Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 14 rugpjūčio d. 23:30
Savaitės parodų kalendorius
Rugpjūtis 15 - 21
„Jūros stalas“

Du mėnesius veiksiančioje parodoje muziejaus svečiai bus kviečiami susipažinti su valgomųjų moliuskų kriauklių kolekcija ir permąstyti žmogaus harmonijos su jūra temą.
Instaliacijoje Lietuvos jūrų muziejus pristatys tik nedidelę dalį savo jūrų moliuskų kriauklių kolekcijos, kurioje daugiau nei 23 000 įvairiausių kriauklių. „Jūros stalui“ atrinktos valgomų moliuskų kriaukles – tai ir dažniausiai ragaujamos austrės, midijos, jūrų šukutės, ir gal kiek neįprastos mums – karališkoji kriauklė, gigantiškoji tridakna ar net mureksai.
Instaliacijos kūrėjai tikisi, kad paroda privers stabtelėti ir pagalvoti, kaip svarbu yra atsakingai vartoti ir tausoti tai, ką mums dovanoja jūra.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki spalio 2 d.

„In the garden“

Parodoje, įkvėptoje galerijos erdvės lokacijos greta parko, Bernardinų sodo, menininkai pristatys naujausius kūrinius, kuriuose siūlo savas sodų vizijas.
Sodas mieste ne tik tampa jaukiu scenovaizdžiu miestiečių laisvalaikio ritualams, bet ir suteikia galimybę stebėti gamtą, jos kaitą, sezoniškumą, florą ir fauną. Tad parodoje veši tikri ir fiktyvūs sodai, skleidžiasi, lapoja, tarpsta ir vysta pažįstami ir nepažįstami augalai, rodosi vietiniai ir egzotiniai gyviai, plyšta ląstelių membranos, atverdamos viduje pulsuojančią gyvybę. Kūriniuose įvairiais pjūviais tyrinėjami gamtos makro ir mikro procesai: nuo ekosistemų, tarprūšinių santykių, lokalios ir globalios ekologijos iki vidinių, paslaptingų gyvybinių funkcijų, lemiamų ir reguliuojamų savitų dėsnių. Gamta atsiskleidžia kaip artima, bet kartu ir iki galo nepažini, kartais net potencialiai grėsminga terpė. Kūriniuose tarsi nuolat pasitikrinama, kiek mes pajėgūs suprasti jos gaivališką energiją ir atrasti bendrabūvio galimybių.
„The Rooster Gallery“ ( Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.

Jurgis Tarabilda: „The Sun Entering The Room“

Parodoje Jurgis Tarabilda pristato atmosferiškumo persmelktus kūrinius. Eksponuojami darbai, nors ir savarankiški, jungiasi į platesnį parodos naratyvą. Kūrinių selekcijoje slypi šis tas sapniško ar virtualaus – įsileidžiama abejonė, dokumentalus ar skaitmeniniu būdu sugeneruotas vaizdas, suponuojama prabėgusio laiko ir dabarties momento įtampa. Tokiu būdu kasdienybės persmelkti darbai tampa sukeistintais – atpažįstamais su abejonės likučiu.
Parodos kuratorius Vytenis Burokas: „Iš pirmo žvilgsnio kūriniais užfiksuotos kasdieniškos situacijos ir objektai – žmonijai per amžius būdingas dangaus reiškinių stebėjimas, namų saugumui užtikrinti naudojamos durų grandinėlės, šviesos jungiklį junginėjanti ranka … Šviesos jungiklis (kurio patalpoje nėra) junginėjamas norint ne tik apšviesti erdvę, bet ir įsitikinti, ar nesapnuojame. Po galeriją strykinėjantis saulės zuikutis yra ir praeities artefaktas (užfiksuotas operatoriaus), ir dabarties momentu prieš mus lakstanti projekcija, žaidžianti su iš gatvės į galerijos erdves atkeliaujančiais atspindžiais – čia susiduria iš skirtingo laiko atklydę vaizdiniai.“
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki rugsėjo 16 d.

Marija Šileikaitė-Čičirkie­nė: „Odė Lietuvos miesteliams“

Marijos Šileikaitės-Čičirkie­nės originalus fotografijų ciklas yra skirtas mažųjų Lietuvos mieste­lių vaizdams ir jų kultūriniams, istoriniams, socialiniams vaizdiniams. Šiame fotografiniame cikle skiriamas vizualinis dėmesys lo­kaliniams miestelių aspektams, lokalumą pačios autorės su­vokiant kaip esamos apsupties, miestelio esaties telkties, vietos esinių vizualinio pabudimo pra­sme. Pirmenybė čia yra teikiama urbanistinei vietovės estetikai. Čia ieškoma lokalinių vizua­linių taškų, kurie yra savotiškas įvadas į miestelį – įvadas su tra­dicijos lėta ir intensyvia vada, su savu pavaldumu geografinei apsupčiai. Toks vizualinis įvadas siejamas su vizualine alternaty­va, vengiant iš anksto žinomos ar tik privilegijuotos pozicijos. Fotografiniame miestelių traktavi­me ieškoma ne populiariosios, ne reguliatyviosios, o inovatyvios prieigos. Tokia inovatyvia priei­ga tampa esaties įvykių pėdsakai, jų esamo vizualinio intensyvu­mo proveržiai istorinėje, etninė­je plotmėje.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31)  veiks iki rugpjūčio 27 d.

Aušra Vaitkūnienė: „Namai ir žaislai“

Istorijos, poezija, klajonės po prisiminimus, visa tai vaizduotės užduotis – susieti vaizdus į vieną, didžiulį paveikslą, susidedantį iš mažų ar didesnių detalių. Vaizduotė mus atpalaiduoja nuo praeities ir nuo realybės, ji padeda atsiverti ateičiai.
Parodoje „Namai ir žaislai‘‘ norima peržvelgti Namo, mūsų pagrindinio prieglobsčio šiame pasaulyje, prasmę. Vaizduotės žaismės padiktuotais vaizdiniais susieti Namo ir jo vidinėje erdvėje slypinčius simbolius, kurie išoriniame pasaulyje virsta atpažįstamais ženklais – žaislais.
Parodos struktūra paremta didelio ir mažo formatų dialektika. Vaizduotė tai pažymi kaip miniatiūros ir milžiniškumo dialogą – didelis namas, lyg žmogaus visata ir mažutis simbolis, namo šerdis, saugoma, kad išlaikytų namo dvasią.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31)  veiks iki rugpjūčio 27 d.

Živilė Minkutė: „Triukšmas“

Pirmą kartą eksponuojama menininkės Živilės Minkutės personalinė grafikos ir tarpdisciplininio meno paroda-instaliacija „Triukšmas“ kviečia leistis į vidinių pasaulių ir psichinės sveikatos tyrinėjimus, kontempliuojant ribų poreikį ir balanso, kaip tvarios psichinės sveikatos kertinę ašį. Greito gyvenimo tempas perteklinės informacijos triukšme tampa rutina, kurioje svarbią vietą užima nuolatinis lyginimasis su kitais, akrobatika tarp siekių ir galimybių talpinti savyje viską — būti nuostabiais tėvais, bet kartu nepailstančiais karjeristais; būti socialiai atsakingais visuomenės dalyviais, tuo pačiu neapleidžiant idealiai sustyguotos buities. O po visu tuo — dar ir begalinė laisvė rinktis, kuri anot parodos autorės dažnai ir telieka iliuzinė. Stengiantis išgyventi šiuolaikiniame išorinės informacijos ir vidinių išgyvenimų pertekliuje, tenka atsigręžti į realybę, kurioje kartais tuo vieninteliu stabiliu pagrindu tampa utopinis balansas nuolatiniame triukšme.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugsėjo 8 d.

Neringa Naujokaitė: „Tranzito erdvės“

Šioje parodoje pristatomi kūriniai – videoinstaliacijos, videofilmai ir fotografijos, kuriuos apibendrinanti Tranzito erdvių koncepcija šiandien kaip niekad aktuali. Juose tematizuojami barjerai, migracija, socialinė atskirtis, šablonai. Visi eksponuojami darbai iki šiol dar nerodyti Lietuvoje.
Savo projektuose menininkė nagrinėja socialinę tematiką, individo ir jo aplinkos sąveiką, opias visuomenės problemas. Naujokaitės instaliacijos – daugiasluoksnės video ir skaidrių projekcijos, kuriose pasitelkiamas garsas ir tekstai, erdviniai objektai. Dažnai tūriniu objektu erdvėje tampa pats projekcijos ekranas, kuris „sulankstomas“ arba supjaustomas į atskiras, erdvėje perstumtas plokštumas. Video ir fotografijos medijos artimos menininkei dėl savo ryšio su realybe, jos leidžia geriausiai atskleisti Naujokaitės darbams būdingą dokumentinį turinį, vaizduojant žmones ir socialines bei urbanistines erdves.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugsėjo 8 d.

Živilė Bardzilauskaitė-Bergins ir Juris Bergins: „Aukštyn-žemyn“

J. Bergins ištikimas savam, jau gerai atpažįstamam meniniam braižui, prie jo kūrinių visada reikia ilgėliau stabtelėti norint atkoduoti ženklus, simbolius, archeologinius faktus, kurie pasižymi sociopolitiniu ir istoriniu turiniu. Kūriniuose dažnai susimaišo akivaizdžios istorinės ir dviprasmiškos kultūrinės bei asmeninės nuorodos. Dailininko stiprus, atpažįstamas stilius, pasižymintis vienodai stipriomis formomis ir grafiniu jautrumu, išskiria jį iš kitų keramikų tarpo.
Žinoma menininkė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins šįkart kviečia pasivaikščioti po tapybos pasaulį. Optinio meno stilistikai artimuose kūriniuose juoda spalva piešiamomis linijomis ir geometrinėmis figūromis menininkė kuria įstabius, ryškius paveikslus.
Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki rugsėjo 10 d.

