Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 25 rugsėjo d. 22:14
Savaitės parodų kalendorius
Rugsėjis 26 - Spalis 2
„Vietos atmintis“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaromas didžiausias šiuolaikinės juvelyrikos meno renginys Lietuvoje – VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Jau šeštąjį kartą vykstančios bienalės pagrindinė daugiau nei šimto pristatomų menininkų iš viso pasaulio kūrinių idėjinė ašis – vietą ir žmogų supanti atmintis bei jos pėdsakai.
Parodoje menininkai savaip traktuoja pagrindinę temą. Bienalėje skleidžiasi didžiulė naudojamų medžiagų ir technikų įvairovė, apjungiama garso instaliacija, kurios autorė – muzikantė ir garso menininkė Marija Rasa Kudabaitė.
Pagrindinėje bienalės parodoje „Vietos atmintis“ pristatomi 116 dalyvių iš 24 šalių kūriniai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.

„Apie apyrankę“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Atidarymo dieną lankytojams taip pat atveriamos dvi naujos personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.
S. Virpilaitis parodoje „Apie apyrankę“ ironiškai ir šmaikščiai iš netikėčiausių medžiagų kuria daugiau nei 40 apyrankių istorijas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.

„Grįžtu prie savo šaknų“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Lankytojams atveriamos dvi naujos personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.
Catarina Hällzon kuria iš gamtinių medžiagų, vario, sidabro ir emalio, naudodama senovines metalo apdirbimo technikas ir bandydama grąžinti pamirštoms medžiagoms jų buvusią reikšmę, primindama, kad žmogus taip pat yra gamtos dalis.
Galerijoje „Vilnensis“ (Dominikonų g. 7, Vilnius) ir veiks iki lapkričio 30 d.

„1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“

Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.

„Briuselio gobelenų meistrystė. Naujos muziejaus vertybės“

Gobelenai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje minimi tiek XVI, tiek XVII a. Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rezidavimo laikais. Vilniaus rūmuose dažniausiai lankėsi ir labiausiai juos puoselėjo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1544/1548–1572). Neabejojama, kad Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija ne tik dažnai puošė vilnietišką rezidenciją, bet čia buvo užsakyti ir ankstyviausieji heraldiniai bei bibliniai gobelenai, o už juos sumokėta iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo.
Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto meninių audinių istorinė kolekcija tapo kelrode žvaigžde siekiant sukurti naują Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenų rinkinį. Naujai suformuota gobelenų kolekcija simboliškai grąžino Vilniaus rūmams buvusią jų reprezentacinę funkciją, pabrėžė istorinių rinkinių vertę, o muziejui leido tapti tarptautiniu mastu svarbiu istorinių meninių audinių centru.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.

Gintas Kavoliūnas: „Rekonekcijos“

Parodoje – skirtingomis analoginės fotografijos technikomis atspausti autoriniai atspaudai, sukurti panaudojant įvairiais keliais pas autorių atkeliavusius analoginės fotografijos prietaisus bei medžiagas.
Rekonekcijos (iš anglų k. reconnection – pakartotinis prisijungimas) šiuo atveju pasirenkamas kaip papildomas ir sąmoningas kontaktas su kadais naudota fotografijos technika, medžiagomis ir kt. Autorius jau gana seniai domisi senosiomis fotografijos technologijomis. Būtent dėl šios priežasties kolegos, draugai ir mažiau pažįstami žmonės jam pradėjo dovanoti seną analoginę fototechniką, nereikalingus chemikalus, įvairias jiems laikyti naudotas talpas, fotopopierių ir kt. Kai kuriuos daiktus jis pirko internete. Taip susiformavo kolekcija iš kadais itin aktualių fotografiniame procese, bet šiandien jau nenaudojamų priemonių. Rekonekcijos – savotiškas sugrįžimas į praeitį reflektuojant ją dabartyje, kūrybai pasitelkiant autentiškus fotografijos prietaisus.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.

Rimas Sakalauskas: „Sūkurys“

Ne vieną apdovanojimą pelnęs videokūrėjas parodoje pristatys virtualiosios realybės instaliaciją ir videodarbą, kuriuos vienija viena tema – turbulencija.
Parodoje „Sūkurys“ R. Sakalauskas sieks greta virtualiosios patirties pateikti „realią“ realybę ir žiūrėti, kiek šios dvi realybės yra panašios ir kuo skiriasi. Dviejų dalių parodoje lankytojų lauks kinetinė interaktyvi instaliacija, kurią bus galima patirti per virtualiosios realybės akinius, ir videokūrinys „Reversed“. Pastarojo garso takelio kompozitorius – Linas Rimša, atlikėjas – Kristupo kvintetas (kūrinys „4 Ten“).
Ši paroda taip pat yra savotiškas R. Sakalausko grįžimas prie savo šaknų, prisilietimas prie paauglystėje kurtų darbų.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki spalio 21 d. 

Onutė Juškienė: „Kismas“

„Menininkė nuostabiai jaučia vaizduojamų objektų bei subjektų nuotaikas, menkiausius niuansus, jos darbai dvelkia itin giliu, tiesiog panteistiniu gamtos grožio, formų tobulumo pajautimu. Kiekvienas augalas, žolynas ar menka gėlytė, paukščiukas, gyvūnėlis Onutės tapytuose darbuose turi savo charakterį, nuotaiką ir pabrėžtą individualumą.
Jautriu potėpiu, delikačiais spalviniais niuansais sukurti darbai patraukia savo poetiškumu ir romantizuotu realizmu.
Menininkė – tikrai nenuilstanti kūrėja, jau yra surengusi virš dvidešimt personalinių parodų, dalyvavusi nesuskaičiuojamame kiekyje grupinių parodų bei simpoziumų. Be tapybos kuria ir keramikos srityje, šiuos įgūdžius savarankiškai tobulindama įvairiuose seminaruose bei simpoziumuose.“ (Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) vyks iki spalio 15 d.

Tosen Iwasaki: „Stebuklo pojūtis“

Tosen Iwasaki gimė 1959 m. Ketverių metų pradėjo mokytis kaligrafijos, tapusios mėgstamu užsiėmimu ir aistra. Užauginusi vaikus, autorė pagaliau galėjo visiškai įsitraukti į su kaligrafija susijusias veiklas. T. Iwasaki darbai ne kartą atrinkti Sankei tarptautinei kaligrafijos parodai bei daugeliui kitų tradicinės japonų kaligrafijos (shodō) parodų. Autorė dalyvavo grupinėse kaligrafijos parodose JAV, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kitur, surengė ne vieną personalinę parodą Japonijoje, 2013 m. lankėsi ir pristatė kaligrafijos darbų parodą Lietuvoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 9 d.

„100 metų: litas, latas, krona“

Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma tarptautinė paroda, skirta Baltijos valstybių nacionalinių valiutų sukaktims: šiais metais litas ir latas mini šimtmečius, iškilios sukakties laukia ir krona.
Ši paroda – kelionė per tris Baltijos valstybes ir du istorinius laikotarpius, kuriuose jas sieja panaši istorija ne tik politiniu, bet ir ekonominiu, finansiniu, kultūriniu bei ideologiniu požiūriais. Šie panašumai yra gerai žinomi, tačiau yra dar vienas, daugelio primirštas, o pro naujos kartos akis ir praslydęs – nacionalinės valiutos ir jų istorijos.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) bus eksponuojama iki 2023 m. vasario 5 d. 

Lena Klyukina: „Sapno elementas“

Nors parodos pavadinimas apeliuoja į sapnus, su jais bendro yra tik jų elementas. Sapno nelaikau ezoteriniu, nežemišku, pranašišku reiškiniu, anaiptol – man jis yra žmogiškosios emocinės būsenos bei kūniškos patirties liekana. Dažnai jis per sąmonės plyšius praslysta į kasdienį pasaulį ir akimirkai iškreipia pasaulio vaizdą bei suvokimą apie mūsų pačių vietą jame. Atsilupa pažįstamas, kasdienybėje nekvescionuojamas socialinis naratyvas, o įprasti mums veiksmai pradeda atrodyti be ryšio. Arba ne?
Lena Klyukina yra dailininkė, iliustratorė ir grafikė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Jos darbuose per detalias, organiškas, dažnai siurrealistines scenas nagrinėjamos absurdo, ironijos, savasties kelionė bei laikinumas laike ir erdvėje. Parodoje pristatomi dviejų pastarųjų metų piešiniai ir iliustracijos.
Kreatoriumas /meno krosnys/ (Maironio g.6, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d. 

