziejaus, saugančio didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, liturginės tekstilės paroda (2013 m. „Šilkas ir auksas“, 2017 m. „Siuvinėtas dangus“).
Eksponuojami 32 XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms. Kinijos tekstilės bruožus atskleidžia atskirai pristatomi unikalūs iš šio krašto audinių pasiūti bažnytiniai drabužiai.
Parodoje būtina išvysti vieną iš rečiausių audinių Europoje – XVII a. indišką aksomą, pasigrožėti tikrais klasikinio Osmanų rūmų stiliaus brokatais. Vienas keisčiausių parodos eksponatų – katalikų liturginis drabužis arnotas, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais. Keli XVIII a. šinuazerijos stiliaus audiniai praplečia pasakojimą apie Rytų poveikį Europos menui.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.
Marina Abramović: „Būties atmintis“
Ekspozicijoje išsamiai pristatoma Marinos Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Čia bus galima susipažinti su dokumentine medžiaga, menininkės kūrybine biografija, garsiuoju jos Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti jos interviu. Menininkė planuoja dalyvauti atidarymo renginiuose, o Kauno „Žalgirio“ arenoje numatyta surengti specialų vakarą, skirtą susitikimui su ja. Specialiai šiai progai lietuvių kalba yra išleistas iki šiol išsamiausiai Marinos Abramović kūrybą pristatantis katalogas „Valytoja“ („The Cleaner“).
Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“ – svarbus meno renginys ne tik Kaune, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vienas iš parodos kuratorių Waclaw Kuczma (Lenkija) teigia, kad Marinos Abramović menas toks paveikus dėl jame slypinčios pasaulio vizijos ir fatališkų ateities nuojautų. Pasinėrimas į šios autorės kūrybą žiūrovui tampa dramatišku, magišku iššūkiu.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 31 d.
Arūnas Vaitkūnas: „Einu, sustoju ir regiu...“
Šioje parodoje pristatomi tapytojo A. Vaitkūno kai kurie kūriniai yra mažiau eksponuoti parodose ar kiek primiršti. Pažymėtina, kad kai kuriuos kūrinius tapytojas pats yra instaliavęs buvusiose bendrose parodose ir pagal likusias fotografijas šioje parodoje kūriniai bus eksponuojami taip, kaip pats autorius juos eksponavo.
Kūryba – nedaloma visuma.
Ši visuma sudaryta iš žinomų ir įsimintinų periodų, kūrinių, bet yra ir tos dalys, kurios nematomai jungia tuos žinomus kūrinius, ciklus ir periodus. Tos, ne tokios žinomos ir akivaizdžios kūrybos dalys yra svarbūs pretekstai ir ieškojimai, kurie iškelia kertines menininko kūrybos idėjas. Kaip be vieno, atrodo slapto ar neįsidėmėtino kūrybos tarpsnio, negali atsirasti kitas, aiškiai suformuluotas, taip kūrybinė visuma gimsta iš ciklų, sudarančių didįjį kūrybos visumos kūną.
Parodoje pristatomi tapytojo kurti objektai, darbai, sukurti kelionių ar rezidencijų Paryžiuje, Austrijoje metu, taip pat paskutinysis darbas, sukurtas simpoziumo buvusioje Gruzijoje (dabar Sakartvelas) metu 2005 m.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 24 d.
„Būtybių tyrinėtojos kabinetas“
𝐓𝐚𝐢 𝟏–𝟗 𝐤𝐥𝐚𝐬𝐢𝐮̨ 𝐦𝐨𝐤𝐬𝐥𝐞𝐢𝐯𝐢𝐚𝐦𝐬 𝐬𝐤𝐢𝐫𝐭𝐚 𝐞𝐝𝐮𝐤𝐚𝐜𝐢𝐧𝐞̇ 𝐩𝐚𝐫𝐨𝐝𝐚, 𝐤𝐯𝐢𝐞𝐜̌𝐢𝐚𝐧𝐭𝐢 𝐧𝐞𝐢̨𝐩𝐫𝐚𝐬𝐭𝐮 𝐛𝐮̄𝐝𝐮 𝐬𝐮𝐬𝐢𝐩𝐚𝐳̌𝐢𝐧𝐭𝐢 𝐬𝐮 𝐥𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐢𝐮̨ 𝐟𝐨𝐥𝐤𝐥𝐨𝐫𝐮 𝐢𝐫 𝐦𝐢𝐭𝐨𝐥𝐨𝐠𝐢𝐣𝐚, 𝐨 𝐭𝐢𝐤𝐬𝐥𝐢𝐚𝐮 – 𝐦𝐢𝐭𝐢𝐧𝐞̇𝐦𝐢𝐬 𝐛𝐮̄𝐭𝐲𝐛𝐞̇𝐦𝐢𝐬.
