Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. lapkričio 13 d. 21:58
Daiva Šabasevičienė. Latvių kultūros spalvos

„Hamletas“ | Foto: Agnese Zeltina

„Latvijos pasididžiavimas yra jos žmonės“. Ir tai nėra vien muziejuje pastebėtas sakinys ar koks nepagrįstas šūkis. Tai yra tiesa. Latviai – ypač mums artimi, tad visada malonu atsidurti Rygoje ir, nieko specialiai nestebint, vos ne kas antrame žingsnyje pasąmonėje gretinti lietuvių ir latvių kultūras.

Rygos dydžio ir grožio nereiktų lyginti su Vilniumi, tačiau kaip formuojasi šių miestų kultūra, krenta į akis vos tik įžengus į šių miestų senamiesčius. Vilniaus visų galų apipjaustymus mes regime kasdien, o štai Ryga, pamažu tapusi vilniečių savaitgalių mėgstama praleidimo vieta, ir toliau gali puikuotis savo išradingumu ir bendrakultūriniu lygiu, susijusiu su didžiule pagarba architektūrai, bendram miesto išplanavimui ir, aišku, augmenijai.

Dabar, kai ruduo dar pakankamai švelnus, vien dėl to, kad miestas skendi įvairiuose parkuose parkeliuose, Rygoje pilna gražių paukščiukų. Intensyvus sostinės gyvenimas neuždusintas ištisiniu betonu, jam paliktos deguonies zonos, pagarbiai prižiūrėti medžiai (jų gyvybei paliekant kuo didesnį žemės plotą). Matyt, taip yra dėl to, kad miestą valdo ne valdininkai. Viename iš šių parkų – seni bevirstantys ąžuolai, savo suaižėjusiais kamienais primenantys žmones. Kiekvieną medį ženklina kortelė su ąžuolo lapu, tikriausiai jaunesniam gyventojui primenanti šio medžio išskirtinumą. Kai kuriems medžiams jau reikalinga pagalba, ir jie kruopščiai paremti iš visų pusių.

Kultūros tyrinėtojai jau ne kartą skelbė, kad tautos, nesuvokdamos savo tapatybės, didžiulį dėmesį sutelkia į įvairaus pobūdžio importą. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – procesai, prasidėję ir tebevykstantys Vokietijoje. Griuvus Berlyno sienai, vokiečiai intensyviai ėmė ieškoti savęs. Kviesdami kitataučius, jie manė tiksliau suvoksiantys savo tapatybę, tačiau viskas atsisuko prieš juos. Šiandien didžiąją jų kultūros dalį jau sudaro „importiniai“ žmonės. Latviams šis kompleksas negresia. Kol kas jų vidinis stabilumas ir išprusimas yra organiški, natūraliai formuojantys tautos savastį.

Ar įmanoma šiandien įsivaizduoti, kiek eiliniam žmogui išlieka artima tautinė simbolika, raštų ornamentika? Paprastai ši ženklų sistema siejama su istorine atributika, įvairiomis šventėmis, o Rygoje paprasčiausios parduotuvės vitrinoje gali pamatyti net kelis skirtingus latviškos ornamentikos juostų ritinius ir aibę kitų panašių dalykų. Tarp bendros pasiūlos dominuoja latviški motyvai, ir tai susiję tikrai ne su turizmu. Tai atsispindi visose parodose, bendroje miesto kultūroje. Tad ne veltui visoje Latvijoje šiandien formuojasi mažos studijos, pavyzdžiui, senųjų raštų mezgimas virbalais, į kurias atvyksta žmonės iš viso pasaulio – ne tik Europos, bet ir Amerikos, Australijos.

Karščiausiame kultūros taške – teatre – svarbią vietą užima ne importas, o latvių menininkų sukurti darbai. Nors į Rygą, pakankamai didelį miestą, atklysta daug gastrolierių, pavienių menininkų, kuriančių spektaklius, pirmiausia latviai džiaugiasi savo šalies kūrėjais. Bet kuriame kontekste latvis pirmiausia pristatys, papasakos apie latvių menininkus, o ne apie importinius pavyzdžius – visoje Europoje kuriančius praktikus.