„Miesto sodas“

Projektas „Miesto sodas“ tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį urbanistinėje aplinkoje. Uždarame sode – keturių menininkų lauko ekspozicija.
Nedideliame baseine tyvuliuoja Tomo Daukšos objektas „Keturpūslis džiaugsmo fontanas“. Juozo Laivio skulptūra „Ryba“ pirmą kartą pristatyta 2013-aisiais Transkaukazijos festivalyje Varšuvoje kaip parodos „Panslavizmai“ dalis. Menininko Raimondo Daukšos iš antrinių žaliavų sukonstruoti „Jūros gyviai“, panašūs į krabus ir krevetes, primena, kokią įtaką žmogaus veikla daro gamtai, kalba apie nykstančias arba mutavusias gyvūnų rūšis bendrąja prasme. Donato Jankausko-Duonio kelių metrų aukščio beždžionė, išsikėlusi save ant rankų, kojas parietusi po savimi, o galvą užvertusi aukštyn, kaukia. Kūrinys pavadintas žemaitiškai „Vi̇̀si kaũk“ – pasak autoriaus, taip emocionaliai reiškiame savo nuomonę įvairiais klausimais, ir džiuginančiais, ir erzinančiais.
Prano Domšaičio galerijos pastatų komplekso Lauko ekspozicija (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki lapkričio 1 d.

Milda Drazdauskaitė: „Damos ir bobulės“

Milda Drazdauskaitė – mažai pristatyta ir tyrinėta Lietuvos fotografė, kūrusi kintančiomis istorinėmis aplinkybėmis, esanti sankirtoje tarp klasikinės humanistinės fotografijos ir „konceptualistų“. Šis liminalumas – autorės stiprybė ir kliuvinys. M. Drazdauskaitės pasirinkimas daryti „nuotraukas atminčiai“ liudija apie auto/ironišką ir konceptualų požiūrį į fotografiją – tai būdas įveikti modelių pasipriešinimą ir nesureikšminti fotografuojančio autorystės. Autorės darbams būdingas akivaizdus pozavimas, modelių gražesnio gyvenimo performansai, išryškinantys kasdienybės absurdą, disonansą tarp to, kokiais esama ir kokiais norima atrodyti. Paroda pristato nedidelę dalį M. Drazdauskaitės kūrybos, tiksliau, du mėgstamus jos personažus – damas ir bobules. Šalia šių moteriškų archetipų atgyja ir asmeninės Mildos „nuotraukos atminčiai“ – autobiografiniai asmeninio archyvo kadrai – sudėtingo ir išraiškingo socialinio ir istorinio laikotarpio liudininkai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki rugsėjo 24 d.

Renata Valčik ir Tomoo Nagai: „Garso šešėlis“

Ši per abu galerijos aukštus įrengta autorių instaliacija – tai bandymas sukurti šešėlį garsui ir taip bandyti įsivaizduoti muzikos natų formą. Tokia laisva interpretacija, kuri gali egzistuoti įvairiausiomis formomis bet kokiame kontekste.
Instaliaciją sudaro trys dalys, kuriose telpa pasakojimas nuo Didžiojo sprogimo, visatos žvaigždyno iki nuosavos planetos sukūrimo.
Parodoje naudojami paruošti objektai, pavyzdžiui, lėkštė suskamba ir rezonuoja muzikines natas bei tampa muzika. Yra galimybė pagalvoti, kas tai yra: buities daiktas, skulptūra ar meno kūrinio skambesys?
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.

Aidas Bareikis: „OMENY“

„OMENY“ yra žiūrovui nieko įsakmiai neteigiančių meninių objektų paroda. Jos požiūrio taškas abstraktus – kažkas „turima omeny“. Tas kažkas, tarytum užkritęs už ideologizuoto meno spintos, kur tiesiog yra, kaip daiktai būna kasdienybėje.
Grubios detalės, netikėta jų sąveika, graudi ekologija, netikslus dokumentiškumas, seniai būties užkaboriuose pamesti daiktai, surasti ir vėl. Jie stebimi, kaip stebimos ore besisukančios dulkės, apšviestos pro langą sklindančiu spinduliu, kurios pamažu nusėda, lieka tik omeny.
Kai kurių kūrinių formos primena neištobulintą ankstyvąjį kubizmą, pvz.: „Žiebtuvėlio rytmetys“ – vaikiškas bandymas pasiekti idealizuotą kubistinę struktūrą. Turėjimas omeny, vaizduotės projekcija – tai ir būdas susigrąžinti tai, kas pamesta, kas nebesvarbu, kur tėra vien dalys… Galbūt jos suteikia žmogui ypatingą žinojimą įvairiose kelio atkarpose. Taip, tas kelias atveda į Biržų pilį, nors nebėra nei Klausučių senelių vienkiemio, nei vaikystės beržynėlio, nei avietyno. Tik likę kažkas „omeny“.
Biržų krašto muziejuje „Sėla“ (J. Radvilos g. 3) veiks rugpjūčio mėn.

Robertas Narkus, Ieva Kotryna Ski: „Slystantys paviršiai“

ROBERTAS NARKUS sukūrė naują instaliaciją gamtos (nesu)valdymo tema, kurią papildys projektu „Valdyba“. „Valdyba“ – tai iš studijoje surinktų objektų, laidų, virvių, statybinių medžiagų ir meno kūrinių likučių sukonstruoti ekspresyvūs natiurmortai-avatarai. Gali būti, kad tai – menamos organizacijos, komiteto ar valdybos nariai, pozuojantys korporatyviniam portretui. Apšviesti ryškia ir tolydžia šviesa nuotraukose vaizduojami daiktai, regis, tampa antropomorfinėmis būtybėmis. O galbūt tai – nieko bendro su žmonėmis neturinčios gyvybės formos, niekada nesibaigiančioje vaizdo konferencijoje sprendžiančios mūsų likimus?
IEVOS KOTRYNOS SKI video „Smegduobė“ (25’30, 2021) atsispiria nuo geologinių darinių bei menininkės senelio geologo Vytauto Narbuto tyrinėjimų ir leidžiasi smegduobių atveriamais takais. Erozijos paveiktos uolienos tirpsta, susidaro ertmė, viršutinis žemės paviršius nebeatlaiko ir įgriūna. Atsivėrę urvai susijungia į bendrus kanalus, taip formuodami įtrūkinėjusį kraštovaizdį, kuriame atsiranda galimybė į šiuos gamtos reiškinius pažvelgti kitu rakursu. Įvairiomis skirtingos kokybės skaitmeninio vaizdo formomis ieškoma santykio su iš po kojų slystančiu paviršiumi.
„Nemuno7“ parodų erdvėje (Kaunas) veiks iki rugpjūčio 24 d.

Virginijus Kašinskas: „Žvaigždžių sodai (Kosmogonijos paveikslų ciklas)“

Parodoje ŽVAIGŽDŽIŲ SODAI žiūrovui pateikiami paveikslai iš sukurto didelio KOSMOGONIJOS paveikslų ciklo, kuris sukurtas lietuvių mitologijos ir prigimtinės kultūros pagrindu. Kosmogoniniai mitai mitologijoje yra esminiai – žmogaus sugrįžimo amžinybėn priemonė. Lietuvių mitologijoje būdingas dangaus kūnų kultas. Viena iš pagrindinių garbinimo objektų buvo Saulė ir Mėnulis, Aušrinė bei Vakarinė žvaigždės, Saulė-motinėlė, Mėnulis- tėvulis ir jis laikomas Saulės vyru, nakties viešpačiu, serginčiu laiką.
Kūrinių autorius tapytojas Virginijus Kašinskas – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, respublikinių ir tarptautinių tapybos parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis. Nuo 1987 m. surengęs 98 personalines tapybos, piešinių ir fotografijų parodas Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių turi įsigiję Lietuvos muziejai, užsienio ir Lietuvos privatūs dailės gerbėjai. Daug sukurtų paveikslų Lietuvoje eksponuojami pastoviose visuomenei matomose viešose erdvėse.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki rugsėjo 24 d.

William Kentridge: „Tai, ko nepamename“

Paroda kalba apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį. Faktų, istorijų, atsiminimų išstūmimas kaip savisaugos ar propagandos priemonė būdingas tiek Johannesburgo, tiek Romos, tiek ir Kauno žmonėms. Visi pasirenkame (kartais net privalome tai daryti psichikos stabilumo), ką prisiminti, o ką išstumti iš atminties. Tad realiu laiku mūsų tikrovės suvokimas yra paveiktas mąstymo pertrūkių, kuriuos menininkas siūlo užpildyti, kad praturtėtų mus supančio pasaulio supratimas: „Tai turėtų užpildyti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko mes neprisimename, nes galbūt tai buvo nuo mūsų paslėpta, arba mūsų galvos buvo perpildytos lengvesnėmis, labiau guodžiančiomis mintimis, arba negalėjome sukaupti energijos, kad rastume sąryšius tarp savo istorijų“ William Kentridge grįžta į šalį, kurioje jo šeimos ir tautos istorija iki šiol išstumta į atminties paraštes. Menininkas tai daro, tikėdamasis užpildyti savo atminties trūkius ir tuo pačiu kalbėtis su mumis apie tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai nepamename. Jis kviečia mus į dialogą su savimi, o gilūs, socialinio jautrumo ir paveikios estetikos kupini kūriniai padeda suakumuliuoti Kentridge minimą energiją, reikalingą sujungti išdaužytos istorijos įvykių krislelius į prasmingas mozaikas, lyg veidrodis atspindinčias į jį žiūrinčius.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki lapkričio 30 d.