Edukaciją sudaro parodos lankymas su gidu bei po jo vykstantis kūrybinis užsiėmimas, skatinantis interaktyviai ir šiuolaikiškai tyrinėti mitologiją. Kūrybinio užsiėmimo turinys yra skirtingas ir pritaikytas pagal moksleivių amžių.
Pirmoji kelionės dalis skirta unikalios edukacinė parodos „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“ lankymui. Paroda kuria fikcinio personažo – Emilijos Gruodytės – naratyvą. Ji visą gyvenimą dirbo siekdama fiksuoti ir išsaugoti galimus mitinių būtybių egzistavimo įrodymus. Paslaptingos mokslininkės tyrinėjimų erdvėje pristatomos 9 lietuvių mitinės būtybės ir vienas tariamai iš Islandijos parsivežtas radinys.
Antroji dalis – dalyvavimas edukaciniuose užsiėmimuose, papildančiuose parodoje pristatomą medžiagą. Mitologijos ir tautosakos temų laukas – puiki terpė kelti klausimus apie praeities ir dabarties visuomenės skirtumus ir panašumus, mokslo, žinių keičiamą realybės suvokimą, emocinio intelekto lavinimo svarbą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki gegužės 14 d.
Loretos Motiejūnienės kūrybos darbų paroda
„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“
Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki liepos 10 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Ieva Epnere ir Kristaps Epners: „Žaidimų erdvė utopijai“
Parodoje Ieva Epnere ir Kristaps Epners analizuoja ryšį tarp vaikiško žaidimo ir ateities miesto projektavimo. Ieva Epnere darbas „Žalioji mokykla“ (2017 – iki šiol) yra jos ilgalaikio XIX a. pab. – XX a. pr. reformų pedagoginių idėjų ir jų poveikio dabarčiai meninio tyrimo dalis. Menininkę įkvėpė Marta Margarita Rinka (1880–1953), pirmojo Latvijoje darželio „Zaļā skola“ (Žalioji mokykla) iniciatorė, įkūrėja ir direktorė. Žaliojoje mokykloje Marta Rinka naudojo Friedrich Froebel (1782–1852) mokymo sistemą, kurios programos pagrindas yra mokytis žaidžiant vienam ar bendruomenėje, o mokytojo pareiga yra skatinti saviraišką, taip išugdant plačiai mąstantį ir kūrybingą asmenį. Ieva Epnere pabrėžia darželyje naudojamas „dovanas“ – įvairius žaislus, skirtus vaikų lavinimui, kurie įgalina naujas formas bei idėjas ir jau suaugusio žmogaus atradimams. Kokią ateitį sugebėtų sukurti toks žmogus, kuris nuo vaikystės yra skatinamas ieškoti nekonvencinių sprendimų?
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki balandžio 21 d.