Gytis Arošius: „Praeities ateitis“

Tapytojas Gytis Airošius savo kūryboje siekia atskleisti praeities, dabarties ir ateities susitelkimą į kultūrinę ir individualią sąmonę, joje išnyrančius civilizacijos istorijos ir prognostinius pėdsakus. Išryškindamas linijų tarp rizikos, nuolatinio pavojaus ir saugumo nykimą, taip pat atskleisdamas šiuolaikinio individo baimes ir neužtikrintumą, paskatintus nebevaldomos „sistemos“, dabartį savo kūryboje menininkas atskleidžia kaip neišreikštos, neįvykusios arba nematomos distopijos vaizdinį. Tapyboje įveiklinęs savo pasąmonėje esančius vaizdinius, juos suvokia kaip kultūrinės atminties pėdsakus, žyminčius praeityje buvusius šviesios ateities pažadus. Šiuos vaizdinius kūrėjas apmąsto kaip galimybes spekuliuoti apie tai, kaip atrodytų aplinka, įgyvendinus pačius ambicingiausius ar pavojingiausius megaprojektus, architektūros kūrinius ar technologijas.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki spalio 9 d.

Adam Kiełsznia: „Gdanskas – jūrų miestas“

„Gdansko uostas visada buvo susijęs su mano gyvenimu. Vaikystėje neturėjau jokio supratimo, kas yra tie milžiniški, paslaptingi statiniai, patyliukais slenkantys už mano lango. Laivų statyklų kranai yra Gdansko vizitinė kortelė. Jie simbolizuoja miestą kaip sausumos ir vandens pasienį, jo pramonę ir daugelio istorinių, politinių ir socialinių pokyčių liudininką. Jie vis dar žadina gyventojų vaizduotę, kaip ir man, kai buvau mažas berniukas.“ (Adam Kiełszni)
Adama Kielsznia gimė 1967 m. Gdanske, kur gyvena ir dirba iki šiol. Fotografas, Gdansko miesto stipendininkas kultūros srityje. Specializuojasi dokumentinėje, konceptualioje ir koncertinėje fotografijoje. Jo darbų galima rasti privačiose kolekcijose, taip pat Gdansko universitetų ir Trijų miestų viešosiose erdvėse.
Galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki rugsėjo  30 d.

Akvilė Linkevičienė: „Neišspręsti uždaviniai“

„Vidunaktį dažnai Aš pabundu, Kada keistai, keistai Visuos namuos tylu, Ir aš nebežinau, Kas daros su manim, Bet man kaskart sunkiau Tokiom naktim Išspręst gyvybės ir mirties lygtis Su begale nežinomųjų. Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys, Atėjęs iš erdvių giliųjų, Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu Didžiausia paslaptis visatos slėpinių? Šarnelė, 1943.X.17 Nuostabiai rašo poetas V. Mačernis 1943 m. Rudens sonetuose. Ši  ištrauka labai tinka mano rudeniškos parodos atidarymui. Eilėraštį prisimenu iš savo mokyklinio laikotarpio, nors praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų…“ (Akvilė Linkevičienė)
„Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki spalio 6 d.

Knygos meno konkurso laureačių paroda

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kasmet organizuoja Knygos meno konkursą, kurio tikslas yra puoselėti knygos meną ir knygos kultūrą Lietuvoje. Profesionalų komisija, sudaryta iš dailininkų apipavidalintojų, poligrafijos ir tipografijos profesionalų, menotyrininkų, knygrišių ir kitų su knyga dirbančių specialistų, išrenka profesionaliausiai Lietuvos knygų dailininkų apipavidalintas knygas, išspausdintas per paskutinius kalendorinius metus. Šio konkurso tikslas – skatinti knygos dailininkus, iliustruotojus, leidybos ir poligrafijos profesionalus ir plačiąją visuomenę daugiau dėmesio skirti knygai kaip visumai – turinio ir jį įkūnijančios materialios, vizualiosios knygos išraiškos dermei. Parodoje galima išvysti 2020 ir 2021 metais išleistas knygas, įvertintas ir apdovanotas šiose teminėse grupėse: grožinė literatūra ir eseistika; knygos vaikams; mokslinės, dalykinės knygos ir vadovėliai; meno leidiniai; meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai; bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki spalio 9 d.

Knygų iliustracijų paroda

Šia paroda siekiama supažindinti su dailininko iliustruotojo darbu. Parodoje eksponuojami knygos iliustracijos srityje dirbančių dailininkų kūriniai. Dažniausiai iliustruojamos vaikams skirtos knygos – tai bene populiariausia knygos dailininko sritis. Rečiau iliustruojama poezija, o kartais – ir romanas. Vaikų knygos pasižymi stiliaus įvairove – knygos patiems mažiausiems skaitytojams kuriamos paprastomis ir aiškiomis formomis, o štai iliustruojant paauglių knygas pasitelkiamos įvairiausios dailės naujovės, 3D akiniai, impozantiški personažai, patraukiančios istorijos, išskirtinis stilius ir formatas. Palaipsniui įsigali Lietuvoje gana naujas žanras – komiksas. Parodoje galima pamatyti net kelių dailininkų šio žanro kūrinius ir įvertinti, kokia nenuspėjama gali būti meno kalba, kaip dailininkai ieško skirtingų raiškos ir įtaigos formų, kokia įvairi ir užburianti yra iliustracijų kalba ar nuotaika.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki spalio 9 d.

Mindaugas Kavaliauskas: „A taškas“

Žavėtis aviacija pradėta tada, kai į orą pakilo pirmosios skraidymo mašinos. Daugelis vaikų, gimusių XX a. II pusėje, dar prisimena, kai savaitgaliais tėvai juos veždavosi į oro uosto apylinkes stebėti lėktuvų. Šiandien lėktuvų stebėjimas yra kur kas kompleksiškesnis reiškinys, kurį lydi daugybė „kur?“, „kodėl?“, „kada?“, „kas?“, „kaip?“ ir „oho“. Kai kuriuose „A taškų“ oro uostuose įrengtos specialios lėktuvų stebėjimo zonos, pastatytos platformos. Šiose vietose aviacijos entuziastams leidžiama priartėti prie lėktuvų, kad jie galėtų pamatyti kabinose sėdinčius pilotus, išgirsti reaktyvinių variklių ūžesį.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki spalio 9 d.

„Mindful explorations / Sąmoningi tyrinėjimai“

Tarpdisciplininio meno parodoje „Sąmoningi tyrinėjimai“ šeši Latvijos menininkai iš Liepojos pristato savo meninius tyrinėjimus apie mūsų suvokimą, gyvenimo būdą bei santykį su technologija ir aplinka. Savo tyrinėjimus šie menininkai vykdo pasitelkę įvairias technikas ir medijas – garsą, vaizdą, videoįrašus, taip pat dirbtinio intelekto įrankius, virtualiąją bei išplėstinę realybę – visi šie dalykai padeda sukurti naujas sąsajas bei eksperimentuoti su gamtiniais ir pramoniniais reiškiniais.
Auditorijai taip pat bus pristatomi išplėstinės realybės darbai „ASTE. Art, Science, Technology, Education“ „ART+“ programėlėje. Parodos Klaipėdoje metu bus galima pamatyti penkis išplėstinės realybės darbus. Norintiems išmėginti šią patirtį reikės telefono arba planšetinio kompiuterio ir ausinių. Atėjus į tam tikrą vietą ir meno kūrinį radus, jis pasirodo išplėstinėje realybėje ir žiūrovas gali apžiūrėti visus objektus tiek iš toli, tiek iš arti. Kviečiame pasivaikščioti tarp objektų ir įsigilinti į skirtingus pojūčius bei galimas garsų kombinacijas.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki spalio 9 d.

„Konceptualizmo atspindžiai: įvietintas menas“

Parodoje pristatomos skulptūros, instaliacijos, videoinstaliacijos, teksto kūriniai atrinkti kuratorių Brigitte ir Danielle March specialiai galerijos „Meno parkas“ erdvėms, ypatingą dėmesį skiriant konceptualaus meno pionieriams – autoriams, savo inovatyviu požiūriu ar kūrybiniu procesu įgyvendinusiems pokytį, jų kertiniams, konceptualaus ir postmodernaus požiūrio novatoriškiems kūriniams.
Šioje parodoje istoriniu principu ir aktualiu žvilgsniu į konceptualų meną, minimalizmo tendencijas bei postmodernią raišką mėginima apibendrinti pastarųjų 45-erių metų galerijos Brigitte March I C A  veiklas ir pastangas.
Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 16 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.
Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 30 d.

„Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos studija“

Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (Benedykt Henryk Tyszkiewicz, Beinoît Henri Tyszkiewicz, Benoît de Tyskiewicz, 1852–1935) – išskirtinė, tačiau dar nepakankamai pažinta Lietuvos kultūros istorijos asmenybė. Jis buvo neeilinė fotografijos meno figūra, vienas iš meninės fotografijos pirmtakų Lietuvoje ir pirmasis šalies keliautojas-fotografas. Lietuvą ir Prancūziją savaisiais namais laikęs fotografas nuo 1884 m. dalyvavo Prancūzų fotografų draugijos veikloje, nuo 1898 m. buvo prestižinio Paryžiaus fotoklubo narys. Nuo 1894 m. dalyvavo parodose, jo fotografijos publikuotos reprezentaciniuose prancūzų piktorializmo leidiniuose, parodų kataloguose, žurnaluose. B. H. Tiškevičiaus kūryba atitiko europines ano meto fotografijos tendencijas ir neturėjo analogų Lietuvoje. Daugelį dešimtmečių B. H. Tiškevičiaus, kaip fotografo, vardas Lietuvoje buvo beveik nežinomas, o kūrybinio palikimo fragmentai saugoti tik užsienyje. Manyta, kad visa kita negrįžtamai prarasta, todėl prieš keletą metų atrasta ir į Lietuvą sugrąžinta didžiulė jo kūrinių kolekcija tapo tikra sensacija ir papildė Lietuvos fotografijos istoriją naujais išskirtiniais štrichais.
Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.), veiks iki spalio 2 d.

Aistės Gužauskienės ir Juozo Kulbačiausko keramikos darbų paroda

Stiklo galerijoje (Utenio a.) veiks iki rugsėjo 30 d.

Gamtos fotografijų klubo ŽALIAS SKĖTIS fotomenininkų darbų paroda

Utenos kultūros centro Langų galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki rugsėjo  30 d.

„Laikmečių pokalbis“

Parodoje greta originalių iki mūsų dienų išlikusių gintaro dirbinių, pagamintų akmens amžiaus žmogaus, eksponuojami šiandien – XXI amžiuje – metalo plastikos menininkės E. Čėjauskaitės-Gintalės per pastaruosius trejus metus sukurti gintaro dirbiniai. Didžioji jų dalis buvo įkvėpti Lietuvos nacionalinio muziejaus saugomų gintaro eksponatų ir viešai rodomi pirmą kartą. Atmosferą parodoje kuria dizainerio Martyno Gintalo videoprojekcija.
Juvelyrė E. Čėjauskaitė-Gintalė pasakoja, kad savo darbuose ji naudoja visas gintaro rūšis: žaliąjį, juodąjį, raudonąjį, baltąjį gintarą, ir taip stengiasi atskleisti jo daugialypę spalvinę gamą ir – svarbiausia – vertę, kuri, nelygu laikmetis, būdavo vis kitokia ir pačiai menininkei.
Parodoje skirtingų laikmečių pokalbio atmosferą kuria dizainerio Martyno Gintalo projekcija „Laikmečių grafika“.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki spalio 30 d.

Jessica Backhaus: „Iškarpos“

Backhaus idėją savo serijai „Iškarpos / Cut Outs“ išvystė 2018 m. pradžioje. Naujausiuose darbuose Jessica Backhaus pasuko abstrakcijos ir nenaratyvinės fotografijos keliu, kuris plėtojamas – analoginiais, fotografiniais metodais. Trejus metus ji nešė išorinio pasaulio įspūdžius į savo namus Berlyne ir kūrė laikinas kompozicijas iš pusiau permatomo popieriaus jį kantriai karpant ir dėliojant. Naujosios Backhaus serijos nuotraukos supaprastina fotografiją iki pagrindinių jos elementų: šviesos ir šešėlių, formos ir spalvų. Iškirptas skaidrus popierius reaguoja į intensyvių saulės spindulių karštį, deformuojasi, meta šešėlius. Šias kompozicijas inscenizavusi fotografė tampa lyg nustebusia įvykių, kuriems turi ribotą įtaką, stebėtoja, vizualinio eksperimento aranžuotės, poetinės intensyvių spalvų choreografijos saulės šviesoje dokumentuotoja.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 1 d.

Valentinas Antanavičius: „Pasaulis suvalkiečio akimis“

Išskirtinis ir įsimenantis dailininko kūrybos bruožas – atskleisti socialines, politines realijas per erotizuotą motyvą. Vaizdinija perteikė kolektyvines ir individualias, iki šiol atrodė, kad būtent sovietmečio psichikos traumas ir jų pasekmes. „Ketvirtčiuoti“, deformuoti ir iškankinti kūnai, regis, surakinti kulminacinėje pozoje, o kaukėti sustingusios išraiškos veidai atspindi sovietinės Lietuvos žmogaus patirtį, totalitarinės sistemos primestus išgyvenimus. Tapytojo paveikslai – tai protesto forma prieš brutalų, iracionalų ir absurdišką blogio pasaulį. Šios dienos realijų kontekste paaiškėjo, kad tai, ką vaizduoja Valentinas Antanavičius, deja, nesibaigia – žmonija vis grįžta ir grįžta prie tų pačių baisių patirčių.
VDA parodų salėse „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 1 d.

Rodionas Petrovas (Rodion Petroff): „Grupinė paroda“

Sugalvota ir įgyvendinta grupinė vieno autoriaus paroda skamba kaip oksimoronas, bet atėję į parodų erdves būtent tai ir pamatysite: vienas autorius pažadina savyje daug menininkų ir jų darbus sujungia į konceptualią visumą. Šioje parodoje autorius tęsia savo darbų ciklą „Abejonės ir ginčai“ per pastaruosius dvejus metus ir anksčiau sukurtus darbus – tapybą ir meno objektus. Lyg skirtingų autorių sukurtuose darbuose įžvelgiamas vienas svarbiausių R. Petrovo kūrybos bruožų – specifinėje meno kalboje autorius dažnai pasitelkia ironiją, alegoriją, o kartais artėja prie absurdo ribos. Žiūrovui kas kartą metamas iššūkis kvestionuoti matomą vaizdą, pabandyti įminti sociokultūrinių kodų mįsles bei nuspręsti, kaip pasielgti su mazgais, surištais iš darbų pavadinimų ir paveiksluose pavaizduotų motyvų – atrišti ar nukirsti.
VDA parodų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 1 d.

Andrej Polukord: „Ožys“

Personalinėje parodoje „Ožys“ Andrej Polukord pristatys naujus ir anksčiau sukurtus darbus, analizuojančius vartotojiškumą ir su juo susijusias temas. Parodos akcentu tampa ožys – rituališkumo simbolis, senojoje mitologijoje plačiai aprašytas ožio aukojimo motyvuose. Paties kūrinio daugiaprasmė reikšmė ir ryšys su senąja kultūra leidžia permąstyti tai, kas šiandien tampa auka. Tai ypač aktualu dabar, kada pastebimas nuolatos kintantis santykis tarp žmogaus ir gamtos. Menininkas vartotojiškumo temą tiria pasitelkdamas iš antrinių žaliavų sukurtus kūrinius, o gamtoje rasti objektai tampa savotiškais žmogaus veiklos pėdsakais ar jos dokumentacija. Nuolat kintant gyvenimo būdui, keičiasi ir pats vartojimas, kuris šiuo metu siekia greito, pigaus ir madingo produkto. Vis dėl to šis patogumas kainuoja gamtos išteklius bei sukelia svarbių etikos klausimų. Kūriniuose pastebimos priešybės, kurios kuria įtampą tarp šiuolaikinio kintančio gyvenimo ir tvaresnio senojo. Autorius nesiekia pateikti jau suformuluotų atsakymų, bet palieka žiūrovui erdvę atvirai diskutuoti, kuria kryptimi kapitalistinėje visuomenėje veda vartotojiškumas: į žmonijos evoliuciją ar involiuciją.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.