Dramos teatre, kur žodinė kultūra išlieka gana svarbi, o kartais ir svarbiausia, nacionalinę tapatybę analizuojantys tekstai išlieka kaip didžiausias deficitas, tačiau opera ar baletas jau seniai gyvena įvairiais skoliniais. Šių žanrų teatre spektakliai-klonai ypač buvo gajūs sovietmečiu, tokių perdirbtų variantų netrūksta ir šiandien. Dramos teatre kloną sunkiai pritaikysi. Čia veikia visai kiti dėsniai, tad belieka viską kurti nuo nulio, nors medžiaga jau, rodos, būna gerai perkąsta.

Rafinuotas baleto menas bene sunkiausiai atranda autentiškus kūrybos kelius. Klasikiniai spektakliai sietini su garsiais baleto klasikais choreografais, o šiuolaikinis baletas dažniausiai prasideda nuo šiuolaikinės muzikos. Tad ypač įdomu tuomet, kai atitinka kirvis kotą – kai šiuolaikinis choreografas bendradarbiauja su šiuolaikiniu kompozitoriumi. Nesvarbu, kuris kuriam padaro didesnę įtaką, svarbu, kad bendra koncepcija tampa naujos sceninės dramaturgijos epicentru.

„Hamletas“ | Foto: Agnese Zeltina

„Hamletas“ | Foto: Agnese Zeltina

Pastaruoju metu Lietuvoje visas dėmesys sutelktas į Martyną Rimeikį, išraiškingą šokėją, kuris dabar kuria įdomius baletus. Tad nieko nuostabaus, kad panašaus likimo latvių choreografas Antonas Freimanis tapo latvių šiuolaikinio baleto traukos centru.

Šių metų balandžio mėnesį Latvijos nacionalinėje operoje įvyko dviejų baletų-šokio spektaklių premjera. „Hamletas“ sukurtas pagal santykinai jaunos ir perspektyvios kompozitorės Lindos Leimanes muziką. Kompozicija sudaryta iš jos ir Sergejaus Rachmaninovo muzikos. Įdomu tai, kad kompozitorė, laisvai kurdama muzikinį tekstą Shakespeare‘ui, Rachmaninovą naudoja ne kaip „sunkiasvorį“ atomą, o tampriai integruoja į savo audinį. Orkestras užleidžia vietą fortepijonui ir atvirkščiai. Baleto muzika tampa įvairius laikmečius jungiančiu dariniu, leidžiančiu iš Viduramžių persikelti į šias dienas, pakankamai sodrią dramaturgiją perkelti ne į personažų siužetines linijas, o į jausmų ir išgyvenimų erdvę. Kompozitorė Leimane kartu su choreografu Freimaniu sukūrė šiuolaikinio „Hamleto“ baletinį metatekstą, kuriame nereikėjo paklusti šio kūrinio daugiskaitinių interpretacijų slėgiui. Jaunų menininkų vaizduotėje „Hamletas“ tapo vidinės dramos išraiška, rodos paprastai, bet tuo pačiu ir poetiškai perskaitomu kūriniu.

Šio baleto vaizdinių dinamika ne tik šokama ir girdima, bet intensyviai stebima. Mārīte Mastiņa-Pēterkopa ir Rolandas Pēterkopas, sukūrę mados tandemą MAREUNROL, šiam baletui pasiūlė ir scenovaizdžio, ir kostiumų sprendimą. Pagrindiniai personažai – Hamletas, Hamleto tėvas, jo Šmėkla, Gertrūda, Klaudijus, Ofelija – ir Choras suformuoja intensyvią spalvinę gamą, tačiau atskirose scenose dinamiškai kintantis scenovaizdis sudaro pagrindinę šio baleto vaizdinę dramaturgiją. Iš pirmo žvilgsnio asketiškas scenovaizdis suteikia ypatingą laisvę šokiui. Dailininkai vaizdų dinamiką tarytum kilsteli virš šokėjų galvų. Balti neonai, tarytum žmonių bendravimo „strėlės“ lekia įvairaus apšvietimo fone. Lietuvių šviesos meistras Levas Kleinas, ženkliai prisidėjęs prie vaizdinės dinamikos, dailininkams padėjo sukurti Hamleto istorijos kodus. Balete išlaikytas skonis, saikas, paskutinė strėlė taikliai nukreipta į patį Hamletą, kuriam ir toliau neleista nurimti, nes toji strėlė tik lėtai juda link herojaus, užgęstant paskutinėms kūrinio šviesoms.