Aurelija Kairytė-Smolianskienė: „ŽEMĖ, KUR KARO NEBUS“
„Socialiniai tinklai bei žiniasklaidos priemonės pastaruoju metu tiražuoja nerimą. Nesmagu gyventi baimėje, todėl ne vienas netgi ištrina savo socialinių tinklų paskyras, neskaito naujienų, nežiūri televizijos laidų. Medicininės kaukės, karantinas, izoliacija, uždarymai, pabėgėlių antplūdis ir dar – KARAS. Ar gera būti įsitempus? Policijos pareigūnų kasdienybėje įtampos ir taip nemaža – atsakingas darbas reikalauja staigios reakcijos ir greitų sprendimų. Visgi net ir tie, kurie saugo piliečių ramybę, nežino, kas bus rytoj – kokių gaus užduočių, gal ir vėl tikrins įvažiavimus į miestus ar šukuos pakeles ieškodami dingusiųjų, o gal būt teks ginti TĖVYNĘ? Tačiau kiekvieno žmogaus viduje egzistuoja vieta, kurioje niekas nežūsta, nesipyksta, nekyla pandemijos bangų, nebūna pavojingų nusikaltėlių ir smurto šeimoje. Kartą ant vieno buto sienos pastebėjau užrašą: „Gyvenimas yra tai, kas atsitinka, kai jūs negalite užmigti.“ TAI ŽEMĖ, KUR KARO NEBUS. Fantazijos žemė, kurioje laikas bėga taip, kaip jūs norite.“ (Aurelija Kairytė-Smolianskienė)
Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate (Aušros g. 22, Utena) veiks iki gegužės 2 d.
„Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“
Parodoje pristatomos tarpukario šviesuolių šeimos ir atskleidžiamos žinomų to meto Lietuvos šeimų istorijos. Dabartiniai Venclauskių namai-muziejus anksčiau priklausė garsiesiems šiauliečiams Stanislavai ir Kazimierui Venclauskiams – aktyviai, visuomeniškai tarpukario inteligentų šeimai, tad į jų namus atkeliauja jų pačių ir jų amžininkų gyvenimą atspindinti paroda. Kaip sako parodos rengėjai, „inteligentų šeima – tai veikliausia to meto visuomenės ląstelė, savo veikla ir gyvenimo būdu kūrusi standartus įvairiose gyvenimo srityse. Jei tautinis ir pilietinis inteligentų susivokimas yra gana plačiai aptartas filosofų ir istorikų, tai kasdienybės istorija vis dar laukia savo tyrinėtojų. Ši paroda yra nedidelis bandymas pažvelgti į privačią lietuvių inteligentų namų erdvę ir patyrinėti materialiosios kultūros elementus. Kokie šeimos rate buvo valstybės vyrai ir moterys, kaip jie derino atsidavimą Tėvynei, tautai, savo darbui ir šeimai, kaip jie auklėjo vaikus, kokius tikslus jiems kėlė, kokius lūkesčius į juos dėjo – daugybė klausimų, į kuriuos sunku vienareikšmiškai atsakyti.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki gegužės 29 d.
„Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“
Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX–XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tie kiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Tačiau tų kitų visuomeninis statusas ir vaidmuo istorinėje perspektyvoje visada išlikdavo nereikšmingas, antraplanis. Savi, bet kiti. Didžiųjų istorijų iškelti ir visuomenės kultūrinėje atmintyje dominuojantys reiškiniai, ideologizuotos atrankos principais pagrįsti ir paskleisti romantizuoti vaizdiniai, archetipų įprasminimas į paraštes nustūmė kaimo socialinę realybę. Išskleidžiant trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panoramą, apeliuojama į svarbiausius mažojo žmogaus būties dėmenis – laiką ir erdvę. Parodoje iš čiabuvių pasakojimų, išreikštų pačių sukurtais artefaktais ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinktais liudijimais, audžiamas kraštovaizdis atveria kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia tykios kultūros sluoksnį.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki gegužės 31 d.
Patricija Gilytė: „Krašto kraštai“
Menininkė kuria užvaldydama muziejaus erdves: kiekviena nauja erdvė reikalauja naujos koncepcijos ir naujo apmąstymo. Prano Domšaičio galerijoje ji kalba apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Imersinėje ekspozicijoje pristatomi ir ankstyvieji vaizdo darbai, ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija. Šie darbai kuriami ant lietuviškojo kultūros paveldo pagrindo, kuris naujai perteikiamas vizualinėmis priemonėmis ir perduodamas medijomis. P. Gilytė naujai apmąsto ne tik parodinę erdvę, bet ir vietą.