„Mari Katayama“

Paroda pavadinimu „Mari Katayama“ yra pirmoji tarptautinį pripažinimą pelniusios menininkės personalinė paroda Lietuvoje ir viena didžiausių personalinių parodų už Japonijos ribų. Parodoje bus eksponuojamos Mari Katayamos fotografijų serijos, sukurtos 2015-2021 m.
Mari Katayamos meninė mąstysena atsispiria nuo fizinės menininkės išvaizdos ir kūniškų patirčių.
Nuo įgimtos blauzdikaulių hemimelijos kenčianti menininkė, būdama vos devynerių, ryžosi abejų kojų amputacijai. Nuo to laiko, naudodama savo kūną kaip gyvą skulptūrą, ji kuria įtaigius autoportretus, kamerai pozuodama su unikaliai dekoruotais protezais ir savo rankomis siuvinėtais pliušiniais objektais. Kruopščiai surežisuotuose autoportretuose (kuriuos visada fotografuoja pati, naudodama nuotolinio valdymo pultelį arba automatinį laikmatį) menininkė nagrinėja grožio, moteriškumo ir pažeidžiamumo klausimus, kartu kvestionuodama negalios sampratą ir moters kūno reprezentaciją.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki rugsėjo 18 d.

Zita Mateiča: „Debesų keliu“

GAMTA–TAUTA–DVASINGUMAS. Tarp šių trijų dimensijų plėtojasi tekstilininkės Zitos Raudonikytės-Mateičos meninis pasaulis. Svarbiausios kūrybos prasminės dominantės lydi žiūrovą ir vaikštant po naujausią autorės retrospektyvinę parodą „Aukso pjūvio“ galerijoje. Gyvós šviesós srautuose čia skrieja augalų ar paukščių pavidalai, peizažų motyvai, lietuviškų tautinių audinių ornamentai, religiniai įvaizdžiai ar ženklai. Kiekviename darbe juntama, kad menininkės kūrybinis universumas valdomas ilgesingo polėkio tyrų ir sakralių dimensijų link. Dailininkė tarsi keliauja nuo gamtos stichijų ir žmonių pasaulio link transcendentaliųjų erdvių, kur turėtų karaliauti Gėrio, Grožio ir Tiesos idealai. Savo tekstilės kūriniuose Z. Mateiča derina konstruktyvias, ritmiškas struktūras su subtiliu, tapybišku koloritu. Ji mėgsta „jūros ir smėlio“ koloritą, dažnai naudoja artimų spalvinių tonų gamą, pagyvindama ją kontrastingesniais šiltų ir šaltų spalvų akcentais, taip kurdama erdvės bei dinamikos įspūdį.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d. 

Taikutė Švažienė: „MOTERIS“

Savo darbais autorė nori išreikšti moters – žmogaus egzistencijos prasmę ir konceptualiai perteikti atėjimo – gimimo, gyvenimo – pažinimo, išėjimo – mirties momentus. Parodoje bus eksponuojamos dvejos durys, ant kurių pavaizduoti atėjimo ir išėjimo momentai. O tarp jų – GYVENIMAS, kuriame užfiksuotas moters kūno grožis, jos nuotaikos, charakterio pasireiškimai, jos moteriškumas ir motiniškumas. MOTERIS, tarytum žemė, – pilna gyvybinės egzistencijos, kaprizų, norų ir nuotaikų kaitos.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18) veiks iki rugpjūčio 30 d.

„Įžvalgos M 1:1“

ĮŽVALGOS  M 1:1 – tai tęstinė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Dizaino studijų programos  studentų kūrybinių darbų paroda, kuri pirmą kartą buvo pristatyta 2022 metais gegužės 23-29 dienomis vykusio Lietuvos dizaino festivalio „Dizaino savaitė“ metu. Parodoje pristatomi Dizaino (baldų dizaino specializacija) studijų programos studentų tyrinėjimai, atradimai, įvairūs eksperimentai. Ši paroda  apie naujų dalykų atradimus, smalsumą, galimybes dalintis savo netikėtomis įžvalgomis ir idėjomis.
Paroda kviečia susipažinti su plačiu VDA Telšių fakulteto Dizaino (baldų dizaino specializacija) studijų programos kontekstu. Ekspozicijoje pristatomi baldų prototipai, erdvinės kompozicijos, grafiniai projektai, objektų vizualizacijos, kūrybiniai piešiniai. Parodos ekspozicija siekia praplėsti dizaino studijų, kaip plataus tarpdisciplininio tyrimo ir kūrybos lauko sąvoką. Tai kvietimas įžvelgti ir pastebėti dalykus, kurie kartais nėra akivaizdūs, tačiau gali būti inspiracija novatoriškiems dizaino sprendimams.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 3 d.

Svetlana Grigoryeva: „Sapno viduje“

„Šiame darbe rodau savo dėmesio judėjimo kelią sapnų erdvėje. Man norėjosi perduoti jo nesvarumo ir iliuziškumo pojūtį. Todėl aš padariau darbą, kabantį ore ir susidedantį iš daugybės segmentų. Ši forma labai jautri, tarsi gyva: jeigu netyčia užgauni vieną iš segmentų, tai viskas pradeda judėti. Panašiai vyksta ir sapno erdvėje: ji labai jautri ir gali kiekvienu momentu pasikeisti. Keliaudama per sapną, vieną po kito matau vaizdo fragmentus. Kartu jie sudaro bendrą vaizdą, kurį galima pamatyti pažvelgus į formos vidų“, – pasakoja autorė ir VDA VIlniaus fakulteto Keramikos katedros baklauro programos absoventė Svetlana Grigoryeva.
VDA galeriojoje „Lauko Ekspo“ (Maironio g. 6, prie VDA Senųjų rūmų) veiks iki rugsėjo 25 d. 

Indra Marcinkevičienė: „Pasinerk į savo gelmes“

Personalinėje parodoje Indra Marcinkevičienė kviečia kiekvieną pasinerti į savo gelmes. „Ši paroda yra apie meilę ir šilumą, pavydą ir neapykantą“, – tvirtina I. Marcinkevičienė.
„Indra Marcinkevičienė yra apdovanota šamano siela. Atsikračiusi savo individualumo, menininkė iš naujo atranda pirmapradžio meno įtakos galią. Jis tarnauja jai kaip pagrindas arba kaip variklis. Pirmapradė kalba atėjusi iš seniai, kurios pėdsakų apstu jos kūriniuose…“ – sako prancūzų meno kritikas, dėstytojas, knygų ir katalogų autorius Christianas Noorbergenas.
Šiaulių dailės galerijoje  (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 3 d.

Aleksandro Vozbino tapyba

A. Vozbinas 1988 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar dailės akademija) ir 1990 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, kur nuo 1997 m. buvo renkamas į LDS tarybą. Dailininkas dalyvavo daugiau kaip 300 parodų Lietuvoje ir užsienyje, surengė per 50 personalinių parodų, buvo daugelio parodų kuratorius. Aleksandras domėjosi geopolitika, istorija, todėl šios temos atsispindi jo tapyboje. Ypač mieli gimtojo Vilniaus vaizdai, netikėti miesto kampeliai, atskleidžiami spontaniška potėpio galia, netikėtomis spalvomis, linijų žaismu.
Parodoje Šiauliuose pateikiamos įvairiu laikotarpių tapytos drobės, tad puikiai ja galima vadinti retrospektyva – visų tapytojo kūrybinių laikotarpių prisiminimu.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 5 d.

„Uoksas“
Parodai pasirinkta tema leidžia autoriams gilintis į žmonių viešpatavimo gamtai fazes. Dabar, kai gamta žmonių rankose vis labiau tampa tarsi daiktų, ji – dehumanizuojama. Čia svarbus pirminis ryšys, kuris siejo žmogų su gamta. Neretai galime pajusti, kad santykis tarp žmogaus ir gamtos yra pasiekęs kritinį tašką. Todėl pasirinkta parodų erdvė tampa trumpa kelione po mūsų išskirtines patirtis čia ir dabar. Sąjunga tarp gamtos ir žmogaus kūrybiškumo gali būti perteikiama kaip duetas ar prieštaraujantis vienas kitam dalykas. Ar gamtą reikia bet kokia kaina apsaugoti nuo žmogaus kišimosi? Gal galime sukurti visi savo UOKSĄ ir atrasti iš naujo seniai pamirštas tiesas, savo vietą aplinkoje ir kūryboje?
Menininkas tampa UOKSO kūrėju – paukšteliu, šikšnosparniu, pele…
Parodos darbai – keramikos, porceliano kūriniai bei instaliacijos, pripildyti gamtos jausmo, garsų, lytėjimo, tyrinėjimų.
Veronika Šleivytė: „Kartais Vėra taip atrodo“

V. Šleivytės fotografijos šiandien mus domina ir kaip meninis palikimas, ir kaip jos vaidmenis – dukters, sesers, dailininkės, visuomenininkės, pedagogės, mylimosios – liudijantys dokumentai. Pati menininkė fotoarchyvą kruopščiai sutvarkė ir perdavė Kupiškio etnografijos muziejui kartu su draugų ir mylimųjų laiškais, eskizais, užrašais ir paveikslais. Visa tai pasitelkdamos kuratorės rekonstruoja V. Šleivytės gyvenimą, mėgina įsivaizduoti, kokia ji buvo. Įvaizdį papildo ne tik jos pačios daiktai, bet ir šiuolaikinės menininkės Eglės Ridikaitės (1966 m. ji gimė Kupiškyje) specialiai šiai parodai sukurtas kūrinys interpretuojant fotografijose aptinkamą interjero motyvą. Taip pat, remiantis dokumentais, atkuriama beveik visa V. Šleivytės ekspozicija 1933 m. Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 16 d.