Yoko Ono: „Laisvės pažinimo sodas“

Šioje apžvalginėje parodoje pristatoma pasaulinio garso menininkės Yoko Ono kūryba: konceptualaus meno kūriniai, instaliacijos, objektai, eksperimentiniai filmai, performansai, garso ir tekstiniai kūriniai.
Viena pagrindinių Yoko Ono kūrybos medžiagų – idėjos. Jos gali būti rimtos ar žaismingos, utopinės ir poetiškos, išreiškiamos žodžiais ar veiksmais, realizuojamos objektų, instaliacijų pavidalais ar tiesiog žiūrovų vaizduotėje. Yoko Ono kūryba politiška ir visuomeniška, neprarandanti aktualumo, nes skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį, pasitelkiant meno kalbą ir priemones aktyviai reikšti savo poziciją svarbiais sociopolitiniais klausimais. „Laisvės pažinimo sodas“ kviečia susipažinti su įvairialype Yoko Ono kūryba ir kartu mąstyti apie gyvenimo rimtį, žaismingumą ir vaizduotės galias.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki gruodžio 4 d.

„Taki sąmonė: Baltijos tapyba išplėstame lauke“

Nuo fotografijos atsiradimo ir tolesnio spartaus vaizdo bei skaitmeninių technologijų vystymosi buvo svarstoma, kad tapyba kaip terpė bus išeikvota. Tačiau vaizdų formavimas ir interpretavimas individo pasaulio suvokimo sistemoje yra tokia būtina sąlyga, kad šioms prognozėms nebuvo ir nėra lemta išsipildyti. Jei tapybos medija suvokiama kaip įrankis atvaizdams kurti ir perkurti, tai šiuolaikybėje ji tapo meno forma, galinčia sujungti ir įtraukti daugybę kitų terpių, tokių kaip instaliacija, performansas, videomenas ir kt.
Šiandien tapyba sprendžia savo santykį tiek kaip objektas, tiek kaip vaizdų sistema, kuriant hibridinius meno kūrinius kažkur tarp tapybos, daiktų, ekranų ir tekstų. Tapyba išplėstame lauke įkūnija įtampą, kuri atsiranda dėl tapybos buvimo ir nebuvimo tuo pat metu: įsiterpia elektroninės laikmenos, performatyvūs įvykiai ir teoriniai tekstai. Visi šie elementai sudaro visiškai naują šiuolaikinės tapybos praktiką, kuriai reikia naujo pavadinimo.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.

Jonas Staselis: „Kaukių balius“

Parodoje „Kaukių balius“ pamatysime pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio grožio konkursų spindesį ir skurdą, pajusime laikmečio socialinių kontekstų komiškumą ir absurdą.
Ši paroda reportažinės fotografijos priemonėmis demonstruoja, kad ne tik grožio konkursų pasaulis gali būti eksponuojamas kaip iliuzinis, dirbtinis, apsimestinis, nuolat kintantis kaukių – socialinių vaidmenų kaleidoskopas. Fotografijose socialinė tikrovė iškyla kaip nesibaigiantis kaukių balius, kaukių karnavalas.
Šios parodos subjektas – tai fotografas su mediumo kauke – tarpininko tarp tikro ir iliuzinio grožio pasaulio, šiandien keliaujantis kelių dešimtmečių vizualinio archyvo aktyvuotomis reminiscencijomis. Ironiškai, bet ir su liūdesiu, su neišsipildymo ilgesiu stebintis besikeičiančius socialinės tikrovės pavidalus – jis stebi ir stebisi, jis stebi ir stebina mus visus demonstruodamas ir preparuodamas – kaukes ir vaidmenis – lyg ir nutolusiame, bet vis nesibaigiančiame kaukių baliaus spektaklyje.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31)  veiks iki spalio 1 d.

Kęstutis Grigaliūnas: „73 piešiniai, 73 objektai (tolydžios ir padalytos erdvės opozicija)“

Kai 2020 m. pradžioje paaiškėjo, kad covid pandemija pasiekė ir Lietuvą, Kęstutis Grigaliūnas, iki tol išbandęs daugybę raiškos medijų ir formų, labiausiai išgarsėjęs istorinės atminties ir dokumentinių vaizdų rearchyvavimo projektais, ėmė piešti geometrines abstrakcijas, primenančias iš smulkių segmentų sukonstruotus fantastinės architektūros statinius. Užsidaręs namuose, kasdien nupiešdavo po vieną piešinį geliniu rašikliu ant A2 formato horizontalaus lapo. Dauguma jų spalvinti spalvotais pieštukais. 73 piešinių serija – tai savitas pandemijos ir karantino dienoraštis, pradėtas 2020 m. vasario 28 d., kai Lietuvoje buvo nustatytas pirmas naujos ligos atvejis. Kiekviename piešinyje matyti data ir dar trys skaičiai: tądien nustatytų užsikrėtimo atvejų, iš viso susirgusių Lietuvoje nuo pandemijos pradžios, tądien mirusių nuo covid. Pasak Grigaliūno, piešimas per pirmą, baisiausią, pandemijos etapą buvo lyg bandymas atsilaikyti prieš mums visiems kilusį pavojų, o serijos idėja kilo iš Richardo Serra skulptūrų: „Greta jų visada apima nesaugumo jausmas, atrodo, kad jos ant tavęs užgrius, bet didžiulį vientisą monolitą suskaldžius į mažas geometrines figūras, gąsdinanti forma subyra ir praranda savo grėsmingą pavidalą“.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 1 d.

Algis Griškevičius: „Prieblandos zonoje“

Algio Griškevičiaus paveikslai – tai pasivaikščiojimas ant lyno, supinto iš priešpriešų ir ištiesto per sustabdyto laiko akimirką prieblandos zonoje. Prieblandos zona yra visada paslaptinga erdvė tarp šviesos ir tamsos, realybės ir fantazijos. Tai – daugelio Algio Griškevičiaus kūrinių erdvė. Ne tik todėl, kad paveiksluose dažniausiai tvyro sutemų metas. Čia visada viena su kita glaustosi priešybės: realistiška tapyba, lengvai atpažįstami paprasti objektai ir paslaptingi jų deriniai, sapno ar déjà vu jausmas. Tiek sutemos, tiek ir déjà vu ar sapno prisiminimas trunka labai trumpai. Menininkas sustabdo tą trumpą akimirką ir leidžia po ją pasivaikščioti ir mums.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki rugsėjo 28 d.

„AKT/AKTS/AKTAS“

Tai tęstinė Bal­ti­jos ša­lių drau­gau­jan­čių mies­tų – Pär­nu, Jel­ga­vos ir Šiau­lių – me­ni­nin­kų kūrybos paroda.
Šiemet pasirinkta intriguojanti akto tema vizualiniame mene. Vakarų menas tiesiogiai susijęs su nuogo kūno vaizdavimu. Nuo antikinių skulptūrų iki erotinių R. Mapplethorpo fotografijų, menininkai pasitelkia nuogo kūno ikonografiją kaip sakralumo ir grožio, tobulumo ir eroso mirties ir nyksmo tyrinėjimo būdą. Tradicinės Vakarų meno akademijos mokymo programa tiesiogiai susijusi su nuogo žmogaus kūno studijomis. Šiuolaikiniame kino, teatro, performanso mene kūnas įgyja naujas radikalaus fiziškumo savybes. Vizualiniuose menuose taip pat gausu subjektyvių kūno savybių interpretacijų. Menas iki šiol yra pats vizualiausias ir emocionaliausias žmogaus kūniškos prigimties pažinimo kelias. Todėl parodų salėse tiek daug teminių akto parodų ir meninių kūniškumo interpretacijų.
Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 1 d.

Alina Naboka: „Raudonosios Lietuvos ir Ukrainos knygos“

Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki spalio 10 d.

„Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė 1561–1795 m.“

Šio projekto tikslas – supažindinti Lietuvos muziejų lankytojus su kaimynės Latvijos dar menkai žinomu XVI–XVIII a. istorijos laikotarpiu ir atvirkščiai – Latvijos muziejų lankytojus – su Lietuvos istorija. Paroda padeda suvokti, kokį pėdsaką mūsų, Lietuvos ir Latvijos, valstybių istorijoje, kultūroje paliko kaimyninės valstybės. Pagrindinė projekto idėja – pasitelkus eksponatus, archyvinę medžiagą, parodyti, kas sieja Lietuvą ir Latviją. Parodoje tai atskleidžiama įvairiomis temomis: politika ir kunigaikščiai, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos (baronai Grothusai, Landsbergiai, Tyzenhauzai, Pliateriai ir kt.), kurios XVII–XVIII a. įsitvirtino Lietuvoje, ir jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, dvarininkų globotos ir Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, taip pat ir Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše. Eksponuojami XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretai, spaudai, medaliai, monetos, žemėlapiai, knygos, baldai, piešinių, herbų ir dokumentų kopijos.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 6 d.