„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. Klaipėdos krašto kontekstas, jo geografinių, istorinių, literatūrinių, spalvinių klodų savastis, veikianti šio krašto dabartį, perteikiama ne tiesiogiai, o subtiliomis vizualinėmis aliuzijomis. Būti ant krašto (ir krašte) reiškia nuolatinį balansavimą, tarpinę būseną, norą peržengti kraštus skiriančias ribas. P. Gilytė tušu piešia žemėlapius, kurie kelia begalinių, aiškių ribų neturinčių plotų pojūtį – kaip vėjas, oras ar gamta nepaiso valstybių ribų, taip jų neturi ir piešiniai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki liepos 31 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Kurdamas fotografijų ciklą „Tai, ko nebebus“ ir ieškodamas įsimintinų, iškalbingų kadrų, šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų. Pats autorius šį ciklą vadina asmenine sentimentalia kelione, nusidriekusia per įvairias Lietuvos vietoves – Plungės, Šalčininkų, Ukmergės, Elektrėnų, Anykščių, Kazlų Rūdos, Pasvalio ir kitus rajonus.
Iškalbinga ir vizualiai turtinga paroda įtraukia lankytojus ir kviečia leistis į kelionę po lietuvišką kaimą. Šalia puse šimto eksponuojamų fotografijų, pateikiamas žemėlapis su pažymėtu nukeliautu maršrutu, įvairūs artefaktai surinkti fotografinės kelionės metu, sutiktų žmonių citatos ir netgi fotografo keliavimo priemonė – mopedas. Specialiai parodai parfumerė Laima Kiškūnė sukūrė kvapą, dvelkiantį reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs parodoje pristatomas nuotraukų ciklas „Tai, ko nebebus“ pateko į prestižinį „Leica Oskar Barnack Award“, į tarptautinių fotografijos konkursų „ZEISS Photography“, „Lens Culture“, „The Royal Photographic Society“ parodų finalininkų gretas. Buvo pristatytas „The British Journal of Photography“.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140 , Šiauliai) veiks iki gegužės 22 d.
„Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“
Tai paroda, kurioje leidžiamasi į pažintį su viena ryškiausių meno krypčių – impresionizmu. Parodoje – artimesnis žvilgsnis į K. Monė, V. van Gogo, A. Renuaro ir kitų žymiausių impresionistų kūrybą ir gyvenimą. Kolekcijoje – 21 pertapytas 10-iems žymiausių impresionistų kūrinys. Sertifikuoti, originalaus dydžio, aliejine tapyba ant drobės atlikti kūriniai.
Ši paroda yra edukacinio pobūdžio, kurioje ne tik pateikiami dailės kūriniai, bet ir sukurta pagrindinę temą papildanti aplinka. Pravėrus parodos duris patenkama į tam tikrą impresionistinį vaizdinį – žaliuojančią gamtos oazę, kurią taip dažnai savo darbuose vaizduodavo impresionistai. Toliau seka ekspozicijų salė, kurioje skamba prancūziška muzika, paveiksluose vaizduojamas įsisiūbuojantis Paryžiaus miesto ir kavinių šurmulys, šokiai. Parodoje vaizduotę žadina kvapai, garsai, gamtos instaliacijos, vaizduojama laikmečio dvasią sustiprina dokumentiniai kadrai iš XIX a. Paryžiaus. Leidžiamasi į kelionę po vis skirtingas paveikslų įkvėptas aplinkas: ankstyvą rytą gamtos apsuptyje, Paryžiaus kavinių ir miesto šurmulį ar muzikos ir šokio sūkurį. Paroda suskirstyta etapais: rytas, diena, vakaras, naktis. Etapus papildo aromaterapeutės išskirtinai šiai ekspozicijai sukurti kvapai. Paroda patiriama pasitelkus savo pojūčius.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 5 d.