Jolita Vaitkutė: „Švelnus ginklas“

Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namų parodų erdvėje įsikurs menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „Švelnus ginklas“, specialiai sukurta parodai „kovotoJOS XIX–XX“.
Jolita Vaitkutė (g. 1995) – jaunosios kartos kūrėja, dėmesio susilaukusi dar paauglystėje, kai pradėjo daryti popkultūros personažų ir politikų portretus iš maisto. Ilgainiui jos kūrybos laukas plėtėsi, apimdamas vis daugiau objektų ir skirtingų technikų. Dabar menininkė daugiausia kuria instaliacijas ir piešinius iš pačių įvairiausių daiktų bei medžiagų, o žaidimas maisto produktais užima tik nedidelę jos kūrybos dalį.
LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.

Lukas Mykolaitis: „Lėta kryptis“

Naudodamas įvairias dokumentacijos technikas, L. Mykolaitis tyrinėja miestą, santykį tarp istorinės bei asmeninės erdvės, permąsto paveldo, atminties, informacijos kaupimo ir perdavimo sąvokas, kuria asmenines archyvinės medžiagos kolekcijas, taip pat priklauso menininkų(-ių) kolektyvui ir yra VšĮ „Paveldo institutas“ įkūrėjas.
Nuo 2015 metų plėtojamame Kauno miesto erdvių tyrime L. Mykolaitis fiksuoja neapčiuopamai laiku slenkančių objektų bei nuolat kintančių miesto paviršių choreografiją. „Formos, medžiagos ir objektai mieste yra suverenūs ir aktyvūs: susikūrę sau palankią terpę jie, kaip cheminiai elementai, jungiasi į tarpusavio sąveikos tinklus ir transformuojasi į urbanistines struktūras, projektuoja galimus potencialus, taip audžiant organišką, plastišką ir nehierarchišką miesto audinį“, – pasakoja autorius.
LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.

„reStart“

Kas dvejus metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengiamas projektas „reStart“ yra kolektyvinis žvilgsnis į šiandienos vizualios kultūros lauko situaciją. Jau keletą pastarųjų metų paroda rengiama kaip tarptautinis šiuolaikinės fotografijos forumas, kuriame darbus pristato viso pasaulio menininkai. Dalyvaujantys autoriai simboliškai diagnozuoja tiek fotografijos kaip priemonės ir raiškos būdo tendencijas, tiek nūdienos sociokultūrinius procesus. O individualių kūrinių problematika išsiskleidžia nuo asmeninės patirties permąstymo iki kolektyvinių traumų analizės, nuo konceptualių asmeninės biografijos konstrukcijų iki tautos sąmonės refleksijų.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugsėjo 3 d.

Mindaugas Navakas: „Daugiau porceliano“

„Daugiau porceliano“ ekspozicijoje, pratęsiančioje prieš porą metų rodytą parodą „Porcelianas“, pristatomi naujausi Mindaugo Navako skulptūriniai objektai. Porcelianas dažnai yra siejamas su trapumu, rafinuotumu, grakštumu – aspektais, kurie yra išbandomi masyviose, „Navakiškų“ formų skulptūrose. Struktūros primena vakarietiškos kultūros elementus, o pati kūrinių medžiaga – ilgametes tradicijas turinčią Rytų keramiką. Ironijos nevengiantis menininkas, prabangą sugretindamas su Vakarų pasaulyje kasdieninėje aplinkoje naudojamu porcelianu, išryškina Rytų ir Vakarų kultūros bei estetikos skirtumus. Netikėti sprendimai kūriniuose sudaro įtampas, padedančias atskleisti metafizinės ir egzistencinės nuotaikos pajautas. Abejose parodose pristatomų skulptūrinių objektų formos ir medžiagiškumas papildo ir praplečia skulptoriaus galimybių ribas.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 25 d.

Kęstutis Lupeikis: „Raudonos saulės“

Kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė pastebi, jog naujausioje parodoje menininkas kuria personalizuotą santykį su saule, jos simbolika ir vizualika. Saulės ovalas, disko forma hipnotizuoja, prikausto žvilgsnį ir žavi, baugina, veikia magiškai. Tai ir dievybė, ir branduolinis reaktorius.
Parodos instaliacijoje autorius naudoja sferinius pneumatinius objektus iš silikoninės gumos. Formuojami įvairūs „saulių“ spiečiai, pro kuriuos eidami tarsi labirintu žiūrovai provokuojami artimam kontaktui su „saulėmis“.
K. Lupeikio tapybos darbuose dominuoja sukamieji judesiai, kurie tarsi įtraukia žiūrovą į paveikslo erdvę ir kviečia pajausti saulės dramą individualiai, susimąstyti apie savo būtį ir transcendenciją.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki rugpjūčio 20 d.

„Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Vilnius tapo moderniu miestu. Tuo metu sparčiai daugėjo gyventojų, o kartu didėjo ir miesto tarša. Neilgai trukus gyvenimo kokybė taip suprastėjo, kad neišvengiamai teko modernizuoti miesto infrastruktūrą, ypač buitinius patogumus.
Parodoje pristatomą laikotarpį galima laikyti lūžiu vilniečių būsto evoliucijoje. Žinoma, naujos mados ne visiems buvo pagal skonį ar pagal kišenę, o įvairūs patogumai paplito ne iškart – kai kuriais atvejais tie patogumai iki vilniečių namų keliavo gerokai ilgiau, nei penkiasdešimt metų. Visgi būtent šiuo laikotarpiu Vilniaus gyventojų būstas pasidarė panašus į tokį, kokiame gyvename šiandien.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Molyje įamžinta istorija“

Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.
Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki spalio 30 d.

Algimantas Kensminas: „Pabėgimas“

Instaliacija „Pabėgimas“ kviečia įžengti į autoriaus sukurtą mitinio pasaulio fragmentą, šiuo atveju – meškos erdvę. Pasak mitologijos tyrinėtojų, visoje Europoje, o Lietuvoje – ypač, buvo gajus meškos kultas. Meškos tuomet įkūnijo vaisingąsias galias ir net galėjo būti suvokiamos kaip žmonių protėviai. Kuratorė Rima Blažytė.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

Mantas Golubevas: „Metai Panemunės pilyje“

Šiais metais sukanka 40 metų, kai Panemunės pilį valdo Vilniaus dailės akademija. Po ilgus metus trukusios restauracijos, kurios didžioji dalis darbų jau baigta, pilis išties tampa tuo, apie ką prieš trejus dešimtmečius buvo tik svajota – Vilniaus dailės akademijos kūrybos ir poilsio namais. Fotografo Manto Golubovo personalinėje parodoje užfiksuotas Panemunės pilies ir parko kismas 2021–2022 metais.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Commedia dell’arte pilyje“

Commedia dell’arte yra teatro forma, atsiradusi Šiaurės Italijoje XV amžiuje, kuriai būdingas improvizuotas dialogas ir spalvingų veikėjų trupė. Parodoje eksponuojami penkių veikėjų kostiumai, kuriuos 2022 m. sukūrė Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros Scenografijos specialybės I kurso studentai. Kuratorė Jurgita Jankutė.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Karštas metalas“

Parodoje pristatomi VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos programos 2 kurso studentų darbai.
Tema: „Asociatyvūs skulptūros objektai“
Darbai atlikti metalų liejimo į keramikinį kevalą (ceramic shell) metodu.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Pernakt viskas pasikeitė“

Parodoje „Pernakt viskas pasikeitė“ susitinka septynių autorių kūriniai – skulptūros, instaliacijos ir skulptūriniai objektai. Tai kūriniai, savaip kalbantys apie persipynusias temas – pastarųjų mėnesių realijas, istorines nuorodas, medžiagos ir reikšmių transformacijas bei mitologijos reikšmes šiandienai.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

Eglė Kuckaitė: „Palmės ir Rožės“

„Palmės ir Rožės“ pasakoja apie Kūną ir jo Rūbus. Kūnas rengiasi Minčių Rūbais. Juk visa, ką matome – be Gamtos kūrinijos – gimė Žmogaus Mintyse. Kūnas su Mintimis apsigyveno šios Žemės Laike. Ir ėmė tverti matomus ir nematomus pavidalus. Daiktus. Kultūros reiškinius. Žemės namuose Žmogus sukūrė Žmogaus namus. Šalia Žemės Gamtos radosi Žmogaus gamta. Nors Žmogus tik maža Gamtos dalis. Visą tą laiką Žmogus kūrė jausdamas Jaudulį. Jaudulys kurstė ir vertė Kūną judėti. Kartais Jaudulį ištikdavo toks bedugnės Laikas. Ištikdavo Palaima arba Baimė. Kūną gelbėjo Baimė. Bet Minties Rūbui jos vertėjo vengti.
Adatų nėrinio konstrukcijoje galime numanyti Rūbo gimimą. Grafikos oforto technikos atspauduose Rožės žiedas simbolizuoja šventus Minties pavidalus. Jaudulį. Palmės tolių horizontuose slepiasi Žmogus.“ (Eglė Kuckaitė)
Lietuvos dailininkų sąjungoje (Rotušės gatvė, Biržai) veiks iki  rugsėjo 2 d.