Šarūnas Sauka: „Mamai, 2022“

MO muziejaus hole kviečiame pamatyti naujausią, šiais metais nutapytą, Šarūno Saukos kūrinį „Mamai“.
Kūrinys Mamai buvo sukurtas po menininko mamos mirtiesKūrinio esminė figūra, pavaizduota kūrinio centre su pakelta ranka – tai Rūta Saukienė (1929–2021) – Vilniaus universiteto lituanistė, ilgametė „Vagos“ leidyklos redaktorė, vertėja. Lietuvių vaikai ir šiandien skaito jos į lietuvių kalbą išverstas knygas: Astridos Lindgren „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, Oscaro Wilde’o „Laimingąjį princą ir kitas pasakas“. Iki pat gyvenimo pabaigos, mama atidžiai sekė sūnaus Šarūno kūrybą, kiekvienam kūriniui turėdavo savo interpretaciją. Kaip sako pats Sauka, dalyvavo visuose jo paveiksluose.
MO muziejaus hole (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki spalio 3 d. 

Karolina Ūla Valentaitė: „Raganų dienoraščiai“

Parodos „Raganų dienoraščiai“ tyrimo objektas – raganystė. Ieškoma autentiško ryšio su raganavimu pasitelkiant ne tik asmenines patirtis bei vaikystės prisiminimus, bet ir tiriant kitų asmenų raganavimo praktikas. Kalbinant internetinėje erdvėje sutiktas raganas ir įrašant jų interviu fiksuojamos nuomonės, atsiminimai, nykstančios ir atgimstančios tradicijos. Ant salsvą kvapą skleidžiančių kombučios grybo lapų nugula dienoraštiniai fragmentai, piešiniai ir nuotraukos. O iš jų lipdomas audinys tampa lyg odos tąsa, turinti savą atmintį ir pasakojanti menininkės ryšį su burtais apipinta savo šeimos istorija, tradicijomis ir jų matymą dabarties akimis. Iš asmeninės menininkės patirties kyla susidomėjimas visa raganavimo istorija.
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

Laura Guokė: „Pasirinkimas I“

Pasirinkimas I (2021–2022) įkūnyta dualistinė simbolinio vaizdinio struktūra, kurią aprašė dar Platonas, skirdamas idealistinę amžinųjų idėjų buveinę ir juslinį pasaulį. Nors menininkė kalba apie bendražmogiškas temas: gyvenimą ir mirtį, kančią ir meilę, t. y. kas tikra ir amžina, tačiau realūs žmonės ir įvykiai jos kūriniams suteikia pamatinio tikrumo.
Ruošdamasi šiam projektui Laura Guokė ir vėl savanoriavo, bendravo su pabėgėliais, tačiau kūriniuose vengė tiesmukumo, tarsi sakydama: „Mes esam ir mūsų nėra“.
Projekte Pasirinkimas I tikrovė (karas Ukrainoje, o anksčiau – Sirijoje, Palestinoje) persmelkta archetipias ar biblijiniais įvaizdžiais, kurie įgyja simbolių prasmių. Kaip tikra šiuolaikinio meno kūrėja Laura Guokė nevengia intertekstualumo, nuorodų į klasiką. Todėl jos kuriamas daugiasluoksnis vaizdinys, įgyja savotišką kinematografinę magiją: išplėtotą siužetinį pasakojimą – su savo herojais, jų istorijomis ir tų istorijų tęsiniu kūriniuose.
Štai tapybos drobėje įkūnyta besilaukianti moteris – tarsi bendrinis Madonos įvaizdis. Jos rankos ne tik saugo būsimą gyvybę, bet ir primena Sandro Botticelli Veneros gimimą (1482–1485).
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31)  veiks iki spalio 1 d.

Marija Šileikaitė-Čičirkie­nė: „Odė Lietuvos miesteliams“

Marijos Šileikaitės-Čičirkie­nės originalus fotografijų ciklas yra skirtas mažųjų Lietuvos mieste­lių vaizdams ir jų kultūriniams, istoriniams, socialiniams vaizdiniams. Šiame fotografiniame cikle skiriamas vizualinis dėmesys lo­kaliniams miestelių aspektams, lokalumą pačios autorės su­vokiant kaip esamos apsupties, miestelio esaties telkties, vietos esinių vizualinio pabudimo pra­sme. Pirmenybė čia yra teikiama urbanistinei vietovės estetikai. Čia ieškoma lokalinių vizua­linių taškų, kurie yra savotiškas įvadas į miestelį – įvadas su tra­dicijos lėta ir intensyvia vada, su savu pavaldumu geografinei apsupčiai. Toks vizualinis įvadas siejamas su vizualine alternaty­va, vengiant iš anksto žinomos ar tik privilegijuotos pozicijos. Fotografiniame miestelių traktavi­me ieškoma ne populiariosios, ne reguliatyviosios, o inovatyvios prieigos. Tokia inovatyvia priei­ga tampa esaties įvykių pėdsakai, jų esamo vizualinio intensyvu­mo proveržiai istorinėje, etninė­je plotmėje.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki lapkričio 6 d.

„Opartiniai atspindžiai“

Šioje parodoje pristatomas optinio meno poveikis Lietuvos dailei XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais. Tuo metu abstrakti raiška menininkams padėjo pabėgti nuo sovietinės tikrovės, atsiriboti nuo valdžios pageidaujamų siužetų. Opartas dailininkų darbuose dažniausiai reiškėsi kaip eksperimentinės formos, o ne kaip nuosekli kūrybinė strategija. Visgi dėl šio susidomėjimo kai kurie kūrėjai buvo nustumti į oficialiojo dailės gyvenimo paraštes. Siekdami kūrybinės laisvės, jie nusprendė dirbti scenografijos, paveldosaugos, grafinio dizaino srityse – jos sovietmečio dailės hierarchijoje buvo kiek nuvertintos ir todėl ne taip griežtai valdžios reguliuojamos. Taigi ši paroda ne tik pristato platų vizualinės raiškos lauką, bet ir supažindina su iki šiol mažai žinomais kūrėjais.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

„Ką pasakoja kalavijai?“

Lietuvos nacionalinis muziejus visuomenei pristato 9 originalius kalavijus. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, tarp jų ir visai neseniai rasti, patraukę ne tik archeologų dėmesį, bet – dėl radimo aplinkybių – sudominę ir žiniasklaidą: vienas kalavijas rastas bulvių lauke, kitas – Asvejos ežero dugne.
Prieš beveik 4 tūkstančius metų atsiradęs kalavijas greitai tapo neatsiejamu kario, genties vado ar valdovo atributu. Bėgant amžiams susiklostė visuma įvairių ritualų, susijusių su šiuo kovos ginklu, kuris įsimbolino valdžią, galią ir prestižą. Parodoje Senajame arsenale pristatomi devyni kalavijai, iš kurių ankstyviausias datuojamas VIII–IX amžiais, o vėlyviausias – XIV amžiumi. Vieni įspūdingiausių yra bulvių lauke Raudonėnuose ir Asvejos ežere netoli Alkos kaimo rasti ginklai.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.

Vilniaus kaligrafijos paroda-konkursas NON EXIGUUM

Kazio Varnelio namai-muziejus, bendradarbiaudamas su Italų kultūros institutu Vilniuje ir Vilniaus dailės akademija, šių metų pavasarį sukvietė kaligrafijos meistrus į Vilniaus kaligrafijos parodą-konkursą. Organizatoriai skatino menininkus apmąstyti ir reflektuoti sudėtingą laiką, kai, dar nespėjus nuslūgti pasaulinės COVID-19 pandemijos padariniams, Rusijos invazijos į Ukrainą brutalumas vėl išbando mūsų civilizacijos solidarumą, ryžtingumą ir tvirtumą.
Gręždamiesi į europinės kultūros ištakas, konkurso rengėjai kaligrafams pasiūlė užrašyti romėnų filosofo Senekos frazę lotynų kalba: 𝘕𝘰𝘯 𝘦𝘹𝘪𝘨𝘶𝘶𝘮 𝘵𝘦𝘮𝘱𝘰𝘳𝘪𝘴 𝘩𝘢𝘣𝘦𝘮𝘶𝘴, 𝘴𝘦𝘥 𝘮𝘶𝘭𝘵𝘶𝘮 𝘱𝘦𝘳𝘥𝘪𝘥𝘪𝘮𝘶𝘴 – „Ne mažai laiko turime, tačiau daug jo praradome“. Ši sentencija mums primena trapią žmonijos būtį, susaistytą atsakomybės kitam, sudėtingų sprendimų ir jų atoveiksmių gijomis, kurios menininkų rankose išsilieja į neišsenkančią kūrybos srovę.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 30 d.