Gražiausių 2021 m. Čekijos knygų paroda
Šiemet Kazio Varnelio namuose-muziejuje tradiciškai pristatoma 2021 m. Čekijos gražiausių knygų paroda, įtraukta į tarptautinės Vilniaus knygų mugės programą. „Šiemet Čekijos gražiausių knygų ekspozicijoje pristatome ne tik išskirtinius leidinius, bet ir pažymime knygų spausdinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininko ir leidėjo Pranciškaus Skorinos metus. 1522 m. Vilniuje, miesto burmistro Babičiaus namuose (dab. Stiklių g. 4), Skorinos įkurta spaustuvė buvo pirmoji tokia Rytų Europoje. Vilniuje išleistos Skorinos knygos prilygo geriausiems to laikotarpio Vakarų Europos pavyzdžiams. Spaustuvę Prahoje Skorina, turtingų vilniečių remiamas, įkūrė kiek anksčiau – 1517 m., tad šiemet šios dvišalės knygos kultūros jungtys dar kartą gražiai susilieja. Džiaugiuosi, kad 2002 m. Vilniaus knygų mugėje pradėta čekų knygos kultūros pristatymo tradicija, kurią inicijuojant dalyvavo ir pats prof. Kazys Varnelis, toliau tęsiama, palaikoma ir sulaukia gausaus lankytojų dėmesio“, – pasakoja kuratorė Sigutė Chlebinskaitė.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Giedra Purlytė: „Debesų ganyklos“
Sau nauja tema Giedra Purlytė karantino ir politinių įtampų išvargintus praeivius kviečia į ramybės slėnį, kur nameliuose tarp ežero aslos ir debesų stogo kukliai glaudžiasi vaikystės prisiminimai. Vis dar svečių laukiantis, senelės rankų nuglostytas langas ar pakrypęs namelis po klevu žmogaus akimis stebi lankytojo nerimą: „na, sustok gi, kur tu nuskubėsi?“
Daugeliui pažįstama meditatyviomis abstrakcijomis ir romantiškomis vaikystės iliustracijomis, šį kartą dailininkė eksponuoja kuklius kaimo vaizdelius, saugančius nekintančią išminties ramybę ir laiko neišsklaidytą šilumą. Paveikslų realizmas kreipiasi į gyvenimo realumą, kurdamas alternatyvą amžinam žmogaus bėgimui paskui iliuzinę laimę „ten, kur mūsų nėra“. Senamiesčio galerijos skliautai koncentruoja parodos šilumą ir kviečia čia susirinkti po gyvenimą išsibarsčiusius draugus. „Dailiokų“ susitikimai, bendraminčių pokalbiai apie provincijoje atrandamą meno erdvę, kontempliatyvios tapybos užsiėmimai – tai vis Giedros planai parodos veikimo metu.
Galerijoje „Autoportretas“ (Pilies g.12, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Petras Repšys: „Mano Tėvynė“
Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
„Vaidotas Žukas. Deganti Lietuva: nepaklusnumo metų kūryba (1975–1983)“
V. Žuko kūriniuose susipina Vakarų senosios ir moderniosios dailės citatos, literatūrinės nuorodos, populiariosios vizualinės kultūros elementai. Net ir iš pirmo žvilgsnio neutraliuose menininko kūriniuose – portretuose, peizažuose – išryškėja politinės, socialinės, kultūrinės potekstės. Parodoje darbai pristatomi išryškinant stambiausias motyvų grupes: ankstyviausieji „Piktų vaikų“ ir nuogų figūrų ciklai, religinės, egzistencinės kompozicijos, globalios politikos veikėjai bei Lietuvos asmenybės – menininkai, mokslininkai, disidentai. Greta tapybos darbų, koliažų, piešinių rodoma gausi eskizų ir spaudos iškarpų ekspozicija, padedanti bent iš dalies įminti menininko inspiracijas.
Dėl nepatogių žinučių, neslepiamos ironijos, provokatyvumo, keliamų aštrių klausimų, o taip pat ir dėl paties menininko individualistiškos, konfrontuojančios laikysenos sovietmečiu V. Žuko kūryba liko oficialiojo dailės gyvenimo užkulisiuose. Nepaisant ribotos sklaidos tuometiniame vietos meno lauke, darbai atrado savo žiūrovus: dauguma šio laikotarpio menininko kūrinių vėliau pasklido muziejuose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir svetur. Tad ši paroda – nedažnai pasitaikanti galimybė vienoje vietoje išvysti ankstyvosios V. Žuko kūrybos branduolį.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
„Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“
Tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje (istoriniame Haliče ir gretimose žemėse) susiformavęs, suklestėjęs ir paplitęs labai savitas, netgi unikalus vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas.