Kristina Paulauskaitė-Ramonaitienė: „Mintys iš miško“

Parodoje „Mintys iš miško“ eksponuojamuose kūriniuose pagrindinis dėmesys skiriamas kūrinio ir žiūrovo bendrystės suartinimui, gilesniam supančio pasaulio pažinimui. Dailininkė juose atskleidžia ne tik  beribį gamtos daugiabalsiškumą, bet ir ją sudominusius vaizdinius savaip mistifikuoja. Juos perteikia per  stilizuotus, savaip interpretuotus gyvūnus, kurie, kaip teigia dailininkė, siekia šiuolaikiniam žmogui priminti  gamtos skleidžiamą ramybę ir kasdienybės slopinamus svarbiausius egzistencijos bruožus. Neatsitiktinai  kūriniuose pabrėžiama komunikavimo svarba formuojanti gilesnį meno, meninio proceso pažinimą. Tam pasirenkami ne tik atitinkami vaizdiniai, bet ir formos, jų paviršius padengiant keramikės įvardijamais  „spygliukais“. Šie  aptakių  formų  „spygliukai“ kviečia žiūrovą  paliesti, paglostyti  kūrinį ir taip pajusti gamtos gyvastį, išgyventi  kasdienybėje  nepatirtas  emocijas.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki rugsėjo 4 d.

„Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje“

Lietuvoje, kuri išgyveno ilgus priespaudos ir nepritekliaus metus, laisvalaikis – komplikuota sąvoka. Ką, ilgus dešimtmečius turėję save riboti, įsivaizduojame išgirdę žodį „laisvalaikis“? Ar galvose iškilę įvaizdžiai – mūsų patirčių prisiminimai, o gal jie matyti dailėje, kine ar reklamoje? Siekiant apžvelgti šį reiškinį, laisvalaikio įvaizdžių ieškota modernios Lietuvos vizualiosios kultūros artefaktuose: tapyboje, grafikoje, skulptūroje, fotografijoje, taikomojoje dailėje, šiuolaikiniame mene, reklamoje, meniniame ir dokumentiniame kine, mėgėjų mene.
Daugiau nei 100 kūrėjų darbai ir archyvinė medžiaga parodoje leidžia stebėti, kaip per pastarąjį šimtmetį mūsų krašte mainėsi psichinės ir fizinės sveikatos palaikymo formos, kokios veiklos išliko nepakitusios, kurie motyvai, nepaisant politinių ir ideologinių virsmų, nesiliovė dominę meninink(i)ų. Panoraminiame parodos žvilgsnyje skleidžiasi iš pažiūros vien teigiamas emocijas turintys kelti vyksmai, o kartu atkreipiamas dėmesys į kūriniuose ar aplink juos tvyrančias asmenines ir kolektyvines įtampas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.

„Erdviškumai“

Tai pirmasis NDG lauko ekspozicijų ciklo renginys, skirtas meninei architektūros plėtotei, skatinantis tiek pačius architektus, tiek visuomenę įdėmiau pažvelgti į architektūrą, jos vidinę dinamiką ir tikslus, reikšmę visuomenei bei kultūrai.
Lauko ekspozicija įgyvendinta bendradarbiaujant su architektais Gintaru Kuginiu bei Gabriele ir Antanu Šarkauskais („ŠA atelier“). Specialiai šiai parodai sukurtose instaliacijose „Aukso pjūvis“ ir „057 siena“ autoriai, susitelkdami į atskirus kūrybinius architektūros elementus – plokštumą bei mastelį, – siūlo permąstyti erdvės sampratą ir į ją pažvelgti kaip į daugialypį bei daugiaplanį reiškinį, menamą prasmės labirintą, kuriame atrandamas ne vienas Ariadnės siūlas, o visas jų tinklas. Tai erdvės sampratos apibrėžimų aibė, kuri atliepia įvairiausius asmeninius žmogaus ir kolektyvinių veiklų poreikius. Nes erdvė – viena pamatinių žmogaus pažinimo bei savivokos kategorijų, kuriai apibūdinti pasitelkiamos bene visų sričių žinios.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 16 d.

„Melioracija“

Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmuose, Kaune, atsidarė net 12-kos šiuolaikinių menininkų iš Ukrainos, Lietuvos, Prancūzijos ir Šiaurės Airijos bendra paroda „Melioracija“.
Anot parodos kuratorės, Agnės Bagdžiūnaitės, melioracija parodoje naudojoma kaip atspirties taškas, skirtas pažymėti žmogaus pastoviai daromą poveikį jo aplinkai dideliais ar mažesniais masteliais. „Noriu iš karto žiūrovą informuoti, kad nieko apie žemdirbystę, žemės ūkį čia parodoje nesurasime. Paroda yra sukoncentruota į progreso reikšmę, į žmogaus santykį su gamta. Juk melioracija yra labai sudėtingas procesas, tiek jo istorijos Lietuvoje, tiek ir jos vykdymo prasme. Tarsi norėta išgauti kuo daugiau derliaus iš nusausintų žemės plotų, bet tuo pačiu buvo padaryta labai daug žalos gamtai. Taigi klausimas išlieka, ar gali žmogus ką nors gaminti nepažeidžiant ekosistemos?“, – klausia parodos kuratorė.
Žemės ūkio rūmuose (Donelaičio g. 2, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 21 d. 

„Kartą skautas – visad skautas: skautų judėjimas Šiauliuose ir pasaulyje“

Skautybė – tai idėja, kuri gyvuoja beveik 115 metų ir vienija įvairaus amžiaus žmones visame pasaulyje. 1907 m. Robertas Baden-Powellis suorganizavo eksperimentinę berniukų stovyklą ir joje pritaikė specialią ugdymo programą. Tai tapo skautų judėjimo pradžia. 1908 m. oficialiai įkurtas skautų judėjimas, kuris sulaukė didžiulio susidomėjimo, ypač į jį įsitraukė jaunimas ir vaikai. 1918 m. šis judėjimas pasiekė Lietuvą, kur Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos iniciatyva tų metų rudenį Vilniuje buvo įkurti pirmieji skautų vienetai. Greitai judėjimo idėjos išplito Kaune, Rietave, Šiauliuose ir kituose miestuose.
Eksponuojama paroda sugrąžina skautišką dvasią į Venclauskių namus. Parodos rengėjai – Šiaulių skautai. Kuruojami muziejininkų, būrelis skautų parengė parodos koncepciją, surinko ir susistemino medžiagą, sukūrė savitą parodos dizainą. Lankytojai parodoje kviečiami susipažinti su skautų istorija, esminiais skautybės principais ir bruožais, pagrindine veikla ir kitomis judėjimo subtilybėmis.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytuato g. 89, Šiauliai) veiks iki lapkričio 6 d.

„Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“

Ši paroda – pirmasis Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų Žemaitijos dvarų kolekcijų pristatymas Lietuvos sostinėje. Kūriniai parodoje eksponuojami pagal dvarus ir savininkus, kuriems kadaise priklausė. Tai eksponatai iš Oginskių, Pliaterių, Šuazelių-Gufjė, Gorskių bei kitų Žemaitijos didikų ir bajorų dvarų. Ekspoziciją papildo įdomesnių kūrinių komentarai, jų restauravimo ir tyrimų medžiaga, į laikus, kai šios vertybės puošė senųjų dvarų interjerus, nukeliančios fotografijos ir atsiminimų citatos.
Apie 4 000 dailės kūrinių iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų papildė Žemaičių muziejaus „Alka“ kolekciją. Tai Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų paveikslai, skulptūros, meniški baldai, vazos, žvakidės ir kiti taikomosios dailės kūriniai, kadaise puošę Rietavo, Švėkšnos, Šateikių, Vilkėnų, Plinkšių, Platelių, Leonardpolio, Biržuvėnų, Medingėnų, Pavandenės, Zdoniškio, Mikoliškių, Pajūrio ir kitus Žemaitijos dvarus, senųjų dvarų kolekcijų fragmentai, atspindintys tiek bendras dvarų interjerų puošybos ir dailės kolekcionavimo tendencijas, tiek Žemaitijos dvarų specifiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 5 d.

„SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“

Pasitinkant Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną – Valdovų rūmų muziejuje pristatoma moderniajam Lietuvos valstybingumui įtvirtinti skirta paroda „SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“. Paroda kviečia pasinerti į įtraukiančią Lietuvos valstybės pripažinimą liudijančių tarptautinių sutarčių gelbėjimo, saugojimo, o vėliau paieškų istoriją, taip pat išvysti šias sutartis, kurios, kaip ilgą laiką manyta, yra dingusios. Ši paroda ypač aktuali šiandien vykstančio karo Ukrainoje kontekste – ji primena, kad dėl valstybės nepriklausomybės reikia kovoti, siekti jos pripažinimo, įtvirtinti jos statusą, t. y. būti nuolat budriems.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 18 d.

Vilijos Mačiulytės akvarelių paroda

2003–2014 m. dailininkė Vilija Mačiulytė sukūrė daugybę akvarelių, kuriose pavaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Menininkės akvarelėse iškyla tuo metu atkuriamų Valdovų rūmų fasadai, istorinių interjerų vizijos. Užsitęsus Valdovų rūmų atkūrimo bei interjerų įrengimo darbams, šios akvarelės buvo publikuotos spaudoje ir pristatant atkūrimo darbus bei ekspozicijų įrengimą.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkiniuose saugoma 14 V. Mačiulytės akvarelių. Vieną iš kūrinių muziejui dovanojo Valdovų rūmų paramos fondas. Pasitinkant Vilniaus 700 metų sukaktį surengtoje parodoje pristatoma visa tapytojos akvarelių kolekcija, skirta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmams – ryškiam Vilniaus, kaip istorinės Lietuvos sostinės, simboliui ir svarbiam miesto architektūros bei urbanistikos objektui.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.