„(Ne)sek man pasakų“ | Foto: Agnese Zeltina

„(Ne)sek man pasakų“ | Foto: Agnese Zeltina

„(Ne)sek man pasakų“ | Foto: Agnese Zeltina

„(Ne)sek man pasakų“ | Foto: Agnese Zeltina

Vizualiai mistinis „Hamletas“, kurį sukūrė griežta choreografo ranka ir daugialypė, tačiau vientisa muzika, taip pat jaunieji šio teatro baleto artistai susišaukia su antru tą patį vakarą rodomu baletu „(Ne)sek man pasakų“. Kaip ir „Hamleto“ atveju, taip ir šiuo, libretą sukūrė choreografė. Elza Leimane pasitelkė spalvingas Imanto Ziedonio pasakas ir sukūrė psichodelinį baletą, kuris paveikus ne kaip „masinis“ reiškinys, o veikia kiekvieną individuliai. Tai – individo ir jį supančios aplinkos santykis, perteiktas per muzikos ritmą ir šokėjų plastiką.

Iš pradžių atrodė, kad tai bus „Hamleto“ kontrastas, vien dėl to, kad pasigirdo elektroninė muzika, tačiau netrukus į sceną įšoko keli muzikantai. Jānis Šipkēvicas (Shipsea; dailininkas, muzikos ir teksto kūrėjas, garso prodiuseris), Matīsas Čudaras (gitaristas) ir Kasparas Kurdeko (būgnininkas, perkusininkas, kompozitorius) įsitaisė scenos fone ir tarytum tapo gyva, laike judančia ir kartu su ryškiomis spalvomis kintančia dekoracija. Tik ką regėtos septynios televizinės spalvos (lyg būtų pasibaigusios programos užsklanda) projekcijos būdu buvo ištrintos, išnaikintos, užleido vietą kiekvienos iš jų interpretacijai. Kaip ir „Hamlete“, „(Ne) sek man pasakų“ svarbi tapo ne logika pagrįsta įvykių seka, bet judesiu materializuotos mintys. Čia, panašiai, kaip ir mūsiškiame garsiajame „Išvaryme“, gyva muzika tapo savarankišku veikėju, ypatingai aktyviai veikiančiu žiūrovą.

Susiję:

Muzika kuria garsą. Ją muzikantai užaugina ir vėl ištrina. Spalvos randasi iš šonų arba nusileidžia iš viršaus. Spalvos kuria judesio siužetą: šokėjai tampa ornamentais ar judančiomis būtybėmis: pilka tampa spalva. Šokėjai „audžia“ gintarinę spalvą. Kaip librete vaizdžiai rašo pati choreografė, „Gintarinė pasaka. Liudvikas XIV. Baleto ištakos. Natos yra tarsi gintaro dulkės. Saulės karalius iškyla iš tamsos. Aplink kaklą – gintaro vėrinys, pulsuojantis meilės šokiu. Nuo grakščios būties Saulės karaliaus šokis tampa vis stipresnis. Iš visų galių meilė yra stipriausia. Pilka mergaitė šildosi gintaro šviesoje. Šokis yra jų gintaras.“

Raudona, žalia, giliai mėlyna, – visos spalvų pasakos „kuria“ savo mini siužetus, istorijas, tačiau vos tik vienai pasibaigus supranti, kad lauki sekančio pasakojimo. Choreografija lyg pasaka. Visų klasikinių baletų libretai daugiausia parašyti pagal pasakas, legendas. Todėl galimybė regėti šiuolaikinį latvių baletą, sukurtą garsaus latvių klasiko motyvais, tekstą paverčiant intensyvia, net kartais galvą susukančia judesio kalba, atveria fantazijos vartus.

Du skirtingi baletai, tačiau abiejuose praeities laikas integruotas į šiuolaikinio gyvenimo ritmą. Baleto meną kuria ne istorijos, o gyvi žmonės. Simboliška: Andrio Freibergo spalvų teptukas ne tik „nutapė“ „(Ne) sek man pasakų“ ryškų vaizdinį, bet ir apjungė dviejų skirtingų baletų prasmes.

Latviai mus moko „skaityti“ baletus, „parašytus“ baltu rašalu. Mes, kaip vaikai, turime įjungti savo fantaziją, kad pasakos atgytų, kad materializuotųsi mintys, jausmai, kokie jie bebūtų: juodi, aplankantys „Hamletą“, ar tokie, kokius sudaro mūsų vidinės spalvos kalba.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!