Tarptautinėje parodoje rodoma 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų nuo XVIII a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos.
Paroda skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 22 d.
Andrew Mikšys: „Baxt“
Parodoje pirmą kartą pristatomos naujausios menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“.
A. Miksio fotografijų serija atskleidžia romų bendruomenės įvairialypiškumą, ją sudarančias individualias asmenybes. Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių – siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 14 d.
„Mados dizaino pasakojimai“
Paroda praskleidžia VDA Mados dizaino katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar. Pristatomi kūriniai ir pasakojimai supažindina su plačiu mados dizaino veiklos ir galimybių spektru. Ekspozicija – tai savotiškas mados pasakojimas, kuriame telpa įvairių skonių, žanrų ir kartų mados dizaino darbai, reflektuojantys skirtingų metų aktualijas ir tendencijas.
Panemunės pilyje (Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki birželio 1 d.
Jono Arčikausko keramikos darbai
Jonas Arčikauskas gimė 1957 m. Patilčiuose, Lietuvoje. Nuo 1979 m. gyvena Vilniuje.
Virš 50 metų kuria keramikos srityje – nuo miniatiūrinių iki didelių kompozicijų interjere ir eksterjere viešose erdvėse.
Dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje, Suomijoje, Italijoje, Čekijoje, Danijoje, Lenkijoje, JAV.
Virš 40 metų dirba teatre: kuria dekoracijas, kostiumus, grimą, videoinstaliacijas, plakatus teatro spektakliams ir kinui, režisuoja, rašo libretus. Taip pat iliustruoja knygas.
Statė spektaklius teatruose Lietuvoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Japonijoje, Ukrainoje.
Sukūrė virš 100 spektaklių, valstybinių minėjimų, akcijų ir kitų renginių.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49) veiks iki balandžio 25 d.
Vytauto Poškos tapybos darbų paroda
„Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“
Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su išlikusiais senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais per liaudies meno artefaktus.
Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gegužės 15 d.
„Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“
M. Brenneris buvo žinomas ir labai vertinamas kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė. Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Jonty Tacon, Laurie Griffith: „Babochka“
Šio fotografinio tyrimo objektas – atokus ir palyginti mažai pažįstamas Lietuvos miestas Visaginas, sovietų okupacijos metais specialiai įkurtas tuo metu galingiausios pasaulyje atominės elektrinės statytojams ir darbuotojams. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Ignalinos atominė elektrinė buvo ambicingas projektas, turėjęs užtikrinti solidžią ateitį Visagino gyventojams. Lietuvai siekiant įstoti į Europos Sąjungą, pagrindine sąlyga tapo nutraukti eksploatuoti Ignalinos atominę elektrinę. Joje buvo naudojamos tokios pat reaktoriaus technologijos (RBMK-1500) kaip ir Černobylyje.
Jėgainės uždarymo įtaka Visagino miestui – pagrindinė Laurie ir Jonty‘io fotografijos projekto „Babochka” ašis. Menininkai įsitraukė į kadaise labai uždaros vietinės bendruomenės, kurią sudarė visos buvusios Sovietų Sąjungos tautų žmonės, gyvenimą ir iš arti tyrinėjo kone šventai saugomą elektrinės vidų. Išryškėjo išdidumo, išlikimo, bendruomeniškumo ir kartu suskaldytos tapatybės paveikslas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Tomas Daukša: „Laimės švieselės“
Šia instaliacija autorius apmąsto, tvarumą ir perteklių, harmoniją ir triukšmą kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykį. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas projektas, tačiau jis kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos.
Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja primityvią rišimo technologiją, dažnai sutinkamą amatuose. LED lemputės dar visai neseniai buvo brangi ir tik kai kuriems įperkama ir prieinama inovacija. Kaip autorius pamena, apie LED’us galėjai sužinoti iš žiniasklaidos, tačiau ilgainiui naujovė tapo įprasta, kasdienė, lengvai prieinama, ji pasidarė bene pagrindiniu šių laikų šviesos šaltiniu (išskyrus Saulę).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Vokiečių gatvė“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 3 d.
„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“
Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)“
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