„Sugrįžimas“

V. Kuzmos gatvėje  atidaryta antroji projekto „Arterija“ ekspozicija „Sugrįžimas“. „Arterija“  – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto vieša meninė erdvė po atviru dangumi – „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalyvė.
„Svajonė apie laimingą vaikystę – universalus būdas spręsti dabarties problemas, laimingą praeitį projektuojant į geresnę ateitį. Sugrįžimas – ne tik filosofavimas apie vaikystės svarbą meno priemonėmis. Taip pat tai labai konkreti, skausmu permerkta svajonė apie karo atimtus namus, prarastus artimuosius, apie trapią viltį tai susigrąžinti. Apie norą grįžti į tikrovę iki karo, staiga tokią geidžiamą, bet, žinoma, nebepasiekiamą it vaikystė. Sugrįžimas reikalauja stiebtis aukštyn, bent vaizduotėje stoti greta ukrainiečių, mokančių milžinišką kainą už tai, kuo tiki ir dėl ko kovoja. Taip, pirmiausia projektas spinduliuoja viltį, bet jos vėliavų plazdėjime paslėpta geidžiamos ateities kaina. <…>  Sugrįžimas yra VDA ir Kauno menininkų rodomas solidarumo ženklas, netiesmukas forma, bet aiškus turiniu – mes su jumis, Ukraina.“ (Stanislovas Mostauskis)
V. Kuzmos gatvėje (tarp Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto, Muitinės g. 2 ir Muitinės g. 4, pastatų) veiks iki rugpjūčio 31 d.

Sandra Macijauskaitė: „Mitopoetinė mintis“

Nors projektas „Mitopoetinė mintis“ iš pradžių gali pasirodyti kaip netradicinis kultūrinį paveldą vaizduojantis sprendimas, jo ištakos glūdi lietuvių mitologijoje ir folklore. Gilindamasi į kultūrinio ir lingvistinio šalies paveldo etnografinį paveikslą menininkė siekia atkurti unikalią lietuvių mitologiją bei perteikti ją skaitmenine forma, kuri suteiktų ne tik žinių, bet ir įkvėpimo.
„Folkloras visada buvo artimas mano širdžiai. Esu lietuvė, todėl natūralu, jog savo kultūros paveldo ir identiteto suvokimas man išties svarbus. Per Lietuvos okupacijos metus didžioji dalis istorinių, su tautosaka ir mitologija susijusių archyvų buvo sunaikinti, dalis jų tiesiog pradingo. Visgi, visuomet atsirasdavo žmonių, kurių dėka tautosaka buvo užrašyta, išsaugota ir išliko gyva. Atliktas tyrimas padėjo man iš naujo pažvelgti į šį įstabų lietuvių liaudies kultūros palikimą, savitai įamžinti simbolius skaitmenizuojant juos taip, kad folkloras tarytum įgautų naują išraiškos formą. Mano kuriama virtuali skaitmeninė erdvė suteikia neaprėpiamas galimybes fantastiškoms elementų transformacijoms trimatėje erdvėje.“ (Sandra Macijauskaitė)
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 24 d. 

„Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos studija“

Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (Benedykt Henryk Tyszkiewicz, Beinoît Henri Tyszkiewicz, Benoît de Tyskiewicz, 1852–1935) – išskirtinė, tačiau dar nepakankamai pažinta Lietuvos kultūros istorijos asmenybė. Jis buvo neeilinė fotografijos meno figūra, vienas iš meninės fotografijos pirmtakų Lietuvoje ir pirmasis šalies keliautojas-fotografas. Lietuvą ir Prancūziją savaisiais namais laikęs fotografas nuo 1884 m. dalyvavo Prancūzų fotografų draugijos veikloje, nuo 1898 m. buvo prestižinio Paryžiaus fotoklubo narys. Nuo 1894 m. dalyvavo parodose, jo fotografijos publikuotos reprezentaciniuose prancūzų piktorializmo leidiniuose, parodų kataloguose, žurnaluose. B. H. Tiškevičiaus kūryba atitiko europines ano meto fotografijos tendencijas ir neturėjo analogų Lietuvoje. Daugelį dešimtmečių B. H. Tiškevičiaus, kaip fotografo, vardas Lietuvoje buvo beveik nežinomas, o kūrybinio palikimo fragmentai saugoti tik užsienyje. Manyta, kad visa kita negrįžtamai prarasta, todėl prieš keletą metų atrasta ir į Lietuvą sugrąžinta didžiulė jo kūrinių kolekcija tapo tikra sensacija ir papildė Lietuvos fotografijos istoriją naujais išskirtiniais štrichais.
Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.), veiks iki rugpjūčio 29 d.

Aistės Gužauskienės ir Juozo Kulbačiausko keramikos darbų paroda

Stiklo galerijoje (Utenio a.) veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Permainų šventė“

Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Akmenės kultūros namuose (Sodo g. 1) veiks iki spalio 28 d.

Kazimiero Sigito Straigio medžio skulptūrų paroda

Mažos medinės skulptūrėlės, lyg buriniai laiveliai įplaukę į sales. Iš senoviškų, poetinių vandenynų įplaukę į šiandienos uostą – tarsi paslaptingi rašmenys ar hieroglifai, bandantys papasakoti apie kitokio pasaulio pajautas, būsenas ir prasmes. Apie santykių švelnumą ir „aštrumus“, gamtos harmonijos ir tobulo lygsvaros „taško“ paieškas, apie amžiną ryšio poreikį.
Didžiosios skulptūros atrodo lyg kolosai ar medžiai iš užmirštos panteistinių laikų girios, kažkada glostytos kitokio Praamžio rankų. Menininkas mėgsta teigti, jog įdomiausia jam „daryti, ko nebuvo“. Gal to, ką matome, ir nebuvo… Gal  tai iš nieko atsiradę. Bet šis skulptoriaus niekas perneša mums žinią iš kažkurio anapus: patirtis apie pasaulio sąrangą, judesio ir statikos santykius, genetinės baltų atminties atgaivinimą. Apie kitokias galimybes gyventi ir galias, perteikiamas intuityvia, poetiška ir metaforiška formų kalba.
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių raj.) veiks iki rugpjūčio 31 d. 

Jolita Vaitkutė ir Andrius Mamontovas: „Skambina“

Informacinis nuovargis skatina užverti asmenines erdves. Pranešimų nustatymai, skrydžio režimas, aplinka „netrukdyti“ – tai smulkūs skydai, kuriuos statome prieš išorės triukšmą. Stengiamės tvarkytis su dirgikliais, bet kai kurie iš jų tiesiog per garsūs. Dabartinė realybė nebeleidžia išlikti užsivėrus, ji atlieka intervenciją ir sugražina pamirštas grėsmes. Net ir norėdami, negalime šios informacijos iki galo blokuoti. Dirgikliai iš praeities vėl realūs. Viskas, ką galime padaryti – konvertuoti nerimą į kasdienę patirtį, suteikti jam žmogišką formą ir išmokti su juo gyventi.
Jolitos Vaitkutės iš senų telefonų ir laidų sukurtoje instaliacijoje skambės Andriaus Mamontovo melodija, specialiai Fotografijos muziejaus erdvei kūrinys bus papildytas menininko fotografijomis.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 22 d.

Rosalinda Nashashibi: „Monograma“

Parodoje bus galima išvysti naujausiąją menininkės kūrybą – tapybos kūrinius ir filmų trilogiją „Džinsinis dangus“ (angl. Denim Sky).
Trilogija filmuota Kuršių nerijoje, Edinburge, Londone ir Škotijos salose. Joje filmavosi pati menininkė, jos vaikai ir draugai. Didžiąja dalimi būtent augančios draugystės su jais ir šeimos sampratos permąstymas pastūmėjo R. Nashashibi gilintis į vieną svarbiausių temų naujausioje savo kūryboje – meilę ir tvarių bei palaikančių ryšių kūrimą, ypač tokių, kurie neįsitenka į dviejų žmonių kuriamos šeimos sampratą.
Tapybai skiriama daug dėmesio tiek filmuose, tiek visoje parodoje. „Daugelyje naujausiųjų mano tapytų kūrinių matyti, kad man labai smalsu tyrinėti ženklus. Kai kurie jų labai paprasti, tokie kaip kryžius, kiti įmantresni, pavyzdžiui, simetriška dviejų gulbių figūra ar vertikaliai užrašytas ir todėl simetriškas žodis TAXI,“ – parodos pavadinimą komentuoja menininkė. – „Mane ypač domina monogramos galia. Tai ženklas, kuriame telkiasi įtaka ir reikšmės. Monograma – tai išgryninta tapatybė ar idėja, visuomet savaip elegantiška ir apgaubta mito. Galvojau ir apie magijos ženklus bei simbolius, runas, jų poveikį.“
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.

„Lutum Magnum“

Paroda „Lutum magnum“ yra apie molio ir meno jungtį Lietuvoje, ja siekiama atskleisti molio medžiagiškumo raiškos įvairovę šiuolaikiniame mene. Eksponuojami skirtingais laikotarpiais sukurti įvairių sričių autorių darbai pasižymi medžiagos, proceso ir koncepcijos derme. Nuo keraminio indo iki tapybos, grafikos, instaliacijos ir vaizdo darbų – molį įvairiai naudojo skirtingų kartų menininkės ir menininkai.
Be to, molis kasdien yra pajuntamas ir suvokiamas, tiek kaip sanitarinis-funkcinis elementas, be kurio neapsieina mūsų buitis, tiek ir kaip dekoratyvus daiktas. Šios funkcinio ir befunkcio, vienkartinio ir unikalaus santykio paieškos yra pagrindinė visų šioje parodoje eksponuojamų menininkų kūrybos tema. Pradedant Antano Vivulskio moliniais eskizais ir baigiant šiųmečiais Jurgos Barilaitės molio kapojimais, molis daugybe būdų leidžia autoriams patirti unikalų santykį su kūryba.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.