„Jūros stalas“

Du mėnesius veiksiančioje parodoje muziejaus svečiai bus kviečiami susipažinti su valgomųjų moliuskų kriauklių kolekcija ir permąstyti žmogaus harmonijos su jūra temą.
Instaliacijoje Lietuvos jūrų muziejus pristatys tik nedidelę dalį savo jūrų moliuskų kriauklių kolekcijos, kurioje daugiau nei 23 000 įvairiausių kriauklių. „Jūros stalui“ atrinktos valgomų moliuskų kriaukles – tai ir dažniausiai ragaujamos austrės, midijos, jūrų šukutės, ir gal kiek neįprastos mums – karališkoji kriauklė, gigantiškoji tridakna ar net mureksai.
Instaliacijos kūrėjai tikisi, kad paroda privers stabtelėti ir pagalvoti, kaip svarbu yra atsakingai vartoti ir tausoti tai, ką mums dovanoja jūra.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki spalio 2 d.

„Miesto sodas“

Projektas „Miesto sodas“ tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį urbanistinėje aplinkoje. Uždarame sode – keturių menininkų lauko ekspozicija.
Nedideliame baseine tyvuliuoja Tomo Daukšos objektas „Keturpūslis džiaugsmo fontanas“. Juozo Laivio skulptūra „Ryba“ pirmą kartą pristatyta 2013-aisiais Transkaukazijos festivalyje Varšuvoje kaip parodos „Panslavizmai“ dalis. Menininko Raimondo Daukšos iš antrinių žaliavų sukonstruoti „Jūros gyviai“, panašūs į krabus ir krevetes, primena, kokią įtaką žmogaus veikla daro gamtai, kalba apie nykstančias arba mutavusias gyvūnų rūšis bendrąja prasme. Donato Jankausko-Duonio kelių metrų aukščio beždžionė, išsikėlusi save ant rankų, kojas parietusi po savimi, o galvą užvertusi aukštyn, kaukia. Kūrinys pavadintas žemaitiškai „Vi̇̀si kaũk“ – pasak autoriaus, taip emocionaliai reiškiame savo nuomonę įvairiais klausimais, ir džiuginančiais, ir erzinančiais.
Prano Domšaičio galerijos pastatų komplekso Lauko ekspozicija (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki lapkričio 1 d.

William Kentridge: „Tai, ko nepamename“

Paroda kalba apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį. Faktų, istorijų, atsiminimų išstūmimas kaip savisaugos ar propagandos priemonė būdingas tiek Johannesburgo, tiek Romos, tiek ir Kauno žmonėms. Visi pasirenkame (kartais net privalome tai daryti psichikos stabilumo), ką prisiminti, o ką išstumti iš atminties. Tad realiu laiku mūsų tikrovės suvokimas yra paveiktas mąstymo pertrūkių, kuriuos menininkas siūlo užpildyti, kad praturtėtų mus supančio pasaulio supratimas: „Tai turėtų užpildyti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko mes neprisimename, nes galbūt tai buvo nuo mūsų paslėpta, arba mūsų galvos buvo perpildytos lengvesnėmis, labiau guodžiančiomis mintimis, arba negalėjome sukaupti energijos, kad rastume sąryšius tarp savo istorijų“ William Kentridge grįžta į šalį, kurioje jo šeimos ir tautos istorija iki šiol išstumta į atminties paraštes. Menininkas tai daro, tikėdamasis užpildyti savo atminties trūkius ir tuo pačiu kalbėtis su mumis apie tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai nepamename. Jis kviečia mus į dialogą su savimi, o gilūs, socialinio jautrumo ir paveikios estetikos kupini kūriniai padeda suakumuliuoti Kentridge minimą energiją, reikalingą sujungti išdaužytos istorijos įvykių krislelius į prasmingas mozaikas, lyg veidrodis atspindinčias į jį žiūrinčius.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki lapkričio 30 d.

Veronika Šleivytė: „Kartais Vėra taip atrodo“

V. Šleivytės fotografijos šiandien mus domina ir kaip meninis palikimas, ir kaip jos vaidmenis – dukters, sesers, dailininkės, visuomenininkės, pedagogės, mylimosios – liudijantys dokumentai. Pati menininkė fotoarchyvą kruopščiai sutvarkė ir perdavė Kupiškio etnografijos muziejui kartu su draugų ir mylimųjų laiškais, eskizais, užrašais ir paveikslais. Visa tai pasitelkdamos kuratorės rekonstruoja V. Šleivytės gyvenimą, mėgina įsivaizduoti, kokia ji buvo. Įvaizdį papildo ne tik jos pačios daiktai, bet ir šiuolaikinės menininkės Eglės Ridikaitės (1966 m. ji gimė Kupiškyje) specialiai šiai parodai sukurtas kūrinys interpretuojant fotografijose aptinkamą interjero motyvą. Taip pat, remiantis dokumentais, atkuriama beveik visa V. Šleivytės ekspozicija 1933 m. Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 16 d.

Jolita Vaitkutė: „Švelnus ginklas“

Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namų parodų erdvėje įsikurs menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „Švelnus ginklas“, specialiai sukurta parodai „kovotoJOS XIX–XX“.
Jolita Vaitkutė (g. 1995) – jaunosios kartos kūrėja, dėmesio susilaukusi dar paauglystėje, kai pradėjo daryti popkultūros personažų ir politikų portretus iš maisto. Ilgainiui jos kūrybos laukas plėtėsi, apimdamas vis daugiau objektų ir skirtingų technikų. Dabar menininkė daugiausia kuria instaliacijas ir piešinius iš pačių įvairiausių daiktų bei medžiagų, o žaidimas maisto produktais užima tik nedidelę jos kūrybos dalį.
LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.

„Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Vilnius tapo moderniu miestu. Tuo metu sparčiai daugėjo gyventojų, o kartu didėjo ir miesto tarša. Neilgai trukus gyvenimo kokybė taip suprastėjo, kad neišvengiamai teko modernizuoti miesto infrastruktūrą, ypač buitinius patogumus.
Parodoje pristatomą laikotarpį galima laikyti lūžiu vilniečių būsto evoliucijoje. Žinoma, naujos mados ne visiems buvo pagal skonį ar pagal kišenę, o įvairūs patogumai paplito ne iškart – kai kuriais atvejais tie patogumai iki vilniečių namų keliavo gerokai ilgiau, nei penkiasdešimt metų. Visgi būtent šiuo laikotarpiu Vilniaus gyventojų būstas pasidarė panašus į tokį, kokiame gyvename šiandien.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Molyje įamžinta istorija“

Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.
Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki spalio 30 d.