„Dvasinis skydas. Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto maldynas iš Miuncheno“

Parodoje pristatomas vienas šedevras – Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto užsakytas, o Krokuvos meistro Stanislovo Samostšelniko 1528 m. sukurtas maldynas, parašytas lenkų kalba ir turintis lotynišką pratarmę. Šio maldyno užsakovas buvo vienas žymiausių ir įtakingiausių visų laikų Lietuvos valstybininkų, ilgametis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės vadovas ir valstybinio savarankiškumo gynėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris ir Vilniaus vaivada grafas Albertas Goštautas (apie 1480–1539).
Ilgą laiką klaidingai manyta, kad maldyno savininkas galėjo būti Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis (1467–1548). Pasibaigus Goštautų giminei, maldynas tikrai galėjo atitekti Lenkijos ir Lietuvos valdovams Jogailaičiams ir Vazoms. Į Bavariją maldynas galėjo patekti kaip Lenkijos ir Lietuvos princesės Onos Kotrynos Konstancijos Vazaitės, ištekėjusios už Noiburgo kunigaikščio Pilypo Vilhelmo Vitelsbacho, turtingo kraičio dalis. Šiandien Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto maldynas, kaip viena vertingiausių rankraštinių knygų, yra saugomas Miuncheno universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.

Žygimantas Augustinas: „IN the Castle“

Didybės manija, narciziškumas ir kolonializmas neatsiejami. Noras užkariauti svetimas teritorijas, jų pilis ir tvirtovės – dažniausiai tėra vienos asmenybės įgeidis. Šis įgeidis visais laikais buvo pateikiamas kaip tautos ar didelės grupės žmonių valia,  taip kratantis atsakomybės, manipuliuojant kitų žmonių silpnybėmis ir baimėmis.
Raidės „IN“, papildančios ir atskiriančios parodos autoriaus vardą (Žygimantas Augustinas) nuo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520–1572), gali būti perskaitomos kaip anglų kalbos prielinksnis, kuris žymi vietą, laiką, priemonę, būseną, tikslą. Būtent šis sutapimas tampa pretekstu autoriui įsikūnyti į minėtą istorinę asmenybę ir įsitvirtinti pilies interjere, prikabinant savo atvaizdų. Tai archajiškas užkariavimo būdas, paremtas vaizdų galia bei valdžios ir įtakingumo demonstravimu per savo atvaizdą. Paveikslai nutapyti remiantis istorinėmis detalėmis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje interjerais, kitų dailininkų kurtais valdovų portretais, istorikų citatomis.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

Lankytojai galės interaktyviai patirti pavojingą „Kronikos“ platinimo darbą, simboliškai tapdami leidinio bendradarbiais ir drąsiai „į laisvę“ perkeldami sovietinės cenzūros „narve“ įstrigusias žinias. Atsargiai perskaitydami pranešimus, publikuotus „Kronikos“ puslapiuose, taip pat bendradarbių baudžiamųjų bylų fragmentus, jie galės apžiūrėti įvairias su „Kronikos“ veikla susijusias istorines nuotraukas bei kitą informaciją, o labiausiai sudominusius ar sukrėtusius puslapius apdairiai pernešti į išorę.
Tikrosios „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai, kaip ir sovietinio režimo atstovai, 1972 m. pavasarį nesitikėjo, kad neišvaizdus, primityviomis priemonėmis išspausdintas žurnalas galėtų turėti tokį ilgalaikį griaunamąjį poveikį. Vis dėlto prieš 50 metų parengtas ir išplatintas pirmasis „Kronikos“ numeris tapo iškiliu slenksčiu XX amžiaus Lietuvos istorijoje. „Kronikos“ leidyba ir platinimas buvo slaptas, nelegalus ir labai pavojingas užsiėmimas. Sovietinis saugumas nuo pat pirmųjų numerių pasirodymo skyrė dideles pajėgas kovai su laisvo žodžio skleidėjais.
Vilniaus katedros varpinėje (Katedros a. 2, Vilnius) eksponuojama iki rugsėjo 31 d.

„Kuršio kalavijas: atgimęs baltų genties ginklas“

Ką reiškia pagaminti viduramžių kalaviją XXI amžiuje? Kokių medžiagų tam reikia? Iš kokio metalo kalti kalavijo šerdį, o kokį pasirinkti ašmenims? Vieno eksponato parodoje pristatomas, kaip spėjama, elitiniam kuršių kariui priklausęs XII amžiaus kalavijas. Lankytojai galės patys patirti, ką reiškia tokį ginklą laikyti savo rankose.
1949 m. Laiviuose, Kretingos rajone, sutelkiamos Lietuvos archeologų pajėgos. Jos tiria vieną didžiausių kuršių genties kapinynų. Šis tyrimas tęsiasi trejus metus. Kasinėdami archeologai atranda degintinį vyro kapą, kuris iš kitų išsiskiria gausiomis ir brangiomis įkapėmis, tarp kurių – dviašmenis kalavijas sidabru inkrustuota rankena. Įspūdingiausias dirbinys tarp visų įdėtųjų anapusiniam gyvenimui.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Mekas mirksi geriau“

Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir pristatomi parodoje „Mekas mirksi geriau“.  Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones.
Eksponuojamose fotografijose lankytojai turi galimybę pamatyti ne vieną žymų veikėją – Yoko Ono, Johną Lennoną, Andy Warholą, Nam June Paiką, Elvį Preslį ar Jurgį Mačiūną. J. Meko kadruose jie nėra tikslingai fiksuojami, o tampa bendro Niujorko kultūrinio konteksto dalimi. J. Meko filmų kadrai liudija, kaip susipynę 6-ojo, 7-ojo dešimtmečio avangardinio meno ir populiariosios kultūros kūrėjų ryšiai ir įtakos.
Švyturys BHouse (Kūlių vartų g. 7, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 4 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.
Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 31 d.

„Paralelinis laikas“

Parodoje kviečiame pažinti svetur gyvenančių menininkų kūrybos užkulisius ir kasdienybę. Ši išeivių grupė, žinoma, neturi vieno stilistinio branduolio, nes tai labai skirtingų kalbų vaivorykštė, šįkart vienijama A. Baltėno kameros rakursų. Menininkas fotografas su kolegomis kalbasi kitaip, nei tai įprastai atliktų meno kritikas, žurnalistas ar teoretikas – čia svarbi empatija, bendrystė ir atvirumas iki detalių.
Parodoje eksponuojame šiuolaikinio meno kūrinius daugiausia iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“, taip pat MO muziejaus, galerijos „Menų tiltas“ ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijų. Sujungdami įvairias medijas – tekstus, interviu, dokumentines fotografijas ir vizualiojo meno kūrinius – norime sukurti parodos daugiasluoksniškumą ir taip kurti pasakojimą apie Lietuvos menininkus pasaulyje, permąstant šiandien pakitusias išeivijos, egzilio, diasporos sąvokas ir naujai besiformuojančias tradicijas.
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.

Juozas Laivys: „Nieko naujo“

Parodoje eksponuojama 14 diagramų, sugeneruotų remiantis Prano Domšaičio galerijos pastato Klaipėdoje (Liepų g. 33) rekonstravimo projekto brėžiniais. Vaizdams išgauti naudojami pastate egzistuojantys ir realybėje patikrinami mato vienetai, kurie sudaro spalvines jungtis bei proporcijas. Estetizuoti duomenys yra komponuojami išlaikant vienovę su aplinka. Pastato vidus ir išorė persipina su vidinio kiemo ir toliau už jo atsiveriančio miesto peizažu. Skirtingų perspektyvų visuma kuria autentišką atmosferą, kuri papildoma fotografijomis kaip nuorodomis į meninio tyrimo efektus.
Pasak Juozo Laivio, kadangi ši paroda manipuliuoja achitektūriniais parametrais, jos atsiradimas konkrečioje erdvėje gali būti traktuojamas kaip unikaliam pastatui charakteringa meninė išraiška. Algoritminiais projektavimo sprendimais, kuravimo ir nekūrimo sąvadu bei  meninio postprojektavimo užduotimis išmarginta aplinka veikia kaip paroda, kuri atsiskleidžia per savaiminę refleksiją į nieko naujo negeneruojančią savimonę. Vizualiniai sprendimai nekonfliktuoja su paminklosauginiais reikalavimais ar galiojančiomis meno normomis, todėl tai veikia kaip orientacija į būties dabartį kaip realybės abstrakciją.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 2 d. 

Tomas Daukša: „Laimės švieselės“

Šioje parodoje apmąstomas tvarumas, perteklius, harmonija ir triukšmas kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykis. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas, tačiau jis kelia svarbų ir aktualų klausimą – ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos?
Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja rišimo techniką, dažnai naudojamą amatuose. Šioje instaliacijoje meno kūrinys interpretuojamas kaip vizualios kultūros produktas, kuriame susipina kūrėjo ir kitų kultūros lauko veikėjų požiūriai.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 30 d.

„kovotoJOS XIX–XX“

Moterų kova vyko laisvu pasirinkimu, jų neįpareigojo mobilizacija ar prievolė, todėl pasireiškė kovos formų ir pasitelktų priemonių įvairove: gedulo rūbų dėvėjimu sukilimo metu, plaukų kasoje įpinta slapta žinute, iš mūšio lauko ištemptu kulkosvaidžiu, dviračio su įtaisyta slėptuve nenuilstamu mynimu, nukirstu kabeliu, bado akcija lageryje, patraukusia Ronaldo Reigano dėmesį, nuolatine ir sekinančia konspiracija priešo užnugaryje, dviem dešimtmečiais, praleistais prie spausdinimo mašinėlės, ir, žinoma – tikrų ginklų paėmimu į rankas.
Parodoje pristatomos kovojusių moterų istorijos griaus stereotipą, jog kova buvo ir yra vyrų laukas: ginkluota ir neginkluota kova, parama ir pagalba, aktyvesnis ar mažiau matomas pasipriešinimas vedė prie svaraus ir lygiaverčio indėlio ar net įtakų, vertusių ir šiandien vis dar tebeverčiančių permąstyti lyčių vaidmenis.
Lukiškių kalėjime (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks nuo gegužės 19 iki gruodžio 4 d.

Horst Skodlerrak: „Didelis mažame“

Parodoje eksponuojami 49 aliejiniai paveikslai, akvarelės, guašo, grafikos kūriniai, daugiausiai peizažų. Vyrauja Klaipėdos krašto vaizdai, Šiaurės Vokietijos miestai, miesteliai, jų apylinkės; kelionių Toskanoje, Amsterdame, Aleksandrijoje, Ispanijoje motyvai. Darbai nedidelio formato. H. Skodlerrakas, pasirinkęs tokį formatą, daugiausiai liedavo akvareles. Jo kūryba buvo veikiama naujojo daiktiškumo, abstrakcionizmo, siurrealizmo krypčių. Anot parodos kuratoriaus J. Barfodo: „Kiekvienas jo darbas visada prasidėdavo nuo smulkaus piešinio, spalva dažniausiai būdavo panaudojama jau antrajame tapybos etape. <…> Peizažai su namais, medžiais, žmonėmis, kelio ženklais ir kitais panašiais objektais dažniausiai būna kuklios išvaizdos ir primena gerai sukomponuotus natiurmortus. H. Skodlerrako natiurmorte pavieniai objektai yra didesni ir dažnai derinami su kraštovaizdžiu. Peizažuose ir natiurmortuose krenta į akis iškabos su užrašais, jų sutrumpinimais arba ir visais žodžiais. Klaipėdos krašto peizažuose dažnai vartojami ir lietuviški žodžiai.“
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks  iki rugsėjo 11 d.

„Šiuolaikinė Afrikos dailė: tapatybės svajos ir realijos“

Parodoje Afrikos dailė atskleidžiama trimis teminiais aspektais: Pasidalinti akimirka kviečia atsisakyti stereotipinio mąstymo ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Sutelkdami dėmesį į mus visus jungiančius ryšius, parodos autoriai dalinasi gyvenimo akimirkomis ir tuo, kas rūpi „čia ir dabar“. Kasdieniai ritualai pasakoja apie dar mažai žinomą Afrikos kasdienybę ir tapatybės įtvirtinimą šiais sudėtingais globalizacijos ir tapatybės dezorientacijos laikais. Tad vaizduodami save ir artimuosius asmeninių ar šeiminių ritualų kontekste, dailininkai ieško savo socialinės, religinės ar bendruomeninės priklausomybės. Tikrasis „aš“ prabyla apie savęs pažinimą ir Afrikos tapatybės renesansąAfrika neturėjo galimybės kurti savosios nepriklausomos tapatybės. Kolonizatoriai sakė afrikiečiams, kas jie tokie yra ir kokie gali būti. Tad šiandien jaunieji dailininkai stabteli ir gilinasi į save. Jie ieško, konstruoja, koreguoja, keičia savąjį „aš“ ir drąsiai pristato mums savo hibridinės tapatybės viziją.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.

„Po paviršiumi. Slovakų juvelyrai Jana Machatová ir Peteris Machata“

J. Machatová ir P. Machata du dešimtmečius kartu dirba komunikacinėje, mobilioje autorinės juvelyrikos ryšius kuriančioje erdvėje. Juos domina judrūs, energingi svyravimai nuo dizainerio prie juvelyrikos kūrinį nešiojančio asmens ir žiūrovo, akcentuojant laiko ir erdvės santykius. Menininkai dirba prie vieno juvelyro stalo bendroje erdvėje, bet juda autonomiškomis, išcentrinėmis ir įcentrinėmis trajektorijomis. Abu jungia „užsago taisyklė“. Jų abiejų juvelyrikos dirbinį valdo ir artikuliuoja gyvo kūno ritmas, frazėmis skaido rupūs ir spontaniški žmogiškosios patirties judesiai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 21 d.

Gamtos fotografijų klubo ŽALIAS SKĖTIS fotomenininkų darbų paroda

Utenos kultūros centro Langų galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki rugpjūčio  31 d.

„Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“

Parodoje eksponuojami trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų darbai. Išgyvenimai, kuriuos sužadina šie kūriniai, dažnai išstumiami iš atminties, ignoruojami ir neįtraukiami į oficialiąją istoriją. Parodoje dalyvaujantys menininkai šiuos išgyvenimus pasakoja per individualias istorijas, sužadindami gilesnius kultūrinės atminties klodus. Kokią vietą šios istorijos užima dabartyje? Kaip mes galime jas integruoti į savą istorijos supratimą? Kaip jos keičia mus supančio pasaulio suvokimą?  Kirsdama vietines ir nacionalines sienas, paroda ragina apmąstyti santykius tarp sudėtingų praeičių, jų poveikį ir aktualumą dabarčiai per bendros istorijos perspektyvą – siūlydama dialogus, megzdama ryšius ir pabrėždama solidarumą tarp skirtingų, tačiau vienodai sudėtingų istorijų, kurios dažnai suvokiamos kaip nesuderinamos arba besivaržančios tarpusavyje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 28 d.

„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“

Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas.
Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą.
Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“

Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.

„Pasaulis semiotiko akimis“

Parodą sudaro kelios dalys – „Semiotizatorius“ (skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti kasdienybės objektai) ir trys pasakojimai: apie Greimo gyvenimo vaidmenis, jo įkurtą semiotikos mokyklą ir kelias svarbias semiotines sąvokas. Semiotizatorius – tai instaliacija, suteikianti galimybę kiekvienam parodos lankytojui išmėginti semiotinį žvilgsnį į pasaulį, skirtingais aspektais semiotiškai išnarstyti pasiūlytus kasdienybės fragmentus. „Semiotizuojami“ objektai (laiškas, vynas ir šuo Rudis) buvo ypatingai svarbūs Greimui: jis nuolat susirašinėjo su bendraminčiais ir kolegomis visame pasaulyje, šalia savęs turėjo keturkojį bičiulį Rudį, mėgdavo gurkšnoti vyną. „Semiotizatoriaus“ tekstuose pabraukti žodžiai – tai nuorodos į komiksus, pristatančius kelias Greimo semiotikos sąvokas: reikšmė, sakymas, būsena, utopija. Komiksai padeda susidaryti įspūdį apie semiotinių tyrinėjimų pobūdį. Parodoje taip pat eksponuojamas žemėlapis, pristatantis Greimo semiotikos mokyklos idėjų paplitimą pasaulinės semiotinės minties fone.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 31 d. 

„Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“

Vilniaus ir Kauno gyvenimą apaugusi puikybė ir prietarai paslepia tiesą – šiems miestams reikia vienas kito, kitaip jie pasmerkti „karikatūrinei egzistencijai“. Tai dar prieš šimtą metų savo dienoraštyje užrašė Mykolas Römeris.
Miestai taip pat apmąstomi kaip nekropoliai, kur fiziškai ir simboliškai laidojama, atsisveikinama ir įamžinama. Šitaip atminties ritualais parodoma, kaip miestai save suvokia, ką siekia pasilikti, o ką – atmesti ir kokie išryškėja tarpusavio skirtumai. Parodoje nagrinėjamos ir Kauno–Vilniaus jungtys ir mainai – nuo gamtinių iki simbolinių, nuo dipolio vizijos iki dvivietystės tapatybės, nuo kultūrinės donorystės iki darbo jėgos vampyrizmo.
Parodos kalnai ir motyvai atsikartoja abiejų muziejų ekspozicijų salėse, bet pasakoja skirtingas istorijas. Šitaip parodos koncepcija ir architektūra pati įkūnija riomerišką Kauno ir Vilniaus būtinybę būti kartu: norint pamatyti visą parodą, reikia aplankyti abu miestus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) ir Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 28 d.

„Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“

Jo nuotraukos tokia pat paslaptis, kaip ir jų autorius. Prieš jo fotoobjektyvą tarpukario Kaunas atsiskleidė visai kitomis spalvomis – senovinis, medinis, besivystantis, kasdienis ir ikimodernistinis. Visai kitoks, negu mes jį pažįstame.
Parodoje iš fotografijų brėžiamas nepažinaus, kaip ir pats Antanas, Kauno vizualinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalnai, bet ir žmonės. Tad paroda pasakoja apie miestą ir miesto kūrėjus: patį fotografą ir visus tuos, kas pateko į jo fotoobjektyvą – gatvių darbininkus, skalbėjas, laikraščių ir turgaus pardavėjus, dailininkus, rašytojus, aktorius. Fotografijos saugo šių „miesto kūrėjų“ buitį, kasdienes nuotaikas, vietos atmintį.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 25 d.

„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“

Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.

„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“

Parodoje pristatomi unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. Tai jau trečia muziejaus, saugančio didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, liturginės tekstilės paroda (2013 m. „Šilkas ir auksas“, 2017 m. „Siuvinėtas dangus“).
Eksponuojami 32 XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms. Kinijos tekstilės bruožus atskleidžia atskirai pristatomi unikalūs iš šio krašto audinių pasiūti bažnytiniai drabužiai.
Parodoje būtina išvysti vieną iš rečiausių audinių Europoje – XVII a. indišką aksomą, pasigrožėti tikrais klasikinio Osmanų rūmų stiliaus brokatais. Vienas keisčiausių parodos eksponatų – katalikų liturginis drabužis arnotas, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais. Keli XVIII a. šinuazerijos stiliaus audiniai praplečia pasakojimą apie Rytų poveikį Europos menui.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.

„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“

Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Ukrainos laisvės simboliai“

Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.

Petras Repšys: „Mano Tėvynė“

Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.

Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“

Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.

„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“

Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Yoko Ono: „Ex It“

Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.

„Rūmų istorijos“

Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje  LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!