Algimantas Kensminas: „Pabėgimas“

Instaliacija „Pabėgimas“ kviečia įžengti į autoriaus sukurtą mitinio pasaulio fragmentą, šiuo atveju – meškos erdvę. Pasak mitologijos tyrinėtojų, visoje Europoje, o Lietuvoje – ypač, buvo gajus meškos kultas. Meškos tuomet įkūnijo vaisingąsias galias ir net galėjo būti suvokiamos kaip žmonių protėviai. Kuratorė Rima Blažytė.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

Mantas Golubevas: „Metai Panemunės pilyje“

Šiais metais sukanka 40 metų, kai Panemunės pilį valdo Vilniaus dailės akademija. Po ilgus metus trukusios restauracijos, kurios didžioji dalis darbų jau baigta, pilis išties tampa tuo, apie ką prieš trejus dešimtmečius buvo tik svajota – Vilniaus dailės akademijos kūrybos ir poilsio namais. Fotografo Manto Golubovo personalinėje parodoje užfiksuotas Panemunės pilies ir parko kismas 2021–2022 metais.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Commedia dell’arte pilyje“

Commedia dell’arte yra teatro forma, atsiradusi Šiaurės Italijoje XV amžiuje, kuriai būdingas improvizuotas dialogas ir spalvingų veikėjų trupė. Parodoje eksponuojami penkių veikėjų kostiumai, kuriuos 2022 m. sukūrė Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros Scenografijos specialybės I kurso studentai. Kuratorė Jurgita Jankutė.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Karštas metalas“

Parodoje pristatomi VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos programos 2 kurso studentų darbai.
Tema: „Asociatyvūs skulptūros objektai“
Darbai atlikti metalų liejimo į keramikinį kevalą (ceramic shell) metodu.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Pernakt viskas pasikeitė“

Parodoje „Pernakt viskas pasikeitė“ susitinka septynių autorių kūriniai – skulptūros, instaliacijos ir skulptūriniai objektai. Tai kūriniai, savaip kalbantys apie persipynusias temas – pastarųjų mėnesių realijas, istorines nuorodas, medžiagos ir reikšmių transformacijas bei mitologijos reikšmes šiandienai.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje“

Lietuvoje, kuri išgyveno ilgus priespaudos ir nepritekliaus metus, laisvalaikis – komplikuota sąvoka. Ką, ilgus dešimtmečius turėję save riboti, įsivaizduojame išgirdę žodį „laisvalaikis“? Ar galvose iškilę įvaizdžiai – mūsų patirčių prisiminimai, o gal jie matyti dailėje, kine ar reklamoje? Siekiant apžvelgti šį reiškinį, laisvalaikio įvaizdžių ieškota modernios Lietuvos vizualiosios kultūros artefaktuose: tapyboje, grafikoje, skulptūroje, fotografijoje, taikomojoje dailėje, šiuolaikiniame mene, reklamoje, meniniame ir dokumentiniame kine, mėgėjų mene.
Daugiau nei 100 kūrėjų darbai ir archyvinė medžiaga parodoje leidžia stebėti, kaip per pastarąjį šimtmetį mūsų krašte mainėsi psichinės ir fizinės sveikatos palaikymo formos, kokios veiklos išliko nepakitusios, kurie motyvai, nepaisant politinių ir ideologinių virsmų, nesiliovė dominę meninink(i)ų. Panoraminiame parodos žvilgsnyje skleidžiasi iš pažiūros vien teigiamas emocijas turintys kelti vyksmai, o kartu atkreipiamas dėmesys į kūriniuose ar aplink juos tvyrančias asmenines ir kolektyvines įtampas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.

„Erdviškumai“

Tai pirmasis NDG lauko ekspozicijų ciklo renginys, skirtas meninei architektūros plėtotei, skatinantis tiek pačius architektus, tiek visuomenę įdėmiau pažvelgti į architektūrą, jos vidinę dinamiką ir tikslus, reikšmę visuomenei bei kultūrai.
Lauko ekspozicija įgyvendinta bendradarbiaujant su architektais Gintaru Kuginiu bei Gabriele ir Antanu Šarkauskais („ŠA atelier“). Specialiai šiai parodai sukurtose instaliacijose „Aukso pjūvis“ ir „057 siena“ autoriai, susitelkdami į atskirus kūrybinius architektūros elementus – plokštumą bei mastelį, – siūlo permąstyti erdvės sampratą ir į ją pažvelgti kaip į daugialypį bei daugiaplanį reiškinį, menamą prasmės labirintą, kuriame atrandamas ne vienas Ariadnės siūlas, o visas jų tinklas. Tai erdvės sampratos apibrėžimų aibė, kuri atliepia įvairiausius asmeninius žmogaus ir kolektyvinių veiklų poreikius. Nes erdvė – viena pamatinių žmogaus pažinimo bei savivokos kategorijų, kuriai apibūdinti pasitelkiamos bene visų sričių žinios.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 16 d.

„Kartą skautas – visad skautas: skautų judėjimas Šiauliuose ir pasaulyje“

Skautybė – tai idėja, kuri gyvuoja beveik 115 metų ir vienija įvairaus amžiaus žmones visame pasaulyje. 1907 m. Robertas Baden-Powellis suorganizavo eksperimentinę berniukų stovyklą ir joje pritaikė specialią ugdymo programą. Tai tapo skautų judėjimo pradžia. 1908 m. oficialiai įkurtas skautų judėjimas, kuris sulaukė didžiulio susidomėjimo, ypač į jį įsitraukė jaunimas ir vaikai. 1918 m. šis judėjimas pasiekė Lietuvą, kur Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos iniciatyva tų metų rudenį Vilniuje buvo įkurti pirmieji skautų vienetai. Greitai judėjimo idėjos išplito Kaune, Rietave, Šiauliuose ir kituose miestuose.
Eksponuojama paroda sugrąžina skautišką dvasią į Venclauskių namus. Parodos rengėjai – Šiaulių skautai. Kuruojami muziejininkų, būrelis skautų parengė parodos koncepciją, surinko ir susistemino medžiagą, sukūrė savitą parodos dizainą. Lankytojai parodoje kviečiami susipažinti su skautų istorija, esminiais skautybės principais ir bruožais, pagrindine veikla ir kitomis judėjimo subtilybėmis.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytuato g. 89, Šiauliai) veiks iki lapkričio 6 d.

„Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“

Ši paroda – pirmasis Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų Žemaitijos dvarų kolekcijų pristatymas Lietuvos sostinėje. Kūriniai parodoje eksponuojami pagal dvarus ir savininkus, kuriems kadaise priklausė. Tai eksponatai iš Oginskių, Pliaterių, Šuazelių-Gufjė, Gorskių bei kitų Žemaitijos didikų ir bajorų dvarų. Ekspoziciją papildo įdomesnių kūrinių komentarai, jų restauravimo ir tyrimų medžiaga, į laikus, kai šios vertybės puošė senųjų dvarų interjerus, nukeliančios fotografijos ir atsiminimų citatos.
Apie 4 000 dailės kūrinių iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų papildė Žemaičių muziejaus „Alka“ kolekciją. Tai Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų paveikslai, skulptūros, meniški baldai, vazos, žvakidės ir kiti taikomosios dailės kūriniai, kadaise puošę Rietavo, Švėkšnos, Šateikių, Vilkėnų, Plinkšių, Platelių, Leonardpolio, Biržuvėnų, Medingėnų, Pavandenės, Zdoniškio, Mikoliškių, Pajūrio ir kitus Žemaitijos dvarus, senųjų dvarų kolekcijų fragmentai, atspindintys tiek bendras dvarų interjerų puošybos ir dailės kolekcionavimo tendencijas, tiek Žemaitijos dvarų specifiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 5 d.

„Permainų šventė“

Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Akmenės kultūros namuose (Sodo g. 1) veiks iki spalio 28 d.

Žygimantas Augustinas: „IN the Castle“

Didybės manija, narciziškumas ir kolonializmas neatsiejami. Noras užkariauti svetimas teritorijas, jų pilis ir tvirtovės – dažniausiai tėra vienos asmenybės įgeidis. Šis įgeidis visais laikais buvo pateikiamas kaip tautos ar didelės grupės žmonių valia,  taip kratantis atsakomybės, manipuliuojant kitų žmonių silpnybėmis ir baimėmis.
Raidės „IN“, papildančios ir atskiriančios parodos autoriaus vardą (Žygimantas Augustinas) nuo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520–1572), gali būti perskaitomos kaip anglų kalbos prielinksnis, kuris žymi vietą, laiką, priemonę, būseną, tikslą. Būtent šis sutapimas tampa pretekstu autoriui įsikūnyti į minėtą istorinę asmenybę ir įsitvirtinti pilies interjere, prikabinant savo atvaizdų. Tai archajiškas užkariavimo būdas, paremtas vaizdų galia bei valdžios ir įtakingumo demonstravimu per savo atvaizdą. Paveikslai nutapyti remiantis istorinėmis detalėmis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje interjerais, kitų dailininkų kurtais valdovų portretais, istorikų citatomis.
Galerijoje „Argentum“ (Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies I k., Jurbarko r.) veiks iki spalio 1 d.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

Lankytojai galės interaktyviai patirti pavojingą „Kronikos“ platinimo darbą, simboliškai tapdami leidinio bendradarbiais ir drąsiai „į laisvę“ perkeldami sovietinės cenzūros „narve“ įstrigusias žinias. Atsargiai perskaitydami pranešimus, publikuotus „Kronikos“ puslapiuose, taip pat bendradarbių baudžiamųjų bylų fragmentus, jie galės apžiūrėti įvairias su „Kronikos“ veikla susijusias istorines nuotraukas bei kitą informaciją, o labiausiai sudominusius ar sukrėtusius puslapius apdairiai pernešti į išorę.
Tikrosios „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai, kaip ir sovietinio režimo atstovai, 1972 m. pavasarį nesitikėjo, kad neišvaizdus, primityviomis priemonėmis išspausdintas žurnalas galėtų turėti tokį ilgalaikį griaunamąjį poveikį. Vis dėlto prieš 50 metų parengtas ir išplatintas pirmasis „Kronikos“ numeris tapo iškiliu slenksčiu XX amžiaus Lietuvos istorijoje. „Kronikos“ leidyba ir platinimas buvo slaptas, nelegalus ir labai pavojingas užsiėmimas. Sovietinis saugumas nuo pat pirmųjų numerių pasirodymo skyrė dideles pajėgas kovai su laisvo žodžio skleidėjais.
Vilniaus katedros varpinėje (Katedros a. 2, Vilnius) eksponuojama iki rugsėjo 31 d.

„Kuršio kalavijas: atgimęs baltų genties ginklas“

Ką reiškia pagaminti viduramžių kalaviją XXI amžiuje? Kokių medžiagų tam reikia? Iš kokio metalo kalti kalavijo šerdį, o kokį pasirinkti ašmenims? Vieno eksponato parodoje pristatomas, kaip spėjama, elitiniam kuršių kariui priklausęs XII amžiaus kalavijas. Lankytojai galės patys patirti, ką reiškia tokį ginklą laikyti savo rankose.
1949 m. Laiviuose, Kretingos rajone, sutelkiamos Lietuvos archeologų pajėgos. Jos tiria vieną didžiausių kuršių genties kapinynų. Šis tyrimas tęsiasi trejus metus. Kasinėdami archeologai atranda degintinį vyro kapą, kuris iš kitų išsiskiria gausiomis ir brangiomis įkapėmis, tarp kurių – dviašmenis kalavijas sidabru inkrustuota rankena. Įspūdingiausias dirbinys tarp visų įdėtųjų anapusiniam gyvenimui.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Paralelinis laikas“

Parodoje kviečiame pažinti svetur gyvenančių menininkų kūrybos užkulisius ir kasdienybę. Ši išeivių grupė, žinoma, neturi vieno stilistinio branduolio, nes tai labai skirtingų kalbų vaivorykštė, šįkart vienijama A. Baltėno kameros rakursų. Menininkas fotografas su kolegomis kalbasi kitaip, nei tai įprastai atliktų meno kritikas, žurnalistas ar teoretikas – čia svarbi empatija, bendrystė ir atvirumas iki detalių.
Parodoje eksponuojame šiuolaikinio meno kūrinius daugiausia iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“, taip pat MO muziejaus, galerijos „Menų tiltas“ ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijų. Sujungdami įvairias medijas – tekstus, interviu, dokumentines fotografijas ir vizualiojo meno kūrinius – norime sukurti parodos daugiasluoksniškumą ir taip kurti pasakojimą apie Lietuvos menininkus pasaulyje, permąstant šiandien pakitusias išeivijos, egzilio, diasporos sąvokas ir naujai besiformuojančias tradicijas.
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.

Juozas Laivys: „Nieko naujo“

Parodoje eksponuojama 14 diagramų, sugeneruotų remiantis Prano Domšaičio galerijos pastato Klaipėdoje (Liepų g. 33) rekonstravimo projekto brėžiniais. Vaizdams išgauti naudojami pastate egzistuojantys ir realybėje patikrinami mato vienetai, kurie sudaro spalvines jungtis bei proporcijas. Estetizuoti duomenys yra komponuojami išlaikant vienovę su aplinka. Pastato vidus ir išorė persipina su vidinio kiemo ir toliau už jo atsiveriančio miesto peizažu. Skirtingų perspektyvų visuma kuria autentišką atmosferą, kuri papildoma fotografijomis kaip nuorodomis į meninio tyrimo efektus.
Pasak Juozo Laivio, kadangi ši paroda manipuliuoja achitektūriniais parametrais, jos atsiradimas konkrečioje erdvėje gali būti traktuojamas kaip unikaliam pastatui charakteringa meninė išraiška. Algoritminiais projektavimo sprendimais, kuravimo ir nekūrimo sąvadu bei  meninio postprojektavimo užduotimis išmarginta aplinka veikia kaip paroda, kuri atsiskleidžia per savaiminę refleksiją į nieko naujo negeneruojančią savimonę. Vizualiniai sprendimai nekonfliktuoja su paminklosauginiais reikalavimais ar galiojančiomis meno normomis, todėl tai veikia kaip orientacija į būties dabartį kaip realybės abstrakciją.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki spalio 2 d. 

„kovotoJOS XIX–XX“

Moterų kova vyko laisvu pasirinkimu, jų neįpareigojo mobilizacija ar prievolė, todėl pasireiškė kovos formų ir pasitelktų priemonių įvairove: gedulo rūbų dėvėjimu sukilimo metu, plaukų kasoje įpinta slapta žinute, iš mūšio lauko ištemptu kulkosvaidžiu, dviračio su įtaisyta slėptuve nenuilstamu mynimu, nukirstu kabeliu, bado akcija lageryje, patraukusia Ronaldo Reigano dėmesį, nuolatine ir sekinančia konspiracija priešo užnugaryje, dviem dešimtmečiais, praleistais prie spausdinimo mašinėlės, ir, žinoma – tikrų ginklų paėmimu į rankas.
Parodoje pristatomos kovojusių moterų istorijos griaus stereotipą, jog kova buvo ir yra vyrų laukas: ginkluota ir neginkluota kova, parama ir pagalba, aktyvesnis ar mažiau matomas pasipriešinimas vedė prie svaraus ir lygiaverčio indėlio ar net įtakų, vertusių ir šiandien vis dar tebeverčiančių permąstyti lyčių vaidmenis.
Lukiškių kalėjime (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.

„Šiuolaikinė Afrikos dailė: tapatybės svajos ir realijos“

Parodoje „Afrikos dailė“ atskleidžiama trimis teminiais aspektais: Pasidalinti akimirka kviečia atsisakyti stereotipinio mąstymo ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Sutelkdami dėmesį į mus visus jungiančius ryšius, parodos autoriai dalinasi gyvenimo akimirkomis ir tuo, kas rūpi „čia ir dabar“. Kasdieniai ritualai pasakoja apie dar mažai žinomą Afrikos kasdienybę ir tapatybės įtvirtinimą šiais sudėtingais globalizacijos ir tapatybės dezorientacijos laikais. Tad vaizduodami save ir artimuosius asmeninių ar šeiminių ritualų kontekste, dailininkai ieško savo socialinės, religinės ar bendruomeninės priklausomybės. Tikrasis „aš“ prabyla apie savęs pažinimą ir Afrikos tapatybės renesansąAfrika neturėjo galimybės kurti savosios nepriklausomos tapatybės. Kolonizatoriai sakė afrikiečiams, kas jie tokie yra ir kokie gali būti. Tad šiandien jaunieji dailininkai stabteli ir gilinasi į save. Jie ieško, konstruoja, koreguoja, keičia savąjį „aš“ ir drąsiai pristato mums savo hibridinės tapatybės viziją.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 9 d.

„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“

Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas.
Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą.
Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“

Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muzi„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“ejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.

„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“

Parodoje pristatomi unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. Tai jau trečia muziejaus, saugančio didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, liturginės tekstilės paroda (2013 m. „Šilkas ir auksas“, 2017 m. „Siuvinėtas dangus“).
Eksponuojami 32 XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms. Kinijos tekstilės bruožus atskleidžia atskirai pristatomi unikalūs iš šio krašto audinių pasiūti bažnytiniai drabužiai.
Parodoje būtina išvysti vieną iš rečiausių audinių Europoje – XVII a. indišką aksomą, pasigrožėti tikrais klasikinio Osmanų rūmų stiliaus brokatais. Vienas keisčiausių parodos eksponatų – katalikų liturginis drabužis arnotas, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais. Keli XVIII a. šinuazerijos stiliaus audiniai praplečia pasakojimą apie Rytų poveikį Europos menui.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.

„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“

Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Petras Repšys: „Mano Tėvynė“

Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.

Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“

Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Rūmų istorijos“

Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje  LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.

„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“

Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!